- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-16
- Bylos Nr.
- ATP-317-360/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-46-3-00163-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Savinijus Katauskas
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-03-19 nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2014-01-28 administracinio teisės pažeidimo protokolas R. B. surašytas už tai, kad jis 2014 m. sausio 28 d., apie 21 val. 30 min., Tauragės rajone, kelio Mažeikiai-Plungė- Tauragė, 127 km., vairuodamas automobilį Skoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir kliudęs priešais atvažiuojančio automobilio galinio vaizdo veidrodėlį, jį apgadinęs, iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešęs policijai. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliai – KET) 5, 9, 105, 231 punktų reikalavimus ir padarė administracinės teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodekso (toliai – ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas 2014-03-19 nutarimu R. B. pripažino kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir paskyrė už administracinės teisės pažeidimą pagal ATPK 127 str. 2 d. – 100 Lt baudą, už administracinės teisės pažeidimą pagal ATPK 130 str. 1 d. - 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtas nuobaudas subendrino apėmimo būdu ir paskyrė galutinę subendrintą nuobaudą – 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu 3 ( trejiems) metams.
Šalies argumentai
R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-03-19 nutarimą ir administracinę bylą nutraukti ATPK 250 str. 1 p. pagrindu, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, o teismui padarius kitokias išvadas, veikos, numatytos ATPK 130 str. 1 d. atžvilgiu prašo pritaikyti ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas ir nuobaudos neskirti arba paskirti ją švelnesnę.
Pažymi, jog kaltės nepripažįsta, nes jokių administracinės teisės pažeidimų nepadarė. Pasak pažeidėjo, teismas nurodė, kad jis, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytus teisės pažeidimus, davė prieštaringus parodymus, tačiau, apelianto manymu, šį teiginį paneigia bylos medžiaga. Rašytame paaiškinime jis nurodė, kad tą vakarą važiuojant nuo Šilalės link Tauragės, likus iki Pagramančio apie 10 km, iš priekio matė važiuojant automobilį link Šilalės, jis važiavo arčiau ištisinės linijos, prasilenkiant pajuto stuktelėjimą ir pamatė, kad nukrito veidrodėlis. Jis nesustojęs nuvažiavo toliau, nes manė, kad nieko neatsitiko. Šių parodymų jis neneigia ir dabar, tačiau nesutinka su jų vertinimu. Teismas nurodė, jog tuoj po įvykio R. B. pats pripažino, kad suprato, jog važiavo arčiau ištisinės ašinės linijos, jog buvo automobilių kontaktas, kad yra eismo įvykis, kad eismo įvykio metu apgadintas automobilis, tačiau nestojo, nematė reikalo. Neva, tik teisme jis iškėlė versiją, kad automobilių kontakto nejuto, kad prasilenkiant automobiliams išgirdęs trinktelėjimą pamanė, jog tai akmuo trenkėsi į langą, kad pareigūnai neteisingai užrašė jo paaiškinimus po įvykio. Pažeidėjas nurodo, kad jis ir dabar neneigia, jog tą vakarą važiavo arčiau ašinės eismo linijos, nes buvo tamsus paros metas, snieguotas kelkraštis, kelio juosta pakankamai siaura, buvo kelio ženklas, perspėjantis apie galimai išbėgančius žvėris, todėl stengėsi važiuoti arčiau ašinės linijos, laikydamasis saugaus atstumo nuo jos. Jokio automobilių kontakto nejuto, juto tik garsą. Apelianto manymu, teismas iškreiptai vertina faktą, kad tuoj po įvykio jis pripažino, jog įvyko automobilių kontaktas. Nurodo, jog tai yra netiesa, nes jis pripažįsta, kad girdėjo suktelėjimą į jo automobilį, tačiau nesutinka su paaiškinime nurodytu teiginiu, kad pamatė, jog nukrito