Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-09-20 · Administracinė byla Nr. I-1774-281/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-20
Bylos Nr.
I-1774-281/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
I. P., I. L., R. N., M. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-1086/2010Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo atstovei Kristinai Šimkutei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. P., I. L., R. N. ir M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. P., I. L., R. N. ir M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjos I. P., I. L., R. N. ir M. K. skundu (t. I, b.l. 23–29), kurį patikslino (t. I, b.l. 12–19, 2–10), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą: I. P. – 10 381,56 Lt, I. L. – 4 282,80 Lt, R. N. – 5 117,31 Lt ir M. K. – 8 119,99 Lt.

Nurodė, kad jos yra pametinukų vaikų motinos, kurioms, gimus antrajam vaikui, buvo mokama motinystės (tėvystės) pašalpa tik už vieną vaiką, kai tuo tarpu pagal tuo metu galiojusius įstatymus apdraustiesiems, kuriems vienu metu gimdavo du ir daugiau vaikų, motinystės (tėvystės) pašalpos buvo mokamos už kiekvieną vaiką. Tokiu būdu buvo pažeistos jų teisės gauti motinystės pašalpas už kiekvieną vaiką iki kol jiems sueis dveji metai. Priėmus Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) Nr. IX-110 2007 m. gruodžio 4 d. pataisą, nepagrįstai išskirtos 2 kategorijos šeimų: šeimoms, kurioms 2 ar daugiau vaikų gimdavo vienu metu (dvynukai, trynukai), motinystės (tėvystės) pašalpa buvo didinama, atsižvelgiant į vienu metu gimusių vaikų skaičių, o šeimoms, kurioms 2 ar daugiau vaikų gimdavo ne vienu metu (pamečiui), motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mokama tik už vieną vaiką, nepaisant to, kad, gimus antrajam vaikui, pirmajam vaikui dar nebuvo suėję dveji metai. Gimus antrajam vaiku, tėvai turėdavo pasirinkti, už kurį vaiką bus mokama tėvystės (motinystės) pašalpa, o už kitą vaiką ši pašalpa mokama nebuvo. Todėl įstatymų leidėjas, priimdamas 2007 m. gruodžio 4 d. Įstatymo pataisą, suformavo tokią situaciją, kai dalis šeimų, auginančių du vaikus iki 2 metų, pašalpą gaudavo tik už vieną vaiką vien tik todėl, kad šie vaikai gimė ne vienu metu. Tokia situacija truko 6 mėnesius, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d., kada įstatymų leidėjas, pripažinęs savo klaidą, priėmė dar vieną Įstatymo pataisą (2008-06-17 Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2008-07-01), kuria sulygino tėvų teises gauti motinystės (tėvystės) pašalpas už visus vaikus, nepriklausomai nuo to, ar jie gimė vienu metu, ar pamečiui. Tokiu būdu nurodytu laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjų teisės gauti motinystės pašalpas už kiekvieną vaiką iki kol jiems sueis dveji metai, pareiškėjoms dėl pamečiui gimusių vaikų susidarė iki pusės metų neišmokėtų pašalpų skirtumas. Remdamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 39 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu, pažymėjo, jog yra įtvirtintas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyti paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, terminai, dydžiai, tokią tvarką, laikydamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas. Pažymėjo, jog neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą. Aplinkybę, kad priimant 2007 m. gruodžio 4 d. Įstatymo pataisą, kuria šeimoms, iš esmės turinčioms vienodas teises gauti valstybės paramą auginant vaikus iki dvejų metų, buvo padaryti neteisėti ribojimai, pripažino ir pats įstatymų leidėjas, kadangi po pusmečio šie ribojimai buvo