Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „HQDS“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 26 d. Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui B. S. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. B. S. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad Bendrovėje ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju) ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams.

Nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojanti nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d. Leidimai laikinai gyventi Lietuvoje nebuvo išduoti. B. S. nuo 2023 m. birželio 9 d. iki dabar dirba Lietuvoje.

Migracijos departamentas nustatė, kad Registrų centro duomenimis, vienintelė Bendrovės deklaruojama veiklos rūšis yra krovininis kelių transportas (ekonominės veiklos kodas – 4941). Bendrovė tarpininkavimo rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad ekonominės veiklos rūšis, pagal kurią Bendrovė ketina įdarbinti pareiškėją yra krovininis kelių transportas.

Nurodė, jog iš viešai prieinamų LTSA informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad Bendrovei išduota EBKR licencija ((duomenys neskelbtini)), kuria suteikiama teisė vežti krovinius už atlygį tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos ir 1 EBKR licencijos kopija. Bendrovei nuosavybės ar nuomos teise priklauso 11 transporto priemonių, iš kurių tik 2 yra krovininės transporto priemonės (Mercedes Benz Sprinter (N1) ir Mercedes Benz Atego (N2)).

Pažymėjo, kad MD Bendrovei 2023 m. balandžio 11 d. išsiuntė raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Bendrovė buvo informuota apie Kodekse nustatytas sąlygas vežėjams, kurie užsiima tarptautinių krovinių pervežimu, šios veiklos licencijavimą, bei licencijos kopijų gavimą ir suteiktas laikotarpis iki 2023 m. rugsėjo 1 d. išsiimti Bendrijos licencijos kopijas kiekvienai Bendrovės pervežimams naudojamai transporto priemonei. Nurodyta, kad Bendrovė iki šiol naujų EBKR licencijos kopijų neišsiėmė. Taip pat nustatyta, jog MD duomenis, 2023-10-04 Bendrovėje dirbo 377 darbuotojai.

Taigi, atsižvelgus į tai, kad Bendrovė deklaruoja vykdanti krovininę kelių transporto veiklą, turi EBKR licenciją, tačiau neturi pakankamo šios licencijos kopijų skaičiaus ir siekiant sudaryti galimybę Bendrovei nepertraukiamai vykdyti veiklą, pažymėjo, jog Bendrovei buvo suteiktas protingas ir pakankamas terminas išsiimti EBKR licencijos kopijas, kad užsieniečių kvietimas darbui ir leidimų laikinai gyventi išdavimas atitiktų ĮUTP nuostatas. Bendrovė šia galimybe nepasinaudojo ir iki šiol pakankamo EBKR licencijos kopijų skaičiaus, kuris atitiktų Bendrovėje įdarbintų darbuotojų skaičių, neįsigijo. Tokiu būdu Bendrovė yra įdarbinusi daugiau tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojų, negu turi kroviniams vežti skirtų transporto priemonių ir yra įsigijusi EBKR licencijos kopijų, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Kodekse nustatytus reikalavimus. Neatitikdama teisinio reglamentavimo profesinei krovininio kelių transporto veiklai vykdyti, Bendrovė negali būti laikoma realiai vykdanti jos oficialiai deklaruojamą veiklą (krovininis kelių transportas).

Pažymėjo, kad kaip krovininio kelių transporto veiklą pagrindžiančius dokumentus Bendrovė MD pateikė su įvairiomis įmonėmis sudarytas vairavimo paslaugų sutartis, šių sutarčių priedus bei pažymas apie suteiktų vairavimo paslaugų skaičių. Visos pateiktos sutartys yra analogiškos, sudarytos ne dėl krovinių vežimo, o dėl vairavimo paslaugų teikimo. Iš sutarčių ir jų priedų turinio akivaizdu, kad Bendrovė, kaip sutarties vykdytojas, įsipareigoja tik suteikti vairavimo paslaugą, neatsako už žalą transporto priemonei ar kroviniui, neatsako už prastovą dėl vairuotojo sveikatos būklės, krovinio turinį. Transporto priemonės, kuriomis vežami kroviniai priklauso paslaugos užsakovams, užsakovai privalo pasirūpinti, tuo, kad transporto priemonės būtų techniškai tvarkingos. Paslaugos užsakovai taip pat įsipareigoja turėti ir EBKR licenciją bei šios licencijos kopijas (t. y. dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti krovininio kelių transporto ekonominę veiklą).

Taigi Bendrovės pateikti dokumentai patvirtina, kad Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruotos krovininio kelių transporto veiklos, pagal Bendrovės pasirinktą veiklos modelį, Bendrovėje įdarbintas darbuotojas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo funkciją atlieka paslaugos užsakovui, o Bendrovė vairavimo paslaugos užsakovus tik aprūpina žmogiškaisiais ištekliais. Pažymėta, jog tai, kad pagrindinė Bendrovės veikla yra vairavimo paslaugų teikimas, patvirtina ir pačios Bendrovės Registrų centrui kartu su finansinių ataskaitų rinkiniu už 2022 m. pateiktas aiškinamasis raštas, kuriame tai yra nurodyta. Tai, jog Bendrovės veikla yra vairavimo paslaugų teikimas, Bendrovė taip pat patvirtino 2023-09-29 raštu, nurodžiusi, kad Bendrovėje įdarbinti vairuotojai pagal sudarytas paslaugų teikimo sutartis kitoms įmonėms teikia vairavimo paslaugas.

Migracijos departamento vertinimu, įmonė, siekianti kitoms įmonėms teikti paslaugą, susijusią su konkrečios darbo funkcijos atlikimu, turėtų įregistruoti laikinojo įdarbinimo veiklą, su užsieniečiais sudaryti laikinojo įdarbinimo sutartis ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreiptis, vadovaujantis ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir c papunkčių nuostatomis, nustatančiomis leidimo laikinai gyventi išdavimą laikinojo įdarbinimo atveju.

Migracijos departamentas vertino, kad Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas), tokiu būdu pareiškėjas neatitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kaip užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas) ir vadovaujantis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir Kodeksas) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad profesinę vežimo kelių transportu veiklą gali vykdyti tik vežėjai, turintys šio straipsnio 2 dalyje nurodytą galiojančią licenciją ar leidimą. Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad viena galiojanti licencijos kopija naudojama vienai konkrečiai kelių transporto priemonei, kuri yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, turi transporto priemonės bendrojo naudojimo valstybinio registracijos numerio ženklus ir kuri valdoma ar naudojama vežėjo nuosavybės, patikėjimo teise ar pagal išperkamosios nuomos, nuomos ar lizingo sutartį ar kitais teisėtais pagrindais neterminuotai arba laikinai, jeigu transporto priemonės valdymą patvirtinančiame dokumente nustatytas ribotas jos valdymo terminas, neteikiant vairavimo ar techninės priežiūros paslaugos.

Kodekso 8 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytą galiojančią licenciją turintis vežėjas gali turėti ne daugiau kaip penkis vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją

ĮUTP 28 straipsnio 4 dalis (ginčui aktuali redakcija) numato, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas. ĮUTP 26 straipsnis nustato sąlygas, kurias turi atitikti užsienietis, kad leidimas gyventi jam galėtų būti išduodamas arba keičiamas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktuose nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...> (2 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas).

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas (ĮUTP 44 straipsnio 4 dalis). ĮUTP straipsnyje yra apibrėžti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai – šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti minėtas ĮUTP 26 straipsnyje nustatytas sąlygas.

ĮUTP 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto b ir c papunkčiuose nurodytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal formaliojo profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo arba keitimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu nepraėjus 10 metų nuo studijų ar mokymosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą baigimo. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį, ir užsieniečiui, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga ir kuriam leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu išduodamas pirmą kartą arba keičiamas, kai užsieniečio darbdavys nepasikeitė. Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį.

