Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-10-14 · Administracinė byla Nr. I-7644-426/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-10-14
Bylos Nr.
I-7644-426/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
BUAB „Pelamidė“
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Atsakovas
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-7644-426/2014Proceso Nr. 2-61-3-00025-2014-0 Procesinio sprendimo kategorija 8.2, 74
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjos BUAB „Pelamidė“ atstovams advokatui M. Š. ir Č. G., trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui A. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos BUAB „Pelamidė“ skundą atsakovei Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

BUAB „Pelamidė“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį tikslindama ir galutinai formuluodama skundo reikalavimus prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2013-12-11 sprendimą Nr. (20.16-06)-331-86428; 2) priteisti iš atsakovo 19 500 Lt, kaip nepagrįstai atsisakytą grąžinti permoką (b. l. 3-5, 20-24).

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad Kauno apygardos teismas 2009-09-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2463-343/2009 iškėlė Bendrovei bankroto bylą ir jos administratoriumi paskyrė UAB „Bankrotų administravimas“.

Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2013-11-12 dieną kreipėsi į Inspekciją su prašymu grąžinti 19 500 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM ) permoką, kuri susidarė dėl Bendrovei leistos vykdyti ūkinės veiklos, perkant paslaugas iš pateiktų pirkimo dokumentų sąraše nurodytų paslaugų teikėjų, nuo 2013-01-01 iki 2013-11-30.Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir Mokesčių inspekcija), vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ ) 87 str., finansų ministro 2004-05-24 įsakymu Nr. 1K-199 patvirtintų „Dėl Muitinės administruojamų mokesčių permokos įskaitymo kitų mokesčių nepriemokai padengti, taip pat kitų mokesčių permokos įskaitymo muitinės administruojamų mokesčių nepriemokai padengti taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) bei Konstitucinio Teismo 2013-07-05 nutarimo nuostatomis, prašomą PVM permoką grąžinti atsisakė.

Bendrovės teigimu, minėtas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, nes atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neginčijamai pripažino PVM permoką. Be to, sprendimas savo turiniui ir forma pažeidžia MAĮ 32 str. 1 d. 2, 3 ir 8 p. reikalavimams. Ginčijamas sprendimas negalėjo būti grindžiamas MAĮ 87 str. bei Taisyklių nuostatomis, nes pareiškėja jokių muitinės administruojamų mokesčių skolų neturėjo. Taip pat pažymi, kad minėti teisės aktai nenustato mokesčio permokos grąžinimo (negrąžinimo) pagrindų. Atsakovės kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas 2010-01-26 teismo nutartimi, o 2011-01-13 nutartimi šis reikalavimas perduotas VĮ Turto bankui. Tokiu būdu, atsakovė buvo išbraukta iš kreditorių sąrašų. Nurodo, kad ginčijamas sprendimas negali būti grindžiamas ir Konstitucinio Teismo 2013-07-05 nutarime pateiktais išaiškinimais. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, jog Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 str. 7 d. 3 p., draudžiantis po bankroto bylos iškėlimo atlikti bet kokius įskaitymus, neprieštaravo Konstitucijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tokie įskaitymai negalimi, o tuo pačiu pažeidžia kitų bankroto byloje dalyvaujančių kreditorių teises. Seimui papildžius Įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. sakiniu „... išskyrus priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos ( skirtumo ) įskaitymo nuostatas“ (2011-12-22 įstatymo redakcija), Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nurodė, jog ši papildyta teisės norma, taip pat neprieštarauja Konstitucijai.

Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijama PVM permoka susidarė dėl bankrutuojančiai įmonei leistos vykdyti ūkinės veiklos. Pagal vykdytos ūkinės veiklos rezultatus visi einamieji mokėjimai buvo savalaikiai įvykdyti ir jokių mokestinių nepriemokų valstybės biudžetui (juo labiau muitinei) nėra. Nustatytais terminais buvo teikiamos mokesčių deklaracijos, kurias patvirtinusi atsakovė pripažino permoką. Tai dar kartą patvirtina ieškovo reikalavimą sugrąžinti mokesčio permoką. Be to, atsakovė nenurodo, kokio konkretaus įstatymo ar poįstatyminio akto nuostatas ieškovė yra pažeidusi.

