Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-01 · Administracinė byla Nr. I-836-279/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-04-01Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Apeliacija2020-05-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-01
Bylos Nr.
I-836-279/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02317-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
S. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-836-279/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02317-2018-8
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 1 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,sekretoriaujant Ingridai Petuškinienei,dalyvaujant pareiškėjui S. D.,

viešo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. D. (toliau – ir S. D., ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki skundo padavimo dienos (2018 m. spalio 10 d.).

Pareiškėjas S. D. skunde (b. l. 2) nurodė, it teismo posėdyje paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d., atliekant bausmę 1-ame sektoriuje, 6 būryje, 65 brigadoje dušuose nebuvo pertvarų, veidrodžių, lentynėlių, skysto muilo, prausykloje nebuvo veidrodžių, lentynėlių. Nebuvo įrengtos vietos rūkyti, nebuvo, kur susidėti asmeninius daiktus – nebuvo sandėlio, batų dėžių. Nesudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeniniu drabužius. Virtuvėlėje nebuvo puodų, keptuvių, peilių, kitų įrankių. Nebuvo poilsio kambario. 5 miegamajame nedavė šluotos, kibiro, semtuvėlio. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, dėl jų pareiškėjas susirgo depresija, teko gerti stiprius vaistus.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l. 10-16) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis buvo aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Nurodė, kad valymo priemonės yra laikomos sandėlyje ir išduodamos pagal poreikį. Dušinėse yra sumontuoti dienos šviesos šviestuvai, ant sienų skysto muilo dozatoriai, veidrodis, lentynėlė. Įstaigos 1-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, 6 būrio prausykloje yra vandens šildytuvas, todėl nuteistieji savo asmeninius drabužius gali skalbtis patys. Kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos. Rūkymo vietos įrengtos kieme. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškėjas prašė priteisti iš Pravieniškių PN-AK dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki skundo padavimo dienos. Kadangi skundas teismui išsiųstas 2018 m. spalio 10 d. (b. l. 4), bylos nagrinėjimui aktualus laikotarpis nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. spalio 10 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas nurodė, jog dušuose nebuvo sienelių, nebuvo veidrodžių, lentynėlių, dozatorių.

Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė, kad ant sienų sumontuoti prausiklio dozatoriai, ant sienos yra veidrodis, pertvarų ir lentynėlių higienos priemonėms susidėti nėra. Pažymėtina, kad, nors nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Tačiau pažymėtina, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad prausykloje nebuvo veidrodžių, lentynėlių higienos priemonėms susidėti.

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Jose numatyta, kad prausykloje virš kiekvienos praustuvės turi būti po veidrodį ir lentynėlę higienos priemonėms susidėti.

Atsakovės atstovas nurodė, kad prausyklose nei veidrodžių, nei lentynėlių virš praustuvių nėra. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, teismas pripažįsta, kad pareiškėjo teisės į materialinį aprūpinimą ginčo laikotarpiu buvo pažeistos.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, jog nebuvo laisvalaikio kambarių, asmeninių daiktų sandėlio, įstaigoje neįrengta drabužių ir avalynės džiovykla, nesudarytos galimybės skalbtis ir džiovinti drabužius.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pataisos namuose 6 būryje laisvalaikio kambarys nėra įrengtas (b. l. 12, 21), todėl šis Eksploatavimo taisyklių 5.8. punkto pažeidimas pripažintinas nustatytu.

Eksploatavimo taisyklėse nėra numatytas asmeninių daiktų sandėlio įrengimas pataisos įstaigoje, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Eksploatavimo taisyklių 5.9 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiama batų ir drabužių džiovykla. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog 1 sektoriuje yra veikianti skalbykla ir džiovykla ir sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus, kiemuose prie būrių įrengtos džiovyklos su stogeliu. Be to, Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 patvirtintas Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašas (b. l. 61-69), kuriame numatyta galimybė skalbti drabužius ir patalynę centralizuotai. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius, ar, kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti skalbimo paslaugas. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas nurodo, kad virtuvėlėje nebuvo puodų, keptuvių, įrankių maistui gaminti.

Eksploatavimo taisyklių 5.11 punkte nustatyta, kad virtuvėlės įrengiamos kiekvienam būriui, esant techninėms galimybėms. Atsakovės atstovas nurodė, kad maisto gaminimo įrankiai virtuvėlėms išduodami pagal poreikį. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, kiek ir kokių indų turi būti virtuvėlėje, todėl pareiškėjo argumentai dėl indų trūkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad 1-ame sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 7 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, jog kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti (b. l. 14). Tai patvirtina ir rūkymo vietų schema, iš kurios matyti, kad rūkymo vietos yra numatytos tik lauke. Pastebėtina, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 9 d. skundu kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrių (toliau – Visuomenės sveikatos centras). Visuomenės sveikatos centras operatyviosios kontrolės metu nustatė, kas 1 sektoriaus 6 būrio koridoriaus gale nuteistieji yra įsirengę rūkymui vietą, kuri nėra izoliuota nuo bendrojo naudojimo patalpų, todėl yra tikimybė dūmams patekti į gyvenamąsias patalpas. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovės atstovas netinkamai vykdė pareigą apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių (Higienos normos HN 134:2015 7 punkto pažeidimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas neišduodavo valymo priemonių patalpoms valyti.

Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 39-41). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems. Dalyvaujant pareigūnams, kamerų budėtojai nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina, plauna grindis, sanitarinius įrengimus (b. l. 12). Iš į bylą pateiktos medžiagos (b. l. 42-60) matyti, kad valymo priemonės būdavo išduodamos. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų patalpų ir neišduodamų valymo priemonių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundėsi, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo batų dėžės.

Aprūpinimo normose nėra numatyta batų dėžės įrengimo gyvenamosiose patalpose, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 134 paras buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (nebuvo laisvalaikio kambario, neužtikrintas privatumas maudantis duše, materialinis aprūpinimas, neužtikrinta teisė nekvėpuoti tabako dūmais).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis susirgo depresija, kreipėsi į psichiatrus. Tą patvirtina ir Medicinos dokumentų išrašas (b. l. 18), ir Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos pažyma (b. l. 19). Todėl, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (nebuvo laisvalaikio kambario, neužtikrintas privatumas maudantis duše, materialinis aprūpinimas, neužtikrinta teisė nekvėpuoti tabako dūmais), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Kita vertus, teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT (žr. pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo S. D. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo S. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. spalio 10 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaNijolė Čekanauskienė