- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-07
- Bylos Nr.
- A-438-2190-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Gintaras Kryževičius
- Pareiškėjas
- A.B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A.B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno tardymo izoliatoriui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A.B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) pripažinti, kad Kalėjimų departamentas iki 2005-05-05 nepateikdamas atsakymo į jo skundą dėl kankinimo troškuliu 2005 m. kovo 22-23 d. padarė žalą;
2) pripažinti, kad Kalėjimų departamentas neteisėtai vilkino atlikti savo kompetencijai priskirtus veiksmus trečiojo suinteresuotojo asmens atžvilgiu ir tuo padarė žalą;
3) atsižvelgiant į tai, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 102750 Lt turtinės ir 250000 Lt neturtinės žalos;
4) pripažinti, kad Kalėjimų departamento ir Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymiai.
Pareiškėjo skunde tvirtino, kad Kalėjimų departamentas 2005-12-20 rašte Nr. 10/07-3624 prisipažino vilkinęs atlikti savo kompetencijai priskirtus veiksmus. Laiku nepateikdamas atsakymo į pareiškėjo skundą dėl kankinimo troškuliu šiam 2005 m. kovo 22-23 d. būnant Kauno tardymo izoliatoriaus karantino kameroje rūsyje suvaržė galimybes gintis baudžiamoje byloje Nr.l-105/2005. Pareiškėjas teigė, jog yra įsitikinęs, kad Kalėjimų departamentas ir Kauno tardymo izoliatorius pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29, 30 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindimų laisvių apsaugos konvencijos 3, 6, 13, 14, 41 str. Nuostatas ir padarė jam žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog A.B. reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas. Žalos dydį patvirtinančių įrodymų, jo teigimu, byloje nėra.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Paaiškino, kad 2005-03-22 A.B. buvo patalpintas trumpalaikio laikymo kameroje Nr.006, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 127. Abejose patalpose jam buvo sudarytos sąlygos naudotis sanitariniu mazgu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad Kalėjimų departamentas 2005-12-20 rašte Nr.l0/07-3624 nurodė, jog 2005-03-22 A.B., atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, buvo patalpintas Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje-patalpoje Nr.127. Šioje kameroje, vadovaujantis Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr.178 (Žin., 2001, Nr. 78-2741) 20.5 punkto reikalavimais, įrengtas sanitarinis mazgas ir praustuvas (kriauklė). Šalto vandens tiekimas 2005 m. kovo 22-23 dienomis nutrūkęs nebuvo, todėl, teismo nuomone, teiginys neva A.B. nurodytu laikotarpiu buvo kankinamas troškuliu, yra akivaizdžiai neteisingas.
Teismas pabrėžė, jog kaip matyti iš byloje esančio Kauno tardymo izoliatoriaus Suimtųjų (nuteistųjų), atvykusių į tardymo izoliatorių, apskaitos paros žiniaraščio A.B. į nurodytą izoliatorių buvo pristatytas 2005 m. kovo 22 d. 16.45 val. Ir uždarytas į trumpalaikio laikymo kamerą 006. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr.127. Pagal Suimtųjų ir nuteistųjų registravimo ambulatoriniam priėmimui žurnalo duomenis, 2005 m. kovo 22 – 23 d. pareiškėjas dėl medicininės pagalbos į medikus nesikreipė. Atliktos medicininės apžiūros atvykimo į Kauno tardymo izoliatorių metu pareiškėjas bet kokios medikų pagalbos atsisakė. Be to, Kauno tardymo izoliatorius pažymėjo, kad 2005 m. kovo 22-23 dienomis šalto vandens tiekimas nutrūkęs nebuvo ir suimtieji bei nuteistieji vandeniu buvo aprūpinami pilnai, o UAB „Kauno vandenys“ – patikrinus turimą informaciją apie registruotus šalto vandens tinklų gedimus, nenustatyta, kad 2005 m. kovo 22-23 dienomis būtų nutrauktas šalto vandens tiekimas Kauno tardymo izoliatoriui. Taigi, teismo nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo A.B. teiginius, t. y. jo kankinimą troškuliu Kauno tardymo izoliatoriuje 2005 m. kovo 22 – 23 dienomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia Kalėjimų departamento kompetencijai priskirtų veiksmų neatlikimu, t. y. vilkinimu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 2 d. sprendime (administracinė byla Nr.I-1487-04/2005) konstatuota, jog pareiškėjas prašė Kalėjimų departamentą ištirti 2005 m. kovo 22 – 23 dienomis kankinimo troškuliu faktus, tačiau Kalėjimų departamentas 2005 m. balandžio 20 d. rašte Nr.I6/07 – 489 šio A.B. reikalavimo pagrįstumo neištyrė iš esmės ir neparengė jo išsamaus atsakymo, dėl ko minėtu teismo sprendimu Kalėjimų departamentas buvo įpareigotas pateikti pareiškėjui išsamų atsakymą. Iš to, teismo manymu, seka išvada, kad tarp daugelio 2005 m. balandžio 4 d. skunde paminėtų skundžiamų Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų (izoliacijos nuo kalinamųjų, neleidimo išsivalyti dantų, nusiplauti kojų, išsimaudyti duše ir kt.) buvo nurodytas ir kankinimas troškuliu. Būtent šio skundo aspekto neišnagrinėjimas Kalėjimų departamento 2005 m. balandžio 20 d. rašte Nr.I6/07 – 489 nereiškia, kad Kalėjimų departamentas vilkino jo kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą, nes atsakymas pareiškėjui į jo 2005 m. balandžio 4 d. skundą buvo pateiktas, tačiau jis buvo neišsamus (išnagrinėtos ne visos nurodytos aplinkybės). Todėl teismas pabrėžė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Kalėjimų departamentas vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.
Galiausiai teismas nurodė, kad įvertinus byloje pateiktus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti, jog minėta institucija veikė ne pagal įstatymus, t. y. neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Byloje, teismo nuomone, taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl Kalėjimų departamento veiksmų pareiškėjas patyrė moralinę žalą. Pareiškėjas A.B. nenurodė ir nepateikė įrodymų, kaip neišsamus Kalėjimų departamento atsakymas dėl jo kankinimo troškuliu Kauno tardymo izoliatoriuje 2005 m. kovo 22 – 23 dienomis jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VšĮ Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro pateiktuose medicininiuose dokumentuose aprašyti nusiskundimai siejami ne su kankinimu troškuliu, o su badavimu. Tokių duomenų nėra ir Kauno tardymo izoliatoriaus pateiktoje A.B. sveikatos istorijoje.
Nors pareiškėjas A.B. prašė pripažinti, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens veikoje yra nusikaltimo požymiai pagal Administracinių bylų 109 straipsnį ir spręsti baudžiamosios bylos jų pareigūnams iškėlimo klausimą, tačiau šiuo atveju nagrinėdamas administracinę bylą teismas nei Kalėjimų departamento, nei trečiojo suinteresuoto asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių nenustatė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjo A.B. skundas atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno tardymo izoliatoriui yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
III.
Pareiškėjas A.B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 4 d. sprendimą administracinėje byloje ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų išreikalauti ir ištirti visi jo prašomi įrodymai ir padėta jam įgyvendinti savo teises. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisėtai nustatė savo sprendime, kad neva pareiškėjo skundo visų reikalavimų neišnagrinėjimas Kalėjimų departamento 2005-04-20 rašte Nr. L6/7-489 nereiškia, jog Kalėjimų departamentas vilkino jo kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą. Kalėjimų departamento atsakymas į pareiškėjo 2005 m. balandžio 4 d. skundą buvo pateiktas, tačiau jis buvo neišsamus – išnagrinėtos ne visos nurodytos aplinkybės. Todėl, anot pareiškėjo, konstatuodamas, kad Kalėjimų departamentas vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir netinkamai aiškino Konstitucijos 29 straipsnį, Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio l, 2 dalį.
2. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendime neteisėtai pažeidžiami Konstitucijos 21, 29, 30 straipsniai ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 10, 86-87 straipsnių reikalavimai, nes tik ištyrus ir įvertinus visus įrodymus ir nustačius aplinkybes turinčias reikšmės bylai gali būti priimtas pagrįstas ir teisėtas sprendimas, o sprendime turi būti nurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Taip pat teismas privalo padėti procese dalyvaujantiems asmenims įgyvendinti jų teises. Tačiau, anot pareiškėjo, teismas organizuotai su Kalėjimų departamentu ir Kauno tardymo izoliatoriumi,vadovaujant „teisingumo“ ministrui A.Bučinskui šią pareiškėjo teisę aiškiai pažeidinėjo, kad būtų priimtas nepagrįstas ir neteisėtas jam nepalankus procesinis sprendimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo nurodytais argumentais nesutinka ir mano, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 2 d. sprendime konstatuota, kad Kalėjimų departamentas 2005 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 16/07-489 neišsamiai ištyrė pareiškėjo 2005 m. balandžio 4 d. skundą dėl jo kankinimo troškuliu Kauno tardymo izoliatoriuje 2005 m. kovo 22-23 d. Todėl minėtu teismo sprendimu Kalėjimų departamentas buvo įpareigotas parengti išsamų atsakymą į pareiškėjo 2005 m. balandžio 4 d. skundą dėl jo kankinimo troškuliu 2005 m. kovo 22-23 d. Šis įpareigojimas buvo įvykdytas 2005 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. 10/07-3624, kuriame buvo išnagrinėti A.B. teiginiai dėl jo kankinimo troškuliu. Be to, pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu dėl kankinimo troškuliu į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, Kalėjimų departamentą ar kurį nors kitą pareigūną tuo metu nesikreipė. Byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl jo kankinimo troškuliu Kauno tardymo izoliatoriuje 2005 m. kovo 22-23 d.
2. Atsiliepime paaiškinama, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Pagal minėto kodekso 6.271 straipsnį valstybė privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisydama konkretaus valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Kalėjimų departamentas veikė ne pagal įstatymus ir tuo padarė pareiškėjui žalą.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti, atsiliepimą grindžia argumentais, išdėstytais pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konsta tu o j a:
IV.
Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad žalos (turtinės ir neturtinės) atsiradimą, kurią jam padarė atsakovas, kildina iš šių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų – kad jis 2005 m. kovo 22 – 23 d. būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje, buvo kankinamas troškuliu bei kad buvo vilkinama atsakyti dėl šio fakto į jo 2005 m. balandžio 4 d. skundą.
Tokiu būdu, šis pareiškėjo suformuotas skundo dalykas bei nurodytas jo pagrindas ir sudaro bylos nagrinėjimo ribas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2005 m. kovo 22 – 23 d. būnant Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 127, vandentiekio tiekimas nebuvo nutrūkęs (b.l. 39; 81). Byloje duomenų, kad dirbtines kliūtis, kurios trukdytų pareiškėjui naudotis vandeniu ir kitais leistinais gėrimais, būtų sudarę izoliatoriaus darbuotojai ir pan., nesurinkta.
Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.
Šių įrodymų pagrindu darytina išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog pareiškėjas 2005 m. kovo 22 – 23 d. buvo kankinamas troškuliu kardomojo kalinimo darbuotojų ir pan.
Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėjas dėl šio fakto 2005 m. balandžio 4 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, į kurį jam pastarasis atsakė 2005 m. balandžio 20 d. raštu, t. y. nepažeisdamas skundų nagrinėjimo terminų.
Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 2 d. sprendimu nėra konstatuota, kad minėtu atsakymu buvo vilkinama atsakyti į pareiškėjo skundą. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs 2006 m. birželio 23 d., jį išnagrinėjus apeliacine tvarka, dėl ko juo nustatytos aplinkybės iš naujo yra neįrodinėtinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis).
Apibendrinant kas pasakyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių, sudarančių jo skundo pagrindą, o tuo pačiu neįrodė, kad jo nurodytų institucijų veiksmai buvo neteisėti.
O ši aplinkybė – nebuvimas neteisėtų veiksmų yra ta sąlyga, kuri šiuo atveju daro negalimu atsakomybę dėl žalos padarymo (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A.B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.