Atsakovė Inspekcija teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 39-43). Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad Bendrovė tiesiogiai teismui skundžia Mokesčių inspekcijos sprendimą, kuris buvo priimtas išnagrinėjus ieškovės prašymą dėl permokos grąžinimo. Taigi centrinis mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ginčas dėl atsisakymo grąžinti mokesčio permoką ar dėl jos įskaitymo privalo būti išnagrinėti išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Atsiliepimas

Pažymi, kad Bendrovė 2013-11-12 pateikė prašymą grąžinti 19 500 Lt pridėtinės vertės mokesčio permoką. Inspekcijos 2013-12-11 išvados Nr. 3270485 pagrindu, Mokesčių inspekcija 2013-12-11 priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta permokos negrąžinti, nes ji bus panaudota padengiant ieškovės mokestinę nepriemoką. Pažymi, kad teisines pasekmes sukėlė minėtas sprendimas, todėl reikalavimai gali būti formuluojami tik Mokesčių inspekcijos atžvilgiu, o Inspekcija šiame ginče nėra tinkama atsakove.

Taip pat paaiškino, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas (Įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. (galioja nuo 2012-03-01)). Taigi, mokesčių permokos grąžinimo procedūra atliekama vadovaujantis Įstatymo ir MAĮ nustatyta tvarka, t. y. bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei gali būti grąžinama permokos suma, kuri liktų įskaičius vienarūšes mokestines nepriemokas. Pažymi, jog bankroto bylos iškėlimas mokesčių mokėtojui neturi teisinės reikšmės sprendžiant mokesčių permokos įskaitymo nepriemokai padengti klausimą.

Žemesnės instancijos teismas

Todėl mokesčių inspekcija, atlikus ieškovės nepriemokų analizę ir vadovaudamasi Konstitucinio teismo 2013-07-05 nutarimu, pagrįstai nusprendė įskaityti PVM permoką įmonės priešpriešiniam vienarūšiui (pridėtinės vertės mokesčio) reikalavimui padengti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Mokesčių inspekcija atsiliepime (b. l. 32-35) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovės pateiktame atsiliepime. Taip pat pažymėjo, kad Mokesčių inspekcijos 2013-12-11 sprendimas negali būti tiesiogiai skundžiamas teismui, o turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka.

Nurodo, kad ginčo atveju Mokesčių inspekcija veikė ne kaip pareiškėjo kreditorius jo bankroto byloje (pareiškėjos bankroto byloje Mokesčių inspekcija buvo išbraukta iš kreditorių sąrašo ir vietoje jos pareiškėjos kreditoriumi buvo įtraukta VĮ Turto bankas), o kaip mokesčių administratorius MAĮ nustatyta tvarka ir pagrindais. MAĮ 87 str. yra įtvirtintos nuostatos, susijusios su mokesčių permokos įskaitymu ir grąžinimu, todėl Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios įskaitymą, netaikytinos. Tai, jog pagal MAĮ 87 str. 1 d., mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti, pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014-01-08 sprendimas adm. b. Nr. A438-2022/2013, A438-2143/2013, BUAB „Renovacinės statybos“ v. Mokesčių inspekcija).

Nurodo, kad Mokesčių inspekcija gavo Bendrovės 2013-11-12 prašymą grąžinti (įskaityti) 19 617 Lt – įskaityti 117 Lt įmoką į Garantinį fondą, grąžinti 19 500 Lt PVM permoką. Inspekcijos turimais duomenimis, pareiškėjai fiksuota 201 998,11 Lt mokestinė nepriemoka, todėl pateikė 2013-12-11 išvadą negrąžinti 19 617 Lt permokos (įskaitant 19 500 Lt PVM permoką). Pažymi, jog mokestinės nepriemokos perleidimas VĮ Turto bankui neturi teisinės reikšmės sprendžiant mokestinės permokos įskaitymo nepriemokai padengti klausimą, nes valstybė kaip kreditorius išlieka.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai patvirtino skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti. Taip pat pažymėjo, kad atsisako procesinio prašymo prijungti civilinę bylą Nr. B2-93-343/2014 prie nagrinėjamos administracinės bylos.

Atsiliepimas

Mokesčių inspekcijos atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009-09-24 nutartimi (civ. b. Nr. B2-2463-343/2009) Bendrovei buvo iškelta bankroto byla, o bankrotų administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimas” (Liteko duomenų bazė).

Kauno apygardos teismo 2010-01-20 nutartimi buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, tai pat ir Inspekcijos reikalavimas 201 998,11 Lt sumai (Liteko duomenų bazė).

Inspekcijai perdavus bankrutuojančios bendrovės mokestines nepriemokas AB Turto bankui, Kauno apygardos teismo 2011-01-13 nutartimi Inspekcija išbraukta iš kreditorių sąrašo, o į kreditorių sąrašą įtrauktas AB Turto bankas su tokio paties dydžio, t. y. 201 998,11 Lt, kreditoriniu reikalavimu (Liteko duomenų bazė).

Pareiškėja kreipėsi į Inspekcija su prašymu grąžinti 19 500 Lt pridėtinės vertės mokesčio permoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-011-30 dėl įmonei leistos vykdyti ūkinės veiklos.

Mokesčių inspekcijos 2013-12-11 sprendimu Nr. (20.16-06)-331-86428 pareiškėjos prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo buvo atmestas (b. l. 6).

Vadovaujantis MAĮ 2 str. 21 d. ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) patenka į mokestinių ginčų kategoriją. Pagal MAĮ 145 str. 1 d., mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Tai, jog centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas mokesčių mokėtojo pasirinkimu gali būti skundžiamas Mokestinių ginčų komisijai arba tiesiogiai teismui ne kartą pažymėta ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-04 nutartis adm. b. Nr. AS438-1058/2013 ir kt.).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Inspekcijos ir Mokesčių inspekcijos atsiliepimuose nurodyti motyvai, kuriais teigiama, kad Bendrovės keliamas ginčas teisme negali būti nagrinėjamas, nes pareiškėja nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, yra grindžiami netinkamu teisės aiškinimu ir atmestini.

Taip pat pažymėtina, nors pareiškėja, formuluodama skundo reikalavimus, prašo panaikinti Inspekcijos 2013-12-11 sprendimą, ginčijamą sprendimą priėmė Mokesčių inspekcija. Taigi, pareiškėjos keliamo ginčo atveju, tinkama atsakove pripažintina ne Inspekcija, o Mokesčių inspekcija, kuri į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Kita vertus, Mokesčių inspekcija dalyvavo teisminiame bylos nagrinėjime, turėjo procesines teises ir galimybę jomis naudotis, ginčo klausimais išreiškė savo poziciją, kuri iš esmės negalėtų skirtis nuo tos, kuri būtų išreiškiama ją į bylos nagrinėjimą įtraukus atsakove, todėl aptartas procesinis netikslumas nelaikytinas tokio pobūdžio, dėl kurio kilęs ginčas negalėtų būti išnagrinėtas objektyviai ir nešališkai. Toks, analogiškos aptartai teisinės situacijos vertinimas pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2005-03-08 nutartis adm. b. Nr. A11-276-2005 ir kt.).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Bendrovės pateiktas skundas gali būti iš esmės nagrinėjamas teisme, todėl byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti Mokesčių inspekcijos 2013-12-11 sprendimą ir priteisti iš atsakovės 19 500 Lt PVM permoką pagrįstumo ir teisėtumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant Bendrovės reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Mokesčių inspekcijos 2013-12-11 sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Iš teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų aplinkybių matyti, kad savo reikalavimus pareiškėja grindžia tuo, jog: 1) Mokesčių inspekcijos 2013-12-11 sprendimas yra grindžiamas teisės aktais, nereglamentuojančiais ginčo santykių, taip pat pagal savo formą prieštarauja MAĮ 32 str. 1 d. 2, 3, 8 p. nuostatoms; 2) Mokesčių inspekcija nelaikytina kreditoriumi Bendrovei iškeltoje bankroto byloje; 3) Įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. nuostatos ginčo atveju netaikytinos.

Vertinant Bendrovės keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad pagal MAĮ 94 str., Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose jų lydimuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Tokiais atvejais šis įstatymas taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai.

Įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. (redakcijos, įsigaliojusios nuo 2012-03-01), be kita ko, nustatyta, jog, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 1 d., mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant aptartas Įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. ir Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 1 d. nuostatas, ne kartą pažymėtą, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra leistinas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas (2014-01-08 sprendimas adm. b. Nr. A438-2022/2013; A438-2143/2013; 2014-03-25 sprendimas adm. b. Nr. A556-922/2014). Be to, minėtuose sprendimuose taip pat išaiškinta, jog, sprendžiant ginčą dėl mokestinių įskaitymų pagal MAĮ 87 str. 1 d. pagrįstumo, nėra teisiškai reikšmingos tos aplinkybės, kuriuo metu, t. y. iki bankroto bylos iškėlimo ar po to, susidarė mokestinė permoka (nepriemoka), taip pat tai, jog bankroto byloje vietoje mokesčių administratoriaus pareiškėjo kreditoriumi buvo įtrauktas VĮ „Turto bankas”.

