Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Plungės rajono apylinkės teismas 2012-12-27 sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė solidariai iš M. D. ir A. D. 38 015,26 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Priteisė lygiomis dalimis iš M. D. ir A. D. 1 977,70 Lt bylinėjimosi išlaidų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Nurodė, kad eismo įvykis įvyko Norvegijoje, todėl žalos atlyginimą Norvegijos nacionalinis draudikų biuras administravo savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę. Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų 3 str. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad po Norvegijoje įvykusio eismo įvykio, atsakovui M. D. nesutikus dėl savo kaltės, jis privalėjo apie eismo įvykį pranešti policijai (LR TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 3 p.). Nustatė, kad atsakovo vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato TPVCAPD įstatymo 4 str. 1 d. ir 41 str. 8 d. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas, vairuodamas neapdraustą automobilį „F. T. FT 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė pareigos vairuoti saugiai, kad autoįvykis kilo dėl atsakovo M. D. kaltės. Kadangi eismo įvykio metu buvo atsiradusi atsakovo civilinė atsakomybė, todėl ieškovas turėjo pareigą išmokėti draudimo išmoką (LR TPVCAPD įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., 5 str.). Teismas atmetė atsakovo M. D. argumentus, jog byloje nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių žalos dydį bei, kad ieškovas žalą atlygino ne Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui, bet kitai įmonei. Nurodė, kad byloje pateikta automobilio „Toyota Camry“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto darbų sąmata, kiti išlaidas pagrindžiantys dokumentai (t. 1, b. l. 68–103). Šie pateikti įrodymai patvirtina, jog buvo atliekamas automobilio „Toyota Camry“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontas dėl 2010-03-15 eismo įvykio metu padarytų sugadinimų. Remonto sąmatoje nurodyti sugadinimai atitinka eismo įvykio mechanizmą, remonto sąskaitose nurodytas remontuotinas dalis. Taip pat nurodė, kad 2011-02-22 mokėjimo nurodymu ieškovas Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui per atstovą sumokėjo 86 265 NOK. Ši suma pervesta į Norvegijos nacionalinio draudikų biuro atstovo nurodytą sąskaitą (b. l. 13, 14). Pažymėjo, jog duomenų, paneigiančių, kad Van Ameyde Norway AS teisėtai atstovavo Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui („Trafikkforsikringsforeningen“), nėra, todėl abejonių dėl to nekilo. Kadangi automobilis „F. T. FT 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairuodamas atsakovas M. D. sukėlė eismo įvykį, nebuvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, automobilis priklauso atsakovui A. D., todėl teismas sprendė, kad abu atsakovai yra atsakingi solidariai už padarytos žalos atlyginimą (CK 6.6 str. 3 d., 6.280 str. 1 d., 6.263 str. 1 d. 2 d; LR TPVCAPD 23 str. 1 d.).

Dėl senaties termino teismas pasisakė, kad atsakovo teiginys, jog ieškovas praleido vienerių metų senaties terminą, yra nepagrįstas, nes draudimo teisiniai santykiai tarp transporto priemonių valdytojų (savininkų) ir Biuro nesusiklosto. Biurą ir bendraatsakovus sieja ne draudimo teisiniai santykiai, o iš delikto kylantys regresiniai teisiniai santykiai, kuriems netaikytinas 1 metų senaties terminas (LR CK 1.125 str. 8 d.).

Kadangi atsakovai praleido terminą įvykdyti prievolę, teismas priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki eismo sprendimo visiško įvykdymo (LR CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Dėl kaltės nustatymo. Mano, kad teismas šiuo atveju kaltės įrodinėjimo apskritai neturėjo imtis, nes byla yra dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, o ne dėl autoįvykio nustatymo. Todėl mano, kad teismas peržengė ieškinio ribas – išsprendė klausimą, dėl kurio reikalavimo nebuvo. Tačiau apeliantas dėl kaltės įrodinėjimo pažymėjo, kad žalos sureguliavimas ir kaltininko nustatymas turėjo būti vykdomas pagal Norvegijos teisę (LR CK 1.44 str.). Teigia, jog teismas, sprendime nurodydamas, jog autoįvykio administravimui taikytina Norvegijos teisė, visiškai nepagrįstai atsakovo kaltę nustatė pagal Lietuvos teisę. Nurodė, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas neva nevykdė įstatymo reikalavimų, bei duomenų, patvirtinančių atsakovo kaltę. Teigia, jog teismas, nustatydamas atsakovo M. D. kaltę, rėmėsi tik prielaidomis bei formaliais pasisakymais. Mano, kad visiškai nepagrįstai teismas rėmėsi Norvegijos draudikų subjektyvia nuomone dėl avarijos, nes byloje nėra pateikta duomenų, ar draudikas pagal Norvegijos teisę galėjo nustatyti kaltus asmenis. Be to, teismas, neturėdamas jokių duomenų apie sankryžą, kurioje įvyko eismo įvykis, nepagrįstai konstatuoja, jog tai lygiareikšmė sankryža ir atsakovas privalėjo praleisti kliūtį, atsiradusią iš dešinės pusės, kaip numatyta LR KET 159 p. Teigia, jog byloje nėra jokio objektyvaus įrodymo, jog M. D. kaltė apskritai būtų buvusi nustatinėjama. Teigia, kad teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas, todėl neteisėtas. Apeliantas teigia, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, kokiu pagrindu ir kiek Norvegijos nacionalinis draudikų biuras „Trafikkforsikringsforeningen“ išmokėjo piniginių sumų. Teigia, kad valstybės draudikų biuras atlygina kitos valstybės draudikų biurui tik tokias sumas, kurios buvo realiai išmokėtos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Teigia, kad ieškovas žalos atlyginimą sumokėjo Norvegijos draudikui pažeisdamas Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo taisyklių privalomuosius nuostatus. Mano, kad tenkinti Norvegijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimus nebuvo jokio pagrindo, nes nebuvo pateikti reikalavimą pagrindžiantys dokumentai, o ieškovas jų nepagrįstai nepareikalavo. Kadangi byloje neįrodyta, jog ieškovas atlygino būtent M. D. padarytą žalą, todėl ieškovas neuri teisinio pagrindo regresiniams reikalavimams. Teigia, jog teismas dėl šių motyvų sprendime visiškai nepasisakė. Teismas tyrė tik bankinio pavedimo kvitą, iš kurio matyti, kad ieškovas ieškiniu reikalaujamą sumą parvedė ne Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui „Trafikkforsikringsforeningen“, o visiškai su tuo nesusijusiam asmeniui. Teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, kad juridinis asmuo Van Ameyde Norway AS buvo ir yra Norvegijos nacionalinio draudiko „Trafikkforsikringsforeningen“ įgaliotas atstovas, nes byloje nėra tai patvirtinančių duomenų.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-03-15 Norvegijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobilis „F. T. FT 100“, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) vairuojamas atsakovo M. D., ir automobilis „Toyta Camry“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš pateiktos eismo įvykio deklaracijos matyti, kad eismo įvykio dalyviai eismo įvykio aplinkybes nurodė skirtingas, t. y. transporto priemonės „Toyta Camry“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas nurodė, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad nebuvo prisilaikyta taisyklės, jog privalu suteikti važiavimo pirmumo teisę (deklaracijos 14 p.), atsakovas M. D. nurodė, kad nesutinka, jog yra kaltas (b. l. 17). Pirmosios instancijos teismas byloje nustatinėjo M. D. kaltę pagal byloj esančius dokumentus. Atsakovas mano, kad šiuo atveju teismas kaltės įrodinėjimo apskritai neturėjo imtis, nes byla yra dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, o ne dėl autoįvykio nustatymo. Kolegija nesutinka su tokiu atsakovo teiginiu.