Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-11-28 · Administracinė byla Nr. A-261-3095-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-11-28
Bylos Nr.
A-261-3095-11
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00002-2011-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Atsakovas
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
E. G.
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A261-3095/2011Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00002-2011-3Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui R. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. G. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK) priimti iš jo grąžinamą 372, 44 Lt piniginę kompensaciją už 1999 m. sausio 1 d. – 1999 m. lapkričio 9 d. laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas ir suteikti jam už 1997 metus 20 kalendorinių dienų kasmetines atostogas bei atostogas už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde (b. l. 2, 52, 67) paaiškino, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimu panaikinus Pasvalio rajono policijos komisariato komisaro įsakymus 1999 m. lapkričio 10 d. Nr. 186 IE, 2000 m. sausio 31 d. Nr. 8 TE, 2000 m. vasario 2 d. Nr. 9 TE ir pripažinus, kad iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje jis buvo atleistas nepagrįstai bei grąžinus jį į tarnybą, buvo priteista tik piniginė kompensacija už priverstinę pravaikštą. Tačiau atsakovas jam nesuteikė už pravaikštos laikotarpį priklausančių kasmetinių atostogų. Pareiškėjas mano, kad, atkūrus iki atleidimo iš vidaus tarnybos buvusią padėtį, atsakovas privalėjo suteikti per visą šį laikotarpį priklausiusias ir nepanaudotas kasmetines atostogas, o taip pat priimti iš jo 372, 44 Lt piniginę kompensaciją, išmokėtą už nepanaudotas kasmetines atostogas 1999 m. sausio 1 d. – 1999 m. lapkričio 9 d. laikotarpiu. E. G. nurodė, kad atsakovas jam nėra suteikęs 20 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų už 1997 metus bei atostogų už 1998 metus. Atleidimo metu už šiuos laikotarpius piniginė kompensacija jam nebuvo sumokėta, todėl mano, kad atsakovo atsisakymas už šiuos laikotarpius suteikti kasmetines atostogas yra nepagrįstas.

Atsakovas Panevėžio apskrities VPK su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b.l. 7-8) nurodė, kad atleidus E. G. iš vidaus tarnybos, atsakovas su juo visiškai atsiskaitė, išmokėdamas visas priklausančias sumas, įskaitant ir kompensaciją už 1999 metais nepanaudotas kasmetines atostogas. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu priteisus E. G. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, su pareiškėju taip pat yra visiškai atsiskaityta. Todėl nėra jokio pagrindo už priverstinės pravaikštos laikotarpį suteikti kasmetines atostogas natūra, kaip ir nėra jokio pagrindo jau sumokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas grąžinti atsakovui ir reikalauti suteikti atostogas. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2010 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas buvo vaiko priežiūros atostogose. Pareiškėjui nuo 2010 m. priklauso 5 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo E. G. skundą patenkino iš dalies. Teismas įpareigojo Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą suteikti E. G. kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2008 m. kovo 19 d. įskaitytinai. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas E. G. Pasvalio rajono policijos komisariato viršininko 1999 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 186TE buvo nušalintas nuo kelių policijos policininko pareigų, o 2000 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 9TE buvo atleistas iš tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 7 punktą, t. y. už pareigūno vardo diskreditavimą (b. l. 30-32). Panevėžio apygardos administraciniam teismas 2008 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2-379-2008 panaikino Pasvalio rajono policijos komisariato 1999 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 186 IE dėl E. G. nušalinimo nuo pareigų, 2000 m. sausio 31 d. įsakymą Nr.8 TE dėl nuobaudos skyrimo, 2000 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 9 TE dėl atleidimo iš tarnybos . E. G. buvo gražintas į vidaus tarnybą, iš Pasvalio rajono policijos komisariato priteisiant 3 390,60 Lt darbo užmokesčio už neteisėtą nušalinimą nuo tarnybos ir 371,27 Lt delspinigių, 66 188,60 Lt už priverstinę pravaikštą, 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 2 200 Lt teismo išlaidų b. l. 10-14). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką buvo patenkintas iš dalies, bei sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir šias skundo dalis perdavė teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 15-17). Panevėžio apygardos administracinio teismas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-44-552-2010 E. G. priteisė 117 517,23 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 5 % metinių palūkanų už 117 517,23 Lt sumą nuo 2009 m. kovo 19 d. iki šio sprendimo įvykdymo dienos (b. l. 18-20). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi, iš dalies tenkindamas pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą, panaikino aukščiau nurodyto Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo dalį dėl 5 % metinių palūkanų priteisimo bei pakeitė sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, padidindamas neturtinės žalos atlyginimui priteistą sumą nuo 8 000 Lt iki 15 000 Lt (b. l. 71-83).

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus (b. l. 62, 63, 64, 65-66), padarė išvadą, kad jie yra logiškai susiję, tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl jų teisingumas nekelia abejonių ir leidžia teigti, jog pareiškėjas yra visiškai pasinaudojęs 20 kalendorinių dienų atostogomis už 1997 metus bei visomis kasmetinėmis atostogomis už 1998 metus.

Teismas nurodė, kad pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Generalinio komisaro 1999 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 319 patvirtintą Policijos komisariatų pavyzdinę nomenklatūrą, prašymai dėl atostogų ir atostogų grafikai policijos komisariatuose privalėjo būti saugojami ne ilgiau kaip trejus metus (b. l. 84-86). Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovės paaiškinimais apie tai, kad 1997-1998 metų duomenys apie pareigūnų darbo užmokestį ir atostogas šiuo metu tėra užfiksuoti tik 75 metus saugomose darbuotojų asmens kortelėse, pagal aukščiau nurodytą Policijos komisariatų pavyzdinę nomenklatūrą esančiose viena iš finansinių dokumentų rūšių. Teismas atsakovo pateiktas 1998 metų Asmens kortelę atlyginimams skaičiuoti Nr. 115 ir 1999 metų Asmens kortelę atlyginimams priskaičiuoti Nr. 38 skaičiuoti pripažino leistinu įrodymu, patvirtinančiu kasmetinių atostogų suteikimą E. G..

Teismas nustatė, kad iki atleidžiant E. G. iš vidaus tarnybos pagal Pasvalio rajono policijos komisaro 2000 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 9TE, jis nebuvo pasinaudojęs kasmetinėmis atostogomis už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 9 d. (b. l. 32). Priskaitymo – išmokėjimo žiniaraščio Nr. 4 ir kasos išlaidų orderio Nr. 39 duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo apskaičiuota 697,73 Lt kompensacija už nepanaudotas 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 9 d. laikotarpiu kasmetines atostogas, iš šios sumos išskaičiuota 201,15 Lt pajamų mokestis ir 124,14 Lt pagal vykdomuosius raštus, o pareiškėjui išmokėtina likusi 372,44 Lt suma iš pradžių buvo deponuota, o 2000 m. kovo 23 d. – išmokėta E. G. (b. l. 87-89, 54). Teismas padarė išvadą, kad Pasvalio rajono policijos komisariatas, atleisdamas E. G. iš vidaus tarnybos, tinkamai įvykdė tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nustatytą prievolę.

E. G. atleidimo iš vidaus tarnybos metu piniginės kompensacijos už neišnaudotas atostogas išmokėjimo tvarkos tuo metu galiojusio Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto nuostatos nereglamentavo. Nurodyta kompensacija buvo išmokama vadovaujantis tuo metu galiojusios Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu galiojusios teisės normos įsakmiai reikalavo atleidžiamam iš vidaus tarnybos pareigūnui jo atleidimo dieną išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Ginčo nagrinėjimo metu tarp pareiškėjo E. G. ir atsakovo susiklosčiusius tarnybinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, normos. Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnis, reglamentuojantis neteisėtai atleisto pareigūno grąžinimo į vidaus tarnybą pasekmes, nenumato pareigūno teisės grąžinti jam išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir reikalauti suteikti atostogas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat nustatė, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimu pripažinus E. G. atleidimą iš vidaus tarnybos Pasvalio rajono policijos komisariate neteisėtu, jis nuo 2008 m. kovo 20 d. buvo grąžintas į vidaus tarnybą – priimtas dirbti Pasvalio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patruliu (b. l. 33). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartyje, kuria buvo galutinai užbaigtas administracinės bylos pagal pareiškėjo E. G. skundą dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Panevėžio apskrities VPK nagrinėjimas, konstatavo, jog pareiškėjo priverstinė pravaikšta susidėjo iš laikotarpio, kuriuo jis Pasvalio rajono policijos komisariato viršininko įsakymu buvo nušalintas nuo pareigų (nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2000 m. vasario 2 d.) ir laikotarpio, kuris tęsėsi nuo 2000 m. vasario 2 d. (atleidimo iš tarnybos Pasvalio rajono policijos komisariato 2000 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 9TE) iki 2008 m. kovo 19 d. įskaitytinai, t. y. iki grąžinimo į tarnybą nuo 2008 m. kovo 20 d. Pasvalio rajono policijos komisariate 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr.77-TE-14 vykdant teismo sprendimą (b. l. 76). Darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2000 m. vasario 2 d. ir už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2000 m. vasario 2 d. iki 2008 m. kovo 19 d. įskaitytinai priteisimo klausimai išspręsti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2-379-2008 m. ir 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-44-552-2010 (b. l. 14, 20, 22 ).

Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis padarė išvadą, kad priverstinė pravaikšta yra prilyginama faktiškai dirbtam laikui, taip asmeniui garantuojant teisę už šį laikotarpį gauti kasmetines atostogas. Todėl konstatavo, kad E. G. reikalavimas suteikti jam kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2008 m. kovo 19 d. įskaitytinai yra pagrįstas.

Teismas nurodė, kad nesprendžia konkrečios E. G. priklausančių gauti atostogų trukmės ir jų suteikimo tvarkos klausimų. Šie klausimai tarp pareiškėjo ir atsakovo, pirmiausia, spręstini administracine tvarka, derinant pareigūno interesus pasirinkti norimą atostogų trukmę ir laikotarpį su atsakovo interesais tinkamai organizuoti policijos įstaigos veiklą, užtikrinant, kad dėl pareigūno atostogų nenukentėtų jos efektyvumas. Tik kilus konkrečiam ginčui dėl pareigūno teisės į atostogas įgyvendinimo, asmeniui atsiranda teisė teismine tvarka ginti savo pažeistas teises tarnybinių santykių srityje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis).

Teismas nurodė, kad Vidaus tarnybos statute nėra įtvirtinta teisės normų, reglamentuojančių laiko tarpus (terminus), per kuriuos vidaus tarnybos pareigūnas gali apginti savo pažeistas teises pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis. Dėl šios priežasties byloje nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatyto 3 metų ieškinio senaties termino taikymo. Atsižvelgęs į tai, kad E. G. ir Panevėžio apskrities VPK ginčas dėl pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą ir priklausančių sumų priteisimo galutinai buvo išspręstas tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2011 m. vasario 15 d. nutartį bei vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio, Darbo kodekso 175 straipsnio ir 177 straipsnio nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad E. G., bylos nagrinėjimo metu tebedirbantis pas atsakovą, nėra praleidęs įstatymo nustatyto termino ginti savo teisę į kasmetines atostogas.

III.

Atsakovas Panevėžio apskrities VPK pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria Panevėžio apskrities VPK įpareigotas suteikti E. G. kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laiką nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2008 m. kovo 19 d. įskaitytinai ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti. Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas (b. l. 105-107) grindžiamas šiais argumentais:

1. Priverstinės pravaikštos laikas, pareiškėją grąžinus į tarnybą, vadovaujantis Statuto 37 straipsnio 1 dalies 10 punktu, į vidaus tarnybos stažą jam įskaitytas, suteikiant atostogas už 2010, 2011 metus. Šis stažas bus įskaitomas ir ateityje, nustatant kasmetinių atostogų trukmę.

2. Statuto 37 straipsnio 1 dalies 10 punktas įpareigoja priverstinės pravaikštos laiką įskaityti į stažą, nustatant kasmetinių atostogų trukmę, o ne suteikti atostogas už priverstinės pravaikštos laiką. Vidaus tarnybos stažas, suteikiantis teisę į atitinkamos trukmės kasmetines atostogas, nėra tas pats, kaip laikotarpiai, už kuriuos suteikiamos atostogos

3. Įpareigojimas suteikti kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laiką, kai gautas vidutinis darbo užmokestis už kiekvienų nurodyto laikotarpio metų dvylika mėnesių, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Atsiskaitymo su pareiškėju klausimą už priverstinės pravaikštos laiką jau išsprendė, priteisiant vidutinį darbo užmokestį, tiek Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi.

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. G. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Tačiau E. G. prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą – įpareigoti Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą paimti iš E. G. grąžinamą piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 9 d. ir įpareigoti Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą suteikti E. G. kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 9 d.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 110-111) E. G. nurodė, kad:

1. Pareiškėjo reikalavimas suteikti kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laikotarpį yra pagrįstas Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis.

2. Piniginės kompensacijos gražinimas ir reikalavimas suteikti atostogas yra leistinas, vadovaujantis teismų praktika, jog tai, kas nėra draudžiama įstatymo, yra leidžiama.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog, kai atitinkamas atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, teismai turi tiesiogiai taikyti Konstituciją, bendruosius teisės principus, vadovautis inter alia protingumo principu ir kt.

Teismai panaikino piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo pagrindus, todėl iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės. Piniginė kompensaciją už nepanaudotas atostogas neteisėto atleidimo atveju negalima.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus bei prašė patikrinti ir neapskustąją teismo sprendimo dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. G. reikalavimas suteikti jam kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2008 m. kovo 19 d. įskaitytinai yra pagrįstas. Teismas rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis ir pripažino, kad priverstinė pravaikšta yra prilyginama faktiškai dirbtam laikui, taip asmeniui garantuojant teisę už šį laikotarpį gauti kasmetines atostogas.

Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo skundas, apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl ginčo santykiams taikytinos materialinės teisės aiškinimo bei taikymo.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Remdamasis šia nuostata apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą pilna apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundo patenkinimo apimtyje neteisingai taikė aktus, reglamentuojančius ginčo santykius.

Byloje dėl faktinių bylos aplinkybių ginčo nėra ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. ir iki 2008 m. kovo 20 d. grąžinimo į tarnybą dėl neteisėto nušalinimo nuo pareigų ir neteisėto atleidimo iš tarnybos buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

Pagal Statuto 37 straipsnio 1dalies 10 punktą pareigūno priverstinės pravaikštos dėl neteisėto atleidimo laikas yra įskaičiuojamas į jo vidaus tarnybos stažą ir kasmetinių atostogų trukmė nustatoma remiantis Statuto 37 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytą vidaus tarnybos stažą pareigūnui nustatoma šio Statuto 32 straipsnyje nurodyta kasmetinių atostogų trukmė <...>.

Tokiu būdu šiuo teisiniu reguliavimu yra nustatyta, kad priverstinės pravaikštos dėl neteisėto atleidimo laikas yra įskaičiuojamas į vidaus tarnybos stažą ir toks stažas yra pagrindas apskaičiuoti Statuto 32 straipsnyje numatytą kasmetinių atostogų trukmę ateityje. Tačiau Statute nėra numatyta, kad už priverstinės pravaikštos dėl neteisėto atleidimo laiką gali būti suteiktos kasmetinės atostogos ir toks atvejis Statute nėra aptartas. Todėl nesant specialios normos, reglamentuojančios ginčo santykį, taikytinas įstatymas, reglamentuojantis panašius santykius (ABTĮ 4 str. 6 d.). Dėl ko šiam ginčui taikytina Darbo kodekso 165 straipsnio 1 dalis, kuria nustatyta, kad kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį.

Pareiškėjas prašomu laikotarpiu nuo 1999 m. lapkričio 10 d. ir iki 2008 m. kovo 20 d. nedirbo ir jam buvo atlyginta už priverstinės pravaikštos laiką, todėl pareiškėjo reikalavimas suteikti už šį laikotarpį kasmetinės atostogos neatitinka kasmetinių atostogų suteikimo paskirties, numatytos Darbo kodekso 165 straipsnio 1 dalyje, nes kasmetinės atostogos suteikiamos už faktiškai dirbtą laiką darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundo reikalavimas suteikti kasmetines atostogas jo prašomu laikotarpiu yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje priimdamas sprendimą, pažeidė materialinės teisės normas ir tai yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 143 str.). Panaikinus sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.), o apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą priimti iš jo grąžinamą 372, 44 Lt piniginę kompensaciją už 1999 m. sausio 1 d. – 1999 m. lapkričio 9 d. laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas ir suteikti atitinkamą trukmę kasmetinių atostogų pirmosios instancijos teismas atmetė. Nesant dėl šios sprendimo dalies apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs sprendimą teisės taikymo požiūriu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pareiškėjo reikalavimą išsprendė iš esmės teisingai, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi šiais argumentais ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą suteikti E. G. kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2008 m. kovo 19 d. įskaitytinai, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – E. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjas Antanas AblingisStasys Gagys Romanas Klišauskas