Teisminėje praktikoje akcentuota, kad Mokesčių inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo, kuriam yra iškelta bankroto byla, prašymą grąžinti mokesčio permoką, veikia ne kaip pareiškėjo kreditorius jo bankroto byloje, o kaip mokesčių administratorius Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais.

Kaip minėta, Bendrovei iki bankroto bylos iškėlimo buvo apskaičiuota 201 998,11 Lt mokestinė nepriemoka, todėl Mokesčių inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą grąžinti PVM mokesčio permoką, pagrįstai jo netenkino ir šią mokesčio permoką nutarė įskaityti iki bankroto bylos iškėlimo susidariusiai mokestinei nepriemokai padengti.

Teisminėje praktikoje ne kartą pažymėta, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nustatytais ir viešojo administravimo sprendimui keliamais kriterijai iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Vertinant Mokesčių inspekcijos 2013-12-11 sprendime nurodytus šio sprendimo priėmimo teisinius pagrindus, pripažintina, kad sprendimo pagrindimas „mokesčių įstatymais“ yra abstraktus ir niekinis. Be to, Taisyklių 1 p. pažymėta, kad jos reglamentuoja Lietuvos Respublikos muitinės administruojamų mokesčių permokos įskaitymą Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamų mokesčių nepriemokai padengti, Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamų mokesčių permokos įskaitymą Lietuvos Respublikos muitinės administruojamų mokesčių nepriemokai padengti, klaidingai sumokėtų mokesčių įskaitymą, taip pat permokėtų mokesčių sumų naudojimą dengti laiku negrąžintoms skoloms valstybei pagal paskolas iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų ar paskolas, dėl kurių kreditoriams suteikta valstybės garantija. Taigi, Bendrovė pagrįstai nurodo, kad ginčo teisinių santykių, t. y. mokestinių nepriemokų padengimo kitų mokestinių permokų įskaitymo būdu, Taisyklės nereglamentuoja. Pažymėtina ir tai, kad MAĮ 87 str. sudarytas iš 15 dalių, todėl skundžiamame sprendime nepateikiant tikslios nuorodos ir šio straipsnio dalis, toks teisinis pagrindimas nelaikytinas tiksliu bei išsamiu.

Kita vertus, iš byloje esančių įrodymų ir Bendrovės skunde teismui išdėstytos teisiškai argumentuotos pozicijos matyti, kad ginčo šalims visos sprendimo priėmimui reikšmingos faktinės aplinkybės buvo žinomos, pareiškėja turėjo galimybę suprasti, dėl ko buvo atmestas jos prašymas, todėl darytina išvada, kad aptarti Mokesčių inspekcijos 2013-12-11 sprendimo teisinio pagrindimo trūkumai bei netikslumai nelaikytini tokio pobūdžio, dėl kurių šis sprendimas turėtų būti naikinamas.

Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad Mokesčių inspekcija 2013-12-11 sprendime faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas.

Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovę grąžinti Bendrovei 19 500 Lt PVM parmoką yra išvestinis reikalavimo panaikinti Mokesčių inspekcijos 2013-12-11 sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Dėl žyminio mokesčio

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 str. 1 d., administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 litų žyminis mokestis.

Bendrovės keliamas ginčas nepriskirtinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. nurodytų ir žyminiu mokesčiui neapmokestinamų skundų kategorijai. Tai, jog bankrutuojančios įmonės administraciniam teismui teikiami skundai mokestinėse bylose yra apmokestinami žyminiu mokesčiu, pažymėtina ir teisminėje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-01-08 nutartis adm. b. Nr. TA822 –3/2010 ir kt.).

Kadangi Bendrovė, prieš teikdama skundą teismui, žyminio mokesčio nesumokėjo, iš pareiškėjos valstybės naudai priteistina 100 Lt žyminio mokesčio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-02-11 nutartis adm. b. Nr. A261-317/2010).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 str. 1 d., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėja

nusprendė:

Pareiškėjos BUAB „Pelamidė“ skundą atmesti.

Priteisti iš BUAB „Pelamidė“ valstybės naudai 100 Lt žyminio mokesčio.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė