- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-22
- Bylos Nr.
- I-1634-505/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01349-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- G. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui G. A., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. A. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 12500 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN) atlieka nuo 2010 m. balandžio 1 d., buvo paskirtas į 4 lokalinio sektoriaus 9 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 3, kurios plotas apytiksliai 20-25 kv.m. Joje gyvena apie 15 nuteistųjų. Lokalinio sektoriaus Nr. 4 pasivaikščiojimo kiemelio teritorija apytiksliai 250 kv. m. ir juo gali naudotis vienu metu 300 nuteistųjų. Gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose beveik visi asmenys rūko. Vienas asmuo galimai per dieną surūko apie 10-15 cigarečių, kai kurie nuteistieji rūkyti keliasi naktį. Atskirai nuo gyvenamųjų patalpų įrengtas tualetas yra apytiksliai 12 kv. m, jame įrengti trys tupimi tualetai, trys prausimosi kranai, šiuo inventoriumi gali naudotis 50 nuteistųjų. Tualetuose nėra ventiliacijos, jie nėra atitverti sienelėmis, todėl negali užsirakinti ir nėra jokio privatumo. Dušų patalpa yra apytiksliai 60 kv. m, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama vieną kartą per savaitę, vienu metu higieninius reiklaus gali atlikinėti 300 nuteistųjų. Vienam mėnesiui suteikiamas vienas tualetinio popieriaus ruloniukas, kuriame 15 m popieriaus, todėl jo užtenka vos keturioms dienoms. Gyvenamosiose patalpose būna drėgna (apie 80 proc. drėgmės), todėl pelija rūbai, taip pat yra tarakonų, graužikų, todėl neįmanoma naktimis miegoti. Čiužinių pasikeisti nėra galimybės, todėl atsiranda nemalonus kvapas, neleidžiama turėti nuosavų pledų. Maisto energetinė vertė yra tik nuo 1 300 iki 1 500 kcal ir jo pateikimas baisus. Pareiškėjas nuolatos jautė alkį, o draugai ar artimieji maisto negalėjo perduoti. Nebuvo jokio užimtumo, jokių socialinių programų, jokių papildomų užsiėmimų, išskyrus du kartus per savaitę išleidžiama sportuoti ir vieną kartą į biblioteką. Pareigūnai praktiškai visi turi sadistinį polinkį, nėra reguliariai tikrinami dėl jų sadistinio asmenybės sutrikimo. Dėl nurodytų aplinkybių darė išvadą, kad jo gyvenimas Marijampolės PN buvo ir yra nežmogiškas, pažeidžiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolatos jaučia baimę ir apatiją. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b.l. 13-19). Nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus įsakymu nuo 2014 m. spalio 27 d. buvo paskirtas į 9 būrį 91 brigadą, gyvenamąją patalpą Nr. 3. Gyvenamoji patalpa suremontuota, pakeisti langai. 9-o būrio sanitarinis mazgas suremontuotas, jame įrengti 3 klozetai ir 1 pisuaras, tarp klozetų įrengtos pertvaros, prausykloje įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, todėl užtikrinama tinkama ventiliacija, nesikaupia drėgmė. Esant būtinumui lokaliniame sektoriuje yra dar trys sanitariniai ir higienos mazgai, todėl sanitariniai reikalavimai užtikrinami. Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais nuteistieji kartą per savaitę naudojasi karštu dušu. Marijampolės PN nėra gavę nuteistųjų skundų dėl negalėjimo pasinaudoti dušu, gedimų apskaitos žurnale nėra įrašų apie neveikiančias dušines. Nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore (lauko kiemas apie 470 kv.m. ploto), sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį, pataisos įstaigos direktoriaus nustatyta tvarka lankyti vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, gali dirbti VĮ „Mūsų amatai“, gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt socialinės reabilitacijos programų. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius, tačiau visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Pareiškėjas dėl kitų asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose į administraciją nesikreipė. Teisės aktai numato, kad vienam nuteistajam vienam mėnesiui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus, todėl šie reikalavimai nėra pažeidžiami. Dėl papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo pareiškėjas į pataisos namų administraciją nesikreipė. Maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius. Marijampolės PN administracija nėra užfiksavusi sadistinių pareigūnų veiksmų, visi nešioja identifikacines korteles, todėl pareiškėjas, teigdamas priešingai, klaidina teismą. Pagal Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko pažymą, pareiškėjo buvimo laikotarpiu 9 būryje vienam nuteistajam teko 3,110 kv. m gyvenamojo ploto, todėl minimalus ploto reikalavimas vienam nuteistajam buvo užtikrinamas. Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, kurioje, labai aiškiai atskiriamas kalinimo režimas kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose ir nustačius, kad miego patalpoje nuteistasis privalo būti tik miego metu, nors ji ir perpildyta, tačiau tai nepripažintina kankinančiomis, žeminančiomis ar kitokiomis žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis. Todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto, nepagrįsti. Gyvenamųjų patalpų vėdinimas vykdomas per langus ir tai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, todėl vabzdžių ir graužikų kontrolė ir naikinimas yra vykdomas. Susidėvėję, sugadinti, suplyšę, netinkami naudojimui čiužiniai yra nurašomi ir keičiami į tvarkingus, švarius čiužinius. Minkšto inventoriaus naudojimo terminai yra ilgi, todėl jų stovis priklauso nuo visų nuteistųjų geranoriškumo ir saugojimo. Į Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas kreipėsi 4 kartus, tačiau dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos – nesikreipė. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, į Psichologinę tarnybą dėl problemų susijusių su kalinimo sąlygomis – nesikreipė. Kadangi Marijampolės PN jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė ir prievolė atlyginti neturtinę žalą. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas G. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovas. Proceso šalims apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (ABTĮ 75 str. 7 d.), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, bausmę atliekant nuo 2010 m. balandžio 1 d., atlyginimo.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b.l. 73-74).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. (b.l. 4). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios t. y. 2010 m. balandžio 7 d. (b.l. 22), nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Marijampolės PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2010 m. balandžio 7 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 17 d. (b.l. 11).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. liepos 17 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2015 m. liepos 17 d.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 ir lokalinio sektoriaus Nr. 4 pasivaikščiojimo kiemelyje trūko ploto, tualetuose nebuvo ventiliacijos ir privatumo, buvo per mažas klozetų, prausimosi kranų, mėnesiui skiriamo tualetinio popieriaus kiekis, per retai suteikiama galimybė naudotis dušu, gyvenamosiose patalpose buvo didelė drėgmė, veisėsi tarakonai ir graužikai, čiužiniai buvo nemalonaus kvapo, buvo netinkama maisto kokybė bei jo pateikimas, buvo draudžiama priimti maistą iš draugų ar artimųjų, nebuvo užimtumo, pareigūnai turėjo sadistinį polinkį.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus), pažeidimo.
Bylos duomenimis nustatyta (pareiškėjas skunde kelia ginčą dėl bausmės atlikimo sąlygų 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr.3, o duomenys apie 12 būrio gyvenamąsias patalpas neišlikę ((b. l. 4, 5, 79), jog pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 27 d. laisvės atėmimo bausmės atlikimui Marijampolės PN buvo paskirtas į 91 brigadą (b.l. 77-78), 9 nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 3, kurios plotas 23,22 kv. m. (b.l. 79) ir joje įrengtos 8-ios miegamosios vietos bei gyveno 7 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 2,90 kv. m. gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu, iki kreipimosi į teismą dienos (apie devynis mėnesius) gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 0,20 kv.m.).
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose ir nesančių įrengtų rūkymo vietų.
Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru yra įtvirtintas ir Higienos normos 14 punkte. Iš į bylą pateikto Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir kontrolės skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolo Nr. ATK2-205 (b.l. 34-35) ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 27 d. patikrinimo akto Nr. PT-120 (b.l. 36-37) matyti, kad patikrinus Marijampolės PN patalpas nustatyta, jog patalpose nerūkoma, rūkalų kvapo nesijaučia, visuose koridoriuose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, lauke įrengtos rūkymo vietos (po stogeliu pastatyti stalai, suoliukai) ir iškabintos nuorodos „Rūkymo vieta“. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo per didelė oro drėgmė, todėl pelijo rūbai, čiužiniai buvo nemalonaus kvapo.
Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akto Nr. PT-342 (b.l. 26-28) duomenimis gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Higienos normos 24 p. laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (Higienos normos 64 p.). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Higienos normos 67 p.). Kadangi gyvenamųjų patalpų vėdinimas (per langus) atitiko Higienos normos reikalavimus, o esant įrengtam atitinkamam gyvenamosios patalpos vėdinimui, sudarytai galimybei praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, lovos skalbinius ir rankšluosčius keičiant ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, atsižvelgiant į Higienos normos 58 p. įtvirtintą įpareigojimą patiems laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, blogo kvapo čiužiniuose, rūbų pelijimo ir per didelės oro drėgmės aplinkybės laikytinos deklaratyviomis, neįrodytomis ir vertintina, kad Atsakovas Higienos normos 24, 64 ir 67 p. reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjo netenkino pataisos namuose tiekiamo maisto kokybė ir patiekimas bei draudimas maistą priimti iš draugų ir artimųjų.
Maitinimo pataisos namuose organizavimą, maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose tvarką reglamentuoja Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinti asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, valgiaraščiai (iki 2014 m. kovo 27 d. galiojo 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. V-138 redakcija). Atsakovo į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2014 m. balandžio 11 d. Tyrimų protokolas Nr. 42 492 (b.l. 38), Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. lapkričio 25 d., 2014 m. lapkričio 20 d. ir 2015 m. balandžio 7 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktai (b.l. 39-41; 42-47; 48-50) paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl maisto kokybės ir jo pateikimo galimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nes minėtų patikrinimų, atliktų ir pagal nuteistųjų skundus, metu nustatyta, kad Marijampolės PN valgykla, ir jos vykdymo veikla atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, nuteistųjų skundai nepasiteisino. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašas yra patvirtintas Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas). Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad iš artimųjų draudžiama priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokius konkrečius maisto produktus ir kada jis negalėjo priimti, be to, jis neginčija, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl teismas, pagal bylos duomenis atsakovo veiksmuose aprūpinant pareiškėją maistu ir organizuojant maitinimą, pažeidimų nenustatė.
Pagal Higienos normos 18.4. punktą laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (Higienos normos 11 p.). Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais tarakonais ir graužikais, esančiais gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusių tarakonų ir graužikų. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų drėgmės, vandens čiaupų trūkumo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų, graužikų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. gruodžio 30 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157 (KN-P-2014/422) (b.l. 57-60) teismui nekelia abejonių, jog Marijampolės PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, graužikų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina ir dėl patirtų nepatogumų, esant per mažam kiekiui dušų, tualetų, privatumo tualetuose nebuvimu, per mažu kiekiu išduodamo tualetinio popieriaus, neleidimu turėti nuosavų pledų.
Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Dušų, klozetų kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos). Minėtu įsakymu patvirtintose Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, be kita ko, numatyta, jog tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas 1 mėnesiui. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui ir suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, todėl neteisėti atsakovo veiksmai ir pats neturtinės žalos egzistavimo faktas dėl per mažo kiekio tualetinio popieriaus išdavimo ar per reto leidimo naudotis dušu, laikytini nepagrįstais (ABTĮ 57 str.). Normos numato, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų), dušo sieteliai (1 vnt. penkiolikai asmenų). Remiantis į bylą pateikta Marijampolės pataisos namu Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 6 d. pažyma (b.l. 53-54) 2015 metais 9 būryje vidutiniškai buvo apgyvendintas 41 nuteistasis. Tokiam kiekiui nuteistųjų turėjo būti įrengti 4 klozetai ar unitazai, 4 praustuvės ir 3 dušo sieteliai. Atsakovas į bylą nepateikė aiškių duomenų, kiek konkrečiai praustuvių, klozetų (unitazų) ir dušo sietelių yra 9-o būrio sanitariniame mazge, tačiau atsiliepime nurodė, kad yra įrengti 3 klozetai, vienas pisuaras ir 15 maišytuvų dušinėje. Įvertinus santykį tarp 9-ame būryje apgyvendinto nuteistųjų skaičiaus ir sanitariniuose mazguose įrengtų praustuvų, unitazų (klozetų) skaičiaus bei maišytuvų skaičiaus dušinėje, vertintina, kad praustuvių ir klozetų (unitazų) kiekis sanitariniame mazge galėjo būti nepakankamas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Pabrėžtina, kad pareiškėjas tik konstatavo dušų, tualetų, tualetinio popieriaus trūkumą, privatumo tualetuose nebuvimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.
Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti kompiuterius ir pledus, kadangi pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais kompiuteriais (173.7. punktas); patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjui buvo draudžiama naudotis asmeniniu kompiuteriu pagal minėtą teisinį reglamentavimą, byloje nėra. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (administracinė byla Nr. A444-619/2008). Minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl dušų, tualetų, tualetinio popieriaus per mažo kiekio, neleidimo turėti nuosavą pledą, privatumo tualetuose nebuvimo, vertintinos deklaratyviomis, nepagrįstomis ir neindividualizuotomis subjektyviomis neigiamomis pasekmėmis (išgyvenimais), todėl neturtinės žalos faktas laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nenešioja kortelių, turi sadistinį polinkį, laužo daiktus kratų metu, naudoja fizinį smurtą ir pan.), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio provokuojant nuteistuosius, yra atmestini.
Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolatos jaučia baimę ir apatiją, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas (b.l. 62, 63), kuriose nurodoma, kad G. A. į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi keturis kartus, tačiau nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos kalinimo (gyvenimo) sąlygos. Dėl psichikos sutrikimų, depresijos, psichologinių problemų, pareiškėjas kreipęsis nebuvo.
Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui apie devynis mėnesius kalinamam pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą ir su tuo susijusius vienam asmeniui tenkančius sanitarinėse patalpose esančių įrengimų kiekius, tačiau nustatytus pažeidimus pareiškėjui iš dalies kompensuojant judėjimo laisve viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, suteikta galimybe sportuoti (b.l. 31-32), lankyti sveikatos priežiūros tarnybą, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (b.l. 33), atsižvelgiant į tai, kad buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku, byloje nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis bei, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai (nepakako 0,20 kv. m. teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui turėjusios tekti ploto normos), tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, teismas daro išvadą kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą ir sanitarinėse patalpose esančių įrengimų kiekių neatitikimą, buvo pažeista, atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 475 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 5 p. teismas,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti G. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 475 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.