Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Pagal šią sutartį darbuotojas pradėjo dirbti 2016-09-12, įsipareigojo dirbti 8 val. per dieną bei vykdyti statybų projektų vadovo pareigas. Darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui LR vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį. Darbo sutartyje konkreti darbo užmokesčio suma nebuvo nurodyta. Atsakovas tikino, kad darbuotojas (ieškovas) gaus 2 000 Eur darbo užmokestį, kad bus sudaryta papildoma darbo sutartis su kita įmone, kurioje darbuotojas dirbs tą patį darbą, bet atsakovo naudai. Darbo sutarties sudarymo klausimai buvo derinami ne su atsakovo direktoriumi, bet su pačiu atsakovo akcininku A. T.. Darbas buvo atliekamas atsakovo filiale Vilniuje, bei išvykus į komandiruotę Rusijos Federacijoje. Ieškovas komandiruotėje dirbo 19 darbo dienų.

2016-12-15 ieškovas telefonu susisiekė su atsakovo akcininku A. T., siekdamas išsiaiškinti tolimesnes perspektyvas darbe. Ieškovas kreipėsi į akcininką prašydamas, kad jo darbo sutartis būtų pakeista, kad žodžiu aptartas darbo užmokestis būtų įrašytas į darbo sutartį, nes ieškovas nebesitikėjo, kad atsakovas mokės jam sutartą atlygį už darbą, kad papildoma sutartis su kita akcininko susijusia įmone nebus sudaryta, ir atsakovas netesės savo pažadų. Atsakovas darbo užmokestį už 2016 m. rugsėjo, spalio mėnesius sumokėjo pavėlavęs. Dalis darbo užmokesčio buvo pervesta į ieškovo banko sąskaitą, kita dalis buvo išmokėta ieškovui grynais pinigais (į rankas). Vėliau buvo pastebėta, kad grynaisiais pinigais išmokamos sumos nebuvo deklaruotos nei Sodrai, nei Valstybinei mokesčių inspekcijai. Abejodamas atsakovo sąžiningumu, ieškovas kreipėsi į darbdavį, kad būtų iki galo išspręsti klausimai dėl ieškovo darbo sutarties, bei tinkamo apmokėjimo už darbą. Po pokalbio telefonu su atsakovo akcininku 2016-12-15, darbo dienos pabaigoje atsakovo administracijos iniciatyva buvo paruoštas ir ieškovui pateiktas prašymas atleisti jį iš darbo, neva jis nori nutraukti darbo sutarti savo iniciatyva. Ieškovas prašymo išeiti iš darbo nepasirašė, ir net neketino tokio prašymo teikti. Pasibaigus darbo dienai ieškovas išėjo namo. Apie tai, kad ieškovas yra atleistas iš darbo jis sužinojo 2016-12-16 ryte per Valstybinio socialinio draudimo fondo elektroninę savitarnos sistemą. Sistemoje buvo nurodyta, kad ieškovas yra atleistas iš darbo nuo 2016-12-15 LR Darbo kodekso 127 str. 1 d. pagrindu.

2016-12-16 su ieškovu susisiekė atsakovo akcininkas A. T. ir primygtinai prašė ieškovo pasirašyti visus su jo atleidimu susijusius dokumentus, ieškovas jokių dokumentų nepasirašė, nes jis buvo atleistas iš darbo ne jo valia ir iniciatyva.

2016-12-15 su darbuotoju buvo nutraukta darbo sutartis DK 127 str. 1 d. pagrindu. Atsakovas atleido ieškovą savo iniciatyva, nes nenorėjo laikytis darbo tvarkos, tinkamai suforminti darbo sutartį, bei sąžiningai mokėti darbuotojui jam pažadėtą darbo užmokestį, todėl ieškovo atleidimas iš darbo laikytinas neteisėtu ir nepagristu.

Darbuotojas savo tiesioginę darbo funkciją (nuolatinė darbo vieta) vykdė Vilniuje, bei dali darbo laiko jis praleisdavo komandiruotėse Belgorode, Rusijos Federacija, tačiau su komandiruočių įsakymais iki pat 2016 m. gruodžio mėn. supažindinamas nebuvo. Į komandiruotes vykdavo atsakovo akcininko žodiniu nurodymu. Lėktuvo bilietais pasirūpindavo atsakovo administracija, ieškovui nebuvo mokamos jam priklausančios dienpinigių sumos. LR DK 220 str. nustatoma, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. 2003 m. sausio 28 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 99, patvirtintos komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos 2 p. nustatoma jog komandiruočių sąnaudomis laikomos dienpinigių išlaidos. 2003 m. sausio 28 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 99, patvirtintos komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos 3 p. įtvirtinama jog, finansų ministro nustatytos normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienoje užsienio valstybėje faktiškai išbūtas dienas, o pervažiavimo į užsienio valstybę diena laikoma atvykimo į tą užsienio valstybę diena. Vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 (2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 1K-293 redakcija) patvirtintomis dienpinigių normomis, vykstant į Rusijos Federaciją, darbdavys turėjo ieškovui išmokėti 41 Eur, dydžio dienpinigius už vieną diena. Ieškovas vyko į komandiruotes: nuo 2016-09-19 iki 2016-09-30 (12 d.), 2016-10-28 (1 d.), nuo 2016-11-28 iki 2016-12-02 (5 d.) ir 2016-12-07 (1 d.). Viso dirbta komandiruotėje 19 d. d. Lėktuvo bilietų kopijos bus pateiktos parengiamojo posėdžio metu.

Visų priklausančių sumų atsakovas nesumokėjo iki šiol. Atsižvelgiant į tai, teikiamas prašymas priteisti neišmokėtus dienpinigius nuo 2016-09-12 iki 2016-12-15, kurie darbuotojo skaičiavimais sudaro 779 Eur ( 19 d. x 41 EUR)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką ir priverstines pravaikštas taikytinos skirtingoms faktinėms situacijoms ir jas abi mokant vienu metu gali būti paneigta šių išmokų kompensacinė prigimtis ir toks mokėjimas lemtų nepagristą darbuotojo praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-08 nutarus civ. byloje Nr. 3K-3-265/2012). Todėl vadovaujantis CPK 418 str. jeigu darbuotojas pareiškė vieną iš Įstatymuose numatytų alternatyvių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Atsižvelgiant į tai teikiami alternatyvūs reikalavimai priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (DK 141 str. 3 d.) iki visiško atsiskaitymo dienos bei reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstines pravaikštas nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 300 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas nedisponuoja visais darbo laiko ir užmokesčio apskaitos duomenimis, todėl išreikalavus įrodymus iš darbdavio, ieškinio reikalavimų nurodytos sumos gali būti tikslinamos.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsakovo turtinė padėtis nėra patenkinama, pagal disponuojamą informacija jis nuolatos turi mokestinių įsiskolinimų valstybės įstaigoms (Sodrai), vėlavo atsiskaityti ir su ieškovu, pavėluotai mokėjo darbo užmokestį. Teismų sistemoje yra matyti, kad įmonė dalyvauja teisminiuose procesuose kaip skolininkas, atsakovas, turi įsipareigojimų kredito įstaigoms. Visa ši informacija patvirtina ieškovo teiginius, jog pateikus ieškinį teismui atsakovas gali bandyti paslėpti turimą turtą, pinigines lėšas ir pan., tokiu būdu apsunkindamas teismo sprendimo vykdymą. Todėl teismo prašė atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti ieškovo galimybes realiai įvykdyti teismo sprendimą. Atsakovui skubiai nukreipus finansines įplaukas kitiems tikslams, arba pakeitus dalies tarto nuosavybės teisės turėtoją, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į tai teikė prašymą teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovaujantis LR CPK 145 str. 1 d. 1 p. - areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą, remiantis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio teismui padavimo dienos. Pažymėjo, jog šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės yra taikytinos vengiant neigiamų padarinių, kurie atsirastų jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos. Pastebėjo, kad laikinoji apsaugos priemonė būtų skirta laikinai apsaugoti teisėtus interesus ieškovui palankaus sprendimo atveju. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tikrinamas teismo procese, t. y. ieškovo teisės apsaugomos teise reikalauti, kad teismas atsakovo ir ieškovo ginčą išspręstų galutinai.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas sužinojęs apie rengiamą ieškinį gali imtis nesąžiningų priemonių apsunkinančių arba darančiu neįmanomu teismo sprendimo įgyvendinimą, būtina užtikrinti tinkamą pažeistų teisių bei teisėtų interesų gynybą teismo tvarka. Yra būtina taikant laikinąsias apsaugos priemones nustatyti ir išlaikyti tokią padėtį, kuri sudarytų sąlygas ieškovui rengtis procesui ir jame dalyvauti, o priėmus palankų sprendimą jį realiai vykdyti. CPK 144 str. nustatoma, kad Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 str. 3 d. numatoma, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje. CPK 148 str. 2 d. įtvirtina ieškovo teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta ir vadovaujantis DK 35 str. 1 d., 136 str., 140 str. 3 d., 141 str., 176-177 str., 235 str. 2 d. 9 p., 234 str., 236 str., CPK 144 str. 1 d., 144 str. 3 d., 145 str. 1 d. 1 p., 145 str. 2 d., 148 str., 410 - 417 str., teisingumo ir sąžiningumo principais ieškovas teismo prašė:

1. taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuoti atsakovui UAB „Metaloidas“, įm. k. 145376111, adr. Kreivoji g. 39, LT-78109 Šiauliai, nuosavybės teise priklausantį kilnojamą ir nekilnojamą turtą, o jo nesant pinigines lėšas esančias bankų sąskaitose 1 529,96 Eur sumai.

Skolos suma yra pakankamai didelė, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas palankaus sprendimo atveju gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovui nėra žinoma, kokį turtą turi skolininkas, todėl prašo panešti ieškovo pasirinktai antstolių kontorai surasti ir aprašyti skolininko turtą:

2. priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 779 EUR dydžio nesumokėtų dienpinigių;

3. priteisti iš atsakovo ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2016-12-15 iki visiško atsiskaitymo su darbuotoju dienos (po 17.88 Eur per dieną);

4. negrąžinti ieškovo į darbą, pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti jam DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką - 375,48 Eur ir vidutinį darbo užmokestį (po 17,88 Eur per dieną) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki kreipimosi į teismą dienos (iki 2016-01-16) 375, 48 EUR;

5. priteisti vidutinį darbo užmokestį (po 17,88 EUR, per dieną) už priverstinės pravaikštos laiką nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

6. išreikalauti iš atsakovo informaciją kurioje detalizuojamos sumos išmokėtos darbuotojui per 2016 m. rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. (detalizuojant apskaičiuotų dienpinigių dydį, darbo užmokesčio struktūrą, išmokėjimo datas), taip pat vidutinio darbuotojo dienos ir mėnesio darbo užmokesčio apskaičiavimą, vidaus darbo tvarkos taisykles, darbuotojo pareiginę instrukciją;

7. priteisti ieškovui iš atsakovo visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas savo reikalavimus grindė rašytiniais įrodymais:

Atsakovas UAB ,,Metaloidas“ pateikė teismui atsiliepimą nurodydamas, kad nesutinka su ieškovo ieškiniu dėl šių motyvų:

Dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir neišmokėto darbo užmokesčio.

2016-09-08 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Darbo sutartis Nr. 2054 (toliau - Darbo sutartis). Darbo sutarties 1.1 ir 1.2 dalimis šalys sulygo, jog ieškovas dirbs atsakovo įmonės administracijoje Statybos projektų darbų vadovo pareigose. Darbo sutarties 3 dalimi atsakovas įsipareigojo mokėti LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą per mėnesį, ją išmokant vieną kartą per mėnesį. Atsakovas darbo sutartį nutraukė savo noru (DK 127 str. 1 d.) nuo 2016 m. gruodžio 15 d.

LR Vyriausybė 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 nuo 2016 m. liepos 1 d. patvirtinto minimaliąją mėnesinę algą - 380 eurų (TAR, 2016-06:27, Nr. 17577).

Aplinkybėms, kad su ieškovu, įskaitant ir atleidžiant darbuotoją iš darbo, visos jam priklausančios darbo užmokesčio ir su tuo susijusios išmokos buvo išmokėtos patvirtinti teikia Pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas.

Nurodytas aplinkybes iš esmės pripažįsta ir pats ieškovas, nurodydamas, kad jam nurodytos sumos buvo išmokėtos (CPK 182 str. 1 d. 5 p., 187 str.), išskyrus dienpinigiai ir vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, nes jis nerašė prašymo dėl atleidimo iš darbo.

Tokiu būdu iš esmės atsakovas negali komentuoti ieškovo dėstomų teiginių, kad tariamai su juo buvo susitarta visai kitomis darbo sąlygomis, ir (ar) dėl kitokio darbo užmokesčio dydžio. Kartu atsakovas atkreipia teismo dėmesį, jog ieškovas yra nenuoseklus savo paaiškinimuose, t. y. iš pradžių sako, kad jis prašymo išeiti iš darbo nepasirašė ir net neketino tokio prašymo teikti, tačiau jau kitą dieną pats domėjosi Valstybinio socialinio draudimo fondo elektroninėje savitarnos sistemoje, kur nurodo, kad pamatė, kad yra atleistas iš darbo, tačiau kartu nepaaiškina, kodėl jis tuomet, jeigu jau tokio susitarimo dėl Darbo sutarties pabaigos nebuvo, kitomis po atleidimo iš darbo dienomis nesirodė darbe ir netrukus įsidarbino kitoje įmonėje. Aplinkybėms dėl ieškovo atleidimo iš darbo paaiškinti atsakovas taip pat remsis liudytojų parodymais, kuriu dalyvavimą užtikrins.

Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas pats nutraukė Darbo sutartį ir su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti jo ieškinį.

Dėl neišmokėtų dienpinigių.

Kaip jau buvo nurodyta, Darbo sutarties 1.1 ir 1.2 dalimis šalys sulygo, jog ieškovas dirbs atsakovo įmonės administracijoje Statybos projektų darbų vadovo pareigose. Atsakovas paaiškina, kad ieškovas buvo priimtas Statybos projektų darbų vadovo pareigoms, prižiūrėti vykdomas statybas žemės sklype, adresu K. K. g. 14, Vilniuje. Atsakovas jokių vykdomų objektų Rusijos Federacijoje neturi - darbų neatlieka, t. y. ieškovas nedirbo darbo, tiesiogiai susijusio su išvykomis į užsienio šalis darbo reikalais, t. y. komandiruotėmis.

DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija, kad pasiųstiems į tarnybines komandiruotes darbuotojams per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.

Ieškovas D. B. ieškinyje nurodo, jog darbo teisiniai santykiai tarp šalių nutrūko 2016 m. gruodžio 15 d. (atsakovas atkreipia dėmesį, jog dėl šios atleidimo dienos ieškovas ginčo nekelia), ir būtent nuo šios dienos atsakovui UAB „Metaloidas“ atsirado pareiga atsiskaityti su ieškovu.

2. priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas;

Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus pagrindžiančius savo atsikirtimus.

Atsakovo atstovė R. S. duodama paaiškinimus parodė, kad jos atstovaujama įmonė yra didelė bendrovė, o Vilniuje veikia jos padalinys. Tuo metu Vilniuje bendrovė planavo pradėti statybas K. K. gatvėje, dėl to ieškovas buvo priimtas į darbą statybos projektų vadovu. Žino, kad ieškovas vyko į Belgorodo miestą, Rusijos Federacijoje (toliau – RF), tačiau tai nelaiko komandiruote, nes mano, kad jis ten tarėsi dėl įsidarbinimo vietos bendrovėje. Jai buvo pranešta apie ieškovo atleidimą iš darbo, ji matė jo ranka rašytą prašymą atleisti jį iš darbo. Kuomet ji paprašė jo perduoti jai minėtą prašymą jis pasakė, kad neduos, nes negavo tokio darbo užmokesčio kokio tikėjosi. Teigė, kad bendrovėje yra patvirtinta darbuotojų siuntimo į komandiruotes tvarka. Jai buvo žinoma, kad ieškovas skundėsi dėl mažo darbo užmokesčio. Kada ji pasakė ieškovui, jog jis bus atleistas iš darbo jis tam neprieštaravo. Ieškovas jai sakė, kad paliko stalčiuje prašymą dėl jo atleidimo iš darbo, tačiau ji jo nerado. Teigė, kad UAB ,,Metaloidas“ nevykdo statybų RF. Nurodė, kad ji bendrovėje atlieka daugiau techninę funkciją, tai yra perduota dokumentus iš Vilniaus į Šiaulius, o darbuotojo vykimą į komandiruotę žymi bendrovės darbuotojai Šiauliuose. Kodėl ieškovas nebuvo supažindintas su savo pareigybės aprašymu, ji paaiškinti negali, nes tai nėra jos funkcija.

Liudytoja K. Č. duodama parodymus byloje nurodė, kad ji iki išėjimo į nėštumo ir gimdymo atostogas, o po to ir į vaiko priežiūros atostogas dirbo UAB ,,Metaloidas“ buhaltere. Šioje bendrovėje ji dirbo nuo 2005 m. iki 2016 m. lapkričio mėnesio. Jos darbo funkcija buvo darbuotojų darbo sutarčių apskaita ir žymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, darbuotojų priėmimo ir atleidimo dokumentų tvarkymas, tai yra faktiškai darbas su bendrovės personalu. Ieškovo priėmimo į darbą atveju tai gavo nurodymą iš akcininko A. T., R. S., o po to dokumentus pasirašė direktorė A. P.. Jos darbo laikotarpiu dėl ieškovo darbo nusiskundimų ji negirdėjo. Jeigu darbuotojas neatvyksta į darbą, tuomet atsakingas jo vadovas surašo tarnybinį pranešimą. Jai neteko rašyti įsakymo dėl ieškovo siuntimo į komandiruotę RF. Taip pat ji negirdėjo jokių nusiskundimų dėl to, kad netinkamai įformino ieškovo komandiruotę, tačiau prisiminė, kad buvo pokalbis su ieškovu dėl jo komandiruotės apmokėjimo. Ji sakė jam, kad pasidomės, tačiau atsakymo iš vadovų ji nesulaukė.

