Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-05-13 · Administracinė byla Nr. A-662-981-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-05-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-13
Bylos Nr.
A-662-981-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01567-2012-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Pareiškėjas
A. R.
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-981/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01567-2012-7Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), priteisti 13 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. jis buvo kalinamas Kalėjime. Pažymėjo, kad buvo kalinami 4 asmenys, o kamerų plotas apytiksliai – 8 m², todėl teigė, kad buvo pažeistos galiojančios teisės aktų nuostatos. Atkreipė dėmesį į tai, kad kameroje, dar be suimtųjų, turėjo tilpti ir suimtųjų asmeniniai daiktai. Tvirtino, kad būnant tokiose perpildytose kamerose jis neturėjo galimybės pajudėti, mankštintis, normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, nebuvo tinkamo patalpų vėdinimo, todėl A. R. tapo irzlus ir nervingas. Pabrėžė, kad Kalėjimo administracija į nusiskundimus nereagavo, todėl tai jis vertino kaip nežmonišką elgesį ir kankinimą. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo patvirtinta, kad vienam kalinčiam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, todėl tvirtino, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų ir privalo atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsniais. Pabrėžė, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą su jo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Pažymėjo, kad Įsakymu buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m². Paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Teigė, kad Kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punktą. Pažymėjo, kad Kalėjimo kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodė CK 6.271 straipsnį, 6.271 straipsnio 4 dalį, 6.247 straipsnį. Teigė, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies, priteisti pareiškėjui A. R. 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo, kitoje dalyje pareiškėjo A. R. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, rėmėsi CK 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008 ir kt. Teismas pažymėjo, kad ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai‘‘ patvirtinimo‘‘. Pagal normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pateikti duomenys patvirtino, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 2 d., t. y. 129 dienas, A. R. buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas (išskyrus 2010 m. liepos 23 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2010 m. rugsėjo 9 d., 2010 m. lapkričio 2 d. – 2010 m. lapkričio 7 d., 2010 m. lapkričio 9 d. – 2010 m. lapkričio 11 d., 2010 m. lapkričio 19 d. – 2010 m. lapkričio 22 d.) nesiekė 3,6 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo A. R. patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 2 d. (išskyrus anksčiau nurodytus laikotarpius) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y., byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylomis Nr. A756-122/2010, A438-121/2009 ir kt. Pareiškėjas A. R. iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste įvertinęs pareiškėjo A. R. subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto, pažeidimo trukmę (129 kalinimo dienos), taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2 138 Lt), darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui A. R. padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Lt.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 40-42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, papildomai pažymi, jog Kalėjimas pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Teigia, jog šių duomenų negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose yra labai didelė, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus tam tikroje kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ar intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kameroje neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo neva patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis ir pan. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d., kai buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, iš dalies jį tenkino ir priteisė iš atsakovo 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su minėtu teismo sprendimu, argumentuodamas, jog iš byloje esančių duomenų negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną, be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kokią įtaką jo sveikatos būklei padarė tinkamo gyvenamojo ploto kameroje nesuteikimas.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tačiau reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² kameros ploto, buvo numatytas Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų reikalavimus bei nagrinėjamoje byloje pateiktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad atskirais laikotarpiais nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 2 d., t. y. 129 dienas, A. R. buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas (išskyrus 2010 m. liepos 23 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2010 m. rugsėjo 9 d., 2010 m. lapkričio 2 d. – 2010 m. lapkričio 7 d., 2010 m. lapkričio 9 d. – 2010 m. lapkričio 11 d., 2010 m. lapkričio 19 d. – 2010 m. lapkričio 22 d.) nesiekė 3,6 m². Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui 129 dienas nebuvo visiškai tinkamai užtikrinta teisė kalėti nustatyto gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai taip pat nekyla jokių abejonių, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjui neturėjo būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinio skundo dėl priteistos žalos dydžio neteikė, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodytos aplinkybės nevertins, šios apeliacijos dalykas – ar vien tik pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija.

Pažymėtina, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju, patikrinusi bylą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pažeidimo laikotarpis yra ilgas, ir nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidimą nepagrįstai vertino kaip intensyvų ir tęstinį, nes kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis, nėra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį naikinti. Teisėjų kolegija atsižvelgia į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kamerose). Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Tačiau ši aplinkybė nesuponuoja išvados, kad pareiškėjui tenkanti ploto dalis atitinkamose kamerose ginčo laikotarpiu visiškai atitiko nustatytas normas, tokių duomenų nepateikė ir atsakovas. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo laikymą konkretaus dydžio kameroje buvo pakankamai tikslūs, kad būtų galima konstatuoti minėtąjį pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu. Taip pat pastebėtina, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str.), todėl atsakovo išdėstyti praktiniai sunkumai, su kuriais jis tariamai susiduria, siekdamas užtikrinti savo funkciją vykdyti teismų nutartis ir sprendimus, ankščiau išdėstytų išvadų nepaneigia. Todėl pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra nepagrįstai didelis.

Pastebėtina, jog atsakovas, grįsdamas savo apeliaciniame skunde dėstomus teiginius remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėmis bylomis Nr. A525-2017/2012 ir A146-1527/2012), kuri, pasak atsakovo, rodo, kad reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Pažymėtina, kad apelianto nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012 ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jomis vadovautis kaip precedentais priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistu, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė