Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti E. G., L. S. ir A. M., tačiau jie teismo nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 24 d. apie 19 val., prie namo (duomenys neskelbtini) iš nenustatyto šaltinio, turėdamas tikslą platinti, jis neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 11,222 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, neteisėtai ja disponavo, kol 2009 m. gegužės 26 d. apie 21 val., dalį jos – 1 g, (duomenys neskelbtini), už 40 litų pasikėsino parduoti E. G. ir L. S., tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie asmens kratos metu surado ir paėmė D. K. su savimi laikytą kitą narkotinės medžiagos dalį – 2,52 g kanapių ir jų dalių, o 2009 m. gegužės 26 d. 22.55 val., kratos D. K. namuose metu rado ir paėmė likusią šios narkotinės medžiagos dalį – 7,702 g kanapių ir jų dalių.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas skunde nesutinka su tuo, kad pirmos instancijos teismas : 1) nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p.; 2) neįvertinęs jos bei teigiamos jo asmenybės paskyrė jam neteisingą bausmę; 3) netaikė BK 62 str. 1 d. nuostatų ir neskyrė jam švelnesnės bausmės rūšies. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą teismo nuosprendį šiais pagrindais, o kitų bylos aplinkybių, nesusijusių su skundu, išsamiau neanalizuoja.

Dėl BK 62 str. 1 d. taikymo

Už BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 8 metų. Pagal BK 62 str. 1 d., švelnesnė, nei įstatymo numatyta, bausmė, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta, jeigu šis asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Matyti, kad BK 62 str. 1 d. taikymui ir švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės skyrimui, būtinos šios sąlygos: 1) asmuo turi pats savo noru atvykti ar pranešti apie šią veiką; 2) asmuo turi prisipažinti ją padaręs ir nuoširdžiai gailėtis, ir (ar) padėti ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlyginti arba pašalinti padarytą turtinę žalą, jeigu ji buvo padaryta. Tik esant visoms šioms sąlygoms galima spręsti ar yra pagrindas taikyti BK 62 str. 3 d., tame tarpe ir kaltininkui skirti švelnesnę, nei numatyta įstatymo, bausmės rūšį (BK 63 str. 3 d. 3 p). Būtina pažymėti ir tai, kad netgi esant visoms šioms sąlygoms, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, tik gali, o ne privalo, taikyti BK 62 str. 1 d.

Šioje baudžiamojoje byloje D. K. buvo sulaikytas policijos pareigūnų jo turėtų narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, pardavimo metu, t.y. jam platinant narkotines medžiagas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apie vykdomą nusikaltimą teisėsaugos institucijai – policijai, D. K. būtų pranešęs pats ir padaręs tai savanoriškai. Tokių duomenų apeliantas savo skunde taip pat nepateikia. Matyti, kad policijos pareigūnai patys atvyko į įvykio vietą ir sulaikė visus nusikalstamą veiką padariusius asmenis. Taigi, jau vien tik dėl to, t.y. nesant vienos iš būtinų sąlygų, D. K. taikyti BK 62 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad D. K. padarė sunkų, tyčinį, savo esme savanaudišką nusikaltimą. Iš liudytojų E. G. bei L. S., juos sulaikiusių policijos pareigūnų parodymų matyti, kad apeliantas tiek asmenims, kurie ketino pirkti kanapes, tiek policijos pareigūnams buvo žinomas kaip asmuo, Panevėžyje platinantis šias medžiagas. Iš pirmųjų paties nuteistojo parodymų (1 t., 109 – 112 b.l.), priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, seka, kad jis šį nusikaltimą darė neatlikęs už iš esmės tapačią nusikalstamą veiką paskirtos bausmės, t.y. nesumokėjęs jam 2009-05-05 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos, siekdamas surinkti pinigus baudai susimokėti. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimas, už kurį apeliantas nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, buvo padarytas praėjus vos trims savaitėms po jau minėto teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo, kas reiškia, jog apeliantas nekreipė jokio dėmesio į teisėsaugos institucijų bandymą įspėti jį ir jį sustabdyti daryti nusikaltimus. Priešingai, jis ne tik pats toliau vartojo narkotines medžiagas, tačiau jas platino kitiems, taip įtraukdamas naujus asmenis į šį pražūtingą, visuomenėje vis labiau plintantį reiškinį. Šios aplinkybės rodo, kad apelianto 2009-05-24 padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, kad jis nepadarė tinkamų ir teisingų išvadų po pirmos jam paskirtos baudžiamosios sankcijos, kad savo požiūrį į nusikalstamą gyvenimo būdą jis gal būt ėmė keisti tik padaręs sunkų, visuomenei labai pavojingą nusikaltimą, už kurį jam buvo paskirta reali bausmė. Todėl, kolegijos manymu, įvertinus visas šias aplinkybes, kaip to reikalauja BK 62 str. 1 d., tame tarpe ir nesant vienos iš įstatyme numatytų būtinųjų sąlygų, šiuo atveju nėra jokio pagrindo ir galimybės apeliantui taikyti BK 62 str. 1 d. ir skirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nei ji numatyta baudžiamajame įstatyme.

