Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui A. L., atsakovų atstovams D. K. ir J. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Rixs“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus teritorinė muitinė 2015-05-22 supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 5VM320054S pripažino į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą automobilį „Nissan X-Trail“ neteisėtai importuota ir pareiškėjai UAB „Rixs“ įregistravo 1 320 Eur muito, 3 049 Eur PVM, 898 Eur delspinigių mokestinę prievolę bei už padarytą pažeidimą skyrė 437 Eur baudą.

UAB „Rixs“ Vilniaus teritorinės muitinės 2014-05-22 supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 5VM320054S apskundė Muitinės departamentui, kuris 2015-12-09 sprendimu Nr. 1A-551 minėtą muitinės ataskaitą patvirtino.

Pareiškėja UAB „Rixs“ skunde prašo panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2015-05-22 supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 5VM320054S ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015­-12-09 sprendimą Nr. 1A-551 dėl UAB „RIXS“ skundo.

Pareiškėja UAB „Rixs“ skunde paaiškino, kad negalėjo žinoti, kad ginčo prekė (lengvasis automobilis „Nissan X-Trail“) galėjo būti įvežta į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nes automobilis įsigytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pareiškėja nurodo, kad ne ji privalėjo ginčo prekę deklaruoti muitinėje, o asmuo ją įvežęs į Bendrijos muitų teritoriją. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus teritorinė muitinė, siekdama išsiaiškinti visas ginčui svarbias aplinkybes, privalėjo kreiptis ne tik į Vokietijos Federacinės Respublikos muitinės tarnybą, bet ir į kitas ES valstybių narių muitines. Taip pat pareiškėja skunde nurodo, kad Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas netinkamai aiškino ir taikė 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 26 straipsnio 2 dalies bei Susitarimo tarp Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos (toliau - Susitarimas) 3 protokolo 32 straipsnio nuostatas, nes nesiaiškino, ar ginčo prekė yra lengvatinės (preferencinės), ar nelengvatinės kilmės prekė. Šios aplinkybės, pareiškėjos nuomone, sudaro pagrindą teigti, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. gegužės 22 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 5VM320054S ir Muitinės departamento 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 1A-551 yra nepagrįsti ir neteisėti. Pareiškėja negalėjo žinoti, kad perkamas automobilis gali būti įvežtas į Bendriją neteisėtai. Pareiškėja automobilį nusipirko Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir pagrįstai tikėjosi, kad pardavėjas yra sumokėjęs visus reikiamus muito ir kitus mokesčius.