ĮUTP 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio ĮUTP 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio ĮUTP 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio ĮUTP 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi iš pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo, analizuojant jį sistemiškai, matyti, kad užsienietis turi pareigą įsidarbinti būtent pas tą darbdavį ir toms funkcijoms, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį gali tik turėdamas Departamento sutikimą

Taigi, pagal ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame ĮUTP nustatytu pagrindu.

Užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą (ĮUTP 62 straipsnio 4 dalis). Taigi, iš pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo, analizuojant jį sistemiškai, matyti, kad užsienietis turi pareigą įsidarbinti būtent pas tą darbdavį ir toms funkcijoms, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį gali tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą.

Teismas pažymi, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – ir Gairės), nustato, kad svarbu užtikrinti efektyvų teisėtos veiklos, taip pat ir savarankiškos ekonominės veiklos srityje, teisinio reglamentavimo įgyvendinimą, kad nebūtų piktnaudžiaujama leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema ir atvykstantys gyventi į Lietuvą užsieniečiai imtųsi realios teisėtos veiklos, kuri yra pelninga arba naudinga (kai nesiekiama pelno), arba dirbtų pagal darbo sutartį. Turi būti laikomasi nuostatos, kad realios veiklos nevykdysiantys arba nevykdantys užsieniečiai neturi galimybės įgyti teisės būti ir gyventi Lietuvoje ar ją išsaugoti (12.2.7 papunktis).

Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (šiuo atveju tęsti darbą Bendrovėje), bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei dirbti Lietuvos Respublikoje. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vien tik ĮUTP nustatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartis byloje Nr. A-2005-662/2016; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis byloje Nr. A-3121-662/2016).

Taigi, Sprendimas priimtas vadovaujantis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y., kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, o Sprendimas grįstas aplinkybėmis, kad Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų ir negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla), todėl pareiškėjas neturi realių galimybių dirbti Bendrovėje.

Nagrinėjamu atveju Sprendimas priimtas Migracijos departamentui vertinant, kad pareiškėjas neturi realių galimybių Bendrovėje dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, kadangi Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų bei nurodė, jog Bendrovė turi 1 licencijos kopiją vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą, todėl, vadovaujantis Kodekso 8 straipsnio nuostatomis, Bendrovė turi teisę turėti 1 kelių transporto priemonę ir ne daugiau nei 5 vairuotojus ją vairuoti, o Bendrovėje dirbo 376 darbuotojai, t. y. galima suprasti, kad pareiškėjas neatitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, tačiau teismo įsitikinimu, šiuo atveju atsakovas nesiaiškino visų reikšmingų faktinių aplinkybių teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti. Sprendime atsakovas konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, neišsiaiškino konkrečių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo įdarbinimu, t. y., ar pareiškėjas buvo įdarbintas kaip Bendrovės, ar kaip UAB „IPUKIS“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, taip pat, kuri iš prieš tai nurodytų įmonių turi teisę pareiškėjui duoti nurodymus bei reikalauja vykdyti darbo funkcijas, moka/mokės atlyginimą ir kt. Teismo nuomone, tik išsiaiškinus aplinkybes su kuo pareiškėjas yra sudaręs darbo sutartį, koks šios darbo sutarties turinys, ar yra ir koks yra susitarimas tarp Bendrovės ir UAB „IPUKIS“ dėl darbuotojo funkcijų vykdymo, būtų galima nustatyti, ar pateiktas Bendrovės įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį yra tinkamas ir ar pareiškėjas atitinka ar neatitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Taip pat svarbu pažymėti, kad pareiškėjas dirba Bendrovėje, o ši aplinkybė Sprendime nėra vertinama, taigi atsakovas neįvertinęs šių aplinkybių, neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

Sprendime nurodytas argumentas, kad Bendrovė turi 1 licencijos kopiją vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą, todėl, vadovaujantis Kodekso nuostatomis, Bendrovė turi teisę turėti 1 kelių transporto priemonę ir ne daugiau nei 5 vairuotojus ją vairuoti, o Bendrovėje dirba 376 darbuotojai, tačiau pagal Kodekso 14 straipsnio 2 dalį, būtent LTSA pareigūnai turi teisę atlikti ūkio subjektų veiklos priežiūrą ir patikrinimus. Kodekso 14 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyta, kad policijos pareigūnai turi teisę tikrinti krovininės kelių transporto priemonės ekipažo dokumentus, kroviniams vežti privalomus dokumentus. Atitinkamai, darytina išvada, kad valstybinę vežimo krovinių keliais priežiūrą vykdo LTSA bei Lietuvos kelių policija. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą nepagrįstai vertino Bendrovės vykdomos veiklos neatitikimą Kodekso normoms, taip peržengdamas savo kompetencijos ribas, ir tik iš šio vertinimo konstatavo pareiškėjo neatitikimą ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytiems imperatyviems reikalavimams, kas leidžia Sprendimą vertinti kaip nepagrįstą.

Taip pat pasisakytina, kad Migracijos departamento vertinimu, įmonė, siekianti kitoms įmonėms teikti paslaugą, susijusią su konkrečios darbo funkcijos atlikimu, turėtų įregistruoti laikinojo įdarbinimo veiklą, su užsieniečiais sudaryti laikinojo įdarbinimo sutartis ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreiptis, vadovaujantis ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir c papunkčių nuostatomis, nustatančiomis leidimo laikinai gyventi išdavimą laikinojo įdarbinimo atveju, tačiau, kaip minėta, Sprendimo kontekste svarbu išsiaiškinti aplinkybes ar pareiškėjas buvo įdarbintas kaip Bendrovės, ar kaip UAB „IPUKIS“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, taip pat, kuri iš prieš tai nurodytų įmonių turi teisę pareiškėjui duoti nurodymus bei reikalauja vykdyti darbo funkcijas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Sprendime nurodytos tam tikros aplinkybės, susijusios su pareiškėju, ir Įstatymo 35, 44 ir 50 straipsniai, kuriais remiantis priimtas šis administracinis aktas, tačiau neįvertintas nurodyto teisinio reglamentavimo taikymas susidariusios faktinės situacijos apsektu, būtent, Sprendime iš esmės yra tik formali nuoroda į UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tačiau faktinių aplinkybių (susijusių su pareiškėjo įdarbinimu) įvertinimas nėra pateiktas.

Pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 4 punktas) yra įstatymo viršenybės principas, kuris, be kita ko, reikalauja, kad administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2020 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-291-822/2020).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d. (toliau – ir Rekomendacijos)

Pareiškėjas byloje pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, t .y 2023 m. lapkričio 6 d. atstovavimo sutartį, kuria advokatui Karoliui Gudui pavesta atstovauti pareiškėją, 2024 m. sausio 9 d. sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurios matyti, kad pareiškėjas už suteiktas teisines paslaugas (skundo rengimas, papildomų paaiškinimų rengimas, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimas) sumokėjo 605 Eur bei žyminio mokesčio mokėjimo nurodymą (23 Eur).

Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 628 Eur suma už teisines paslaugas (skundo rengimas, papildomų paaiškinimų rengimas, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimas) neviršija maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinęs pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, į tai, kad teisme nagrinėjama iš viso apie 30 analogiškų bylų, kuriose pareiškėjams ir tam pačiam trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „HQDS“ atstovauja vienas advokatas Karolis Gudas, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma 628 Eur yra neproporcinga, todėl mažintina ir pareiškėjui iš atsakovo priteistina 328 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pažymėtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau konkretaus paskaičiavimo ir išlaidų pagrindimo (įrodymų) nėra pateikęs, atitinkamai toks jo prašymas negali būti tenkinamas (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo B. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti pareiškėjui B. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666, 328 Eur (trijų šimtų dvidešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.