veidrodėlis. Pažymi, kad joks veidrodėlis nuo jo automobilio nenukrito, todėl šis teiginys jo paaiškinime yra užrašytas netiksliai, interpretuotas būtent vyr. patrulio R. B.. Jis teisme nurodė, jog jis iš karto nesuprato, kad po girdėto stuktelėjimo buvo pažeistas automobilio veidrodėlis. Tai, kad sudaužytas veidrodėlio stiklas ir apgadintas korpusas pamatė tik atvykęs į apšviestą vietą Pagramantyje, be to, jo veidrodėlis nukritęs nebuvo, ir tai aiškiai matyti iš byloje esančių fotolentelių, kuriose užfiksuoti tiek jo, tiek R. V. automobiliai, veidrodėliai yra apgadinti, tačiau jie nėra nukritę. Nurodo, kad tuoj po įvykio, būdamas sustabdytas policijos pareigūnų ir jų automobilyje pasirašydamas R. B. surašytą paaiškinimą, nors jį ir perskaitė, tačiau tuo metu reikiamai neįvertino pareigūno surašyto kiekvieno žodžio reikšmės, neprašė patikslinti, nes tuo metu net nepagalvojo, kad tai gali turėti ypatingos reikšmės vertinant jo veiksmus. Paaiškinimą pasirašė ne itin gerai apšviestame pareigūnų automobilyje, neturėdamas akinių skaitymui, tai įrodo ir jo kreivai padaryti teksto, vardo bei pavardės įrašai. Be to, važiuojant tamsiu paros metu nėra galimybės pamatyti, ar veidrodėlio stiklas yra sveikas, ar sudužęs, nes tai galima pamatyti tik veidrodėlį apšvietus pravažiuojantiems automobiliams arba šviesoje, o tai įrodo, kad tuoj pat po stuktelėjimo jis galėjo nepamatyti, kad išdužo automobilio galinio vaizdo veidrodėlis, o tuo pačiu įvertinti, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu galėjo būti apgadintas ir kitas automobilis.
Akcentuoja, jog teismas teigia, kad jo paaiškinimus paneigia nukentėjusiosios R. V. rašytinis paaiškinimas ir parodymai teisme. Rašytiniame paaiškinime R. V. nurodė, kad tą vakarą ji važiavo nuo Tauragės link Šilalės, prasilenkė su automobiliu „Skoda Octavia“, važiavusiu priešpriešiais nuo Šilalės link Tauragės. Prasilenkiant, „Skoda Octavia“ automobilio vairuotojas manevravo po visą kelią ir prieš pat jos vairuojamą automobilį išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Matydama, kad gali įvykti susidūrimas, to bandydama išvengti, pasuko į kelkraštį, tačiau minėtas automobilis vis tiek kliudė jos automobilio kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlį ir jį apgadino, vairuotojas nesustojęs važiavo toliau. Ji apsisukusi ėmė važiuoti iš paskos ir signalizavo šviesomis, kad sustotų, tačiau vairuotojas tai ignoravo, todėl ji apie įvykį pranešė policijai. Apeliantas nurodo, jog pradžioje liudytoja nurodė, kad prasilenkė su priešpriešiais važiavusiu R. B. vairuojamu automobiliu, tačiau toliau dėsto, kad prasilenkiant, jo vairuojamas automobilis manevravo po visą kelią, prieš pat jos automobilį išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, o ji, matydama, kad gali įvykti susidūrimas, pasuko į kelkraštį, tačiau R. B. automobilis vis tiek kliudė jos automobilio veidrodėlį. Pažeidėjo manymu, jeigu būtų susidariusi liudytojos nurodyta situacija, kai jo vairuojamas automobilis neva išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, dėl ko ji, siekdama išvengti susidūrimo, atsidūrė kelkraštyje, tai susidūrimas būtų įvykęs ne tik veidrodėliais, o ir kuria kita automobilio dalimi, nes jeigu jis būtų važiavęs priešais R. V. automobilį ir, siekdamas išvengti susidūrimo, sukęs į dešinę, kliudydamas veidrodėliu jos automobilio veidrodėlį, kairiąja automobilio dalimi jis turėjo kliudyti ir jos automobilio kairįjį priekinį šoną. R. B. įsitikinimu, liudytojos R. V. parodymai turi būti vertinami itin kruopščiai analizuojant juos, nes yra prieštaringi, nenuoseklūs. Liudytoja R. V. yra policijos pareigūnė, dirbanti kartu su pažeidimą tyrusiais policijos pareigūnais ir byloje nėra paneigta, kad ji, žinodama teisės aktus, galimai supratusi, kad prasilenkiant buvo apgadintas ir jo automobilis, kad ji pati nuvažiavo iš įvykio vietos ir bijodama, kad pastarasis nesikreiptų į policiją, norėdama išvengti ne tik administracinės, bet ir drausminės atsakomybės, tą vakarą pasišalino iš įvykio vietos neva persekiodama jį, nors nei jis, nei kartu su juo važiavę asmenys, jokio persekiojimo požymių nepastebėjo. Mano, kad šiuo atveju gavosi taip, kad tas, kuris pirmesnis pranešė pareigūnams, liko gudresnis. Pažymi, jog teismo posėdžio metu liudytoja R. V. papildomai nurodė, kad ji dar prieš prasilenkiant matė, jog R. B. vairuojamas automobilis manevruoja po visą kelią ir dėl to prieš ją ta pačia kryptimi važiavęs automobilis taip pat buvo priverstas trauktis į kelkraštį, kad su juo taip pat vos buvo išvengta susidūrimo, tačiau tokių aplinkybių tuoj po įvykio liudytoja nebuvo nurodžiusi, šie teiginiai atsirado tik bylos nagrinėjimo teisme metu, kas rodo, kad liudytoja bet kokia kaina nori apkaltinti jį, nors leistinų, patikimų ir neginčijamų jo kaltės įrodymų byloje nėra. Pasak pažeidėjo, R. V. parodymų neteisingumą įrodo ir tai, kad ji teigia, jog abiejų automobilių kontakto veidrodėliais metu, kurį ji labai gerai juto, jos automobilį šiek tiek metė į priekį. Apelianto manymu, šie parodymai yra išgalvoti, nes jos automobilis ir taip važiavo į priekį, o susiliečiant ant paslankių jungčių esantiems veidrodėliams, kurie kontakto metu atsilenkia, nėra jokios galimybės pajausti automobilių kontakto, metimų į priekį, galima išgirsti tik atsilenkiančio veidrodėlio garsą. Jeigu „Skoda Octavia“ automobilio veidrodėlis būtų pirmiau kliudęs priešais važiavusį liudytojos automobilį, labiau būtų sugadintas būtent jo, o ne liudytojos R. V. automobilio veidrodėlis. Pažymi, jog iš nuotraukų, ir iš schemoje esančių papildymų matyti, kad „Skoda Octavia“ automobilio veidrodėliui buvo sugadintas korpusas ir sudaužytas stiklas, o R. V. veidrodėlis buvo nukritęs, likęs tik laikiklis, kas rodo, jog jo vairuojamo automobilio veidrodėlis kontakto metu užsilenkė nuo jos vairuojamo automobilio „VW Golf“ veidrodėlio tiesioginio smūgio, o tai įrodo, kad būtent jos vairuojamas automobilis veidrodėliu įpuolė į jo automobilio veidrodėlį.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teisėja netinkamai vertino prieštaringus liudytojų, policijos pareigūnų R. R. ir R. B. parodymus. Tarnybiniame pranešime R. R. nurodė, kad gavus pranešimą, išvažiavo nurodyta kryptimi ir sustabdė apie eismo įvykį pranešusio asmens nurodytą automobilį, matė, kad jam iš paskos mirksėdamas šviesomis važiuoja automobilis „VW Golf“, kurio vairuotoja R. V. sustojusi paaiškino, kad apgadintas jos automobilis. Patikrinus, nustatyta, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino R. B. vairuotas automobilis. Teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu liudytojas R. R. nurodė, kad R. B. automobilį sustabdė įjungę švyturėlius ir garsinis signalus, iš priekio užstatę tarnybinį automobilį, o R. B. juos apvažiavo ir tik tada sustojo, tai patvirtino ir R. B.. Akcentuoja, jog visiškai suprantama, kad esant tokiai situacijai, t. y. pareigūnams užstačius tarnybinį automobilį iš priekio ir galimai sudarius avarinę situaciją, siekiant išvengti susidūrimo, jis galėjo apvažiuoti jį ir tik tada sustoti, tačiau šis faktas tarnybiniame pranešime nefiksuotas, pareigūnai jį pateikė tik teismo posėdžio metu. Duodamas parodymus R. R. ne kartą nurodė, kad R. B. po įvykio sakė, jog juto automobilių kontaktą, tą patvirtino ir liudytoju apklaustas R. B., tačiau šie paaiškinimai taip pat atsirado tik teisme, nes 2014-01-28 rašytiniame jo paaiškinime apie jokį automobilių kontakto pajautimą nėra užfiksuota, jame nurodyta tik tai, kad R. B. pajuto kaip prasilenkiant buvo stuktelėjimas. Mano, kad esmingai skiriasi liudytojų R. B. ir R. R. paaiškinimai dėl eismo įvykio schemos nubraižymo. R. R. nurodė, kad eismo įvykio dalyviams buvo duota pasirašyti ant tuščio blanko, įvykio vietoje jokių nuolaužų, jokių stiklų nematė, kelio danga buvo slidi, kelkraščiuose buvo sniego, o jo kolega R. B. nurodė, kad eismo įvykio vietoje buvo stiklai, viena kita detalė nukritusi, tačiau jų nefiksavo, dėl ko, paaiškinti negalėjo, slidu nebuvo, sniego kelkraščiuose taip pat nebuvo. Eismo įvykio dalyvių parašus ant schemos paėmė tik po to, kai nubraižė linijas, kelio kryptis, surašė automobilių apgadinimus, tačiau kelio išmatavimus įrašė jau nuvykę į vietą. Apelianto manymu, tokie policijos pareigūnų parodymų prieštaravimai, jų neatitikimai kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu ir negali būti laikomi patikimais, tuo labiau, kad pareigūnai paties eismo įvykio nematė, jame nedalyvavo, formindami eismo įvykį, pareigūnai padarė ne vieną pažeidimą, nes eismo įvykio schemą nubraižė nedalyvaujant eismo įvykio dalyviams, prieš tai ant tuščio blanko aprašius transporto priemonių apgadinimus ir davus pasirašyti, todėl jų vertinimas patikimumo aspektu, teismo įsitikinimas parodymų pagrįstumu ir teisingumu, vadovavimasis sprendžiant jo kaltės klausimą yra sunkiai suvokiamas ir teikia pagrindą teigti, kad teismas pažeidė objektyvaus įrodymų vertinimo taisyklę.
Nurodo, kad iš eismo įvykio schemoje nurodytų papildomų duomenų matyti, kad buvo nustatyta, jog automobiliui „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo R. V., nulaužtas kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlis, tai parašu patvirtino pati R. V., o jo vairuoto automobilio „Skoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlis sudaužytas. 2014-01-28 surašytame R. V. paaiškinime, pareigūnas R. R. nurodė, kad jos automobilio kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlis buvo tik apgadintas, o tuoj po įvykio surašytame jo paaiškinime nurodyta, kad jo veidrodėlis nukrito. Mano, jog šie neatitikimai rodo, kad pareigūnai netiksliai fiksavo ir autoįvykio pasekmes, o taip pat ir jo aplinkybes.
Pažymi, kad teismo posėdžio metu buvo nurodyta, kad jis ir automobilyje važiavę žmonės atrodė neblaivūs, todėl pareigūnai jų neapklausė, tačiau keleivių girtumą įrodančių duomenų byloje nėra. Neatmestina galimybė, kad pati R. V. galėjo būti neblaivi, nes jos ir jo blaivumas buvo patikrintas, tačiau alkotesterio rodmenų dėl nežinomų priežasčių byloje nėra, nors kaip teigė policijos pareigūnai, abu jie buvo blaivūs. Pasak pažeidėjo, pareigūnų įrodymų vertinimas sukelia pagrįstų abejonių, nors nutarime nurodoma, kad teismas neturi pagrindo netikėti jų parodymais, nes nenustatyta, kad minimi asmenys turėjo pagrindo nepagrįstai apkaltinti R. B.. Apelianto manymu, tokia išvada pagrįstai rodo netinkamą įrodymų vertinimą. Liudytojai R. B. ir R. R. patys eismo įvykio nematė, jame nedalyvavo ir tik papasakojo, ką sužinoję iš savo kolegės policijos pareigūnės R. V.. Pažeidėjas daro išvadą, kad jie siekė padėti savo kolegei, kuri po eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas jo automobilio veidrodėlis, pati pasitraukė iš įvykio vietos. Akcentuoja, kad R. V. parodymai nuo pat pradžių yra nenuoseklūs, tuoj po įvykio užfiksuoti parodymai yra prieštaringi, be to, apklausos teisme metu ji, kaip minėta, nurodė dar kitas aplinkybes apie kitą į kelkraštį pasitraukusį automobilį, kurio nematė nė vienas iš kartu su juo važiavusių keleivių. Apie dar vieną automobilį, su kuriuo vos nesusidūrė jo vairuojamas automobilis taip pat neminėjo ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai. Mano, kad R. V. taip siekia sustiprinti savo poziciją ir suklaidinti teismą.
Apeliantas nurodo, kad teisėja nesivadovavo kartu su juo važiavusių liudytojų parodymais, nurodydama, kad jie yra pažįstami, teisme davė palankius pažeidėjui parodymus, būdami suinteresuoti liudyti jo naudai, tačiau šių savo išvadų nepagrindė jokiais neginčijamais argumentais. Tai, kad liudytojos L. S. ir E. D. teigė nemačiusios iš paskos važiuojančio automobilio, o liudytojas R. S. nurodė, jog jis matė, kad iš galo važiuoja automobilis, nepaneigia šiai bylai reikšmingų liudytojų paaiškinimų apie tai, kad R. V. automobilis nebuvo išvažiavęs į kelkraštį, visi liudytojai patvirtino nuo pat pradžių, dar nedalyvaujant advokatei, teisėjai išsakytą jo teiginį, kad jis važiavo arčiau ašinės linijos, tačiau į priešingą eismo juostą nebuvo išvažiavęs. Ir jis, ir kartu su juo važiavę asmenys patvirtino, kad jokio automobilių kontakto nejautė, visi nurodė girdėję tik garsą ir pamanę, kad į automobilį atsitrenkė iš po R. V. automobilio ratų pakilęs akmuo ar ledo gabalas. Visi liudytojai nurodė, kad R. V. vairuojamas automobilis važiavo dideliu greičiu ir po girdėto garso nebuvo sustojęs, nuvažiavo toliau. Nurodo, kad tamsiu paros metu jis galėjo iš karto nepamatyti apgadinto veidrodėlio korpuso bei išdužusio jo stiklo, ir tik įvažiavus į apšviestą Pagarmančio miestelį tai pasidarė matoma. Be to, jis galėjo nepamatyti ir nesuprasti, kad iš galo važiuojantis automobilis siekia jį sustabdyti, nes, kaip nurodė R. V., ji ilgosiomis šviesomis sumirksėjo keletą kartų, o ne mirksėjo pastoviai. Pažymi, kad liudytojus, kurie važiavo kartu su juo, nutarė apklausti pats teismas savo iniciatyva, nors teismo posėdžio rašytiniame protokole nurodyta, kad prašymą apklausti liudytojus pateikė būtent jis pats.
Apelianto manymu, šioje byloje nesilaikyta įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo reikalavimų, pažeistos ATPK 248 str., 257 str., 284 str. nuostatos, dėl ko teismas nepagrįstai nubaudė jį pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Mano, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad būtent jis yra kaltas dėl eismo įvykio kilimo, dėl ko jo pasitraukimas iš eisimo įvykio vietos galėtų sukelti jam atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d. Tai, kad po išgirsto garso jis nesustojo ir neapžiūrėjo savo automobilio galimų sužalojimų negali būti pagrindu pripažinti jį buvus neatidžių, nes ir jis, ir kartu su juo važiavę asmenys nurodė, kad prasilenkiant su R. V. vairuotu automobiliu išgirstas garsas buvo panašus į akmens ar ledo gabalo sukeltą garsą, į kurį buvo sureaguota, tačiau pamačius, kad automobilio stiklas neišdužo ir nepastebėjus tamsoje, kad sugadintas automobilio veidrodėlis, buvo nutarta važiuoti toliau, nesupratus, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu mašinos kontaktavo veidrodėliais. Pažeidėjo manymu, R. V. versija dėl jos pasitraukimo į kelkraštį neįrodyta, abejones kelia tai, kad esant eismo įvykio pėdsakams, policijos pareigūnų jos nebuvo fiksuotos, nors pagal jų išsidėstymą specialistams būtų buvę galima nustatyti automobilio kontakto vietą. Daro išvadą, kad R. V. važiavo per arti ašinės linijos, ji lygiai taip pat kaip ir jis galėjo būti apkaltinta sukėlusi eismo įvykį ir iš jo nuvažiavusi, jeigu jis būtų suvokęs galimas pasekmes ir apie eismo įvykį pirmiau pranešęs policijos pareigūnams.
