- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-16
- Bylos Nr.
- e2S-1147-601/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-25194-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- A. P.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei A. P. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir kt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Kauno apylinkės teisme nagrinėta civilinė byla pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei A. P., kuriuo ieškovas prašė:
nustatyti nepilnamečių vaikų E. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir L. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą su ieškovu R. M.. priteisti iš atsakovės A. P., nepilnamečių vaikų E. M. ir L. M. išlaikymą po 100 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į išlaikymą; paskirti R. M. nepilnamečių vaikų E. M. ir L. M. išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad šalių nepilnamečiai vaikai atvyko nuolatos gyventi į Vokietiją pas tėvą ir nuo tada vaikai gyvena su ieškovu, ieškovas vaikus pilnai išlaiko, jais rūpinasi, vaikai Vokietijoje lanko ugdymo įstaigoje, registruoti sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartimi:
ieškovo R. M. ieškinį atsakovei A. P. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, paliko nenagrinėtą.išaiškino ieškovui R. M., kad su ieškiniu dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo jis turėtų kreiptis į atitinkamą Vokietijos teismą.nutarčiai įsiteisėjus panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – nustatytą laikiną nepilnamečių vaikų E. M. ir L. M. gyvenamąją vietą su tėvu R. M., gyv. (duomenys neskelbtini), Vokietijoje, iki kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2437-896/2016 ir priimtas galutinis teismo sprendimas ir priteistą laikiną išlaikymą iš atsakovės A. P., gyv. (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., nepilnamečiams vaikams E. M. ir L. M. gyv. (duomenys neskelbtini), Vokietijoje, po 100 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos (2015-12-16) iki sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12561-896/2015 priėmimo.grąžino R. M. VMI prie FM sumokėtą 31 Eur žyminį mokestį (mokėtojas R. M. atstovė advokatė M. L.).žyminį mokestį pavedė grąžinti Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas motyvuose nurodė, kad jog byla yra susijusi su tėvų pareigomis, o teismingumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Reglamento „Briuselis IIa“ nuostatomis. Reglamento „Briuselis IIa“ I skyriaus 1 straipsnio 1 punkte numatyta, kad šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, tėvų pareigų skyrimu, naudojimosi jomis. Reikalavimams dėl tėvų pareigų pagrindinė jurisdikcijos taisyklė (reglamento „Briuselis IIa“ II skyriaus 2 skirsnio 8 straipsnis) nustato, kad byloms dėl tėvų pareigų vaikui taikoma tos valstybės teismų jurisdikcija, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta. Sprendžiant šios bylos teismingumo klausimą svarbu nustatyti, kur buvo šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, ar jie pakeitė gyvenamą vietą, jei pakeitė nuolatinę gyvenamą vietą, kada pakeitė ir ar tai padaryta laikinai/atsitiktinai, ar įgijo naują nuolatinę gyvenamą vietą ir kur šiuo metu yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, t. y. ar taikytinas Reglamento „Briuselis IIa“ 9 straipsnis. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta Vokietijoje yra įgijusi nuolatinį pobūdį, šioje valstybėje vaikai yra integravęsi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo konkrečiu atveju vaikų buvusios nuolatinės gyvenamos vietos valstybės narės teismai neturi jurisdikcijos, kadangi nuo vaikų persikėlimo nuolatinai gyventi į Vokietiją yra praėję daugiau nei trys mėnesiai, todėl pagal Reglamento „Briuselis IIa” 8 straipsnį ši byla, kaip susijusi su tėvų pareigomis vaikams, jurisdikcija priklauso Vokietijos teismams, kurioje yra vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta. Teismas sprendė, kad byla neteisminga Kauno apylinkės teismui, todėl yra pagrindas ieškinį palikti nenagrinėtą.
Atskirojo skundo argumentai
Apeliantas (ieškovas) R. M., atstovaujamas advokatės M. L., atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2437-896/2016 ir perduoti klausimą dėl ieškovo R. M. ieškinio palikimo nenagrinėtu Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Motyvuose nurodė:
Pirmosios instancijos teismo teisės taikymas buvo neteisėtas. Išimtinė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija yra numatyta CPK 785 straipsnio 1 dalyje tėvų ir vaikų teisinių santykių byloms, įvaikinimo teisinių santykių byloms, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Ieškovo ir jo nepilnamečių vaikų buvimas Lietuvos Respublikos piliečiais sudaro pakankamą pagrindą pripažinti Lietuvos Respublikos teismų išimtinę kompetenciją pagal CPK 785 straipsnio 1 dalį. Byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Ieškovas Lietuvoje yra išgyvenęs nuo pat gimimo, į Vokietiją gyventi išvyko tik 2013-01-04 ir jam niekas neužkerta kelio grįžti ir vėl gyventi Lietuvoje, ypatingai atsižvelgiant į tas aplinkybes, kad ieškovo giminaičiai, sesuo, tėvas ir kt. Be to, gyvenamosios vietos pasirinkimas, priklauso ieškovui. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 numatytų pažymėjimo išdavimo pagrindai ir tvarka aiškiai įtvirtinta pačiame Reglamente, kai pažymėjimai yra išduodami atitinkamo teismo sprendimo pagrindu. Pažymėjimo išdavimo klausimus turi spręsti bylą nagrinėjantis teismas. Teismas priėmė ieškovo ieškinį, išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, tačiau vėliau dėl neaiškių priežasčių ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą ir panaikino laikinąsias apsaugos priemones remdamasis Reglamento nuostatomis. Vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 Preambulės 11 punktu .Išlaikymo pareiga neįeina į šio reglamento taikymo sritį, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas Nr. 44/2001. Imperatyvaus reikalavimo spręsti ginčus dėl išlaikymo išimtinai tik vaiko (kreditoriaus) gyvenamosios vietos ar įprastinės jo buvimo vietos (tos vietos, kurioje yra asmens interesų centras) valstybės narės teisme nėra. Sprendžiant civilinių bylų dėl tėvų pareigų, išskyrus išlaikymo pareigą, teismingumo klausimus, aktualus 2003-11-27 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ („Briuselis IIa“), kuris yra privalomas ir tiesiogiai taikomas visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Nacionalinis teismas negali pakeisti reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodo, kad šalių nepilnamečiai vaikai atvyko nuolat gyventi į Vokietiją pas tėvą ir nuo tada vaikai gyvena su ieškovu, jis jais rūpinasi, vaikai Vokietijoje ugdymo įstaigoje, registruoti sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą, tačiau nagrinėjant bylą parengiamajame posėdyje atsakovė nurodė, kad vaikus ji išleido tik tam tikram laikui atostogauti, bet ne gyventi. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, t. y. tai, kad nepilnamečiai šalių vaikai E. M. ir L. M. atvyko nuolatos gyventi pas tėvą 2015-07-19, L. M. – 2015-02-02. Teismo argumentai, kad visos byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta Vokietijoje yra įgijusi nuolatinį pobūdį, šioje valstybėje vaikai yra integravęsi socialinę ir šeiminę aplinką, yra visiškai nepagrįsti. Teismas visai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad šalių nepilnamečių vaikų deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl ieškinį dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo turi nagrinėti Kauno apylinkės teismas. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su jos įgyvendinimu įstatymo nustatyta tvarka, t. y. teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė gali būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Ginčo esmė – ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismingas Lietuvos Respublikos ar Vokietijos teismams.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą, nes jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. CPK 29 straipsnis nustato bendrą taisyklę, kad ieškiniai yra pareiškiami teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose, tačiau ta vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai, laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta (CK 2.16 str. 2 d.). CK 2.17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, ieškovas kreipėsi į teismą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jiems priteisimo. Ieškovas gyvena į Vokietijoje, Gyventojų registro duomenis išvykimą į Vokietiją yra deklaravęs nuo 2013-01-04, nuo 2013-09-03 oficialiai deklaravęs Vokietijoje gyvenamąją vietą, adresu: (duomenys neskelbtini), Hamburg. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad su šeimos teisiniais santykiais susijusi byla turi tarptautinį elementą.
Iš teismo nutarties turinio matyti, kad teismas vadovavosi 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo 8 straipsnio nuostata.
Nurodyto Reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatyta jo taikymo apimtis t. y. a) su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia; b) tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu. Nagrinėjamu atveju, pažymėtina, kad ieškovas kreipėsi į teismą, 1) dėl išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo, kas reiškia, kad ginčas susijęs su tėvų pareigomis, ir 2) nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo.
Sąvoka ,,tėvų pareigos“ apibrėžiama plačiai ir apima visas tėvų pareigų turėtojo teises ir pareigas, susijusias su vaiko asmeniu arba turtu. Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokios konkrečiai bylos gali būti susijusios su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, t. y. aprėpia ne tik globos teises ir bendravimo teises, bet ir tokius klausimus, kaip globėjo skyrimas ir vaiko paskyrimas į šeimą (šeimyną) ar globos instituciją. Tėvų pareigų turėtojas gali būti fizinis ar juridinis asmuo. Sąrašas bylų, laikomų susijusiomis su „tėvų pareigomis“ pagal Reglamento 1 straipsnio 2 dalį, nėra baigtinis, o tik iliustracinio pobūdžio. Pažymėtina, kad Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 1 straipsnio 3 dalyje išvardijamos tos bylos, kurios nepatenka į Reglamento taikymo sritį, nors jos ir gali būti glaudžiai susijusios su bylomis dėl tėvų pareigų (pvz., įvaikinimo, nepilnamečio emancipacijos, vardo ir pavardės vaikui suteikimo), nurodyto straipsnio e punkte numatyta, kad šis Reglamentas netaikomas išlaikymo pareigoms, kas reiškia, kad Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 numato su tėvų pareigomis susijusią Reglamento taikymo išimtį, nepatenkančią į Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 taikymo apimtį.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išlaikymo bylose, turinčiose tarptautinį elementą, taikytinas 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (dar vadinamas ,,Briuselis III”). Reglamento (EB) Nr. 4/2009 1 straipsnyje nustatyta, kad šis Reglamentas taikomas išlaikymo prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės. Reglamento preambulėje (11 p.) taip pat nurodyta, kad šio Reglamento taikymo sritis turėtų apimti visas išlaikymo prievoles, kylančias iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, kad visiems išlaikymo kreditoriams būtų užtikrintos vienodos sąlygos. Šiame reglamente terminas „išlaikymo prievolės“ turėtų būti aiškinamas autonomiškai. Reglamento (EB) Nr. 4/2009 3 straipsnyje įtvirtinta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs reiškiamų reikalavimų pobūdį (dėl gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo) ir atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą (d punktą), daro išvadą, kad esant reikalavimui dėl išlaikymo priteisimo ir esant kitam reikalavimui, susijusiam su tėvų pareigomis (šiuo atveju dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo), byla teisminga tam valstybės narės teismui, kuris pagal jurisdikciją turi teisę nagrinėti su tėvų pareigomis susijusį reikalavimą. Tokiu būdu Reglamentas ,,Briuselis III“ jurisdikcijos taikymo klausimą ieškiniui, kuris susijęs ne vien tik su išlaikymo priteisimu, nukreipia atgal į ,,Briuselis IIa“ 2 skirsnio 8 straipsnį, reglamentuojantį, kad valstybės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Taigi, nurodyta tarptautinė teisinė nuostata įtvirtina bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą, kas reiškia, kad šioje byloje nustačius vaiko (ų) gyvenamosios vietos aspektą, bus nustatytas nagrinėjamos civilinės bylos teismingumas.
Tarptautinis reglamentavimas nepateikia nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos, tačiau juos taikant vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka turi būti aiškinama autonomiškai, atsižvelgiant į taikomo teisės akto tikslus ir keliamus uždavinius, o nacionalinėje teisėje įtvirtintais požymiais apibrėžiant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 str.) neturėtų būti remiamasi. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pakankamai išplėtojęs savo praktiką, aiškindamas vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoką. Visų pirma nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka reglamento „Briuselis IIa“ 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką.
Nagrinėjamu atveju, iš bylos duomenų matyti, kad dukra E. M. pas tėvą (ieškovą) į Vokietiją atvyko ir ten nuolatos gyvena nuo 2015-07-19 (beveik metus laiko), o L. M. nuo 2015-02-02 (1 ir tris mėnesius), savo gyvenamąją vietą vaikai yra oficialiai deklaravę adresu: (duomenys neskelbtini), Hamburg (tuo pačiu, kuriuo ir ieškovas). Ieškovas nurodė, kad vaikais pilnai rūpinasi ir juos išlaiko, jis užtikrina vaikams teisę į mokyklą, sveikatos priežiūrą, užimtumą ir kt. Byloje pateiktos pažymos patvirtina, kad sūnus nuo 2015-03-20 mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje (duomenys neskelbtini) klasėje, o dukra E. M. nuo 2015-08-01 mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje (duomenys neskelbtini) klasėje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad vaikų buvimas Vokietijoje nėra laikino pobūdžio, jie ten nuolat gyvena bei mokosi, kas leidžia daryti išvadą, kad vaikai Vokietijoje tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką ir šiai dienai ši valstybė laikytina vaikų nuolatine gyvenamąja vieta. Esant aukščiau nurodytam teisiniam reglamentavimui jurisdikcijos klausimu ir nustatytoms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad būtent Vokietijos teismų jurisdikcijai priskirtinas ieškovo R. M. ieškinio dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo nagrinėjimas.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad civilinė byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismas, ir tai konstatavęs po bylos iškėlimo, pagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 337 str. 1 d. 1 p.)
Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.