panaikinti. Tačiau tokios aplinkybės nepanaikina valstybės atsakomybės prieš pametinukus auginančius tėvus ir dėl šios priežasties valstybei iškyla pareiga kompensuoti pareiškėjoms susidariusį dėl tokio neteisėto reglamentavimo pašalpų išmokėjimo skirtumą. Atsižvelgdamos į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose (2000-02-23, 2001-07-12, 2002-11-25, 2003-01-24, 2003-03-04, 2003-03-17) suformuluotas taisykles, nurodė, kad, įstatymais vieniems tėvams įtvirtinus galimybę gauti motinystės ( tėvystės) pašalpą už kiekvieną vaiką iki jam sukaks 2 metai, o kitiems tokią galimybę ribojant, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (1996-02-28, 2003-07-04), pabrėžė, jog, nustatant iš esmės vienodais požymiais pasižyminčiai socialinei grupei skirtingas galimybes gauti valstybės paramą už vaikų auginimą namuose iki jiems sukaks 2 metai, buvo pažeistas ir asmenų lygybės principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje. Be to, prielaidą, kad toks diferencijuotas teisinis reguliavimas galėjo turėti visuomeniškai reikšmingų tikslų, paneigia paties įstatymų leidėjo veiksmai, kai po pusės metų po Įstatymo 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos įsigaliojimo buvo padarytos atitinkamos Įstatymo straipsnių pataisos bei sudarytos galimybės visiems tėvams, nepaisant jų vaikų gimimo momento (gimė vienu metu ar pamečiui), gauti vienodą valstybės paramą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba), atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 62–63) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsniu, jis yra viešojo administravimo įstaiga, organizuojanti socialinį draudimą ir vykdanti operatyvų fondo lėšų tvarkymą bei apskaitą, užtikrindama priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumų, baudų, delspinigių surinkimą ir išieškojimą į fondą, teisingą duomenų apie apdraustuosius asmenis tvarkymą bei įstatymuose nustatytų socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams. Taigi viena iš Fondo valdybos funkcijų yra užtikrinti socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų socialinio draudimo išmokų teisingą apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą, o tokią funkciją realizuoja Fondo valdybos teritoriniai skyriai. Fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai, kaip viešojo administravimo subjektai, vykdydami įstatymais jiems pavestas funkcijas, vadovaujasi tuo metu galiojančiais įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais. Pažymėjo, jog Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies redakcija, kurioje numatyta, kad tuo atveju, kai apdraustasis, gaunantis motinystės (tėvystės) pašalpą, įgyja teisę gauti motinystės arba motinystės (tėvystės) pašalpą dėl kito vaiko gimimo, jam mokamos abi šios pašalpos, įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d. (Įstatymo 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas, Žin., 2008, Nr. 74-2864). Todėl tik nuo tokio Įstatymo įsigaliojimo dienos atsirado galimybė vienu metu tam pačiam asmeniui mokėti dvi motinystės (tėvystės) pašalpas. Pabrėžė, jog Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata, kad gimus daugiau negu vienam vaikui, motinystės pašalpa didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių vaikų skaičių (gimus dvynukams – 2 kartus, gimus trynukams – 3 kartus ir t. t.), pareiškėjų nepagrįstai vertinama kaip dviejų pašalpų mokėjimas. Tokiu atveju mokama viena pašalpa, tačiau jos dydis yra didinamas atsižvelgiant į vienu metu gimusių vaikų skaičių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu (t. II, b.l. 30–35) skundą atmetė.