Pasak pažeidėjo, byloje esančių prieštaravimų bei neaiškumų bylos nagrinėjimo teisme metu nepavyko pašalinti, todėl administracinė byla nutrauktina ATPK 250 str. 1 p. pagrindu, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Akcentuoja, kad teismui padarius kitokias išvadas, prašo tinkamai įvertinti jo asmenybę, jo šeimines aplinkybes, tai, kad administracine tvarka nebaustas, į teismo nustatytą lengvinančią aplinkybę, į mažareikšmes pasekmes, į tai, kad jis, turėdamas beveik penkiasdešimties metų vairavimo stažą tik 2006 metais buvo baustas administracine tvarka pagal ATPK 124¹ str. 4 d. už mažai pavojingą visuomenei, žmonių teisėms ir interesams veiką ir baustumas yra išnykęs beveik prieš aštuonerius metus, vadovaujantis Konstitucinio Teismo ne kartą yra išreikšta pozicija, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti švelnesnę, vadovaujantis teismų praktika, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinant tai, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyta per griežta bausmė, kuri prieštarauja Konstituciniam teisingumo ir teisinės valstybės principams, nes nesuteikia teismui teisės kiekvienu atveju įvertinti situacijos ir parinkti teisingą bausmę, atsižvelgiant į teisės pažeidimo sunkumą, pasekmes ir pan., pritaikyti ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas, leidžiančias asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.
Atsiliepimas
Tauragės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininkas K. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-03-19 nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nutarimas teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamo nutarimo, kuriame R. B. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., naikinti ir bylą nutraukti apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl mano, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, jog R. B. 2014 m. sausio 28 d., apie 21 val. 30 min., Tauragės rajone, kelio Mažeikiai-Plungė- Tauragė, 127 km., vairuodamas automobilį Skoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir kliudęs priešais atvažiuojančio automobilio galinio vaizdo veidrodėlį, jį apgadinęs, iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešęs policijai. Šių išvadų apelianto skundo argumentai nepaneigia.
ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų išeina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taigi įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo argumentais, motyvacija ir sprendimu, ir pastarųjų pakartotinai nebeatkartoja. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą R. B. kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus. Nuobaudos skirtos teisingai.
Apeliantas neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų administracinės teisės pažeidimų padarymo ir nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tačiau subjektyvus apelianto požiūris į teismo įrodymų vertinimą nėra pagrindas konstatuoti, kad nutarimas nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas byloje surinktus rašytinius įrodymus ir apklaustų liudytojų parodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.
Apeliantas nurodo, kad teisėja netinkamai vertino prieštaringus liudytojų, policijos pareigūnų, R. R. ir R. B., parodymus. Pažymėtina, jog pareigūnai parodymus teisme davė prisiekę dėl atsakomybės už melagingų paaiškinimų davimą teisme, be to jų nurodytos pažeidimo fiksavimo aplinkybės iš esmės sutampa su tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis įvykio aplinkybėmis, todėl pagrįstai įvertinti kaip patikimi ir pakankami R. B. kaltės įrodymai. Policijos patrulių parodymai teisme yra nuoseklūs, iš esmės vieni kitiems neprieštarauja ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismas neturi jokio pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, nenustatyta, kad minimi liudytojai turėjo pagrindo nepagrįstai apkaltinti R. B.. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teisėja nesivadovavo kartu su juo važiavusių liudytojų parodymais, nurodydama, kad jie yra pažįstami, teisme davė palankius pažeidėjui parodymus, būdami suinteresuoti liudyti jo naudai, tačiau šių savo išvadų nepagrindė jokiais neginčijamais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minimi liudytojai buvo apklausti teismo posėdžio metu Tauragės rajono apylinkės teisme ir parodymai buvo vertinami pirmosios instancijos teismui priimant nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo priimtu sprendimu nesivadovauti šių liudytojų parodymais, nes yra akivaizdus L. S., E. D. ir R. S. suinteresuotumas padėti R. B. išvengti administracinės atsakomybės. Apylinkės teismas nurodė, jog šių liudytojų parodymai yra prieštaringi, yra pagyvenę, važiavo iš laidotuvių, pareigūnai nurodė, kad nuo jų sklido alkoholio kvapas ir kiekvienas savaip įvertino aplinkybes. Nors apeliantas skunde teigia, kad byloje nėra liudytojų girtumą įrodančių duomenų, tačiau pažymėtina, jog tikrinti šių liudytojų girtumą pagrindo nebuvo, nes jie įvykio metu apklausti nebuvo.