Liudytoja N. K. duodama parodymus parodė, kad šiuo metu yra UAB ,,Meloidas“ vyr. buhalterė, o bendrovėje dirba nuo 2005 metų. Teigė, kad darbuotojui vykstant į komandiruotę yra priimamas įsakymas. Šį darbą dėl darbuotojų vykimo į komandiruotę atlieka buhalterė. Pripažino, kad anksčiau bendrovės darbuotojai vykdavo į komandiruotę RF, tačiau tas buvo seniai. Šiuo metu bendrovė jokių objektų RF neturi ir darbuotojai kol kas nėra siunčiami. Ieškovas buvo pavaldus R. S., kuri dirba padalinyje Vilniuje. R. S. ją informavo, kad ieškovas nutraukia darbo santykius. Darbuotojų siuntimo į komandiruotę atveju šiuos klausimus kuruoja ir direktorė A. P.. Įprastai darbuotojui pinigai yra išmokami prieš vykimą į komandiruotę. Pripažino, kad bendrovė mokėjo už ieškovui skirtus aviabilietus į RF, direktorės A. P. nurodymu. Ji asmeniškai nebendravo su ieškovu, kadangi jis dirbo Vilniuje. Vilniuje, K. K. gatvėje esančiu objektu be ieškovo rūpinosi ir darbuotojas A. R.. Teigė, kad K. Č. dėl ieškovo komandiruotės reikalų į ją nesikreipė. Nurodė, kad darbuotojai iš darbo atleidžiami esant jų prašymui, neneigė, kad pagal Darbo tvarkos taisykles tokie prašymai turi būti registruojami.

Ieškovas nuo 2016-09-19 iki 2016-09-30 (12 d. d.), 2016-10-28 (1 d. d.), nuo 2016-11-28 iki 2016-12-02 (5 d. d.) ir 2016-12-07 (1 d. d.), viso: 19 d. d., darbdavio sutikimu vyko į komandiruotes užsienio valstybėje (T.1, 77-119, 122-123 b. l., T.2, 3-44 b.l.). Įsakymų apie ieškovo siuntimą į komandiruotes darbdavys (atsakovas) nepriėmė, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pastarasis nurodė, kad ieškovas tuo laiku dirbo (T.1, 36, 38-44 b. l.). Tokiu atveju atsakovas liko nesumokėjęs ieškovui 779 Eur dienpinigių.

Atsakovas UAB „Metaloidas“ 2016 m. gruodžio 15d. išsiuntė Sodrai pranešimą, kad nuo nurodytos datos nutraukė darbo sutartį su ieškovu pagal DK 127 str. 1 d. (paties darbuotojo prašymu) (T.1, 7 b.l.). Duomenų (darbuotojo prašymo ar bendrovės įsakymo) dėl ieškovo atleidimo iš darbo ir darbo sutarties nutraukimo jo paties prašymu, atsakovas į bylą nepateikė, tačiau neneigė, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta pagal DK 127 str. 1d. (T.1, 26-29 b. l.).

Į bylą pateikta 2017-01-16 iš internetinio puslapio www.sodra.lt gauta informacija, kur nurodyta, kad ieškovas 2016-12-15 yra atleistas iš darbo pas atsakovą, o atleidimo faktą patvirtino ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (T.1, 7 b. l.).

Ieškovas nurodė, kad prašymo darbdaviui nėra parašęs dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 1d., o darbdavys jo neįspėjęs ir nepranešęs vienašališkai jį atleido iš darbo. Iš atsakovo 2016-11-23 pranešimo Sodrai matyti, kad darbdavys ieškovas atleidžia iš darbo 2016-12-15 įskaitytinai (T.1, 35 b. l.).

Į bylą atsakovo UAB „Metaloidas“ pateiktoje pažymoje nurodyta, koks ieškovo vienos darbo dienos darbo užmokesčio dydis atsakovo skaičiavimo atveju (T.1, 52 b.l.).

Dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

DK 127 straipsnis nustato absoliučią subjektinę darbuotojo teisę sa­vo valia nutraukti bet kokios rūšies (neterminuotąją, terminuotąją, se­zoninę, laikinąją ir kt.) darbo sutartį. Tai yra svarbi darbo laisvės prin­cipo, įtvirtinto Konstitucijos 48 straipsnyje ir DK 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, garantija. Darbuotojas neprivalo paaiškinti tokio savo apsisprendimo priežasčių, motyvų ar kitų aplinkybių. Įstatymai ir kiti nor­miniai teisės aktai tik reikalauja, kad darbuotojas tinkamai, t. y. raštu, įspėtų darbdavį prieš nustatytą terminą.

DK 127 straipsnio 1 dalis nustato bendrą terminą - įspėti reikalau­jama ne vėliau kaip prieš 14 dienų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti numatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali viršyti vieno mė­nesio. Trumpesni negu 14 dienų įspėjimo terminai nustatyti DK 127 straipsnio 2 dalyje. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotąją, taip pat ir terminuotąją darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš 3 dienas, jei reikalavimas nu­traukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdan­čiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nusta­tytomis kolektyvinėje sutartyje, arba jei darbdavys nevykdo įsiparei­gojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotąją darbo sutartį, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš 3 dienas, jeigu jis yra įgijęs teisę į visą senatvės pensiją arba ją gauna.

Įspėti administraciją apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojas gali bet kada: dirbdamas, sirgdamas, atostogaudamas ir pan. Reikalavimas įspėti darbdavį apie darbo sutarties nutraukimą prieš tam tikrą terminą yra nustatytas saugant darbdavio interesus - kad jis galėtų pasirengti būsimam atleidimui (surasti kitą darbuotoją, sutvarkyti atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju reikalus ir pan.). Todėl darbuotojas gali įspėti darbdavį ir anksčiau negu įstatyme nustatyti terminai.

Kai darbuotojas pareiškime nurodo konkrečią datą, bet ne ankstesnę negu įstatymo nustatytas įspėjimo terminas, darbdavys neturi teisės be darbuotojo sutikimo atleisti jį iš darbo anksčiau ar vėliau nurody­tos datos. Jeigu pareiškime konkreti atleidimo iš darbo data nenuro­dyta, darbo sutartis turi būti nutraukta suėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Darbuotojui ir darbdaviui susitarus, darbo sutartis darbuotojo iniciatyva gali būti nutraukta ir nepraėjus nustatytam įspė­jimo terminui.

Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsi­skaityti su darbuotoju. DK nenumato jokių priežasčių, dėl kurių darb­davys galėtų uždelsti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaitymą su atleidžiamu darbuotoju. Jeigu įspėjimo terminas pasibaigė, o darbo sutartis nebuvo nutraukta, darbuotojas tęsia darbą ir nereikalauja jos nutraukti, tai laikoma, kad darbo sutarties galiojimas tęsiasi. Taip daž­niausiai atsitinka, kai darbuotojas, administracijos paprašytas, neat­šaukdamas savo pareiškimo sutinka tam tikrą laiką dirbti pasibaigus įspėjimo terminui. Tokiais atvejais darbdavys pagal darbuotojo anks­čiau paduotą pareiškimą darbo sutartį gali nutraukti tik paties darbuo­tojo prašymu.

Dar­buotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Vėliau jis gali tai padaryti tik su darbdavio sutikimu. Prašymas dėl darbo sutarties nu­traukimo turi būti paduotas raštu, taigi ir jį atšaukti darbuotojas gali tik raštu. Šis terminas yra naikinamasis ir be darbdavio sutikimo nega­li būti pratęsiamas.

Dėl ieškovo reikalavimų pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. neteisėtu ir jo negrąžinti į darbą, priteisti iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Ieškovas teigia, kad iš darbo, vadovaujantis DK 127 straipsnio 1 dalimi atleistas nepagrįstai, nes nėra rašęs jokio prašymo dėl atleidimo iš darbo. Atsakovo atstovas sutinka, kad atleido ieškovą neturint jo prašymo, tačiau teigia, kad ieškovas sutiko su tokiu atleidimo pagrindu, į darbą nėjo, tai reiškia, jog išreiškė savo valią dėl atleidimo.

Darbo sutarties pasibaigimo pagrindas yra tam tikri juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja darbo sutarties pasibaigimą. Darbo santykių pasibaigimo pagrindai reglamentuojami DK ketvirtajame skirsnyje „Darbo sutarties pasibaigimas“, kurio 124 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Vienu iš tokių pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Šioje byloje aktuali DK 127 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Kai darbuotojas pageidauja savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, DK 127 straipsnio 1 dalies taikymui lemiamą reikšmę turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Darbo santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato detalaus pareiškimo nutraukti darbo sutartį turinio, tačiau įstatymo reikalavimai ir šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad pareiškimas turi būti pateikiamas raštu, nurodant jame pareiškimo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008; 2013-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013). Tai yra minimalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti pareiškimas nutraukti darbo sutartį. Kartu pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių galima būtų spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu jis siekia būti atleistas. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus įstatyme įtvirtintą teisę nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis pasibaigia ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Be to atsakovo patvirtintos Darbo tvarkos taisyklės numato, kad darbuotojo pareiškimas apie darbo sutarties nutraukimą turi būti užregistruotas, o tokių duomenų nesant laikytina, kad pats darbdavys ignoruoja reikalavimą kylantį iš individualaus teisės akto (T.1, 37 b. l.).

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Vadovaudamasis nurodytomis proceso teisės normomis, atsižvelgdamas į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat remdamasi nagrinėjamos bylos duomenimis, teismas konstatuoja, kad ieškovas nebuvo išreiškęs valios nutraukti darbo sutartį (to neginčija ir atsakovės atstovas), jokio pareiškimo dėl atleidimo iš darbo jis nėra rašęs, todėl darbo sutarties nutraukimas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį neatitiko ieškovo tikrosios valios.

Pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, spręstina dėl atitinkamos teismo išvados teisinių pasekmių. Ieškovas prašo taikyti DK 300 straipsnio 4 dalį, pagal kurią, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje; šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Nagrinėjamu atveju darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo specifiką įtakoja tiek pačio ieškovo išreikšta valia, tiek ir atsakovo pozicija nepageidaujanti šalims tęsti darbo santykius. Nurodyta aplinkybė vertintina kaip pagrindas konstatuoti, jog darbo santykiai tarp šalių nutrūko teismo sprendimo pagrindu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis DK 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieškovui priklauso 1 mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka - 380,10 Eur (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti), o ne 375,48 Eur, atsižvelgiant į žemiau paminėtą teisės akto pakeitimą.

Taip pat ieškovas prašė priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, ieškovas turi teisę reikalauti iš darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (piniginės kompensacijos). Pabrėžtina, jog ginčo atveju atlikus vidutinio darbo užmokesčio perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 16 d. (po ieškovo atleidimo iš darbo sekančią dieną) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. gegužės 17 d.) piniginės kompensacijos dydis būtų 1 900,50 Eur (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) (taikant minimalų vidutinį darbo dienos užmokesčio dydį dėl išeitinės pašalpos apskaičiavimo būtina remtis LRV 2003-05-27 nutarimo Nr. 650 pakeitimu (žr. 2014-11-19 LRV nut. Nr. 1288), dėl to šalių nurodytas 1 d. d. užmokesčio dydis turi būti ne 17,88 Eur, o 18,10 Eur). Įvertinus aplinkybę, jog darbo santykiai tarp šalių tęsėsi trumpai, ieškovas jau nuo 2017-01-12 pradėjo dirbti kitoje bendrovėje, o nuo 2017-03-03 ir nuo 2017-04-24 įsidarbino dar dvejose bendrovėse, egzistuoja pagrindas už priverstinės pravaikštos laiką priteistiną piniginės kompensacijos sumą nuo neteisėto atleidimo iš darbo sekančios dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, sumažinti 50 procentų. Tokiu būdu ieškovui iš atsakovo priteistina piniginės kompensacijos suma už nurodytą priverstinės pravaikštos laikotarpį būtų 950,25 Eur (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti). Už laikotarpį nuo sekančios dienos po sprendimo priėmimo iki sprendimo įvykdymo dienos iš atsakovo ieškovui priteistina po 18,10 Eur (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei, piniginę kompensaciją.

Esant nurodytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, teismas konstatuoja, kad yra pagrindas pripažinti neteisėtu ieškovo D. B. atleidimą iš darbo 2016 m. gruodžio 15 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taip pat nuspręstina ieškovo D. B. į darbą pas atsakovą negrąžinti, o ieškovo D. B. su atsakovu UAB „Metaloidas“ sudarytą darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu sprendimo įsiteisėjimo dieną. Taip pat priteistina ieškovui D. B. iš atsakovo UAB „Metaloidas“ 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, kuri sudaro 380,10 Eur (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti), 950,25 Eur (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) piniginė kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2016-12-16 (nuo sekančios atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. gegužės 17 d.) ir 18,10 Eur (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. gegužės 18 d.) iki jo įsiteisėjimo ir iki visiško atsiskaitymo su buvusiu darbuotoju (DK 127 str. 1 d., 140 str. 1 d., 300 str. 4 d., CPK 178 str., 185 str.).

Sprendimo dalis dėl 380,10 Eur (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčio priteisimo vykdytina skubiai (CPK 282 str. 2 d. 2 p.).

Nors UAB „Metaloidas“ nesutiko, kad ieškovui privalo išmokėti komandiruotės dienpinigius, tačiau leistinais įrodymais šių aplinkybių nepaneigė, o kaip jau minėta, net šią aplinkybę pripažino darbuotojui skirtame atlyginimo lapelyje. Atsakovo pateikti įrodymai dėl ieškovo vykimo į komandiruotę RF tikslo, atmestini, nes nurodytų laiku ieškovas buvo darbo santykiuose su atsakovu ir jam buvo mokomas darbo užmokestis.

Byloje nustatyta, kad už ieškovui jo komandiruotės į RF laikotarpiu buvo išmokėtas darbo užmokestis, dėl to jam turi būti sumokėti ir nurodyto dydžio dienpinigiai.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio ir piniginės kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK 141 str. 3 d. ir pagal DK 297 str. 4 d. priteisimo.

Ieškovui priteistinos pinigų sumos apskaičiuotos be privalomų mokėjimų, dėl to darbdavys išmokėdamas darbuotojui minėtas pinigų sumą privalo apskaičiuoti ir sumokėti viešosios teisės aktais nurodytus privalomus mokėjimus.

Atskirai pastebėtina, kad Darbo kodekso (DK) 141 str. 1 dalis įpareigoja darbdavį visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymai ar darbdavio ir darbuotojo susitarimai nenustato kitokios atsiskaitymo tvarkos. Jei darbuotojui priklauso ne mažesnė kaip penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, darbdavys šią išmoką savo sprendimu galėjo išmokėti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo atleidimo iš darbo dienos, išeitinės išmokos sumų mokėjimą išdėstydamas lygiomis dalimis ir ne rečiau nei kas mėnesį (2009 m. liepos 23 d. įstatymo Nr. XI-404 redakcija, galiojusi iki 2011-01-01; Žin., 2009, Nr. 93-3993).

Praktikoje dažni atvejai, kai nutraukiant darbo sutartį darbuotojo nėra darbe, nes jis, pavyzdžiui, yra teismo nuteistas ir atlieka bausmę arba ilgą laiką serga, daro pravaikštas ir pan. Tokiam darbuotojui turėtų būti raštu pranešta apie darbo sutarties pasibaigimo aplinkybes ir teisinį pagrindą bei apskaičiuotą darbo užmokestį ir kartu pasiūlyta nedelsiant atsiskaityti su darboviete, o jam neišmokėti pinigai laikomi įmonės depozitinėje sąskaitoje.

Vidutinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) išmoka apskaičiuota atsižvelgiant pagal LRV 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintą VDU apskaičiavimo tvarką. Apskaičiuojant darbuotojo VDU, skaičiuojamas laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokomas vidutinis darbo užmokestis, įvertinus per tą laikotarpį dirbtų darbo dienų skaičių, po to jį padalinus iš darbo dienų skaičiaus, gaunamas darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis, kuris dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus. Ši teismo išvada remiasi ir pasikeitusia LAT praktika darbo bylose dėl reikalavimo priteisti ne visą, o tik dalį neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (LAT 2008-01-02 nutartis civ. byla Nr. 3K-3-82/2008; 2008-05-12 nutartis civ. byla Nr. 3K-3-267/2008 2009-07-07 nutartis civ. byla Nr. 3K-3-305/2009 ir kt. kasacinėse bylose). Todėl kaip jau minėta, atsižvelgiant į darbuotojo darbo laikotarpį, darbo santykius kitose bendrovėse ir nurodytą LAT formuojamą praktiką, ieškovui kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką priteistina sumažinto dydžio. Tokia teismo išvada taip pat remiasi naujausia LAT formuojama praktika, kuomet šios dalies nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovui priklausančių darbo pajamų ir po to išmokamos VDU dalies (LAT 2010-09-28 nutartis civ. byla Nr. 3K-3-365/2010).