Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-02-07 · Administracinė byla Nr. A-268-143/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-02-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-07
Bylos Nr.
A-268-143/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02050-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-268-143/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02050-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–5) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 18 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl laisvės apribojimo buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2011 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 20 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, dėl tokio laikymo jis jautė nepatogumus, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 49–57) prašė taikyti senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. birželio 14 d. ir nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. birželio 20 d. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu (b. l. 96–98) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas.

Teismas, remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. liepos 22 d. pažyma Nr. 60/09-24290 „Dėl M. P.“, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. birželio 14 d. ir nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. birželio 20 d. Pareiškėjas skundu prašė priteisti jam neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tik už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 20 d. ir taip apibrėžė savo skundo ribas, todėl teismas šioje byloje nevertino atsakovo nurodyto pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpio nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. birželio 20 d., nes jis nepateko į pareiškėjo skundo ribas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais pagal CK 6.271 straipsnio prasmę, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Teismas nurodė, kad, pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Teismas taip pat nurodė, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgęs į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. birželio 14 d., t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareiškėjas išvyko 2012 m. birželio 14 d., todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Įvertinęs paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 7 d. (pagal spaudą ant voko), teismas nusprendė, jog pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 3 metams po išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita; asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Pareiškėjas pats skunde nurodė, kad dvasinius išgyvenimus, nepatogumus patyrė būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, taigi apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

Teismas pabrėžė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė, kodėl jis delsė kreiptis į teismą, senaties termino atnaujinti neprašė, gavęs atsakovo atsiliepimą skundo netikslino ir dėl laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. birželio 20 d. taip pat nesikreipė. Teismas, nagrinėdamas bylas dėl žalos atlyginimo, vadovaujasi nacionaline teisės norma – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už paminėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Pareiškėjo toks ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu taip pat leido daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti kaip patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 102–103) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. birželio 14 d. ir nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. birželio 20 d. Prašo teismo vadovautis CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis. Jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, dėl to patyrė neturtinę žalą, buvo pažeistos Konstitucijos, Konvencijos nuostatos. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.271 straipsnio 1 dalyje.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108–109) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad teismas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikė ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. birželio 14 d., į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 7 d., tačiau pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino ir gavęs atsiliepimą nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog senaties terminas nebuvo praleistas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti 18 650 Eur neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 20 d. Todėl pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus ir aiškintinas tik šis (pareiškėjo teismui paduotame skunde nurodytas) kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpis.

Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Dėl to nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama pastaruoju klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 20 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 7 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už jo teismui paduotame skunde nurodytą laikotarpį (nuo 2011-07-20 iki 2012-07-20). Šiame kontekste pastebėtina, kad, pagal byloje esančius ir pareiškėjo nekvestionuojamus duomenis, dalį šio laikotarpio, t. y. nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. liepos 20 d., pareiškėjas nebuvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju (nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo) nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už jo nurodytą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo paduotą skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisSkirgailė Žalimienė