Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-631-245-2014

Teisėjas Raimundas Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00518-2012-8

2014 m. gruodžio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Dmitrijaus Korsakovo ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Jūtarei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Aliui Juodviršiui, nuteistajam Ž. Ž., jo gynėjui advokatui Antanui Danieliui, nukentėjusiesiems V. J., R. V. E., A. O. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. (7 nusikaltimai) ir jam skirtos bausmės:

pagal BK 182 str. 1 d. (nusikaltimas R. V. E. atžvilgiu) – 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tuo metu nėra būtina išvykti dėl darbo;

pagal BK 182 str. 1 d. (nusikaltimas S. Č. atžvilgiu) – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tuo metu nėra būtina išvykti dėl darbo;

pagal BK 182 str. 1 d. (nusikaltimas V. J. atžvilgiu) – 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tuo metu nėra būtina išvykti dėl darbo;

pagal BK 182 str. 1 d. (nusikaltimas G. B. atžvilgiu) – 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tuo metu nėra būtina išvykti dėl darbo;

pagal BK 182 str. 1 d. (nusikaltimas J. O. atžvilgiu) – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tuo metu nėra būtina išvykti dėl darbo;

pagal BK 182 str. 1 d. (nusikaltimas G. S. atžvilgiu) – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tuo metu nėra būtina išvykti dėl darbo;

pagal BK 182 str. 1 d. (nusikaltimas A. O. R. atžvilgiu) – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tuo metu nėra būtina išvykti dėl darbo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 2 metai laisvės apribojimo, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tuo metu nėra būtina išvykti dėl darbo.

Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. b pp., 66 str. 2 d., į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-04-23 iki 2013-04-24, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviems laisvės apribojimo dienoms.

Visiškai tenkinti nukentėjusiųjų R. V. E., V. J., G. B. civiliniai ieškiniai ir iš Ž. Ž. priteista žalos atlyginimo R. V. E. – 1000 Lt (vienas tūkstantis litų), V. J. – 400 Lt (keturi šimtai litų), G. B. – 1000 Lt (vienas tūkstantis litų).

Nukentėjusiosios A. O. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. Ž. nuteistas už tai, kad 2012-09-27 turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, atvažiavęs pas R. V. E. į namus (duomenys neskelbtini), sudarė durų gamybos sutartį įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, kuri savo veikos nevykdo nuo 2009 metų, pagal kurią įsipareigojo pagaminti duris ir paėmė 1000 litų avansą, bet durų nepagamino ir avanso negrąžino.

Be to, Ž. Ž. 2011-10-13 turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, atvažiavęs pas S. Č. į namus (duomenys neskelbtini), sudarė durų gamybos sutartį įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, kuri savo veikos nevykdo nuo 2009 metų, pagal kurią įsipareigojo pagaminti duris ir paėmė 500 litų avansą, bet durų nepagamino ir avanso negrąžino.

Be to, Ž. Ž. 2011-10-13 turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, atvažiavęs pas V. J. į namus adresu (duomenys neskelbtini), sudarė durų gamybos sutartį įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, kuri savo veikos nevykdo nuo 2009 metų, pagal kurią įsipareigojo pagaminti duris ir paėmė 1000 litų avansą, bet durų nepagamino ir avanso negrąžino.

Be to, Ž. Ž. 2011-11-18 turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, atvažiavęs pas G. B. į namus adresu (duomenys neskelbtini), sudarė durų gamybos sutartį įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, kuri savo veikos nevykdo nuo 2009 metų, pagal kurią įsipareigojo pagaminti duris paėmė 1000 litų avansą, bet durų nepagamino ir avanso negrąžino.

Be to, Ž. Ž. turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, atvažiavęs pas J. O. į namus adresu (duomenys neskelbtini), sudarė durų gamybos sutartį, pagal kurią įsipareigojo pagaminti duris ir paėmė 700 litų avansą, bet durų nepagamino ir avanso negrąžino.

Be to, Ž. Ž. kad 2012-10-17 turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, atvažiavęs pas G. S. į namus adresu (duomenys neskelbtini), sudarė durų gamybos sutartį, pagal kurią įsipareigojo pagaminti duris ir paėmė 600 litų avansą, bet durų nepagamino ir avanso negrąžino.

