Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vladislavo Lenčiko, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-10 nuosprendžio, kuriuo R. Š. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 45 MGL (1 694,70 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam paskirta 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda.

R. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 1 metams uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

VSDFV Vilniaus skyriaus ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. Š. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. liepos 4 d., apie 06.30 val., Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemones asmenims, neturintiems šios teisės, vairavo tyrimo metu nenustatytą „BMW“ markės automobilį, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, kuri iš jo buvo atimta, be to, važiuodamas juo (duomenys neskelbtini) gatvės keliu be dangos nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, pažeidė Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimus, numatančius, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, tarp jų ir į kelio būklę, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, tai yra, pasirinkdamas vairuojamo automobilio važiavimo greitį, užtikrinantį stabilų transporto priemonės judėjimą ir valdymo kontrolę, jis neatsižvelgė į tai, kad važiuojama keliu be dangos, dėl ko apie 1080 metrų atstumu prieš (duomenys neskelbtini) prarado judėjimo stabilumo netekusio automobilio valdymo kontrolę, kuris nevaldomas nuvažiavo nuo važiuojamosios dalies ribų į dešinę pusę ir įvažiavo į griovį, dėl ko jo vairuojamo automobilio keleivei J. S. G. B. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo panaikinti apkaltinamąjį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-10 nuosprendį ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnio pagrindu bei baudžiamąją bylą nutraukti. Nutarus, kad nėra pagrindo atleisti nuteistojo nuo baudžiamosios atsakomybės, prašo panaikinti 2017-02-10 nuosprendį dalyje dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vieneriems metams naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, priimti naują nuosprendį ir nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės R. Š. neskirti.

3. Apelianto teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai, teisingai, objektyviai bei visapusiškai neįvertino visų bylos duomenų ir kitų nuosprendžio priėmimui reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, neišsamiai ištyrė faktines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, taip pat netinkamai aiškino ir taikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normas, dėl ko padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas, priimant nuosprendį.

4. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo aplinkybę, kad nuteistasis prisipažino kaltu ir teismo posėdžio metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) sankryžoje suko į kairę, nepastebėjo ir partrenkė pėsčiųjų perėja degant žaliam šviesoforo signalui ėjusią pėsčiąją, kai nuteistasis tuo net nebuvo kaltinamas, jis niekada neteigė ir nepripažino tokių aplinkybių. Teismas taip pat, Apelianto manymu, nepagrįstai konstatavo, kad kaltinamasis, nors ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau apgailestavimo, kritiško savo elgesio vertinimo neišreiškė. Apeliantas pažymėjo, kad dėl eismo įvykio jis atsiprašė nukentėjusiosios J. S. G. B., ji pastarajam atleido ir nereikalauja atlyginti žalos ir tuo pagrindu Vilniaus apskrities VPK VNVEST skyriuje buvo surašytas įtariamojo ir nukentėjusiojo susitaikymo protokolas, šios aplinkybės buvo konstatuotos dar ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad R. Š. atlygino žalą VSDFV ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai, pačioje pirmoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, atsiprašė ir gailėjosi, visada laiku atvykdavo pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, nekliudė tyrimui ir teismo procesui, sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu. Nuteistojo manymu, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad, nagrinėjant bylą, tai buvo daroma nepakankamai išsamiai, teismas galėjo būti nepakankamai atidus, objektyvus ir todėl šališkas. Teismo šališkumas yra pagrindas nuosprendį panaikinti. Apeliantas cituoja Konstitucinio Teismo doktriną, teigdamas, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, o būtent teisingo sprendimo priėmimas. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Apelianto teigimu, dėl nurodytų aplinkybių yra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus, nepakankamai ištyrė įrodymus, dėl ko padarė neteisingą išvadą bei, nesant pakankamo pagrindo, nepagrįstai pripažino R. Š. kaltu, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį BPK 329 straipsnio 4 punktu.

5. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje pateikta motyvacija dėl BK 39 straipsnio nuteistojo atžvilgiu netaikymo. Apeliantas pažymėjo, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra besąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis. Nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiosios, organizavo pastarosios pristatymą į gydymo įstaigą ir pan. Teigia davęs nuoseklius parodymus, išsamiai nurodė visas įvykio aplinkybes, parodymų nekeitė, inkriminuojama veika yra nesunki, duodamas parodymus, niekaip nenorėjo sumažinti savo veikos apimties ir atsakomybės, pripažino esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes bei pareiškė, jog gailisi nusikaltęs. Taip pat Apeliantas pažymėjo, kad jis praeityje neteistas, jokių kitų teisės pažeidimų, išskyrus pagal tuo metu galiojusį ATPK, jis neturėjo. Taip pat, nors veikos padarymo metu neturėjo vairuotojo pažymėjimo, buvo blaivus, vairavo nepavojingai, neviršijo greičio ir pan.

6. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neatitinka teismų praktikoje suformuotų baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo sąlygų, kadangi transporto priemonę vairavo blaivus ir nebuvo apsvaigęs nuo kitų psichiką veikiančių medžiagų, jo padarytas pažeidimas neprilygintinas įžūliam ar sąmoningam KET nesilaikymui, veika atsitiktinio pobūdžio, neatsargi, atlikta dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nukentėjusiosios sveikata sutrikdyta nesunkiai, nepadaryta didelė žala, ji yra atlyginta. Nuteistojo teigimu, dėl nurodytų aplinkybių teismas ne tik kad nepagrįstai neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės, bet ir nepagrįstai skyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) vienerių metų laikotarpiui.

7. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas R. Š. bausmę individualizavo tinkamai, pagrįstai netaikė BK 39 straipsnio nuostatų bei paskyrė BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

9. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, galėjo būti nepakankamai atidus, objektyvus ir todėl šališkas, byla buvo išnagrinėta nepakankamai išsamiai. Su tokiais nuteistojo skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

9.1 Kasacinio teismo praktikoje teismo nešališkumas aiškinamas objektyviuoju ir subjektyviuoju aspektais. Teismo nešališkumas objektyviąja prasme reiškia, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios pagrįstą abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Subjektyvus teismo nešališkumas suprantamas kaip asmeninis nešališkumas, t. y. teisėjo išankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimas. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninio tendencingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami (motyvuotai) kai kurių proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai yra tenkinami, arba apskritai nesutinkant su teismo padarytomis išvadomis (kasacinė nutartis 2K-55-699/2017).

9.2 Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis bei jo gynėjas nušalinimo bylą nagrinėjančiam teismui nepareiškė. Iš pirmosios instancijos teismo 2017 m. sausio 11 d., sausio 24 d., vasario 6 d. posėdžių protokolų, bylos nagrinėjimo eigos matyti, kad nuteistojo R. Š. gynybos teisės nebuvo varžomos, visi proceso veiksmai atlikti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nesuteikiant kuriai nors iš proceso šalių palankumo, nesudarant įspūdžio, kad teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui bei jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, dėl jų motyvuotai pasisakydamas, laikantis BPK 305 straipsnyje numatytų reikalavimų. Aplinkybė, kad nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje yra įrašytas sakinys, nesusijęs su nagrinėjama byla, nesudaro pagrindo teigti, kad bylą teismas išnagrinėjo neišsamiai, neobjektyviai ir šališkai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad tai yra klaida, kuri neturi įtakos nuteistojo baudžiamosios atsakomybės klausimui. Skunde nuteistasis nenurodo jokių objektyvių pagrindų, kurie leistų pagrįstai abejoti teisėjo nešališkumu. Tokią išvadą nuteistasis iš esmės daro dėl to, kad teismas byloje esančius duomenis įvertino ne taip, kaip pastarasis tikėjosi, priimdamas priešingą nuteistojo lūkesčiams sprendimą. Kaip buvo paminėta, motyvuotas proceso dalyvių prašymo atmetimas nėra pateisinamas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu.

9.3 Šiame kontekste pažymėtina, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, patvirtinančiais R. Š. kaltę. Byloje esančių faktinių duomenų pakanka Apelianto kaltei įrodyti. Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t.y. paties nuteistojo R. Š. parodymus, kuriuos duodamas pastarasis prisipažino padaręs BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat nukentėjusiosios J. S. G. B., liudytojų J. D., T. S. parodymus, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokolus, specialisto išvadą, parodymų patikrinimo vietoje protokolus, telekomunikacijų operatorių suteiktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. Š. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nepagrįstai pripažino R. Š. kaltu, yra nepagrįstas.

Dėl BK 39 straipsnio taikymo

10. Nuteistojo R. Š. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 39 straipsnio nuostatų, nurodydamas, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra besąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis. Su tokiais nuteistojo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti.

10.1 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog BK 39 straipsnio formuluotė įpareigoja teismą, net ir esant visuose trijuose šios normos punktuose nurodytoms sąlygoms, savo sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės motyvuoti. Tai reiškia, kad tokiam sprendimui vien tik formalių šioje normoje išvardytų sąlygų nepakanka – teismas turi išsamiai įvertinti bylos aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką. Nusikalstamą veiką padariusio asmens baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principas suponuoja nuostatą, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės gali būt taikomas tik tada, kai tai neprieštarauja teisingumo įgyvendinimui (kasacinė nutartis Nr. 2K-383/2013).