Dėl BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bausmės

BK 59 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailestis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis, pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu kaltininkas savo noru pripažįsta esmines bylos aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad prisipažinti padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėtis asmuo turi laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Iš faktinių bylos duomenų matyti, kad D. K. iškart po jo sulaikymo prisipažino platinęs narkotines medžiagas, nuoširdžiai paaiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir motyvus, kratos metu savanoriškai parodė, kur paslėpta kita narkotinių medžiagų dalis. Taip pat D. K. papasakojo apie savo elgesį iki jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir dėl savo elgesio – narkotinių medžiagų platinimo – nuoširdžiai gailėjosi. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnai pagal D. K. parodymus nustatė ir išaiškino kito asmens – A. M., padarytą nusikalstamą veiką (1 t., 43 – 44, 74 – 77, 78 – 88, 109 – 112, 117 – 120, 124 – 126 b.l.; 3 t., 74 – 76, 83 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu D. K. taip pat pakankamai išsamiai nurodė visas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir patvirtino, kad jeigu nebūtų buvęs sulaikytas įvykio vietoje, būtų pardavęs narkotines medžiagas kitiems nuteistiesiems (E. G. ir L. S.), nes kanapių turėjo su savimi. Akivaizdu, kad tokie teisminio bylos nagrinėjimo metu D. K. duoti parodymai atspindi savą jo padarytos veikos aplinkybių subjektyvų suvokimą ir vertinimą, tačiau jie iš esmės atitinka kaltinamajame akte nurodytos ir D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius. Kitų kaltinamajame akte nurodyto nusikaltimo aplinkybių D. K. teisme neneigė, o tardamas paskutinį žodį jis išreiškė nuoširdų gailestį dėl savo elgesio (3 t., 77 – 78, 83 b.l.).

Negalima nekreipti dėmesio į tai, jog D. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo pabaigoje po galutinių jam suformuluotų įtarimų, nepripažino esminės, jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką kvalifikuojančios aplinkybės – tikslo platinti narkotines medžiagas (1 t., 123 b.l.), tačiau šie D. K. parodymai buvo visiškai neišsamūs, paviršutiniški ir, kaip matyti, ikiteisminio tyrimo pareigūnai netraktavo jų kaip esminių parodymų, todėl jie jokios įtakos ikiteisminiam tyrimui neturėjo, nes netrukus buvo surašytas kaltinamasis aktas ir jis, kartu su baudžiamąja byla, buvo perduotas apylinkės teismui (2 t., 156, 165 b.l.). Pabrėžtina ir tai, kad sakydamas baigiamąją kalbą apylinkės teisme, prokuroras, įvertinęs visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, jog visi kaltininkai, o tuo pačiu ir D. K., savo kaltę pripažino pilnai (3 t., 80 b.l.). Tačiau nežiūrint visų aukščiau paminėtų aplinkybių, apylinkės teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodęs, jog D. K. kaltę pripažino, šios aplinkybės nelaikė jo atsakomybę lengvinančia ir tokio savo sprendimo visiškai nemotyvavo.

Tokia praktika nėra teisinga. Kolegijos nuomone, visos aukščiau paminėtos aplinkybės rodo, kad apeliantas nuo pat įvykio pradžios, t.y. nuo jo sulaikymo, neneigė savo tikslo parduoti narkotines medžiagas, iš karto policijos pareigūnams parodė likusią jų dalį su savimi turėtoje rankinėje bei namuose, padėjo atskleisti kitus nusikaltime dalyvavusius asmenis, savo parodymų apie įvykį iš esmės nekeitė. Tai yra pakankamas pagrindas jo elgesį vertinti kaip nuoširdų prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto, o kartu ir pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. To nepadaręs ir šios aplinkybės neįvertinęs skirdamas bausmę apeliantui, pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismo nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 1 ir 2 p. numatytais pagrindais.

Apeliantas savo skunde nepagrįstai teigia, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas nepakankamai ištyrė ir netinkamai įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį bei jo asmenybę. Jis mokosi, mokymosi įstaigoje charakterizuojamas patenkinamai, praktikos atlikimo įstaigoje teigiamai, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Visos šios bausmės dydžio parinkimui reikšmingos aplinkybės nurodytos ir aptartos skundžiamame nuosprendyje. D. K. apeliaciniame skunde pateikia ir kitas, apylinkės teismo nuosprendyje neišvardintas jį charakterizuojančias aplinkybes – jis yra jauno amžiaus, nuo septynerių metų augo vienišas, siekia mokytis toliau bei susirasti darbą, yra Panevėžio vyskupijos jaunimo centro savanoris, užsiima visuomenine, neatlygintina veikla, šiuo metu visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą – narkotinių ar psichotropinių medžiagų nevartoja ir ankstesnį savo gyvenimo tarpsnį vertina labai kritiškai. Tačiau šios aplinkybės apylinkės teismui jau buvo žinomos priimant nuosprendį (3 t., 78, 82 b.l.), ir nors teismas jų nenurodė ar neišvardino skundžiamame nuosprendyje, iš apeliantui paskirtos bausmės dydžio matyti, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas iš tikrųjų šias aplinkybes jau įvertino. Paskyręs bausmę, mažesnę už BK 260 str. 1 d. sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, pirmosios instancijos teismas BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimo procedūras ir tvarką, nepažeidė, apelianto asmenybę ir jo padarytos veikos pavojingumą įvertino tinkamai ir teisingai.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustačiusi aukščiau paminėtą apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsižvelgdama į skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės D. K. skyrimo motyvus, pripažįsta, kad yra pagrindas jam mažinti nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p. teismas

NUSPRENDĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti :

Pripažinti D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 2 p.).

Sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki trejų metų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.