Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2S-731-115/2011

Teisėja Lidija Valentukonytė Procesinio sprendimo kategorijos: 122.5.;

2011 m. birželio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) P. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio mėn. 26 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-8400-608/2010 pagal ieškovo P. D. ieškinio atsakovui Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierei E. Žiobienei dėl pažymos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apelianto (ieškovo) P. D. atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia ta aplinkybe, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2010-09-27 pažyma Nr.25-2010/1-170/1-201 panaudota teisme, kaip įrodomoji medžiaga ginče dėl mano ir mano nepilnamečio sūnaus teisių suvaržymo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (LR Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (LR Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04).

Su aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Europos Ž. T. Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str. 1 d., nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garc?a Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (LAT CBS teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantas mano, jog jo teisės pažeistos, nes Vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2010-09-27 pažyma Nr.25-2010/1-170/1-201 galimai bus panaudota teisme, kaip įrodomoji medžiaga ginče dėl jo ir nepilnamečio sūnaus teisių suvaržymo.

LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas nenumato Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymos apskundimo teismui. Pažymėtina, jog teismo ginamas teises ir teisėtus interesus asmuo gali įgyti tiek įstatymo tiesiogiai įtvirtintais pagrindais, tiek kitais įstatymo nenustatytais, tačiau jam neprieštaraujančiais pagrindais (CK 1.136 str.). Subjektinių teisių pažeidimu bendrąja prasme laikytini bet kokie veiksmai (aktai), kuriais ši teisė yra paneigiama (panaikinama, užkertama galimybė ją įgyvendinti) arba apribojama (susiaurinamas teisės turinys) prieš subjektinę teisę turinčio asmens valią ir ne pagal įstatymą.

Nagrinėjamu atveju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog pareikštu ieškiniu ginčijamos LR vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2010-09-27 pažymos Nr. 25-2010/1-170/1-201 panaikinimas neįtakos ieškovo teisių ir pareigų.

Pats apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog pažyma Nr.25-2010/1-170/1-201 galimai bus panaudota teisme, kaip įrodomoji medžiaga ginče dėl jo ir nepilnamečio sūnaus teisių suvaržymo. Pažymėtina, jog CPK 177 str. 1 d. nurodyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Ši įstatyme pateikta įrodymų apibrėžtis rodo, jog įrodymais laikoma bet kokia teisėtai gauta ir leistina informacija, turinti reikšmės bylai išspręsti. Įrodinėjimo proceso tikslas – gauti ir įvertinti šią informaciją. Taigi ginčijama pažyma galimai prieš apeliantą inicijuotame teismo procese būtų vienas iš rašytinių įrodymų, kurį nuginčyti galėtų pats apeliantas, pateikdamas priešingus įrodymus. Apie šalių pateiktų įrodymų įrodomąją vertę kiekvienu atveju sprendžia teismas.

Kolegija sutinka ir su kitu su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog minėta pažyma neužkerta ieškovui kelio kreiptis tiesiogiai į teismą su ieškiniu dėl tų teisių gynimo, dėl kurių ieškovas buvo kreipęsis į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių, t. y. dėl vaiko grąžinimo tėvui. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad toks ieškinys paduodamas teismui pagal asmenų, su kuriais gyvena nepilnametis vaikas, gyvenamąją vietą, šiuo atveju Kauno miesto apylinkės teismui (LR CPK 29 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio mėn. 26 d. nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Iš apelianto (ieškovo) P. D. valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos (b.l. 54) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d., 1 p., 339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio mėn. 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-8400-608/2010 palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto (ieškovo) P. D. valstybei 2,80 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.