Be to, Ž. Ž. 2012-12-21 turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, atvažiavęs pas A. R. į namus adresu (duomenys neskelbtini), sudarė durų gamybos sutartį, pagal kurią įsipareigojo pagaminti duris ir paėmė 500 litų avansą, bet durų nepagamino ir avanso negrąžino.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 182 str. 1 d., teigia, kad apgaulės požymių jo veiksmuose nebuvo, todėl pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Ž. Ž. atžvilgiu ir pastarojo poziciją vertindamas kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nepakankamai įvertino byloje surinktus duomenis ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3p.).

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai tik tiesiogine tyčia padaroma nusikalstama veika, kuria kaltininkas savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo atveju naudojama apgaulė turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Suklaidintas nukentėjusysis negali patenkinti ar realizuoti savo turimų turtinių reikalavimų į kaltininką ar trečiąjį asmenį, kurio naudai veikė kaltininkas, ir dėl to negauna jokio ekonominio ekvivalento turtu, paslaugomis ar kitomis vertybėmis, o kaltininkas ar trečiasis asmuo, nepatenkinę nukentėjusiojo turtinės teisės, jo sąskaita nepagrįstai praturtėja. Be to, sukčiavimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis nusikaltimo sudėties požymis, įrodinėtinas byloje, yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas.

Nuteistasis pripažįsta, kad užsiima durų gamyba, buvo sudaręs sutartis su nukentėjusiaisiais dėl durų pagaminimo, tačiau, jo teigimu, nagrinėjamu atveju yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos reikėtų traktuoti kaip nesavalaikį sutarčių vykdymą. Su tokia nuteistojo pozicija aukštesnės instancijos teismas nesutinka.

Ž. Ž. iš viso buvo inkriminuoti septyni nusikaltimai pagal BK 182 str. 1 d. Tačiau apylinkės teismas neatkreipė dėmesio ir visiškai nevertino tos aplinkybės, jog durų gamybos sutartys su nukentėjusiaisiais buvo sudarytos dvejopos: su vienais asmenimis (R. V. E., S. Č., V. J., G. B.) Ž. Ž. sutartis sudarinėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, naudodamas įmonės antspaudą ir kitus rekvizitus, su kitais užsakovais (J. O., G. S., A. R.) – savo vardu, nurodydamas ne įmonės, bet savo kontaktinius duomenis. Todėl šios situacijos turi būti vertinamos atskirai.

Kadangi apeliantas skunde pažymėjo, jog tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, suverčiant jam kaltę ir neįvertinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės veiklos, jos funkcijų ir atsakomybės, taip pat nesigilinus į bendrovės buhalterinius duomenis, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą – išsireikalavo iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentus ir duomenis apie įmonę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos. Išanalizavus gautus duomenis, akivaizdu, jog kaltinimas Ž. Ž. buvo suformuluotas teisingai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš tiesų nuo įsteigimo 2005 m. savo veiklą vykdė tik kelerius metus, ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu 2012 m., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus duomenimis, įmonėje dirbo tik trys asmenys: A. M., E. M. ir Ž. Ž.. Apelianto teigimu, jis buvo tik techninis darbuotojas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta A. M. parodė, kad jokių funkcijų įmonėje neatliko, jai buvo pasiūlytos antraeilės pareigos, ją įformino kaip direktorę. Ž. Ž. iš pradžių jai mokėjo už įvairių dokumentų pasirašymą, vėliau dokumentų neatveždavo. Negali pasakyti, kiek parašų yra jos. Darbo inspekcija ją baudžia dėl kažkokių žmonių, apie kuriuos nieko nežino. E. M. pažinojo kaip įmonėje dirbančią Ž. Ž. sugyventinę. Parašo jokiame įgaliojime nedėjo. Ž. Ž. visą laiką sakydavo, kad tai UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla. Ji jam sakydavo tvarkytis, kad jo ieško, bet jis vėl dingdavo. Bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorė ją informavo, kad yra pasirašytas įgaliojimas, atvežė jo kopiją. Pasakė, kad įgaliojimą atvežė Ž. Ž.. Įgaliojimas buvo pasirašytas jos vardu. Tuomet ji kreipėsi į policiją dėl parašo klastojimo.

Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(3136)-IS1-4654 matyti, kad parašas A. M. vardu, esantis 2012-01-18 UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliojime Ž. Ž. vardu, yra atliktas ne A. M., o kito asmens ranka. Parašai A. M. vardu, esantys: 2012-04-16 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešime apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį Nr. 2012-03; 2012-05-15 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešime apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį Nr. 2012-04; 2012-04-16 UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumente „Apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokos“ Nr. 2012-03; 2012-05-15 UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumente „Apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokos“ Nr. 2012-04, yra atlikti ne A. M., o kito asmens ranka (T. 3, b. l. 54-57). Taigi minėta išvada patvirtina A. M. duotus parodymus, jog dokumentus įmonės vardu pasirašinėjo tik įmonės veiklos pradžioje, vėliau jokių funkcijų neatliko.

Vis dėlto, A. M. fiktyvus ar nefiktyvus vadovavimas įmonei analizuojamu atveju esminės reikšmės neturi, kadangi Ž. Ž. teigimu, jis buvo tik eilinis darbuotojas - vadybininkas, faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevadovavo ir sprendimų dėl gamybos apimties nepriiminėjo, todėl sudarydamas sutartis su užsakovais (klientais) jis privalėjo turėti įgaliojimą veikti įmonės vardu. Tačiau tokio realaus įgaliojimo byloje nėra. Be to, Ž. Ž. parodymai pirmos instancijos teisme yra prieštaringi: jis aiškino, jog nežinojo, kad įmonė nevykdė veiklos, tačiau vėliau teigė siūlęs direktorei A. M. atnaujinti bendrovės veiklą ir 2012 m. sudarė sutartis. Tai, kad įmonės veikla buvo tik prisidengiama, patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis G. B. patvirtino, kad įmonės vardu skelbimų nematė, tik pasirašant sutartį Ž. Ž. pasakė, kad veikia įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Nukentėjusysis V. J. papildė, kad bendraujant su Ž. Ž. jokia firma nebuvo minima, visada buvo kalbama apie savo problemas, kad kažkokiai direktorei yra perduodami pinigai, neminėjo (T. 2, b. l. 74). Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, jog nuteistojo Ž. Ž. apgaulė ir išankstinė tyčia nevykdyti sutartinių įsipareigojimų pasireiškė tuo, kad jis, pristatydamas save kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotą atstovą, veikiantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais, šios įmonės vardu sudarė sutartis su keturiais fiziniais asmenimis, nors žinojo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realių galimybių atsiskaityti pagal sudarytas sutartis neturi, kad sąžiningi užsakovai negalės civilinėmis teisinėmis priemonėmis išsiieškoti skolos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir tai nutylėjo. Ž. Ž. sudarė patikimos ir mokios sandorio šalies įspūdį, taip suklaidino nukentėjusiuosius R. V. E., S. Č., V. J. ir G. B., dėl to pastarieji, manydami, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra moki bei patikima įmonė, vykdysianti prisiimtus įsipareigojimus, įsitraukė į jiems nenaudingus sandorius.

Pažymėtina tai, kad veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka vien apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo ar turtinės prievolės išvengimo fakto, būtina nustatyti nusikaltimo subjektyviuosius požymius, visų pirma, kaltę, pasireiškiančią tyčios forma. Be to, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Ž. Ž. gana nesėkmingai vykdė individualią veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje, pasinaudodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, kartu turėdamas išankstinį tikslą išvengti turtinės prievolės - gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo į Lietuvos Respublikos biudžetą. Be to, visa atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą tenka įmonei, o Ž. Ž. galėjo toliau tęsti neteisėtą veiklą. Kadangi, jau minėta, Ž. Ž. jokių įgaliojimų veikti įmonės vardu neturėjo, todėl jis akivaizdžiai viršijo turimus įgaliojimus, piktnaudžiavo susidariusia padėtimi įmonėje, siekdamas išvengti prisiimtų prievolių, ir tokiu būdu apgaule pasisavino avansu iš nukentėjusiųjų gautus pinigus. Taigi, jo kaltė dėl nusikaltimų padarymo R. V. E., S. Č., V. J. ir G. B. atžvilgiu yra visiškai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Kiekvienas nusikaltimas apylinkės teismo buvo detaliai aptartas, todėl apygardos teismas plačiau nepasisako. Tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu vienam nukentėjusiajam – S. Č. buvo grąžintas jo sumokėtas avansas veikos kvalifikacijos nekeičia. Ž. Ž. dėl minėtų nusikaltimų nuteistas pagrįstai. Teismas pagrįstai tenkino R.V. E., V. J., G. B. civilinius ieškinius, kadangi pastariesiems žala buvo padaryta kaltais nuteistojo Ž. Ž. veiksmais, jiems negrąžinti pinigai, kuriuos buvo atidavę kaltinamajam.

Vis dėlto, kiti Ž. Ž. inkriminuoti nusikaltimai (J. O., G. S., A. R. atžvilgiu) savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo aukščiau aptartųjų. Su minėtais nukentėjusiais asmenimis nuteistasis asmeniškai sudarė durų pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. buvo sukurti civiliniai teisiniai santykiai - Ž. Ž. įsipareigojo pagaminti tinkamos kokybės duris už sutartą kainą, kurią įsipareigojo sumokėti užsakovai. Ž. Ž. veikė ne kaip įmonės atstovas, o kaip individualus darbuotojas. Siekiant konstatuoti individualios veiklos egzistavimą būtina požymių visuma, t. y. savarankiškumas, versliškumas, tęstinumas, ekonominės naudos siekimas. Savarankiška veikla teismų praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Nagrinėjamu atveju veikla pasireiškė durų gaminimu bei jų įstatymu, savo veiklą skelbiant įvairiuose interneto portaluose. Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007).

Šios bylos faktiniai duomenys leidžia konstatuoti, kad nuteistasis, sudarydamas sutartis su J. O., G. S. ir A. R. veikė savo vardu. Sutartyse-užsakymo blankuose prie gamintojo kontaktinių duomenų nurodytas Ž. Ž., taip pat jo adresas, asmens kodas, telefono numeris. Taigi nuteistasis pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, pagal kuriuos jį būtų galima surasti. Byloje nenustatyta, kad gautos piniginės lėšos (avansai) būtų pervedamos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Tai reiškia, jog Ž. Ž. veikė savo valia ir nuožiūra, t. y. savarankiškai. Sprendžiant, ar atitinkamais veiksmais (sandoriais) gyventojas siekia gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, gali būti atsižvelgiama ir į tokias aplinkybes kaip su naudos gavimu susijusios sąnaudos, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro pajamos iš tokios veiklos ir panašiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Ž. Ž. versliškumas bei ekonominės naudos siekimas yra pakankamai akivaizdus. Nuteistasis pats pripažįsta, kad durų gamyba yra jo pragyvenimo šaltinis, amatas, kurį moka ir kuriuo verčiasi. Dėl analogiškų veikų Ž. Ž. atžvilgiu ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti ir Alytuje bei Varėnoje, tačiau tyrimai nutraukti nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., sudėties (T. 2, b. l. 27-37; 38-40). Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje yra nustatyta individualios veiklos požymių visuma, tačiau Ž. Ž. vykdė individualią veiklą neturėdamas išankstinio tikslo apgauti nukentėjusiuosius.

Neįvykdymas sutartinių įsipareigojimų paprastai sukuria civilinius atsakomybę, tačiau svarbu pažymėti, kad sutartiniai santykiai atsiranda tik tada, kai abi šalys turi sąžiningus ketinimus vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus. Apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Ž. Ž. jau sudarydamas sutartis neketino vykdyti jose numatytų įsipareigojimų su užsakovais. Pripažintina, kad nuteistasis savo darbinę veiklą organizavo netinkamai, negebėjo planuoti netrikdomos durų gamybos bei laiku įgyvendinti priimtus užsakymus. Nepaisant to, jis ir toliau sudarinėjo sutartis su kitais klientais tokia pačia veiksmų seka. Nuteistasis neieškojo efektyvių galimybių atsiskaityti, o ieškodavo ir sudarydavo sutartis su kitais asmenimis, nuslėpdamas savo turimus įsipareigojimus, prisistatydamas kaip patikimas gamintojas, galintis greitai ir kokybiškai pagaminti norimas nestandartines duris. Kita vertus, naujų klientų suradimas padėdavo atsiskaityti (grąžinti avansus) ar pagaminti užsakytus gaminius ankstesniems užsakovams. Tai, jog Ž. Ž. stengėsi sąžiningai verstis durų gamyba, rodo reikiamos įrangos, įgūdžių turėjimas. Medžiagas durims gaminti jis pirkdavo, taigi buvo priklausomas nuo jų tiekimo, jei vėluodavo medžiagos – vėluodavo ir durų gamyba. Ž. Ž. teisminio nagrinėjimo metu nurodė ir kitas objektyvias priežastis – vaikų ligos, garbaus amžiaus tėvų slaugymas. Be to, jis neklaidino užsakovų, pats jiems skambindavo, aiškindavo susiklosčiusias šeimines aplinkybes, bandė tartis dėl gamybos laikotarpio pratęsimo. Be abejo, toks pažadų dalijimas nesudaro atsakingo, pareigingo žmogaus įvaizdžio, tačiau nesudaro ir sukčiavimo sudėties, nes po kurio laiko sutartys būdavo arba įvykdomos, arba grąžinamas sumokėtas avansas.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusieji J. O. ir G. S. Ž. Ž. pretenzijų neturi, jiems sumokėtas avansas grąžintas. A. O. R. avansas taip pat grąžintas, tačiau ji turi nuteistajam pretenzijų dėl blogos kokybės durų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad A. O. R. su Ž. Ž. buvo sudariusi dvi sutartis: pirmoji 2010 m. buvo sudaryta UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, tuomet durys buvo pagamintos ir įdėtos, tačiau A. O. R. nėra patenkinta jų kokybe. Antroji sutartis sudaryta asmeniškai su Ž. Ž. 2012 m., pagal šią sutartį įsipareigota pagaminti naujas šarvuotas duris ir jas įstatyti, paimtas 500 Lt avansas, kuris teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiajai grąžintas. Šiuo metu A. O. R. pageidauja, kad būtų pakeistos durys, nes jos yra menkavertės. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji pažymėjo, kad prašė Ž. Ž., jog šis ateitų ir sutvarkytų duris. Ž. Ž. atvyko, tvarkė duris, tačiau jas tik dar labiau sugadino. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad prekės (daikto) kokybės bloginimas teisiniuose santykiuose užtraukia ne baudžiamąją atsakomybę, o kompensacinę civilinę atsakomybę. Esant civiliniams teisiniams santykiams (pirkimui – pardavimui), asmuo yra įpareigotas pateikti tinkamos kokybės produkciją. A. O. R. nėra apgauta, nes ji vis tik gavo tam tikrą gaminį, tik galbūt mažesnės vertės. Taigi sukčiavimo sudėties šiuo atveju nėra.

Apygardos teismas konstatuoja, kad Ž. Ž., savarankiškai versdamasis durų gamyba, neapgaudinėjo užsakovų meluodamas jiems, falsifikuodamas ar iškraipydamas aplinkybes, faktus, taip pat neturėjo tikslo praturtėti iš užsakovų perleidžiamų avansinių įmokų. Tačiau neteisėtai veikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, neturėdamas tam įgaliojimo, sąmoningai klaidino potencialius klientus, sudarydamas patikimo, respektabilaus įmonės atstovo įvaizdį. Neprisidengiant realiai veiklos nevykdančia įmone, galimai sutartys nebūtų sudarytos ir Ž. Ž. nebūtų gavęs turtinės naudos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 str. 1 p., 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d.,

nusprendžia:

Nuteistojo Ž. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį dėl Ž. Ž. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas J. O. atžvilgiu), BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas G. S. atžvilgiu), BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas A. O. R. atžvilgiu) panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

Ž. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas J. O. atžvilgiu) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Ž. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas G. S. atžvilgiu) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Ž. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas A. O. R. atžvilgiu) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, Ž. Ž. paskirtas bausmes pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas R. V. E. atžvilgiu), BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas S. Č. atžvilgiu), BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas V. J. atžvilgiu), BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas G. B. atžvilgiu), subendrinti iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę Ž. Ž. skirti 1 (vienerius) metus 2 (du) mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tuo metu nėra būtina išvykti dėl darbo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.