Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), sekretoriaujant L. A.,

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliotai atstovei R. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI, Inspekcija) atliko pareiškėjos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. bei 2010 m. liepos 27 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. AU16-20 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

Jame konstatavo, jog pareiškėja kartu su sutuoktiniu 2004-2008 m. vykdė neįregistruotą nekilnojamojo turto pardavimo individualią veiklą.

Įvertinęs individualios veiklos pajamas (2004 m. – 7 500 Lt (už kartu su sutuoktiniu parduotą 1 sklypą), 2005 m. – 49 500 Lt (už kartu su sutuoktiniu parduotus 4 sklypus) ir 97 500 Lt (už 8 sklypų pardavimą per susijusius asmenis – pareiškėjos sūnų ir dukrą), 2006 m. – 37 500 Lt (už kartu su sutuoktiniu parduotus 3 sklypus), 2007 m. – 597 500 Lt (už asmeniškai ir kartu su sutuoktiniu parduotus sklypus) bei 32 500 Lt (už 1 sklypo pardavimą per pareiškėjos sūnų), 2008 m. – 175 000 Lt (už 1 sklypo su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu pardavimą per pareiškėjos dukrą), šios veiklos išlaidas, pajamas, susijusias su darbo santykiais, gautas ligos, motinystės (tėvystės) pašalpas, metinį neapmokestinamųjų pajamų dydį, pajamas iš paskirstytojo pelno, taip pat į pareiškėjos asmeninę banko sąskaitą pervestas lėšas (2005 m. – 142 980 Lt, 2008 m. – 10 358 Lt), pajamas už parduotus vertybinius popierius, taip pat tai, kad pareiškėjos 2006 m. patirtos išlaidos 115 501 Lt viršijo jos pajamas, mokesčių administratorius, pareiškėjai priskaičiavo sumokėti į biudžetą 143 475 Lt GPM, 74 509 Lt GPM delspinigių, 118 465 Lt PVM, 56 219 Lt PVM delspinigių, 12 452 Lt VSD įmokų, 6 227 Lt VSD įmokų baudos (Komisijos byla, I t., b. l. 58-89).

Kauno AVMI, išnagrinėjusi minėtą Patikrinimo aktą ir pareiškėjos pastabas dėl jo, 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. (04)-K3-256 (toliau – ir Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo) Patikrinimo aktą patvirtino iš dalies, t. y. nurodė sumokėti 89 862 Lt GPM, 50 616 Lt GPM delspinigių, 75 889 Lt PVM, 36 534 Lt PVM delspinigių, 6 500 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai, 3 250 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudos, 5 171 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 585 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos, skyrė 8 986 Lt GPM baudos ir 7 589 Lt PVM baudos (Komisijos byla, I t., b. l. 16-33).

Mokesčiai ir su jais susijusios sumos perskaičiuotos, atsižvelgus į tai, kad surinkti įrodymai, Inspekcijos vertinimu, nepagrindė fakto, jog pareiškėjos atlikti žemės sklypų dovanojimo sandoriai dukrai ir sūnui buvo atlikti formaliai ir neatitiko įvykusių sandorių aplinkybių. Todėl mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio padovanotų vaikams žemės sklypų pardavimas be teisinio pagrindo buvo priskirtas pareiškėjos individualios veiklos pajamoms.

II.

III.

IV.

Pakartoja atsiliepime į skunda pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus.

Pakartoja pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Šioje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai už 2004 – 2008 m. laikotarpį mokesčių administratoriaus apskaičiuotų papildomų mokesčių ir su jais susijusių sumų (delspinigių ir baudų) teisėtumo bei pagrįstumo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jos vykdytos veiklos priskyrimu individualiai veiklai, į pareiškėjos banko sąskaitą pervestų pinigų kvalifikavimo jos pajamomis, taip pat ginčija GPM baudų apskaičiavimą dėl priimto GPMĮ pakeitimo.

Dėl individualios veiklos pajamų

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2006 m. birželio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5–902/2006, aiškindama individualios veiklos sąvoką, pažymėjo, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei arba gamybinei veiklai). Kiekvieno individualios veiklos požymio samprata itin išsamiai atskleista LVAT praktikoje. GPMĮ prasme savarankiška veikla laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (žr. pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 916/2006, publikuotą leidinyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 10, p. 99–116). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (žr. pvz., LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8 – 693/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (žr. pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5 – 902/2006, publikuotą leidinyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, p. 44–56; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 916/2006, publikuotą leidinyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 10, p. 99–116, 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442 – 1489/11 ir kt).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis 2002 m. įsigijo 2 žemės sklypus, kurie Įsakymais buvo suskirstyti atitinkamai į 4 ir 17 žemės sklypų, kartu pakeičiant ir sklypų paskirtį iš žemės ūkio į kitą – gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos.

Pareiškėja kartu su sutuoktiniu 2004-2007 m. dalį padalintų žemės sklypų pardavė: pirma, 2004 m. gegužės 3 d. 0, 1543 ha kitos (individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti) paskirties žemės sklypą už 15 000 Lt, antra, 2005 m. spalio 20 d. – 0,1207 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą už 23 000 Lt, trečia, 2005 m. spalio 20 d. – 0,1377 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą už 27 000 Lt, ketvirta, 2005 m. spalio 20 d. – 0,1205 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą už 25 000 Lt, penkta, 2005 m. spalio 20 d. – 0,1167 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą už 24 000 Lt, šešta, 2006 m. gegužės 5 d. – 0,1319 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą už 25 000 Lt, septinta, 2006 m. gegužės 5 d. – 0,1273 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą už 25 000 Lt, aštunta, 2006 m. gegužės 5 d. – 0,1292 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą už 25 000 Lt. 2007 m. gegužės 3 d. pareiškėja su sutuoktiniu taip pat pardavė 0,43 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą už 195 000 Lt, o 2007 m. birželio 19 d. pareiškėja pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 1,56 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą už 500 000 Lt.

Vadinasi pareiškėja 2004-2007 metų laikotarpiu padalino 2 žemės sklypus į 21 žemės sklypą, pakeitė žemės sklypų paskirtį (pastebėtina, į žymiai patrauklesnę pardavimui) ir atliko 10 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių, iš šių veiksmų gaudama didžiąją dalį savo pajamų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

Teisėjų kolegija, pagal paminėtas taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje nustatytos objektyvios aplinkybės sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, jog nagrinėjama pareiškėjos veikla atitiko paminėtus individualios veiklos požymius ir tikslus, pajamos, gautos 2004-2007 m. perleidus žemės sklypus, pagrįstai buvo pripažintos jos individualios veiklos pajamomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl pareiškėjos skunduose centriniam mokesčių administratoriui, Komisijai ir pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių (inter alia pareiškėjos veiklos atitikimo savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo, ekonominės naudos siekimo požymiams, 2 sklypų įsigijimo ūkininkavimo tikslais) jau išsamiai ir teisingai pasisakė tiek Komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo iš naujo išsamiai kartoti šių institucijų argumentus bei nurodytas aplinkybes. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame apeliaciniame skunde naujų argumentų (apeliaciniame skunde pakartoti analogiški Komisijai ir pirmosios instancijos teismui pateikti argumentai), paneigiančių mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų padarytas išvadas, nepateikė.

Taigi mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis aktualiomis GPMĮ nuostatomis, pajamas iš nekilnojamojo turto pardavimo pripažino pareiškėjos individualios veiklos pajamomis ir jas apmokestino GPM.

Kadangi pardavus 8 žemės sklypus, kurių paskirtis buvo individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti, gautos pajamos per metus neviršijo 100 000 Lt, sutiktina su Komisijos vertinimu (Komisijos byla, III t., b. l. 132-133), kad prievolė mokėti PVM ir su juo susijusias sumas nagrinėjamu atveju neatsirado.

Dėl šių pareiškėjos argumentų aktualus MAĮ 142 straipsnis (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) įtvirtino, jog „1. Teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną. 2. Administracinę arba baudžiamąją atsakomybę švelninančio teisės akto galiojimo klausimas sprendžiamas atitinkamai pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą arba Baudžiamąjį kodeksą“.

Iš šios teisės normos seka, kad viena iš imperatyvių 142 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų yra teisės akto, kuriuo sumažinamos ar panaikinamos baudos, priėmimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomas Pakeitimo ir papildymo įstatymas pakeitė individualios veiklos sampratą (Pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 str. 1, 2 d.), kuri taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas (Pakeitimo ir papildymo įstatymo 12 str.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Pakeitimo ir papildymo įstatymas nepanaikino ir (ar) nesumažino mokesčių mokėtojui taikomų baudų. Todėl pareiškėjos išdėstyti argumentai dėl baudų panaikinimo nagrinėjamu atveju atmestini. Kitų pagrindų neskaičiuoti pareiškėjai baudų bei delspinigių, sutinkant su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo vertinimu (b. l. 58-59, Komisijos byla, III t., b. l. 134), byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotos pajamos už 2004-2008 metus, todėl Papildymo ir pakeitimo įstatymas, atsižvelgiant į tai, kad jis taikomas apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas (12 str.), jai neaktualus ir vertinant jos individualios veiklos pajamas.

Dėl pareiškėjos gautų kitų pajamų

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog į pareiškėjos sąskaitą 2005 metais taip pat buvo pervesta 41 410 eurų (142 980 Lt), o 2008 metais – 3 000 eurų (10 358 Lt) iš užsienio piliečių (Komisijos byla, I t., b. l. 184). Šias lėšas mokesčių administratorius priskyrė pareiškėjos apmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėja su tuo nesutiko, nurodydama, kad minėtas sumas jai pervedė pažįstami Estijos piliečiai, pasak jos, ji pervestas sumas perduodavo atitinkamiems asmenims.

Teisėjų kolegija pareiškėjos argumentus vertina kritiškai.

Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėja pateikė tik A. R. ir M. V. vardu surašyto 2010 m. birželio 28 d. paaiškinimo nepatvirtintą kopiją (Komisijos byla, I t., b. l. 57).

Antra, kaip teisingai pažymi mokesčių administratorius, ši kopija nėra tinkamai išversta į lietuvių kalbą.

Trečia, pareiškėja viso mokestinio ginčo metu nepateikė paaiškinimo kopijos originalo, neprašė apklausti minėtus asmenis kaip liudytojus. Ji apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, kad pažįstami Estijos Respublikos piliečiai A. K. ir A. R. paprašė paslaugos, jog jiems siunčiami pinigai būtų pervesti į pareiškėjos sąskaitą, gavusi pavedimu pinigus tą pačia dieną juos išimdavo iš sąskaitos ir perduodavo minėtiems Estijos piliečiams. Pažymėtina, kad paaiškinimo kopijoje nurodoma, jog A. R. gyvena Estijoje, tad nesant kitų duomenų, neaišku, kaip jis būtų galėjęs iš pareiškėjos atsiimti pinigus. Pareiškėja taip pat nepateikė jokios informacijos iš kur pažįsta minimus Estijos piliečius, kodėl pinigai turėjo būti pervedami į jos sąskaitą, kaip, kada ir kokiu būdu tie pinigai buvo perduoti inter alia nepateikė jokių kitų jos teiginius patvirtinančių įrodymų (pvz., pinigų perdavimo aktų). Be kita ko, pagal byloje surinktus duomenis, į pareiškėjos sąskaitą pinigus pervedė ne tik M. V., bet ir F. V., F. P. (Komisijos byla, I t., b. l. 184), apie kuriuos pareiškėja apskritai nepateikė informacijos (Komisijos byla, I t., b. l. 119).

Ketvirta, iš pateikto AB „Swedbank“ išrašo matyti, kad 2008 m. lapkričio 17 d. iš M. V. buvo gauta 3 000 eurų, kitą dieną (2008 m. lapkričio 18 d.) 3 000 eurų buvo pervesta UAB „Leveda“ (Komisijos byla, I t., b. l. 184). Nustatyta, kad pareiškėja yra UAB „Leveda“ direktorė. Šis faktas taip pat paneigia pareiškėjos teiginius, jog visus jai iš užsienio pervestus pinigus ji išimdavo iš savo sąskaitos ir perduodavo Estijos piliečiams.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 str. 1 d.). Kilus nesutarimui tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo, kiekvienas iš jų yra atsakingas už operatyvų ir teisingą kilusio ginčo išsprendimą. Tokia mokesčių mokėtojo pareiga, be kita ko, kildintina iš MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintų mokesčių mokėtojo pareigų inter alia pareigos bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių; pareigos pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją. Tokiu būdu, be kita ko, yra garantuojamas teisingas ir savo laiku atliekamas mokesčių surinkimas į valstybės biudžetą. Akcentuotina, kad mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 – 2255/11 ir kt.). Iš to seka, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas yra atsakingas už savo realiai atliktų operacijų tinkamą pagrindimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog mokesčių administratoriui tenkanti pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui nurodytas sumokėti sumas (MAĮ 67 str. 1 d.) nereiškia mokesčių administratoriaus prievolės surinkti visus įmanomus atitinkamas sumas pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktus įrodymus ir vadovaudamasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, vertina, jog mokesčių administratorius tinkamai atliko jam MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (surinko duomenis apie pareiškėjos gautų pajamų dydį, šaltinius, panaudojimą; kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti jos veiksmus pagrindžiančius įrodymus). Mokesčių administratoriaus pateikta medžiaga yra akivaizdžiai pakankama daryti išvadą, jog į pareiškėjos banko sąskaitą pervestos lėšos eurais (2005 metais – 142 980 Lt, o 2008 metais – 10 358 Lt) priklausė būtent jai. Todėl mokesčių mokėtojas, t. y. pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, privalėjo pagrįsti savo nesutikimą argumentais, paremtais byloje esančiais įrodymais (MAĮ 67 str. 2 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja be savo pačios abstraktaus pobūdžio paaiškinimų nepateikė jokių pagrįstų į jos banko sąskaitą gautų piniginių lėšų kilmę patvirtinančių įrodymų, tai yra jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė mokestinio ginčo metu išsakytos versijos.

Atsižvelgiant į tai, į pareiškėjos banko sąskaitą 2005 ir 2008 metais pervestos lėšos pagrįstai, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio, Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (patvirtintos VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103) 4, 6, 22, 28 punkto, GPMĮ 22 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 3 dalies, 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pripažintos pareiškėjos GPM apmokestinamomis pajamomis.

Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodomose administracinėse bylose (Nr. A10 – 780/2005, Nr. A10 – 291/2007) yra nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės nei šioje byloje, todėl teisėjų kolegija jose suformuota praktika nesivadovauja.

Posėdžio apeliacinės instancijos metu pareiškėjos atstovė taip pat nurodė, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog 2006 metais buvo nustatytas pareiškėjos pajamų trūkumas išlaidoms dengti, tuo tarpu 2005 metais pareiškėjos pajamos žymiai viršijo išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi vietos mokesčių administratoriaus priimtus aktus, daro išvadą, kad šis pareiškėjos argumentas nepagrįstas, kadangi pareiškėjos naudai 2005 metų pareiškėjos pajamos buvo įvertintos padengiant namų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), statybines išlaidas (Patikrinimo akto 28-30, 34-35 psl., Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo 16-17 psl. Komisijos byla, I t., b. l. 31-32, 71-75).

Pareiškėjos atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat teigė, kad į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu turi būti įtrauktas pareiškėjos sutuoktinis. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Pažymėtina, kad prašymas įtraukti pareiškėjos sutuoktinį į bylą pareikštas tik bylą baigiant nagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Šį prašymą išreiškė ne pareiškėjos sutuoktinis ar jo įgaliotas atstovas. Taigi nesant objektyviai pagrįstų duomenų, kad šis teismo procesinis sprendimas išties turės įtakos pareiškėjos sutuoktinio teisėms ir pareigoms, bei siekiant užtikrinti ekonomišką ir operatyvų mokestinio ginčo išnagrinėjimą, pagrindo spręsti klausimą dėl pareiškėjos sutuoktinio įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nėra. Informacijos, reikšmingos bylai, kurią pareiškėjos sutuoktinis galėtų pateikti, pareiškėja taip pat nenurodė.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.