R. B. įsitikinimu, R. V. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs. Nurodo, jog ji yra policijos pareigūnė, dirbanti kartu su pažeidimą tyrusiais policijos pareigūnais ir mano, kad ji, žinodama teisės aktus, galimai supratusi, kad prasilenkiant buvo apgadintas ir jo automobilis, kad ji pati nuvažiavo iš įvykio vietos ir bijodama, kad pastarasis nesikreiptų į policiją, norėdama išvengti ne tik administracinės, bet ir drausminės atsakomybės, tą vakarą pasišalino iš įvykio vietos neva persekiodama jį, nors nei jis, nei kartu su juo važiavę asmenys, jokio persekiojimo požymių nepastebėjo. Pažeidėjas daro išvadą, kad policijos pareigūnai R. B. ir R. R., kurie eismo įvykio nematė, jame nedalyvavo ir tik papasakojo, ką sužinoję iš savo kolegės policijos pareigūnės R. V., siekė padėti savo kolegei, kuri po eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas jo automobilio veidrodėlis, pati pasitraukė iš įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai yra tik pažeidėjo subjektyvus įrodymų vertinimas, kuris teismui nėra privalomas. Apylinkės teismas byloje esančius duomenis vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. R. V. parodymai atitinka kitą byloje esančią medžiagą, o tai, kad R. V. pareigos yra policijos pareigūnė neturi įtakos nustatant pažeidimo aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog R. B. jam inkriminuotų administracinės teisės pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliacinio skundo argumentai visiškai paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir laikytini tik pažeidėjo gynybos versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
Skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra pakankamai motyvuotas, nėra duomenų, kad teismas buvo neobjektyvus, todėl konstatuojama, kad šioje byloje nustatyta ir įrodyta, jog R. B. 2014 m. sausio 28 d., apie 21 val. 30 min., Tauragės rajone, kelio Mažeikiai-Plungė- Tauragė, 127 km., vairuodamas automobilį Skoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir kliudęs priešais atvažiuojančio automobilio galinio vaizdo veidrodėlį, jį apgadinęs, iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešęs policijai, dėl ko jis patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. pagrįstai. Teismas tokį procesinį sprendimą priėmė vadovaudamasis ATPK 257 str. nuostatomis, įrodymus įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi, tinkamai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.
Pažeidėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad teismui padarius kitokias išvadas, veikos, numatytos ATPK 130 str. 1 d. atžvilgiu prašo pritaikyti ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas ir nuobaudos neskirti arba paskirti ją švelnesnę. Pažymėtina, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. R. B., negalvodamas apie gresiančias administracines nuobaudas ar nekreipdamas į jas dėmesio, žinodamas, jog apgadino kito asmens turtą pasitraukė iš eismo įvykio vietos, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Nagrinėjamu atveju R. B. nėra pagrindo taikyti ir ATPK 30¹ str. nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismų praktikoje nagrinėjant bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatuota, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Šiuo atveju R. B. nepateikė nei vienos aplinkybės, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, kurios suteiktų pagrindą taikyti ATPK 30¹ str.
Daroma išvada, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinis skundas yra nepagrįstas, R. B. pagrįstai nubaustas dėl padarytų administracinės teisės pažeidimų, nuobauda paskirta teisinga, todėl keisti ar naikinti Tauragės rajono teismo 2014-03-19 nutarimą pagal apeliacinio skundo argumentus įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
R. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.