- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-196-343/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-03148-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pirm.), Leonas Jachimavičius, Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- J. V.
- Ieškovas
- BIGBANK AS
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. V. įstatyminės atstovės O. V. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2329-490/2011 pagal ieškovo BIGBANK AS ieškinį atsakovui J. V. dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškiniu (b.l. 43-46, t. 1) ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 11 893,72 Lt skolą, 5% metines palūkanas už priteistą skolą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodė, kad 2007 m. spalio 4 d. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 8 000 Lt kreditą, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti periodinėmis įmokomis iki 2017 m. spalio 16 d., mokėdamas 25% metines palūkanas. 2009 m. birželio 26 d. atsakovo prašymu buvo sudarytas susitarimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo ieškovas atsakovui suteikė 6 mėnesių trukmės mokėjimų atidėjimą. Atsakovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų jis buvo du kartus raštu apie tai informuotas, vėliau dar du kartus perspėtas dėl sutarties nutraukimo įsipareigojimų nevykdymo atveju. Galiausiai 2010 m. balandžio 6 d. pranešimu atsakovas informuotas apie vienašališką sutarties nutraukimą. Prašomą priteisti skolos sumą sudaro 7 779,44 Lt negrąžintos kredito sumos, 2014,22 Lt sutartinių palūkanų, 1 555,89 Lt bauda už sutarties nutraukimą, 100 Lt mokestis už susitarimą dėl sutarties pakeitimo, 444,17 Lt delspinigiai. Reikalavimo dėl netesybų priteisimo pagrįstumą patvirtina faktas, kad vien ieškovo nuostoliai iš negautų pajamų viršija 2 000 Lt, nuostoliai patiriami ir toliau. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas nurodė atsisakantis reikalavimo dalies dėl 1 555,89 Lt baudos ir 444,17 Lt delspinigių priteisimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 94, t. 1) atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog ieškovas negalėjo sudaryti sutarties su atsakovu neišsiaiškinęs, jog atsakovas yra neįgalus, jam reikalinga nuolatinė speciali priežiūra, jo ir žmonos pajamos minimalios, jis neturi galimybių vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Kartu atsakovas nurodė ieškovui jau sumokėjęs apie 6 000 Lt, kurie neužskaitomi kaip kredito grąžinimas. Atsakovas taip pat pateikė teismui prašymą (b.l. 110, t. 1), kuriame papildomai nurodė dėl sveikatos būklės negalėjęs suvokti savo veiksmų, teigė savarankiškai nuvykti į Kauną ir sudaryti sutartį negalėjęs, pinigų niekada negavęs, tvirtino, jog juo kažkas pasinaudojo iš savanaudiškų paskatų.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b.l. 32-33, t. 2) ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 9 893,66 Lt skolos, 5% metines palūkanas už priteistą skolą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. gegužės 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 297 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti, priteisė iš atsakovo valstybei 42,84 Lt teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog kredito sutartį, kurios pagrindu susidarė prašomas priteisti įsiskolinimas, pasirašė ne atsakovas, kad sutartis buvo sudaryta dėl trečiojo asmens panaudotos apgaulės ar trečiojo asmens interesais. Nei atsakovas, nei jo atstovė sutarties neginčijo, dėl galimai neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Tiek atsakovo pasirašytas susitarimas dėl sutarties pakeitimo, tiek ir jo rašyti prašymai paneigia abejones dėl to, jog įsipareigojimus prisiėmė būtent jis. Teismas akcentavo faktą, jog sutartiniai įsipareigojimai sietini ne su vienkartiniu veiksmu, todėl tikėtina, jog veiksmai buvo atliekami su jo sutuoktinės ir globėjos žinia. Kol atsakovas galėjo vaikščioti, sutartiniai įsipareigojimai buvo vykdomi tinkamai. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai adresuotame 2009 m. gruodžio 12 d. prašyme pats atsakovas nurodė pagal sutartį sumokėjęs 21 ar 22 įmokas, todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovo atstovės argumentai, jog pinigus mokėjo tretieji asmenys, kurie prie jos durų paliko įmokų kvitus. Neveiksniu atsakovas pripažintas tik 2011 metais, tuo tarpu reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl valios trūkumo teismine tvarka nėra pareikštas. Teismas sprendė, kad reiškiamo reikalavimo dydį ieškovui pagrindus pridedamais dokumentais, yra pagrindas ieškinį tenkinti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 38-39, t. 2) atsakovo atstovė prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir nurodo, kad atsakovas, nors sutarties pasirašymo metu ir buvo veiksnus, dėl savo būsenos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, atsakovas jokių pinigų nėra gavęs ir jokių kredito grąžinimo veiksmų neatliko. Atsakovo atstovė taip pat nurodo nesupratusi galimybės ginčyti sandorį dėl valios trūkumų. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog kredito sutarties sudarymas su atsakovu, įvertinus jo sveikatos būklę ir finansinę padėtį, neatitiko protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 42-45, t. 2) ieškovas prašo ginčijamą sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo, kad teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino visą bylos medžiagą, keletą kartų siūlė atsakovo įstatyminei atstovei pasirūpinti atstovavimu, išaiškino teisę į nemokamą valstybinę teisinę pagalbą, tačiau ji pateiktą pasiūlymą kategoriškai atmetė. Atsakovo atstovei buvo išaiškinta ir teisė ginčyti sandorį, ji turėjo galimybę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl galimai neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą, procesines ir materialines teisės normas atitinkantį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl sandorio, kurio pagrindu atsiradusį įsiskolinimą prašoma priteisti ieškiniu, teisėtumo. Byloje nėra ginčo dėl to, jog sandoris buvo sudarytas 2007 m. spalio 4 d., tuo tarpu neveiksniu atsakovas pripažintas 2011 m. vasario 25 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra CK 1.84 str. nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų. Apeliaciniame skunde ieškovė sandorio negaliojimą sieja su CK 1.89 str. įtvirtintu pagrindu - aplinkybe, jog atsakovas sandorio sudarymo metu nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Šioje teisės normoje nurodytų aplinkybių egzistavimas nedaro sandorio niekiniu, šiais pagrindais sandoriai gali būti nuginčijami. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, duomenų apie tai, jog sandoris būtų ginčijamas teisės aktuose nustatyta tvarka, byloje nėra, nors, kaip matyti iš teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. posėdžio protokolo (b.l. 14-30, t. 2), ši teisė atsakovo atstovei buvo išaiškinta, teismas kelis kartus siūlė atstovei šia teise pasinaudoti. Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovo teisių jo įstatyminė atstovė tinkamai negynė dėl to, jog neturėjo teisinių žinių. 2011 m. rugsėjo 14 d. posėdžio metu atsakovo įstatyminei atstovei, vadovaujantis CPK 161 str., 20 str., buvo išaiškinta jos teisė į nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, tačiau šia teise atstovė kategoriškai nurodė nesinaudosianti, advokato nesamdysianti ir už asmenines lėšas. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog bylos eigą lėmė išskirtinai tik atsakovo įstatyminės atstovės procesinis elgesys, teismas atsižvelgė į jos, kaip silpnesniosios šalies statusą vartojimo teisiniuose santykiuose.
Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas, net ir pripažinęs, jog formaliai reikalavimas dėl sandorio nuginčijimo nebuvo pareikštas, atsižvelgdamas į atsakovo materialinį teisinį bei procesinį statusą, papildomai įvertino visą į bylą pateiktą medžiagą, susijusią su Vartojimo kredito sutarties teisėtumu. Šia prasme reikšmingomis pripažintinos kelios aplinkybės: pirma, byloje nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų abejoti atsakovo psichinės sveikatos būkle sandorio sudarymo metu; antra, aptariamo sandorio pasirašymas buvo nevienkartinis veiksmas, pats atsakovas pasirašė ir susitarimą dėl sandorio pakeitimo, teikė paraiškas ir prašymus ieškovui kredito suteikimo ar sutartinių teisinių santykių modifikavimo klausimais (b.l. 61-74, 161, 164-166, t. 1), tuo pačiu laikotarpiu su kredito ir telekomunikacijų įmonėmis sudarė ir kitų sandorių, kurių pagrindu prisiimti įsipareigojimai nebuvo visiškai įvykdyti, buvo priimti atsakovui nepalankūs teismų sprendimai dėl įsiskolinimų priteisimo (Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-237-559/2011, 2011 m. liepos 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-236-559/2011, 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-142-559/2011); trečia, tiek atsakovo, tiek jo atstovės teismui teikiami argumentai vertintini kaip nenuoseklūs, vienu metu pripažįstant valios tinkamumą sudarant sandorį, sandorio vykdymo faktą ir ginčijant tik ieškovo veiksmų pagrįstumą (b.l. 34, 161, 164-166, t. 1), vėliau nurodant, jog sandorius atsakovas sudarė nesuvokdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti (b.l. 211, t. 1), dar kituose procesiniuose dokumentuose ir pasisakymuose tvirtinant, jog atsakovu ar jo duomenimis pasinaudojo nesąžiningi tretieji asmenys, jog pinigai nebuvo realiai gauti ir įmokas mokėjo kažkas kitas (b.l. 110, t. 1); toks atsakovo ir jo atstovės elgesys vertintinas kaip nepagrįstas siekis išvengti sandorio sukuriamų finansinių pasekmių. Nurodytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovo valios sudarant sandorį trūkumai nėra įrodyti.
Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas dėl galimo ieškovo netinkamo elgesio išduodant kreditą asmeniui, kurio galimybės kreditą grąžinti yra abejotinos. Iš vienos pusės, byloje nėra duomenų, jog kreditas buvo išduotas nesilaikant norminių teisės aktų reikalavimų, nustatytos kredito išdavimo tvarkos, iš kitos pusės, net ir tuo atveju, jeigu kreditas suteiktas nesant tam atitinkamų prielaidų, dėmesys atkreiptinas į tai, jog didžiąją prašomo priteisti įsiskolinimo dalį sudaro kredito suma, kurios grąžinimo būtinybės nepaneigtų net ir sandorio pripažinimas negaliojančiu (tokiu atveju būtų taikoma restitucija).
Nesant pagrindo Vartojimo kredito sutartį vertinti kaip negaliojančią, atsakovo įstatyminei atstovei neginčijant įsiskolinimo dydžio, darytina išvada, jog ieškinio reikalavimai yra pagrįsti, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.