10.2 Nagrinėjamu atveju, nuteistasis R. Š. formaliai atitinka BK 39 straipsnyje numatytas sąlygas, t.y. asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, yra nustatytos dvi BK 59 straipsnyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kaltininkas prisipažino padaręs įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nėra nustatyta kaltininko atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Šių formaliųjų pagrindų buvimą nustatė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau, įvertinęs nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės padarytų tinkamą poveikį R. Š. ir užtikrintų, kad ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nors Apeliantas teistas nebuvo, tačiau 2014 m. gegužės 20 d. nutarimu nutrauktas R. Š. atžvilgiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariamajam susitaikius su nukentėjusiuoju. Nuteistasis nuo 2011 metų iki 2016 m. administracine tvarka baustas net 16 kartų, iš jų 6 kartus - už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Nuteistasis ne kartą baustas už viešosios tvarkos pažeidimus, alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose. Nusikalstamą veiką padarė neturėdamas teisės vairuoti, kuri pastarajam buvo atimta už šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą – eismo įvykio sukėlimą esant apsvaigus nuo alkoholio. Be to, Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis, Apeliantas ne kartą vairavo transporto priemonę iki nusikalstamos veikos padarymo, nors tokia teisė, kaip minėta, jam buvo atimta. Tokios aplinkybės parodo, kad asmuo nėra linkęs paklusti įstatymų reikalavimams, laikytis visuomenėje priimtų moralės normų, už pažeidimus skiriamos administracinės nuobaudos teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui neturėjo. Be to, priešingai nuteistojo skundo teiginiams, veikos padarymo metu jis vėlgi vairavo pavojingai – važiuodamas keliu be dangos, nepasirinko saugaus greičio. Nors skunde nurodo priešingai, tačiau apklaustas teismo posėdžio metu jam pareikšto kaltinimo aplinkybių neginčijo, nurodė, kad važiavo apie 80 km/h greičiu, nors toje kelio atkarpoje toks didelis greitis nėra leidžiamas, taigi akivaizdžiai suvokdamas keliamą pavojų vežamų keleivių sveikatai ar net gyvybei bei eismo saugumui. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nors nuteistasis susitaikė su nukentėjusiąja, atlygino nusikaltimu padarytą žalą, vis dėlto, atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę bei padarytos veikos pobūdį, nuteistojo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams.

10.3 Nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nukentėjusiosios atsiprašė, organizavo pastarosios pristatymą į gydymo įstaigą, davė nuoseklius parodymus, nenorėdamas sumažinti savo atsakomybės. Į šias nurodytas aplinkybes teismas atsižvelgė parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį. Ir su tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti.

Dėl specialiosios teisės atėmimo

11. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jam skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise.

11.1 BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tame tarpe ir teise vairuoti transporto priemones, kai naudodamasis šiomis teisės asmuo padaro nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju, R. Š. pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Taigi teismas, pripažindamas nuteistąjį R. Š. kaltu pagal minėtą BK straipsnį, turėjo teisę kartu su bausme jam skirti ir baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą.

11.2 Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentais, kad nuteistasis neatitinka šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo sąlygų pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką. Visų pirma, pažymėtina, kad BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nėra siejamas su asmens blaivumu nusikalstamos veikos padarymo metu. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti minėtą priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus. Baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taisomai veikti nuteistąjį (kasacinė nutartis Nr. 2K-25-489/2017). Iš administracinių teisės pažeidimų registro duomenų matyti, kad nuteistasis per 5 metų laikotarpį už Kelių eismo taisyklių pažeidimus yra baustas šešis kartus, tame tarpe ir už šiurkštų pažeidimą, t.y. vairavimą apsvaigus nuo alkoholio ir eismo įvykio sukėlimą. Kiti nuteistojo padaryti pažeidimai taip pat nėra mažareikšmiai – Apeliantas buvo baustas už mopedo vairavimą neturint tam teisės bei eismo įvykio su šia transporto priemone sukėlimą, už vairavimą neturint teisės, kai ši teisė yra atimta (šie pažeidimai buvo padaryti vienas po kito – 2015 m. kovo 28 d. ir 2015 m. balandžio 1 d.). Vis dėlto, tokie duomenys, priešingai skundo teiginiams, rodo nuteistojo piktybiškumą ir polinkį pažeidinėti Kelių eismo taisykles. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis R. Š. turėjo dvi galiojančias administracines nuobaudas už minėtų taisyklių pažeidimus. Be to, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius.

11.3 Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai uždraudė nuteistajam R. Š. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, kadangi pastarasis, naudodamasis šia teise, padarė nusikalstamą veiką, be to, anksčiau vairuodamas automobilį sistemingai pažeidinėjo KET. Apylinkės teismo nustatytas minimalus vienerių metų draudimo naudotis specialiąja teise terminas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra proporcingas ir adekvatus kaltininko asmenybei, jo padarytai nusikalstamai veikai bei sukeltoms pasekmėms.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.