- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-10
- Bylos Nr.
- I-2082-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02860-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas I. K. (toliau – ir I. K., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 29 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. (b. l. 2-13).
Pareiškėjas I. K. skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-ame sektoriuje pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas. Gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas nebuvo ventiliacijos, buvo šalta, drėgna, veisėsi pelėsis, grybelis. Sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus, todėl tekdavo stovėti eilėse. Gyvenamosiose patalpose buvo pilna blakių, tarakonų, pelių bei vorų. Teigė, jog maistas Pravieniškių pataisos namuose – atviroje kolonijoje nebuvo kaloringas, dienos davinio energetinė vertė 1400-1600 kcal. Kadangi pareiškėjas kasdien sportuoja, maisto davinio jam nepakako, netenkino jo kokybė. Teigė, jog 2 būrio gyvenamųjų patalpų pastatas yra paskelbtas avarinės būklės, stogas kiauras, nuo pastato krisdavo įvairios detalės, pastate nėra įrengtas avarinis išėjimas, šalia gyvenamųjų patalpų įrengtas rentgeno kambarys. Pareiškėjo teigimu, nuteistieji buvo skirstomi į kastas, o pataisos namų administracija nesiėmė jokių veiksmų šiai problemai išspręsti. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, LR Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l. 24-31) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Įstaigos 3-io sektoriaus patalpos vėdinamos per langus. Teigė, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina Higienos normoje 134:2015 nustatytą gyvenamųjų patalpų bendros dirbtinės apšvietos reikalavimą, be to, nurodė, kad gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant pakeičiamos naujomis. Maistas įstaigoje gaminamas ir išduodamas vadovaujantis teisės aktais. Įstaiga periodiškai tikrina nuteistiesiems teikiamo maisto kokybę. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovės atstovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. (skundą teismui pateikė 2018 m. lapkričio 29 d., b. l. 19) (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis numato, kad žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. vasario 5 d. buvo paskirtas į 3-io sektoriaus 4 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 89,11 kv. m, įrengtos 24 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,71 kv. m (89,11/24) ploto, nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 19 d. buvo paskirtas į 3-io sektoriaus 2 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 30,16 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,35 kv. m (30,16/9) ploto, nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. buvo paskirtas į 3-io sektoriaus 11 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 15,16 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 5,05 kv. m (15,16/3) ploto, nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d. buvo paskirtas į 3-io sektoriaus 3 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 11,07 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 5,53 kv. m (11,07/2) ploto, nuo 2018 m. lapkričio 14 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. buvo paskirtas į 3-io sektoriaus 16 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 36,85 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,35 kv. m (36,85/11) ploto (b. l. 25, 35, 37).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo į bylą pateiktomis oficialiomis pažymomis, todėl jomis remiasi ir daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo daryti išvados apie atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
Pareiškėjas tvirtino, kad patalpose buvo šalta, drėgna, kaupėsi pelėsis.
Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015).
Pagal Higienos normos 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ūkio skyriaus 2019 m. sausio 7 d. pažymoje Nr. 77-34 (toliau - ir 2019 m. sausio 7 d. Pažyma) nurodė, kad 3-io sektoriaus patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos 134:2015 17 punkto reikalavimus (b. l. 27, 37). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 86-87). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ir nemalonaus kvapo patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės ir pelėsio atmetami kaip nepagrįsti.
Higienos normos 134:2015 16 punktas reglamentuoja, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamose patalpose buvusią temperatūrą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl netinkamos temperatūros ar šildytuvo išdavimo, ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos temperatūros. Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl buvusios netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo. Tvirtino, jog negalėjo skaityti ir rašyti, nes dėl netinkamos apšvietos jam skaudėjo akis.
Pagal Higienos normos 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2019 m. sausio 7 d. Pažymoje nurodė, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina Higienos normos 134:2015 14 punkto reikalavimus, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Patalpose buvo įrengtas dieninis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio apšvietimo normas (b. l. 27, 37). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, taip pat jog kiemeliuose teko kvėpuoti rūkančių asmenų dūmais. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami. Pareiškėjo teiginys dėl to, jog pasivaikščiojimo kiemelyje tekdavo kvėpuoti kitų asmenų dūmais abstraktus, nekonkretus, todėl taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniuose mazguose trūko klozetų, pisuarų, kriauklių.