Per teismo posėdį pareiškėjos atstovas paaiškino, kad automobilis buvo perkamas Lietuvoje. Pareiškėja buvo suklaidinta pardavėjo, todėl pirkimo–pardavimo dokumentuose neteisingai buvo nurodyta, kad automobilis nupirktas Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Atsakovai Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime nesutinka su pareiškėjos skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad į ES muitų teritoriją įvežamas prekes muitinei turi pateikti asmuo, kuris jas įveža į minėtą teritoriją, arba atitinkamais atvejais asmuo, kuris prisiima atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą (Muitinės kodekso 38 ir 40 str.). Jeigu dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure 38 straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės neįmanoma įvykdyti, asmuo, privalantis įvykdyti tą prievolę, arba vietoj jo bet kuris kitas asmuo turi nedelsdamas informuoti muitinę apie susidariusią padėtį (Muitinės kodekso 39 str.). 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau - Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 232 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad transporto priemonės, išvardintos 556-561 straipsniuose, vadovaujantis 579 straipsniu laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu. Taigi, transporto priemonė, kuri įvežama į ES muitų teritoriją iš Šveicarijos Konfederacijos ir įvežimo metu atitinka Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 232 straipsnio 1 dalies b punktą, 233 straipsnį bei 558 straipsnį (transporto priemonė turi būti registruota ir naudojama už ES ribų įsisteigusio asmens), laikoma teisėtai įvežta. Nagrinėjamu atveju ginčo automobilis buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje. Šį automobilį įvežus ir pardavus ES muitų teritorijoje bei vėliau užregistravus Lietuvos Respublikos įmonės vardu, ginčo prekė neatitiko reikalavimų, nustatytų Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 230-232 straipsniuose, ir ji, vadovaujantis Muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatomis, privalėjo būti pateikta ir deklaruota muitinėje. Nustačiusi, kad šie veiksmai nagrinėjamu atveju nebuvo atlikti, Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai prekę pripažino neteisėtai importuota (Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 234 str. 2 d.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmenį pripažįstant skolininku, remiantis Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, būtina nustatyti dvi kumuliatyvias (t. y. turinčias egzistuoti kartu) sąlygas: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į ES muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu. Pareiškėja, registruodama Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre automobilį „Nissan X-Trail“, juo disponavo. Muitinės kodeksas bei Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos yra viešai paskelbtos ir laisvai prieinamos, todėl pareiškėja turėjo žinoti apie visus būtinus atlikti muitinės formalumus trečiojoje šalyje įregistruotai transporto priemonei. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja, veikdama kaip sąžiningas, atidus bei rūpestingas ūkio subjektas, aiškinosi aplinkybes, susijusias su ginčo prekės muitiniu statusu. Vien tai, kad ginčo prekė buvo įsigyta Vokietijos Federacinėje Respublikoje, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai buvo žinomas automobilio registravimo trečiojoje šalyje faktas, nesudarė pagrindo manyti, kad automobiliui buvo pritaikytos visos muitų politikos priemonės, t. y. buvo atlikti numatytieji prekių importo formalumai ir prekė apmokestinta visais teisiškai privalomais sumokėti mokesčiais. Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. gegužės 22 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 5VM320054S pagrįstai nusprendė pripažinti, kad lengvasis automobilis „Nissan X-Trail“ buvo neteisėtai importuotas į ES muitų teritoriją, o pareiškėja yra atsakinga už atsiradusių mokestinių prievolių įvykdymą.

Pareiškėja tiek skunde Muitinės departamentui, tiek teismui nurodo, kad ginčo prekė buvo įsigyta Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Šį teiginį grindžia prekės pirkimo–pardavimo sutartimi, kurioje nėra nurodyta nei sutarties sudarymo, nei ginčo prekės buvimo vieta. Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi pareiškėjos pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, inicijavo kreipimąsi į Vokietijos Federacinės Respublikos muitinės tarnybą su prašymu informuoti, ar ginčo prekė buvo parduota Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, taip pat ar prekė buvo deklaruota Vokietijos Federacinės Respublikos muitinėje. Vokietijos Federacinės Respublikos muitinės tarnyba pateikė atsakymus, kuriuose nurodė, kad neturi duomenų apie importo procedūrų įforminimą ginčo prekei. Muitinės departamentas duomenų, kad automobilis į ES muitų teritoriją būtų atgabentas ne per Vokietijos Federacinės Respublikos teritoriją, neturi. Pareiškėja, turėdama teisę aiškintis faktines aplinkybes ir rinkti svarbius, jos poziciją pagrindžiančius įrodymus, tokių duomenų taip pat nepateikė. Vilniaus teritorinė muitinė neturėjo pareigos kreiptis į kitų, nei Vokietijos Federacinės Respublikos ES valstybių narių muitinės tarnybas, todėl, galėdama apskaičiuoti muito sumas ir nustačiusi skolininką, pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę.

Skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2015-05-22 supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 5VM320054S ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015­-12-09 sprendimo Nr. 1A-551 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl Vilniaus teritorinės muitinės pareiškėjos atžvilgiu įregistruotos mokestinės prievolės pagrįstumo ir teisėtumo.

Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 37 straipsniu, į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Jų muitinį tikrinimą galima atlikti vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis (1 d.). Prekės lieka taip prižiūrimos tiek laiko, kiek atitinkamais atvejais reikia jų muitiniam statusui nustatyti, o ne Bendrijos prekių atveju, nepažeidžiant 82 str. 1 dalies, - tol, kol pakeičiamas prekių statusas, jos įvežamos į laisvąją zoną, padedamos į laisvąjį sandėlį, reeksportuojamos ar sunaikinamos, vadovaujantis 182 straipsniu (2 d.)

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnį išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne ES prekėms ES prekių muitinį statusą, t. y. transporto priemonės, kurioms įforminta išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, laikomos turinčiomis ES prekių statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti numatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti mokesčiais.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi lengvojo automobilio „Nissan X-Trail“ deklaravimo muitinėje patikrinimą, kuris iki registracijos Lietuvos Respublikoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, vadovaudamasi 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 13 straipsnio nuostatomis, nustatė, kad pagal VĮ „Regitra“ muitinei pateiktus duomenis, minėtas automobilis nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje. Registruojant transporto priemonę, VĮ „Regitra“ buvo pateikta 2012-09-12 automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp pirkėjo UAB „Rixs“ ir pardavėjos Vokietijos įmonės SALIBA CARS GmbH, kurioje nurodyta 13 200 EUR minėto automobilio kaina. Pagal pateikto techninio paso duomenis, paskutinė automobilio registracijos vieta yra Bazelio miestas, Šveicarija. Kadangi, Vilniaus teritorinei muitinei pareikalavus, pareiškėja nepateikė ir Vokietijos muitinė nepatvirtino informacijos, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas automobilis buvo deklaruotas Bendrijoje ir už jį apskaičiuoti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai, Vilniaus teritorinė muitinė pripažino šią transporto priemonę neteisėtai importuota ir 2015-05-22 supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 5VM320054S pareiškėjai UAB „Rixs“ įregistravo 1 320 Eur muito, 3 049 Eur PVM, 898 Eur delspinigių mokestinę prievolę bei už padarytą pažeidimą skyrė 437 Eur baudą. Muitinės departamentas 2015-12-09 sprendimu Nr. 1A-551 minėtą muitinės ataskaitą patvirtino.

Pareiškėja teigia, kad tiek muitinė, tiek Muitinės departamentas ginčo sprendimus priėmė remdamasi formaliais pagrindais, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei skunde nurodytus argumentus, todėl neteisingai taikė Bendrijos muitinės kodekso nuostatas ir priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą. Pareiškėja taip pat nurodo, kad pirkdama automobilį nežinojo ir negalėjo žinoti apie ginčo prekės neteisėtą importą į Bendrijos muitų teritoriją, o už kitų asmenų neteisėtus veiksmus ji neprivalo atsakyti.

Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė gavusi informaciją, kad Šveicarijos Konfederacijoje registruota transporto priemonė buvo užregistruota VĮ „Regitra“ pareiškėjos vardu ir nustačiusi, kad ji nebuvo deklaruota Lietuvos muitinėje, 2014-01-14 raštu Nr. (11.10/15)-2V-905 išsiuntė UAB „Rixs“ nurodymą, kuriuo įpareigojo bendrovę pateikti informaciją ar minėtas automobilis, įvežus jį iš Šveicarijos Konfederacijos į Europos Sąjungą, buvo deklaruotas muitinėje ir jam buvo įforminta importo deklaracija bei apskaičiuoti ir sumokėti privalomi importo mokesčiai, išleidžiant jį į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu. Pareiškėja 2014-02-04 raštu Nr. 1-44/2014 muitinei pranešė, kad automobilį pirko iš Vokietijos Federacinėje Respublikoje Reinfedeno mieste esančios įmonės, todėl tikėtina, jog importo mokesčiai jau yra sumokėti šioje ES valstybėje narėje. Atsisakymą mokėti apskaičiuotą mokestinę prievolę motyvavo tuo, kad Europos Sąjungos teisė nustato laisvą prekių ir kapitalo judėjimą ES valstybėse narėse, todėl automobilio įvežimas į Lietuvos Respubliką nėra apmokestinamas jokiais importo mokesčiais.

Vilniaus teritorinė muitinė per Muitinės departamentą pateikė dvi užklausas Nr. (11.10/15)-2V-14580 (2014-07-07) ir Nr. (1 l.l0/15)-2V-3495 (2015-02-18) Vokietijos muitinės administracijai ir paprašė nustatyti, ar įmonė SALIBA CARS GmbH, pirkdama automobilį „Nissan X-Trail“ iš Šveicarijos Konfederacijos, jį deklaravo Bendrijos muitų teritorijoje ir sumokėjo priklausančius importo mokesčius, ar įmonėje yra dokumentai, patvirtinantys, kad įvyko nurodytos transporto priemonės pardavimas Lietuvos Respublikos įmonei UAB „Rixs“.

Iš Vokietijos muitinės gautuose 2015-04-09 atsakymuose Nr. III I/1-Z4663B-LT-38/14 (2014-08-22) ir Nr. III-1/1-Z4663B-LT-116/15 buvo nurodyta, kad atlikus pateiktų dokumentų analizę ir paiešką deklaracijų apdorojimo sistemoje pagal transporto priemonės identifikavimo numerį nustatyta, kad minėtai transporto priemonei importo procedūra nebuvo įforminta. Informacija apie sandorį tarp įmonės SALIBA CARS GmbH (Schafmatt 1, 79618 Reinfelden, Vokietija) ir UAB „Rixs“ negauta.

1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau - Įgyvendinimo nuostatos) 3 skyriaus 2 skirsnyje išdėstytas 230 straipsnis nustato atvejus, kai prekės laikomos deklaruotomis išleidimo į laisvą apyvartą 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų tiesiogiai deklaruotos muitinei. Pagal šio straipsnio (c) punktą transporto priemonės atleidžiamos nuo importo muitų tik kaip grąžintos prekės. Minimu atveju ginčo automobilis nėra grąžinta prekė, todėl šio straipsnio nuostatos netaikytinos. Remiantis Įgyvendinimo nuostatų 232 str. (b) punktu, transporto priemonės, išvardytos 556-725 straipsniuose, vadovaujantis 579 straipsniu, laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu, tačiau ginčo automobilis taip pat neatitinka minėtuose straipsniuose prekėms nustatytų reikalavimų, pagal 558 str. visiškas atleidimas nuo importo muitų suteikiamas transporto priemonėms, jeigu jos registruotos už Bendrijos muitų teritorijos ribų asmens, kuris yra įsisteigęs už tos teritorijos ribų. Įgyvendinimo nuostatų 579 straipsnis nurodo, kad net tais atvejais, kai asmeniniai daiktai, sportui skirtos prekės ar transporto priemonės deklaruojamos žodžiu ar kitu pateikimo procedūrai įforminti veiksmu, muitinė gali pareikalauti pateikti raštišką deklaraciją, kai numatoma su didele importo muitų suma susijusi rizika ar didelis su procedūros taikymu susijusių įsipareigojimų nevykdymo pavojus. Taigi ir šiuo atveju, įgyvendinant nuostatas, susijusias su procedūros taikymu, muitinei yra suteikta kontrolės teisė. Remiantis įgyvendinimo nuostatų 234 str. 2 dalimi, jeigu patikrinimo metu išaiškėja, kad 233 straipsnyje nurodytas veiksmas buvo atliktas, tačiau įvežtos arba išvežtos prekės neatitiko reikalavimų, nustatytų 230 - 232 straipsniuose, tokios prekės laikomos neteisėtai importuotomis arba eksportuotomis. Taigi, ginčo automobilis, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsniais, privalėjo būti pateiktas ir deklaruotas muitinėje. Kaip nustato Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnis, išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros įforminimas suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais. Tokie veiksmai iš trečiosios šalies įvežtai ir pareiškėjos vardu įregistruotai transporto priemonei nebuvo atlikti.

Vilniaus teritorinė muitinė nustačiusi, kad ginčo automobiliui nebuvo įforminta importo procedūra, prekę pagrįstai pripažino neteisėtai importuota. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d., importo skola muitinei atsiranda: (a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba (b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį, neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38-41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Pagal to paties 202 straipsnio 3 dalį skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos mokestinę atsakomybę apibrėžia 202 str. 3 dalies 3 įtrauka. Pareiškėja įsigytą transporto priemonę registravo savo vardu, todėl yra pagrindo manyti, kad įsigijimo metu turėjo žinoti, kad minėta prekė buvo įvežta neteisėtai.

Atsakovai pagrįstai teigia, kad iš pateikto techninio paso matyti, kad ankstesnė transporto priemonės registracijos vieta - Šveicarijos Konfederacija, tačiau pareiškėja, matydama, kad transporto priemonė buvo registruota ne Europos Sąjungos šalyje, sudarydama sandorį, nepasidomėjo ar yra sumokėti importo mokesčiai Bendrijoje, taigi prisiėmė riziką, galinčią kilti dėl neatliktų muitinės formalumų prekei, įvežtai iš trečiosios šalies. Laikytina, kad pareiškėja atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies 3 įtraukos sąlygas, pagal kurias ji pripažįstama skolininke muitinei.

Muitinės kodekso 27 straipsnis nustato, kad lengvatinės prekių kilmės taisyklės apibrėžia prekių kilmės įgijimo reikalavimus, kuriuos prekės privalo atitikti, kad joms galėtų būti taikomos 20 straipsnio 3 dalies d (lengvatinių tarifų priemonės, nustatytos susitarimais, kuriuos Bendrija yra sudariusi su tam tikromis šalimis arba šalių grupėmis ir kuriose joms suteikta teisė naudotis lengvatiniu tarifų režimu) arba e (lengvatinių tarifų priemonės, kurias Bendrija vienašališkai taiko tam tikroms šalims, šalių grupėms arba teritorijoms) punktuose nurodytos priemonės. Ginčo prekei norint taikyti lengvatinį tarifą dėl jos šveicariškos kilmės, muitinei turi būti pateikti dokumentai, nurodyti Susitarimo 3 protokolo 16 straipsnio 1 dalyje. Šiuos dokumentus turi pateikti asmuo, norintis importuojamai prekei taikyti lengvatinį tarifą, nagrinėjamu atveju pareiškėja. Pareiškėjai nepateiktus lengvatinio tarifo taikymą pagrindžiančių dokumentų, Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pritaikė trečiųjų šalių muito tarifą, t. y. pritaikė standartinį tarifą, kuris taikomas nelengvatinę kilmę turinčioms prekėms.

Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad, remiantis Susitarimo 3 protokolo nuostatomis, Vilniaus teritorinė muitinė privalėjo aiškintis, kokios kilmės (preferencinės ar nepreferencinės) yra ginčo prekė, nes muitinė, norėdama patikrinti ar pagrįstai yra deklaruota preferencinė prekių kilmė, gali kreiptis tik jei jai kyla pagrįstų abejonių dėl kilmę pagrindžiančių dokumentų. Šiuos dokumentus ji privalo išsiųsti patikrinti šalies, kurioje jie išduoti, kompetentingai institucijai. Nagrinėjamu atveju jokių preferencinę kilmę pagrindžiančių dokumentų pareiškėja Vilniaus teritorinei muitinei nepateikė. Taigi, Vilniaus teritorinė muitinė, neturėdama jokių ginčo prekės preferencinę kilmę pagrindžiančių dokumentų, neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į Šveicarijos Konfederacijos kompetentingą tarnybą su tikslu aiškintis, ar ginčo prekei dėl jos kilmės taikytinas lengvatinis muito tarifas.

Pareiškėjos atstovas per teismo posėdį paaiškino, kad automobilis buvo nupirktas Lietuvoje, pareiškėja buvo suklaidinta pardavėjo, todėl pirkimo–pardavimo dokumentuose neteisingai buvo nurodyta, kad automobilis nupirktas Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso nuostatos nereikalauja įrodyti, kad asmuo žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai įrodyti, vertinant skolos muitinei atsiradimą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Vilniaus teritorinei muitinei įrodžius, kad automobilis „Nissan X-Trail“ registruotas UAB „Rixs“ vardu į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas neteisėtai, pareiškėjai su tuo nesutinkant, pareiga teikti įrodymus priskirtina mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjai. Taigi atmestini pareiškėjos skundo argumentai, kad bendrovė buvo suklaidinta pardavėjo.

Teismas daro išvadą, kad skundžiami Muitinės departamento 2015-12-09 sprendimas Nr. 1A-551 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2015-05-22 supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 5VM320054S yra pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamai pritaikius teisės aktus, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti.

Remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Rixs“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.