Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Elenos Vainienės ir Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo M. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš nuteistojo M. D. civilinio ieškovo V. S. naudai priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Civiliniam ieškovui V. S. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 28 d., apie 02 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), A. J. sodyboje, dėl chuliganiškų paskatų, demonstruodamas žmogaus negerbimą, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną kartą su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu nukentėjusiajam V. S. į veidą, padarydamas jam veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, kraujo išsiliejimu po dešinės akies obuolio jungine, muštinę nosies nugarėlės žaizdą, skeveldrinį nosies kaulų ir pertvaros lūžį, sukėlusį ryškią nosies deformaciją, kvėpavimo funkcijos sutrikdymą ir veido asimetriją, dėl ko likusi ryški nosies deformacija negalėjo išnykti savaime ar taikant terapines priemones, o sužalojimo pasekmėms šalinti nukentėjusiajam V. S. 2007 m. sausio 17 d. buvo atlikta plastinė rekonstrukcinė operacija ir dėl to jam padarytas sužalojimas vertinamas kaip nepataisomas kūno (veido) subjaurojimas. Tokiu būdu M. D. padarė nukentėjusiajam V. S. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. D. skundas tenkinamas iš dalies, o Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis V. S. neneigė, jog 2005 m. rugpjūčio 28 d. A. J. sodyboje švenčiamo jubiliejaus metu vartojo alkoholį, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo apsvaigimo laipsnis galėjo sutrukdyti jam suvokti įvykio aplinkybes ir jame dalyvavusius asmenis. Tokių duomenų teisėjų kolegija nenustatė. Byloje esančioje VšĮ Raseinių ligoninės pateiktoje V. S. Asmens sveikatos istorijoje (jos kopijoje) tik užfiksuota, kad nuo V. S. sklido alkoholio kvapas, tačiau duomenų, kad tai trukdė pacientui susivokti aplinkoje, nėra (4 t., 99 b.l.). Be to, ir apelianto M. D. nurodytas liudytojas S. P. taip pat nepatvirtino, kad įvykio metu V. S. buvo smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. P. paaiškino, kad jis, V. S. ir V. J. įvykio metu buvo neblaivūs (1 t., 67-68 b.l.), ir tik kalbėdamas išimtinai apie save, S. P. nurodė, jog dėl girtumo jis negali tiksliai nurodyti įvykio aplinkybių (1 t., 64 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu apklausiama liudytoja M. A. J. taip pat patvirtino, kad įvykių metu A. J. jubiliejų šventę svečiai, tarp jų ir V. S., buvo išgėrę, tačiau apie tai, kad V. S. būtų elgęsis neadekvačiai, liudytoja nenurodė.

Nuteistojo M. D. skunde akcentuojama aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – nusikaltimo padarymo vietos – taip pat nėra pagrįsta. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. D. inkriminuota, kad nukentėjusiajam V. S. į veidą jis sudavė A. J. sodyboje. Lietuvių kalbos žodyne viena iš žodžio sodyba reikšmių – žemė apie namus su visais trobesiais (internetinis lietuvių kalbos žodynas www.lkz.lt.). Nukentėjusiojo V. S., nuteistojo M. D. bei liudytojų K. S., M. A. J., V. J., S. J., A. J., S. P., A. B., A. ir D. D. parodymų analizė patvirtina, kad įvykiai po to, kai A. D. su sūnumis D. ir M. D. grįžo į A. J. sodybą išsiaiškinti santykius su V. S. ir V. J. klostėsi labai greitai, juo labiau buvo vėlyvas metas, todėl kiekvienas A. J. sodyboje muštynių metu buvęs asmuo, priklausomai nuo jo buvimo vietos, matė tik tam tikrą įvykių dalį. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad muštynės vyko A. J. sodybos namo verandoje (prieangyje) ir kieme, nuteistajam M. D. pareikštame kaltinime nusikaltimo padarymo vieta pagrįstai įvardinta apibendrintai – A. J. sodyba, kuri apima ir gyvenamąjį namą, ir kiemą. Kita vertus, aplinkybę, kad nukentėjusiajam V. S. A. J. sodyboje nosį sulaužė A. D. sūnus M. D., be nuoseklių, vienodų nukentėjusiojo parodymų, iš dalies patvirtina liudytojų parodymai bei paties nuteistojo M. D. bei liudytojų A. D. ir D. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, kuriuos vėliau vykusių apklausų metu jie paneigė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad V. S. smūgiu į veidą nosį sulaužė M. D.. Čia reikėtų pažymėti ir tai, jog tiek nukentėjusysis V. S., tiek ir Džiugai viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad iki A. J. jubiliejaus jie nebuvo pažįstami, todėl nėra pagrindo išvadai, kad V. S. būtų suinteresuotas dėl jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo nepagrįstai apkaltinti būtent M. D., kuris jubiliejuje nedalyvavo ir su V. S. nekonfliktavo, juolab, kad bylos duomenys aiškiai parodo, jog A. D. siekė prisiimti sau kaltę dėl V. S. padaryto sveikatos sutrikdymo.

Nuteistasis M. D. apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam V. S. padaryto sveikatos sužalojimo mastą, nesivadovavo Sveikatos apsaugos ministro, Teisingumo ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis Sveikatos masto nustatymo taisyklėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. D. baudžiamosios atsakomybės klausimą, ištyrė ir pakankamai aiškiai pasisakė dėl teisinę reikšmę M. D. veiksmų kvalifikavimui turinčių aplinkybių nustatymo ir vertinimo.

BK 135 straipsnyje numatytas nusikaltimas žmogaus sveikatai, jo sudėties požymis – padariniai – yra sunkus sveikatos sutrikdymas (sužalojimas ar susargdinimas). Akivaizdu, kad norint atsakyti į klausimą, kokie sužalojimai žmogui yra padaryti, reikalingos specialios medicininės žinios, tačiau apie nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, teisiškai vertindamas faktines bylos aplinkybes.

Bylos medžiaga ir skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad dėl M. D. veikos nukentėjusiajam V. S. buvo nepataisomai subjaurotas veidas, t. y. jis buvo sunkiai sužalotas, todėl pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu tinkamai aiškino ir taikė BK 135 straipsnį. Tuo tarpu nuteistojo M. D. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas į ekspertinės komisijos sudėtį įtraukdamas privačia praktika besiverčiantį specialistą A. A. G. pažeidė Teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegijos pripažįstamas nepagrįstu, todėl atmetamas.

Bylos duomenys patvirtina, kad Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi šioje baudžiamojoje byloje buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė, kurią atlikti buvo pavesta Valstybinei teismo medicinos tarnybai prie Teisingumo ministerijos. Į teismo medicinos ekspertų komisijos sudėtį šia teismo nutartimi buvo įtrauktas prof. hab. med. dr. A. A. G. (4 t., b.l.45-46). BPK 210 straipsnis suteikia ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę pavesti atlikti ekspertizę į ekspertų sąrašą neįtrauktam asmeniui, todėl į Valstybinę teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos sudarytą, šiuo atveju 4 (keturių) asmenų, ekspertų komisiją teismui įtraukus privačia praktika užsiimantį specialistą prof. hab. med. dr. A. A. G., šios komisijinės teismo medicinos ekspertizės akte užfiksuoti atlikti tyrimų rezultatai netampa konsultacine išvada, kaip teigia nuteistasis M. D.. Pažymėtina, jog į ekspertų komisijos sudėtį prof. hab. med. dr. A. A. G. įtraukė teismas, todėl Teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, kuri numato, kad sutartiniais pagrindais šalis gali kviesti privatų teismo ekspertą (specialistą) konsultantu, šiuo atveju taip pat nebuvo pažeista. Tuo tarpu su nuteistojo M. D. argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam inkriminavo chuliganiškas paskatas, teisėjų kolegija sutinka.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009 ir kt).

Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad V. S. sveikata buvo sutrikdyta A. J. sodyboje šeimininko jubiliejaus šventės metu kilus neblaivių svečių konfliktui, kuriam išspręsti vienas iš jų – A. D. pasitelkė į pakalbą savo sūnus D. ir M. D., kurie atkeršijo už tėvo įžeidimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką tokiu atveju, kai viešoje vietoje, kokia yra A. J. sodyba, sprendžiami nukentėjusiojo ir kaltininko asmeninai santykiai, veika kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Tuo atveju, jeigu sunkų sveikatos sutrikdymą dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių padaręs kaltininkas taip pat sutrikdė ir visuomenės rimtį ar tvarką, veika kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje muštynės įvyko uždaroje sodybos teritorijoje, naktį, šventei jau pasibaigus, kai sodyboje buvo likę nedaug žmonių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad M. D. veiksmais taip pat buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarką. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą M. D. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija nustatė, kad M. D., 2005 m. rugpjūčio 28 d., apie 02 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), A. J. sodyboje, dėl šventės metu kilusio konflikto tarp A. D. ir V. S. tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną kartą su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu nukentėjusiajam V. S. į veidą, padarydamas jam veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, kraujo išsiliejimu po dešinės akies obuolio jungine, muštinę nosies nugarėlės žaizdą, skeveldrinį nosies kaulų ir pertvaros lūžį, sukėlusį ryškią nosies deformaciją, kvėpavimo funkcijos sutrikdymą ir veido asimetriją, dėl ko likusi ryški nosies deformacija negalėjo išnykti savaime ar taikant terapines priemones, o sužalojimo pasekmėms šalinti nukentėjusiajam V. S. 2007 m. sausio 17 d. buvo atlikta plastinė rekonstrukcinė operacija ir dėl to jam padarytas sužalojimas vertinamas kaip nepataisomas kūno (veido) subjaurojimas. Tokiu būdu M. D. padarė nukentėjusiajam V. S. sunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Dėl paskirtos bausmės ir pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) bei atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriamos baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes.

Skirdami bausmes teismai turi vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), kitomis baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, taip pat atsižvelgti į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis). BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti skiriamos bausmės motyvai.

Baudžiamasis įstatymas nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų bei atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nesuteikdamas nei vienai iš šiame straipsnyje numatytų aplinkybių išskirtinės dominuojančios reikšmės. Šiuo atveju apygardos teismas, skirdamas M. D. bausmę, įvertino tai, kad nėra nustatytą jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, anksčiau jis nėra teistas bei neturi galiojančių administracinių nuobaudų, yra teigiamai charakterizuojamas, taip pat atsižvelgė į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo (2005-ieji metai) praėjo daug laiko, o nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio, abipusio konflikto metu, ir priėjęs prie išvados, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, už labai sunkaus nusikaltimą M. D. paskyrė kitą švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytą, bausmės rūšį – laisvės apribojimą.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokurore, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. D. švelnesnę, negu įstatyme numatytą, bausmę tik formaliai išvardino dalį bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nepateikdamas motyvų, kodėl M. D. straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) jo padarytam tyčiniam labai sunkiam nusikaltimui, nes taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas privalo nuosprendyje atskleisti tokio sprendimo motyvus.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje privalėjo aptarti M. D. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei nusikalstamos veikos motyvus, tuo tarpu teismo akcentuojamos aplinkybės, jog M. D. nebuvo teistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų ir charakterizuojamas teigiamai, yra ne išimtinės, o bendros jo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės.

Bylos duomenys patvirtina, kad anksčiau neteistas ir teigiamai charakterizuojamas M. D., kerštaudamas už tėvo įžeidimą, sunkiai sutrikdė V. S. sveikatą, t.y. padarė sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis) priskiriamą tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurio padarymą baudžiamajame įstatyme be alternatyvų numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, tačiau nagrinėjamoje byloje baudžiamojo proceso trukmė buvo pernelyg ilga, dėl to pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pagrįstai pripažino išimtine ir BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu paskyrė M. D. švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę – laisvės apribojimą .

BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014, 2K-252/2014 ir kt.).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTT) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995, Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001, Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002, Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005, Sorvisto v. Finland, no. 19348/04; judgement of 13 January 2009 bei kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-192/2011, 2K-54/2014 ir kt.). Pagal EŽTT sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, nulėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę nustatymu. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo, atsižvelgiant į proceso trukmę, turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui, be to, ir taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę (Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, judgement of 18 July 2006). Pažymėtina tai, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje dėl sveikatos sutrikdymo bylos procesas iki nuosprendžio priėmimo truko bemaž 9 (devynerius) metus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009), juo labiau, kad ši baudžiamoji byla nepriskirtina ypatingai sudėtingų bei ilgų laiko sąnaudų reikalaujančių bylų kategorijai.

Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas aiškiai aplaidžiai ir nekompetentingai, dėl to Raseinių rajono apylinkės prokuroro 2010 m. kovo 24 d. nutarimu M. D. nepagrįstai nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl V. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 straipsnio 1 dalis) Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros nutarimu dalyje dėl ikiteisminio tyrimo M. D. nutraukimo (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) buvo panaikintas tik 2013 m. spalio 16 d. (4 t., b.l. 125-127 b.l.).

Bylos duomenys patvirtina, kad 2010 m. balandžio 30 d., t.y. bemaž po 5 (penkerių) metų ikiteisminio tyrimo kaltinamasis aktas dėl A. D. inkriminuoto V. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, buvo perduotas teismui, nors iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jokie sudėtingi, būtini procesiniai veiksmai, kurie pateisintų ilgą ikiteisminį procesą, nebuvo atliekami. Kaip matyti, Raseinių rajono apylinkės teismas, įvertinęs bylos medžiagos duomenis bei proceso dalyvių teisiamojo posėdžio metu duodamus parodymus ir pateikiamus prašymus, paskyrė pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, kuria V. S. buvo nustatytas kitas sveikatos sutrikdymo mastas – sunkus sveikatos sutrikdymas. Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje buvo patenkintas prokuroro prašymas ir baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) buvo grąžinta ikiteisminiam tyrimui papildyti (2 t. b.l. 207-208 b.l). Pažymėtina tai, kad po bylos perdavimo ikiteisminiam tyrimui papildyti, dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo buvo atliktos dar 2 (dvi) teismo medicinos ekspertizės nukentėjusiojo V. S. sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti, dėl kurių bylos tyrimo trukmė nepateisinamai dar labiau užsitęsė ir baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota tik 2013 m. gruodžio 23 d., t.y. dar po 2 (dviejų) metu ir 4 (keturių) mėnesių.

2011 m. gegužės 16 d. Ekspertizės akte Nr. EG 677/11(03), kurio pagrindu prokuroras kreipėsi dėl A. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikavimo į BK 135 straipsnio 1 dalį, buvo aiškiai nurodyta, kad tuo atveju, jeigu teisėsaugos institucija, atsižvelgdama į teismo medicinos eksperto išvadą dėl kūno sužalojimo padarinių pašalinimo galimybės, padarys išvadą, kad V. S. buvo padarytas nepataisomas kūno sužalojimas, kuris dėl pasekmių pagal sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.12 punktą kvalifikuojamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., 189 b.l.). Bylos duomenys patvirtina, jog esant prieštaravimams tarp 2005 m. spalio 26 d. Ekspertizės akto Nr. G. 2457/05(03) išvados ir minėtos Ekspertizės akto Nr. EG 677/11(03) išvados dėl V. S. padaryto sveikatos sutrikdymo masto, nuo kurio priklauso nusikalstamos veikos kvalifikavimas, dėl naujos teismo medicinos ekspertizės paskyrimo Raseinių rajono apylinkės teismo prokurorė kreipėsi tik po 9 (devynių) mėnesių nuo baudžiamosios bylos grąžinimo ikiteisminiam tyrimui papildyti (3 t., 150 b.l.). Teisėjų kolegijos nuomone, toks delsimas, įvertinus tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas dar 2005 m. rugpjūčio mėnesį, yra nepateisinamas. Kaip matyti, 2012 m. birželio 14 d. Ekspertizės akte Nr. PEG 37/12(02) buvo pateikta Ekspertizės akto Nr. EG 677/11(03) išvadai analogiška išvada, kurioje pabrėžiama, jog teismui nustačius, kad likę V. S. veido defektai bjauroja veidą, sveikatos sutrikdymo mastas bus perkvalifikuotas iš nesunkaus į sunkų sveikatos sutrikdymą (3 t., 168 b.l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių nuostata, kad kūno subjaurojimo faktą nustato teisėsaugos institucija, atliktų teismo medicinos ekspertizių išvadų dėl V. S. padaryto sveikatos sutrikdymo masto pakako nusikalstamai veikai kvalifikuoti, kadangi galutinę sprendimą dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo masto ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo priima bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. Taigi 2012 m. rugsėjo 6 d., t.y. dar po 3 (trijų) mėnesių Raseinių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės kreipimasis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl komisijinės teismo ekspertizės skyrimo (4 t., 43-44 b.l.) vertintinas kaip nebūtinas (perteklinis) bylos procesą vilkinantis procesinis veiksmas, nes Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, priešingai negu nurodoma Ekspertizės akto Nr. EG 677/11(03) išvadoje, kuri taip pat buvo analogiška dviem paskutinėms ekspertizės aktų išvadoms, nebuvo konstatuota, kad V. S. padarytas sužalojimas yra nepataisomas kūno subjaurojimas, juolab, kad tokio sprendimo priėmimas ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai nepriskirtinas. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nepateisinamų delsimų teisėjų kolegija nenustatė. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2014 m. birželio 13 d.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad daugiau nei 7 (septynerius) metus vykęs ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstai ilgas ir dėl to buvo pažeista nuteistojo M. D. teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Tuo tarpu prokurorės apeliaciniame skunde akcentuojamas nuteistojo M. D. elgesys (nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. M. D. buvo paieškomas), dėl kurio buvo vilkinamas procesas, yra tik netinkamai organizuoto ir vykdyto ikiteisminio tyrimo pasekmė. Raseinių rajono apylinkės prokuroro 2010 m. kovo 24 d. nutarimu M. D. nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl V. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, kilnojimosi laisvė jam nebuvo apribota, todėl jo išvykimo į užsienį nėra pagrindo vertinti kaip elgesį, kuriuo jis prisidėjo prie bylos vilkinimo.

Įvertinus visa tai, kas išdėstyta dėl nuteistajam M. D. paskirtos bausmės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas švelnesnę, negu įstatymas numato, bausmę, teisingumo principo nepažeidė. Nuteistajam M. D. paskirta švelnesnė, negu įstatymas numato, bausmė, todėl perkvalifikavus jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, kurios sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, nėra pagrindo peržiūrėti M. D. paskirtą bausmę.

Dėl civilinio ieškinio

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

BPK 112 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas V. S. civilinį ieškinį, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto 3 (trijų) metų senaties termino, kaip apeliaciniame skunde teigia M. D., neturėjo taikyti.

Bylos duomenys patvirtina, kad V. S. nukentėjusiuoju buvo pripažintas 2006 m. sausio 17 d. nutarimu (1 t., 14 b.l.). 2007 m. rugsėjo 10 d. nukentėjusysis V. S. pateikė prašymą pripažinti jį civiliniu ieškovu (1 t., 18 b.l.), tačiau ikiteisminio tyrimo metu civiliniu ieškovu jis nebuvo pripažintas bei nenurodyta priežasčių, kodėl atsisakyta tai padaryti. Nukentėjusysis V. S. civilinį ieškinį pateikė pradėjus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriame visų pirma prašė pripažinti jį civiliniu ieškovu ir priteisti 50 000 Lt turtinę ir 20 000 Lt neturtinę žalą (5 t., 140-140 b. l.).

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo M. D. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti nukentėjusiojo V. S. civilinio ieškinio. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Bylos medžiagos duomenys patvirtina, kad formaliai pirmosios instancijos teismas V. S. civiliniu ieškovu nepripažino, tačiau tai negali atimti nukentėjusiajam teisės į žalos atlyginimą, juo labiau, kad teisiamojo posėdžio protokole, kurio metu nukentėjusysis V. S. pateikė civilinį ieškinį, jis įvardijamas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu (5 t., 138-139 b.l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šiame teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. S. faktiškai buvo pripažintas civiliniu ieškovu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo jo civilinį ieškinį.

Atmestini ir nuteistojo M. D. apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų neturtinės žalos nustatymo kriterijų. Nukentėjusiajam V. S. priteistas neturtinės žalos dydis – 15 000 Lt atitinka CK 6.250 straipsnio kriterijus ir nustatytas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t. y. įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį, sukeltas pasekmes ir dėl to nukentėjusiojo patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus. Nepagrįstai nuteistojo M. D. apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad priteisdamas nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į paties nukentėjusiojo asmens kaltę (CK 6.282 straipsnio 1 dalis), kadangi apelianto nurodyta aplinkybė, kad būtent nukentėjusysis V. S. buvo muštynių iniciatoriumi ir smūgiavo D. D. kėde per galvą, šioje byloje nebuvo nustatyta.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad patirtą turtinę žalą patvirtinančių dokumentų nukentėjusysis V. S. nepateikė, taip pat pagrįstai pripažino jam teisę į civilinio ieškinio dėl M. D. nusikalstamais veiksmais jam padarytos turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Dėl BK 95 straipsnio taikymo

Nuteistasis M. D. apeliaciniame skunde teigia, kad nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme metu buvo suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai (BK 95 straipsnio 1 dalis), todėl teismas, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo baudžiamąją bylą nutraukti.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai teisinė situacija, kai suėjus baudžiamajame įstatyme nustatytam terminui ir esant kitoms baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir jam nekyla baudžiamosios atsakomybės turinį sudarantys padariniai: nepriimamas apkaltinamasis nuosprendis, neskiriama bausmė ir neatsiranda teistumas.

Senaties taikymo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 95 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, iš kurių turinio išplaukia, kad asmeniu, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu per baudžiamojo įstatymo nustatytą terminą, kuris priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, kategorijos ar kaltės formos, asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Be to, BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorių teiginiai, susiję su BK 95 straipsnio nuostatų taikymu, yra nepagrįsti. M. D. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą, o pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje (2003-04-10 įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2003-05-01), asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo nusikaltimo padarymo dienos yra praėję 10 (dešimt) metų. Skundžiamu pirmosios instancijos nuosprendžiu konstatuota, kad M. D. nusikaltimą padarė 2005 m. rugpjūčio 28 d., todėl nuosprendžio priėmimo metu – 2014 birželio 13 d. – apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs. Tuo tarpu nuteistojo M. D. apeliaciniame skunde nurodomi ikiteisminio tyrimo metu padaryti procesiniai pažeidimai dar kartą patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nekompetentingai, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnų padaryti procesiniai pažeidimai negali paneigti baudžiamojo proceso paskirties – išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkami pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo M. D. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.