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Jose atitinkamai numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovės atstovas atsiliepime ir 2019 m. sausio 7 d. Pažymoje nurodė, jog Pravieniškių PN 3-io sektoriaus 3, 4, 5 ir 6 būriuose sanitariniame mazge įrengti 4 tualetai, 4 pisuarai, prausykloje – 7 praustuves, dušinėje – 2 dušo sieteliai, 1 ir 2 būriuose sanitariniame mazge įrengti 3 tualetai, prausykloje – 4 praustuvės, 11 būrio 1 brigadoje sanitariniame mazge įrengtas 1 tualetas, prausykloje – 1 praustuvė, 3 būrio 5 brigadoje sanitariniame mazge įrengtas 1 tualetas, prausykloje – 1 praustuvė, 16 būrio 1 brigadoje sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, prausykloje – 2 praustuvės ir dušinėje – 2 dušo sieteliai (b. l. 27, 37). Iš pateiktos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ūkio skyriaus 3-io sektoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto Aido Banioto 2019 m. sausio 2 d. pažymos Nr. 43-38 (b. l. 36) bei Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2019 m. kovo 27 d. rašte dėl papildomų duomenų pateikimo (b. l. 100-102) matyti, kad 2017 m. liepos 24 d. 3, 4, 5 ir 6 būriuose iš viso buvo laikomi 157 žmonės, 2018 m. vasario 6 d. 1 ir 2 būriuose buvo laikomi 65 nuteistieji, 2018 m. rugpjūčio 20 d. 11 būrio 1 brigadoje buvo laikomi 3 nuteistieji, 2018 m. lapkričio 2 d. 3 būrio 5 brigadoje buvo laikomi 2 nuteistieji ir 2018 m. lapkričio 14 d. 16 būrio 1 brigadoje buvo laikoma 11 nuteistųjų.
Minėti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. unitazų, pisuarų ir praustuvių skaičius 4 bei 2 būriuose neatitiko Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių ir pareiškėjui sukelti tam tikrus nepatogumus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo pilna tarakonų, blakių.
Higienos normos 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovės atstovas nuo 2016 m. lapkričio 23 d. yra sudaręs su UAB „Utenos deratizacija“ (toliau – Paslaugų tiekėjas), sutartį Nr. 76-203 (b. l. 104-107); toliau – ir Sutartis), pagal kurios nuostatas Paslaugų tiekėjas įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš teismui pateiktų Darbų atlikimo aktų (b. l. 108-117) matyti, jog 3-iame sektoriuje patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos. Byloje nepateikta įrodymų – t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Pareiškėjas skunde, nurodė, kad 2-o būrio pastato būklė yra avarinė, stogas kiauras, nuo pastato stogo krisdavo įvairios detalės (atplaišos).
Higienos normos 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Atsakovės atstovas pateikė teismui bendrabučių, kuriuose buvo pareiškėjas, Statinių techninius (techninį energetinį) pasus Nr. 213, Nr. 214, Nr. 217, ir Nr. 14 (b. l. 55-77). Tačiau atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie statinių būklės stebėjimus, kasmetines statinių, atskirų jų konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (statinio techninės priežiūros žurnalo kopijų), t. y. duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą apie avarinę statinio būklę.
Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje konkrečių atvejų, kuomet statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti pripažinti neteisėtais.
Pareiškėjas nurodė, kad maistas Pravieniškių PN-AK buvo nekaloringas, dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1400 iki 1600 kilokolorijų, tiekiamas maistas buvo nekokybiškas.
Remiantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtintu valgiaraščiu, nedirbančiam vyrui per parą nustatytas maisto davinio kaloringumo vidurkis - 3398 kcal. (b. l. 41-49). Atsakovės atstovas pažymėjo, kad maistas įstaigoje gaminamas ir išduodamas vadovaujantis teisės aktais. Įstaiga periodiškai tikrina nuteistiesiems teikiamo maisto kokybę laboratorijose (b. l. 28). Jokių kitų pareiškėjo skundą pagrindžiančių aplinkybių, kad buvo pažeista jo teisė gauti pilnavertį, kokybišką maistą nepateikta. Pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo prašymais ar skundais į pataisos namų administraciją nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais įrodymais dėl pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl nepilnaverčio, nekokybiško maisto laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pataisos namuose nuteistieji yra susiskirstę į kriminalines subkultūras kastas, kurias Pravieniškių PN-AK administracija toleruoja.
Atsakovės atstovas 2019 m. kovo 27 d. rašte dėl papildomų duomenų teikimo (b. l. 100-102) neigė jog nuteistieji Alytaus PN yra suskirstyti į kriminalines subkultūras kastas, pažymėjo, jog pareiškėjas apie neva jam gręsiantį pavojų į įstaigos administraciją ar Vidaus tyrimų skyrių nesikreipė. Byloje taip pat yra pateiktas 2018 m. spalio 5 d. Pravieniškių PN-AK raštas nuteistajam I. K. (toliau – ir Raštas), kuriame atsakovės atstovas, atsakydamas į I. K. prašymą, nurodo, kad įstaigos administracija netoleruoja kriminalinės subkultūros apraiškų įstaigoje, pasireiškiančių bet kokia forma (b. l. 15). Teismas pažymi, kad objektyvių duomenų, susijusių būtent su pareiškėju, patvirtinančių, kad Pravieniškių PN-AK administracija toleravo nuteistųjų susiskirstymą, kalinių subkultūrą, netinkamai su juo elgėsi, pareiškėjas nepateikė. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl subkultūros Pravieniškių PN-AK buvo nagrinėjami. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl to, jog Pravieniškių PN-AK nuteistieji yra suskirstyti į kriminalines subkultūras kastas atmestini, kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad šalia gyvenamųjų patalpų yra įrengtas rentgeno kambarys, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013-02-11 nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. unitazų, pisuarų ir praustuvių skaičius 4 bei 2 būriuose neatitiko Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 29 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo I. K. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo I. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.