Nustatė, kad, pareiškėjoms būnant vaiko priežiūros atostogose ir gimus antram vaikui, pareiškėjų nurodytais laikotarpiais, patenkančiais į laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 7 d., vadovaujantis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, motinystės pašalpa buvo mokama tik už vieną vaiką. Įvertinęs nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos nuostatas, padarė išvadą, jog laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d., asmenims, auginantiems ne vieną, o kelis vaikus iki 2 metų amžiaus (gimusius ne vienu metu) bei esantiems vaiko priežiūros atostogose, buvo mokama tik viena pašalpa, kai tuo tarpu asmenims, auginantiems vienu metu gimusius vaikus (dvynukus, trynukus ir t. t.) mokama pašalpa buvo didinama, proporcingai gimusių vaikų skaičiui. Tuo tarpu nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies redakcija, kurioje nurodoma, kad jeigu apdraustasis, gaunantis motinystės (tėvystės) pašalpą, įgyja teisę gauti motinystės arba motinystės (tėvystės) pašalpą dėl kito vaiko gimimo, jam mokamos abi šios pašalpos. Motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos, neatsižvelgiant į tai, kurio vaiko priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina (2003-12-30, 1996-11-20, 2003-07-04 nutarimai, 1995-01-24 išvada), pabrėžė, jog tik teisės aktuose nustatytu diskriminaciniu reguliavimu, t. y. diskriminacija, kuri negali būti pripažįstama pozityviąja, būtų pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinti asmenų lygybės, nediskriminavimo bei privilegijų neteikimo principai. Kadangi socialinių išmokų bei kitų garantijų nustatymas, pakeitimas bei panaikinimas yra įstatymų leidėjo diskrecijai priskirtina funkcija, darytina išvada, jog atskiroms asmenų grupėms, net ir pasižyminčioms vienodais požymiais, įstatymu gali būti nustatomas skirtingas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į skirtingą šių asmenų padėtį. Iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 21 straipsnio 1, 2 dalys nustatė skirtingus mokėtinų pašalpų dydžius, priklausomai nuo vienu metu gimusių vaikų skaičiaus, nurodant, jog: motinystės (tėvystės) pašalpos dydis yra 70 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, nuo 2007 m. sausio 1 d. šios pašalpos dydis yra 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Nuo 2007 m. liepos 1 d. šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis 6 mėnesiai, yra 100 procentų, o likusį laiką – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio (21 str. 1 d.); apdraustajam vienu metu gimus dviems ir daugiau vaikų, esančiam vaiko iki vienų metų priežiūros atostogose, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio (21 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, jog įstatymo leidėjas tą situaciją, kai asmuo iškart augina du ar daugiau vaikų (gimstant dvynukams trynukams ir t.t.), nevertino kaip identišką situacijai, kai vaikai gimsta skirtingu laiku, todėl tokiems asmenims nustatytų didesnių išmokų skyrimas laikytinas pozityviąja diskriminacija. Pabrėžė, jog ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjo valia vėlesniu teisiniu reguliavimu buvo nustatyta palankesnė išmokų mokėjimo tvarka asmenims, auginantiems skirtingu metu gimusius vaikus, negali būti vertinama kaip patvirtinanti, jog šie asmenys yra visiškai vienodoje (identiškoje) padėtyje. Tokio (palankesnio pametinukus vaikus auginantiems asmenims) reguliavimo įtvirtinimas taip pat negali būti aplinkybe, patvirtinančia, jog šių asmenų teisės ir teisėti interesai (atsižvelgiant į įstatymo leidėjo diskrecijos teisę nustatyti pakeisti ar panaikinti suteiktas socialines garantijas) iki šio palankesnio teisinio reguliavimo nustatymo buvo pažeisti bei sąlygojo žalos jiems atsiradimą. Nurodė, kad teisėtų lūkesčių principu įtvirtinama asmens, kuriam teisinė sistema duoda pagrindą tikėtis, kad jis turės tam tikrą rezultatą, jei veiks teisėtai, interesų apsauga. Toks principas pirmiausiai suprantamas, kaip valdžios pareiga laikytis anksčiau prisiimtų įsipareigojimų taip, kad nenukentėtų asmenų interesai. Be to, jis glaudžiai susijęs su įgytų teisių apsaugos principu, pagal kurį turi būti apsaugomos teisės, įgytos pagal galiojančius teisės aktus. Pareiškėjų teisėtų lūkesčių principo pažeidimu galėtų būti pripažinta tokia situacija, kai joms įstatyme įtvirtinta teisė gauti nustatytas motinystės išmokas, vėlesniu įstatyminiu reguliavimu būtų apribota arba paneigta, nesant tam jokių išskirtinių aplinkybių ar prielaidų. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų socialinių garantijų apimtis 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojus Įstatymo redakcijai padidėjo, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog, siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Konstatavo, jog tokių žalos atsiradimo pagrindų nenustatyta, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimus.

III.

Pareiškėjos pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 39–46), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą, taip pat prašo iš Lietuvos valstybės atstovų pašalinti Fondo valdybą ir atstovu patraukti Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. birželio 1 d. nutartimi vienašališkai, neinformavęs pareiškėjų, pašalino Lietuvos Respublikos Vyriausybę iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovų, o Fondo valdybą pašalino iš trečiųjų suinteresuotų asmenų ir patraukė Lietuvos valstybės atstovu. Tokio sprendimo motyvų minėtoje nutartyje nenurodyta, nepasisakyta šiuo klausimu ir skundžiamame sprendime, nors toks klausimas buvo keliamas bylos nagrinėjimo metu pareiškėjų atstovės. Pabrėžia, jog pagal CK 6.273 straipsnio 1 dalį bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Todėl pirmosios instancijos teismas, vienašališkai ir neinformavęs pareiškėjų pakeisdamas bylos šalis, pažeidė teisės aktų nuostatas, viršijo jam suteiktą kompetencijai.

2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą, supainiojo teisės aktus, reglamentuojančius viešąjį administravimą ir civilinę (deliktinę) atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, kuri taikoma be kaltės. Remdamosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A63-644/2009, A502-591/2009, A146-503/2009), teigia, jog nagrinėjamoje byloje esminė atsakomybės sąlyga, kurią privalėjo tirti ir nustatyti teismas, yra neteisėti veiksmai. Nustačius, kad atitinkamos Įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, toks teisės aktas ar jo dalis turėtų būti pripažinti neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme ir taikoma civilinė atsakomybė – atlygintina žala, padaryta dėl tokio teisės akto taikymo.

3. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsniu ir pažymi, jog įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs išimtinę Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisę tikrinti įstatymų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, peržengdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 ir 19 straipsniuose įtvirtintą kompetenciją, pats savo nuožiūra pasisakė dėl skunde nurodytų Įstatymo straipsnių nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir konstituciniams principams.

4. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju žalą sudaro pareiškėjų negautos išmokos, kurias jos būtų gavusios, jeigu nebūtų neteisėto teisės akto, o priežastinis ryšys pasireiškia tarp netinkamai veikiančios valstybės institucijų sistemos ir žalingo rezultato.

Pareiškėjos taip pat pateikė prašymą (t. II, b.l. 47–53), kuriuo prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. gruodžio 21 d. Įstatymo Nr. IX-110 (2007-12-04 redakcija) 21 straipsnio 3 dalies nuostatos, galiojusios nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d., t. y. iki 2008 m. birželio 17 d. Įstatymo Nr. X-1618 (Žin., 2008, Nr. 74-2864) redakcijos, kuria 19 straipsnis buvo papildytas 4 dalies nuostatomis, priėmimo, pagal savo turinį ir reguliavimo apimtį neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių apsaugos principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje bei 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms pamatinėms nuostatoms, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę ir įstatymų nustatyta tvarka teikia paramą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 61–62) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Papildomai nurodo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjos skundu kreipėsi į teismą, prašydamos jų naudai iš valstybės priteisti turtinės žalos atlyginimą. Tokį reikalavimą siejo su tuo, kad, jų manymu, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (2007-12-04 redakcija) nustačius, jog, gimus antram vaikui, mokama motinystės (tėvystės) pašalpa tik už vieną vaiką, kai tuo tarpu vienu metu gimus dviems ir daugiau vaikų, motinystės (tėvystės) pašalpos buvo mokamos už kiekvieną vaiką, pažeistos jų teisės, todėl jos patyrė turtinę žalą. Prašomos priteisti patirtos turtinės žalos dydį siejo su motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, byla Nr. A146-614/2010), valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiga nagrinėjamoje byloje įrodyti visų šių trijų atsakomybės sąlygų buvimą tenka pareiškėjoms.

Neteisėti veiksmai suprantami kaip nevykdymas įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymas draudžia atlikti. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad motinystės (tėvystės) pašalpos buvo mokamos nepažeidžiant galiojančio Įstatymo nuostatų. Tačiau pareiškėjos neteisėtą veiką kelia iš to, kad jų manymu atitinkamos Įstatymo (2007-12-04 redakcija) nuostatos vertintinos kaip prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei joje įtvirtintiems principams. Atkreiptinas dėmesys, kad vieno ar kito įstatymo prieštaravimą konstitucijai gali konstatuoti tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje taikytinų Įstatymo (2007-12-04 redakcija) nuostatų atitikimą ar neatitikimą LR Konstitucijai gali pripažinti tik LR Konstitucinis teismas. Tačiau administracinis teismas kreiptis į Konstitucinį teismą gali tik tada, kai yra pagrindas manyti, jog byloje taikytinas įstatymas, prieštarauja Konstitucijai (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, jog įstatymų leidėjas nenumato galimybės kreiptis į Konstitucinį teismą kiekvienų atveju, kai tik to paprašo byloje dalyvaujanti proceso šalis. Kreipimasis į Konstitucinį teismą galimas tik tais atvejais, kaip pačiam bylą nagrinėjančiam teismui – tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos administraciniam teismui, kyla abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino Įstatymo atitikimo LR Konstitucijai. Savo kilusioms abejonėms pagrįsti arba keliamoms abejonėms išsklaidyti teismas turi teisę ir netgi privalo savo priimame procesiniame dokumente pateikti atitinkamus argumentus, t.y. argumentuotai pasisakyti dėl kokių priežasčių jis kreipiasi į LR Konstitucinį teismą ar dėl kokių priežasčių jis atsisako ar neketina kreiptis į LR Konstitucinį teismą.

Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismo kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas viršijo savo kompetenciją, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kuriuose išdėstoma teismo nuomonė dėl Įstatymo (2007-12-04 redakcija) nuostatų atitikimo LR Konstitucijai, yra šio teismo argumentai, kuriais remiantis jis atsisakė imtis inicijuoti procesą LR Konstituciniame teisme. Tokią teisę ir net pareigą teismas turėjo ir tai negali būti įvertinta kaip teismo kompetencijos viršijimas.

Vertinant apeliantų apeliancinėje instancijoje pateiktą prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Įstatymo (2007-12-04 redakcija) 21 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikimą LR Konstitucijai, teismo kolegija pažymi, jog ji iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais dėl Įstatymo (2007-12-04 redakcija) nuostatų atitikimo LR Konstitucijai ir, atsižvelgiant į tai, kad apeliantų prašyme bei apeliaciniame skunde iš esmės naujų argumentų nėra pateikta, šiuo klausimu plačiau nepasisako bei sprendžia, jog byloje nėra pagrindo kreiptis į LR Konstitucinį teismą.

Kadangi byloje nėra įrodyta neteisėta viešojo administravimo institucijos veika, konstatuotina, kad pareiškėjų prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas, nes nėra vienos iš būtinų atsakomybės sąlygų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų skundą atmetė.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ir be pareiškėjų sutikimo pakeitė byloje atsakovo atstovą, atmestini kaip nepagrįsti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalis bei 54 straipsnis garantuoja teisę pareiškėjui pasirinkti norimą atsakovą. Vadovaujantis šiomis teisės normomis teismas atsakovą gali pakeisti tik su pareiškėjo sutikimu. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismas keitė ne atsakovą, o atsakovo atstovą. Nustatant atsakovo atstovą Administracinių bylų teisenos įstatymas pareiškėjams jokių teisių nesuteikia, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo Lietuvos valstybės atstovu įtraukus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą buvo pažeistos pareiškėjų teisės.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjų I. P., I. L., R. N. ir M. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas