- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-26
- Bylos Nr.
- A-146-1953-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- J. A. M., Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius
- Pareiškėjas
- valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdija
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdija apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdija skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai (tretieji suinteresuoti asmenys J. A. M., Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius) dėl sprendimo ir akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybės įmonė Rokiškio miškų urėdija (toliau – Urėdija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2007 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VD Inspekcijai)) sprendimą Nr. (12)SD-15570 ir 2007 m. gegužės 9 d. J. A. M. profesinės ligos tyrimo komisijos surašytą profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą Nr. 07-05-241.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. gegužės 9 d. J. A. M. profesinės ligos tyrimo komisija surašė profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą Nr. 07-05-241(toliau – Aktas), kuriuo J. A. M. nustatyta profesinė liga. Šį Aktą Urėdija 2007 m. rugpjūčio 12 d. apskundė vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui. 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. (12)SD-15570 skundas buvo atmestas.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad su skundžiamu sprendimu nesutinka dėl šių motyvų:
1. Remdamasis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 2 punkto, Darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, nustatymo taisyklių 5 punkto, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis teigia, kad profesinės ligos tyrimas gali būti atliekamas tik dirbantiems asmenims, o J. A. M. nebedirba nuo 1997 m. sausio 29 d. Todėl, pareiškėjo nuomone, J. A. M. beveik 10 metų galėjo būti veikiamas jo ligą sukėlusių veiksnių ne darbe, o buityje.
2. Atsakovas neatsižvelgė į reikalavimą skirti ekspertizę, siekiant nustatyti, ar Urėdijoje vairuotoju dirbusio J. A. M. darbo sąlygos ir naudotos techninės priemonės atitiko tuo metu galiojusių darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimus, vykdomų darbų pobūdį, taip pat profesinės ligos priežastis ir atsiradimo aplinkybes. Skundžiamame Akte konstatuotas kenksmingų profesinės rizikos veiksnių Rokiškio miškų urėdijoje buvimas, remiantis šiuo metu galiojančių, o ne pareiškėjo darbo santykių laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė Akto II-ąją dalį dėl profesinės ligos diagnozės patvirtinimo apskundęs Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai (toliau – SDME komisijai) kuri iki šiol nėra priėmusi sprendimo dėl paduoto skundo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 36-38) bei teismo posėdyje atsakovo atstovė pateikė tokius nesutikimo su skundu argumentus:
1. Teisės aktai nustato, kad profesinės ligos tiriamos tiek dirbantiems, tiek dirbusiems asmenims (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnis; Profesinių ligų sąrašas, adaptuotas pagal 2003 m. rugsėjo 19 d. Europos Komisijos rekomendaciją 2003/670 EB; Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 2 punktas; Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 11 straipsnio 3 punktas). Ligos simptomai gali pasireikšti ne iš karto, o praėjus tam tikram laikui. Pareiškėjo argumentas, kad J. A. M. sveikatai per paskutinius 10 metų galėjo turėti įtakos įvairūs veiksniai buityje, nepagrįstas jokiais įrodymais (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis).
2. Ekspertizes pagal sudarytas sutartis atlieka ekspertizių įstaigos arba ekspertai tiriamoje darbo vietoje ar laboratorijoje. J. A. M., kuris dirbo Urėdijoje vairuotoju, darbo vietos nebėra (automobilis „GAZ-53“ neišlikęs) todėl ekspertizės (triukšmo ir vibracijos matavimų) atlikti nebuvo galimybės. Kadangi J. A. M. darbo vieta nėra išlikusi, o darbo vietos higieninio įvertinimo ar laboratorinių matavimų duomenų įmonė nepateikė, tiriant profesinės ligos priežastis, buvo panaudoti kitos įmonės panašios darbo vietos tyrimo duomenys, kurie buvo palyginti su matavimo metu galiojusių higienos normų dydžiais.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius su skundo reikalavimais nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b.l.48) nurodė analogiškus argumentus kaip ir atsakovas.
Tretysis suinteresuotas asmuo J. A. M. su skundo reikalavimais nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 59-62) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis daug metų dirbo veikiant vibracijai ir triukšmui (vairuotoju). Pažymėjo, kad profesinis susirgimas paprastai konstatuojamas jau po to, kai asmuo susirgo, nes profesinė liga yra ilgalaikio proceso rezultatas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, jis susirgo profesine liga tuo metu, kai dirbo Urėdijoje, tik laikui bėgant liga progresavo ir 2007 m. gegužės 29 d. jam buvo nustatytas profesinis susirgimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2007 m. gegužės 9 d. J. A. M. profesinės ligos tyrimo komisija surašė profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą Nr. 07-05-241, kuriuo trečiajam suinteresuotam asmeniui nustatyta profesinė liga (b. l. 24-28). Nesutikdamas su Aktu, 2007 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas apskundė jį atsakovui vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui. 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. (12)SD-15570 Urėdijos skundas buvo atmestas. Sprendime nurodyta, kad VD Inspekcijos Panevėžio skyriuje sudaryta J. A. M. ligos priežasčių tyrimo komisija profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos nepažeidė (b. l. 20).
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (2003 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1672 redakcija) 2 straipsnio 28 punkte pateiktą sąvoką, profesinė liga - ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga. Ar įmonėje dirbantis arba dirbęs darbuotojas serga profesine liga, nustato gydytojas, turintis licenciją šiai veiklai, vadovaudamasis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais bei Vyriausybės patvirtintu profesinių ligų sąrašu (44 straipsnio 9 punktas). Profesinių ligų priežasčių tyrimą, profesinių ligų diagnozės nustatymą, profesinių ligų registravimą ir apskaitą reglamentuoja Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487 (toliau - Tyrimo ir apskaitos nuostatai). Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1768 redakcija) 6 straipsnio 10 punktas numato, kad valstybinė darbo inspekcija, vykdydama jai priskirtas funkcijas, pagal jai priskirtą kompetenciją organizuoja ir kartu su sveikatos priežiūros įstaigų atstovais tiria profesinių ligų aplinkybes ir priežastis. Profesinių ligų aplinkybės ir priežastys tiriamos vadovaujantis jau minėtais Nuostatais ir Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamentu (toliau - Reglamentas),patvirtintu Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2004 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 1-269/V-125. Pagal Tyrimo ir apskaitos nuostatų 13 punktą profesinės ligos priežastis tiria komisija, kurios sudėtyje yra valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vedėjo paskirtas darbo inspektorius (komisijos pirmininkas), Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinės įstaigos apskrityje vadovo paskirtas specialistas ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo paskirtas gydytojas, įtaręs profesinę ligą. Komisija, ištyrusi įtariamos profesinės ligos priežastis, Reglamente nustatyta tvarka užpildo ir pasirašo profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto pirmąją dalį („Profesinės ligos priežasčių tyrimas“) (Tyrimo ir apskaitos nuostatų 21 punktas). Profesinės ligos diagnozę nustato darbo medicinos gydytojas, turintis šios veiklos licenciją. Darbo medicinos gydytojas, nustatęs profesinės ligos diagnozę arba jos nenustatęs, Reglamento nustatyta tvarka užpildo, pasirašo ir išsiunčia komisijos pirmininkui akto antrąją dalį („Profesinės ligos patvirtinimas“) (Tyrimo ir apskaitos nuostatų 28 punktas).
Išanalizavęs aptartą teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad VD Inspekcijos kompetencijos ribos, surašant profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą, apima profesinės ligos priežasčių ištyrimą bei profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I-osios dalies („Profesinės ligos priežasčių tyrimas“) užpildymą. Ginčytinus klausimus, susijusius su darbo medicinos gydytojo nustatyta profesinės ligos diagnoze, kuri patvirtinama to paties akto II-ojoje dalyje („Profesinės ligos patvirtinimas“ sprendžia Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija (Tyrimo ir apskaitos nuostatų 32 punktas). Teismas nustatė, kad pareiškėjas šioje byloje neginčija profesinės ligos diagnozės nustatymo, tačiau kelia ginčą dėl profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos, t.y. dėl VD Inspekcijos surašytos 2007 m. gegužės 9 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto dalies bei 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, kuriuo pripažinta, kad VD Inspekcijos Panevėžio skyriuje sudaryta J. A. M. ligos priežasčių tyrimo komisija nepažeidė profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos. Kadangi teisminio nagrinėjimo ribas apibrėžia skundo dalykas ir pagrindas, teismas, nagrinėdamas skundžiamų aktų pagrįstumą, nepasisakė dėl klausimų, susijusių su profesinės ligos diagnozės nustatymu (aprašytų Akto II-ojoje dalyje).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. 07-05-241 II-ąją dalį (Profesinės ligos patvirtinimas) apskundė (b. l. 83-84) CDME komisijai, kuri kol kas nėra priėmusi sprendimo dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo. Pareiškėjo prašymą stabdyti bylą, kol CDME komisija priims sprendimą (b. l. 82), teismas atmetė nesant Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų bylos sustabdymo pagrindų. Teismo manymu, CDME komisijos sprendimas dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo nėra sietinas su profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos patikrinimu, nes, kaip minėta, ši funkcija yra priskirta atsakovui. Nurodyta, jog suinteresuoti asmenys, tarp jų ir pareiškėjas, nesutikdami su CDME komisijos sprendimu, galės jį apskųsti teismui (Tyrimo ir apskaitos nuostatų 32 punktas).
Teismas nurodė, jog Tyrimo ir apskaitos nuostatų 2 punkte numatytas profesinių ligų tyrimo objektas, t.y. asmenys, kuriems tikrinamos profesinės ligos, o pagal šių Nuostatų 2.1 papunktį profesinės ligos tiriamos asmenims, dirbantiems ar dirbusiems pagal darbo sutartis. Analogiškas teisinis reguliavimas numatytas ir kituose profesinės ligos tyrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (Saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 9 punkte, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 11 str. 3 p. ir kituose ginčo santykį reguliuojančiuose teisės aktuose). Todėl pareiškėjo argumentą, kad atsakovas negalėjo atlikti profesinės ligos tyrimo, nes asmuo šiuo metu nebedirba, teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog pagal Ekspertizių skyrimo tiriant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2004 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1-12 (toliau – Ekspertizių tyrimo tvarka) 4 punktą, sprendimą skirti ekspertizę gali inicijuoti darbo inspektorius, pagrįsdamas ekspertizės būtinybę. Ekspertizes pagal sudarytas sutartis atlieka ekspertizių įstaigos arba ekspertai tiriamoje darbo vietoje ar laboratorijoje. Pagal Reglamento 23.14.3 punktą, jeigu darbo vietoje profesinė rizika neįvertinta, atliekami profesinės rizikos veiksnių tyrimai; kai nėra galimybės atlikti tyrimus, galima panaudoti kitos įmonės panašios darbo vietos tyrimo duomenis, specialios literatūros ar kitus šaltinius. Teismas nustatė, kad J. A. M. buvusios darbo vietos nebėra, jo darbo priemonė (automobilis „GAZ-53“) neišlikęs, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog atlikti ekspertizę (triukšmo ir vibracijos matavimų) trečiojo suinteresuoto asmens darbo Urėdijoje metu buvusiomis sąlygomis nėra galimybės.
Teismas nustatė, kad norminiai teisės aktai nereglamentuoja kokio laikotarpio higienos normomis reikia vadovautis tiriant profesinių ligų priežastis. Kadangi J. A. M. darbo vieta nėra išlikusi, o darbo vietos higieninio įvertinimo ar laboratorinių matavimų duomenų pareiškėjas nepateikė, teismas konstatavo, kad tiriant profesinės ligos priežastis, vadovaujantis Reglamento 23.14.3 punkto nuostatomis, pagrįstai buvo naudoti kitos įmonės panašios darbo vietos tyrimo duomenys, kurie buvo prilyginti tuo metu galiojusių higienos normų dydžiams.Teismas pažymėjo, kad Komisija, tirdama profesinės ligos priežastis, rėmėsi ankstesnių higieninių normų rezultatais, tinkamai taikė higienos normų dydžius, tokiu būdu įvertindama aplinkybes, turėjusias įtakos profesinei ligai, pagal profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos reikalavimus. Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad Komisija, tyrusi J. A. M. darbo sąlygas, vadovavosi Tyrimo ir apskaitos nuostatais bei Reglamentu, nepažeidė profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos, VD Inspekcija, gavusi pareiškėjo 2007 m. rugpjūčio 13 d. skundą, išnagrinėjo jį pagal savo kompetenciją ir priėmė pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmos instancijos teismui išnagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto manymu, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame konstatuotos viena kitai prieštaraujančios aplinkybės.
Šalies argumentai
Apeliantas paaiškina, jog skundžiamas Aktas susideda iš dviejų dalių: I -osios, apimančios tiriamo asmens darbo sąlygų ištyrimą ir profesinę ligą įtakojančių veiksnių bei priežasčių nustatymą, ir II - osios, apimančios profesinės ligos diagnozės ir ją sąlygojusių veiksnių patvirtinimą. Nepaisant to, kad už teisingą atskirų dalių surašymą yra atsakingos dvi skirtingos institucijos, tai yra vientisas dokumentas, sukeliantis atitinkamas teises ir pareigas tiek trečiajam suinteresuotam asmeniui, tiek pareiškėjui. Akto I-ojoje dalyje konstatuoti profesinę ligą galimai įtakoję veiksniai yra svarbus pagrindas skundžiamo akto II-ojoje dalyje patvirtinti profesinės ligos diagnozę. Teismo išvada, kad pareiškėjas neginčija profesinės ligos diagnozės, tačiau kelia ginčą dėl profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos, apelianto teigimu, nepagrįsta, teismas savo sprendime toliau nurodo jai prieštaraujančias aplinkybes. Apeliantas pažymi, jog teismui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, jog pareiškėjas II-ąją skundžiamo akto dalį apskundė pagal nustatytą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Kadangi skundžiamas aktas yra vientisas dokumentas, galimas sprendimas dėl dalies akto nepagrįstumo turės tiesioginės įtakos viso akto galiojimui, jo pagrindu bus galima papildyti skundą naujais pagrindais. Todėl, apelianto manymu, bylą buvo privalu stabdyti (analogiškoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pateikto CDME komisijai ir jos neišnagrinėto skundo administracinės bylos nagrinėjimą sustabdė).
2. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad profesinės ligos tyrimas buvo atliktas teisingai ir pagal profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos reikalavimus. Apeliantas nurodo, jog profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas yra dokumentas, kuriame konstatuojami pagrindiniai faktiniai duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys žalos atlyginimo prievolės kilimą atsakingiems asmenims. Tai yra, jei II-oje skundžiamo Akto dalyje patvirtinamas pats žalos (profesinės ligos) buvimo faktas, tai I-ojoje dalyje patvirtinami arba paneigiami atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų buvimo, t.y., saugios darbo aplinkos neužtikrinimo, faktai. Neteisėtų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą patvirtina atsakovas, atlikdamas profesinės ligos priežasčių tyrimą. Į atsakovo kompetenciją įeina tiriamo asmens darbo sąlygų įvertinimas, t.y., atsakovas, tirdamas darbo sąlygas, nustato, ar asmens darbo vietose buvo (yra) kenksmingų veiksnių, galinčių įtakoti profesinės ligos atsiradimą, nustato, ar minėti veiksniai viršija leistinus ribinius dydžius, kada pagal higienos normas preziumuojamas poveikio sveikatai buvimas.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad norminiai teisės aktai nereglamentuoja kokio laikotarpio higienos normomis turi būti vadovaujamasi tiriant profesinių ligų priežastis. Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, jeigu žala asmeniui ar turtui buvo padaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjusysis asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti. Todėl, tiriant profesinių ligų priežastis, turi būti vadovaujamasi higienos normomis, galiojusiomis kenksmingų veiksnių, įtakojusių tiriamo asmens sveikatos būseną, buvimo metu, t.y., jo darbinių santykių laikotarpiu. Kitoks teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų traktavimas pažeistų vieną iš pagrindinių teisės principų - teisės aktai atgal negalioja. Teismas teisingai konstatavo, kad neišlikus tiriamo asmens darbo vietai, pagal Reglamento 23.14.3 punktą pagrįstai naudojamasi kitos panašios įmonės darbo vietos tyrimo duomenis, tačiau, apelianto manymu, tai nereiškia, kad šiais duomenimis turi būti naudojamasi nustatant, ar pažeisti teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys leistinus kenksmingų veiksnių dydžius, t.y., šie duomenys negali būti pagrindas konstatuoti, kad minėti dydžiai viršija (viršijo) darbinių santykių metų galiojusių teisės aktų reikalavimus. Akte nustatyta, kad J. A. M. įmonėje, kurios dalį teisių ir pareigų perėmė pareiškėjas, dirbo nuo 1978 iki 1997 metų, tačiau tiriant profesinės ligos priežastis nurodyta, kad kenksmingų veiksnių dydžiai viršija Higienos normose HN 51-1994, HN-1996, HN 33-1993 įtvirtintus dydžius. Kadangi šios higienos normos apima tik labai mažą trečiojo suinteresuoto asmens darbo stažo laiką, apelianto manymu, jų pažeidimas iš esmės negali būti reikšmingas sveikatos sutrikimui, todėl jomis remtis, taikant norminių aktų reikalavimus atgaline data, atsakovas neturėjo teisės.
3. Teismas nepagrįstai atmetė Urėdijos argumentą, kad profesinių ligų tyrimas gali būti atliekamas tik dirbantiems asmenims. Nepaisant Tyrimo ir apskaitos nuostatų 2 punkto, kuriame nurodyta, kad profesinės ligos tiriamos asmenims dirbantiems ar dirbusiems pagal darbo sutartis, kitų norminių aktų analizė, apelianto teigimu, leidžia daryti išvadą, kad profesinės ligos tyrimas galėjo būti atliekamas tik dirbantiems asmenims (Darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, nustatymo taisyklės, patvirtintos 2005 m. sausio 3 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. A1-1/V-2).
Apeliantas nurodo, jog profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas yra dokumentas, kurio pagrindu Darbingumo ir neįgalumo nustatymo tarnyba (toliau – NDN tarnyba) duoda išvadą dėl netekto darbingumo laipsnio. Darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, nustatymo taisyklių 5 punktas numato, kad darbingumo lygis, susijęs su profesinių ligų padariniais, nustatomas visiems asmenims nepriklausomai nuo jų amžiaus, nurodytiems Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 5 straipsnyje, o Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje nurodytos kelios asmenų grupės: asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis ir pan.; valstybės politikai ir pan.; profesinių mokyklų moksleiviai ir pan.; asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose, bei nuteistieji. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 5 straipsnis numato, kad teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurių sveikata buvo sužalota šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis. To paties įstatymo 4 straipsnis, nurodydamas sąlygas, kurioms esant kyla įmonės atsakomybė už žalą dėl profesinio susirgimo, nurodo, kad įmonė privalo atlyginti žalą, jeigu ji padaryta nukentėjusiojo darbo vietoje, kai jis dirba darbo sutartyje sulygtą darbą. Iš šių nuostatų apeliantas daro išvadą, kad įstatymas numato galimybę nustatinėti darbingumo lygį tik dirbantiems asmenims. Tokia įstatymo nuostata, apelianto manymu, įtvirtinta pagrįstai, kadangi NDN tarnyba gali patikrinti tik darbo vietos sąlygas, ištirti, kokioje aplinkoje, kokių rizikos veiksnių buvo veikiamas asmuo, kai jis jau nebedirbo, ji neturi galimybės. J. A. M. nebedirba (nuo 1997 m. sausio 29 d.), yra pensininkas, jam jau 70 metų. Apelianto nuomone, jis beveik 10 metų galėjo būti veikiamas tų pačių jo ligą sukėlusių veiksnių ne darbo, o buities aplinkoje. Todėl profesinės ligos tyrimas šiuo atveju, pasak apelianto, nepagrįstas.
Apeliantas pažymi, jog 2007 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1087 buvo patvirtinti „Profesinių ligų nustatymo kriterijų" pakeitimai. Minėtais pakeitimais įstatymų leidėjas įtvirtino, kad tiriant ir nustatant profesines ligas, turi būti vertinama ligos ir gyvenimo anamnezė, t.y., turi būti įvertinami ir maksimalus latentinis periodas, nukentėjusiojo įpročiai, gyvenimo sąlygos. Pagal to paties norminio akto 3.3 punktą maksimalus latentinis periodas - laikotarpis, po kurio nėra galimybės pagrįstai įrodyti priežastinio ryšio su darbu buvimą. Skundžiamas aktas surašytas praėjus 10 metų nuo tada, kai tretysis suinteresuotas asmuo dirbo Urėdijoje, jame nėra ištirtos nei asmens gyvenimo sąlygos, nei įpročiai, neatsižvelgta į tą aplinkybę, kad jis nebedirba jau dešimt metų.
Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme ginčijo tik profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarką, t.y. VD Inspekcijos sprendimą, o dėl darbo medicinos gydytojo nustatytos profesinės ligos diagnozės panaikinimo kreipėsi į CDME komisiją. Mano, jog pareiškėjas klaidingai interpretuoja 2007 m. gruodžio 19 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1087 patvirtintus Profesinių ligų nustatymo kriterijus, teigdamas, jog šis teisės aktas nustato profesinių ligų tyrimo pakeitimus (profesinių ligų nustatymo kriterijai nekeičia jokių anksčiau priimtų teisės aktų nuostatų, minimas teisės aktas, kaip nurodyta jo 2 punkte, yra skirtas darbo medicinos gydytojams, nustatantiems profesinę ligą, bei gydytojams, įtariantiems profesinę ligą, kitiems sveikatos priežiūros specialistams). Atsakovas pažymi, jog Profesinių ligų nustatymo kriterijų 6.3 punktas vienareikšmiškai nurodo, kad darbo veiklos raida yra pateikiama Akto I-je dalyje. 6.2 punkte minima asmens gyvenimo anamnezė (persirgtos ligos, traumos, įpročiai, gyvenimo sąlygos ir kt.) yra konfidenciali informacija apie asmenį, skirta gydytojui, ji nėra Akto objektas. Pareiškėjas, atsakovo teigimu, klaidingai aiškina ir šio akto 3.3 punktą, teigdamas, jog nėra galimybės įrodyti priežastinio ryšio su darbu buvimą (minėtas punktas teigia, kad maksimalus latentinis periodas - tai laiko trukmė nuo paskutinio kenksmingo darbo aplinkos veiksnio dienos darbe iki to momento, kai paveiktam asmeniui pasireiškė pirmieji ligos simptomai ar požymiai, t.y. maksimalų latentinį periodą apibrėžia ne Akto surašymo data, o pirmųjų užfiksuotų ligos simptomų data). Atsakovas nurodo, jog J. A. M. diagnozuotos profesinės ligos pradiniai simptomai užfiksuoti jo ambulatorinėje kortelėje 1996 m. balandžio 15 d., t.y. dar jam dar dirbant pareiškėjo įmonėje.
Tretysis suinteresuotas asmuo VD Inspekcijos Panevėžio skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad profesinių ligų priežasčių tyrimas atliekamas vadovaujantis Tyrimo ir apskaitos nuostatais, kurie reglamentuoja profesinių ligų priežasčių tyrimą, profesinių ligų diagnozės, išskyrus ūmius apsinuodijimus, nustatymą, profesinių ligų registravimą ir apskaitą. Vadovaujantis šiais Nuostatais (2.1 p.), profesinės ligos tiriamos ir asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis. Darbuotoją tam tikri veiksniai veikia visą jo darbinę veiklą. Todėl įstatymo leidėjas susiejo profesinės ligos nustatymo laiką su darbuotojo darbu, o ne su tuo, kad tiriant profesinį susirgimą, darbuotojas būtinai turi dirbti. Nurodo, jog remiantis Reglamento 23.14.3 punktu, jeigu darbo vietoje profesinė rizika neįvertinta, atliekami profesinės rizikos veiksnių tyrimai; kai nėra galimybės atlikti tyrimus, galima panaudoti kitos įmonės panašios darbo vietos tyrimo duomenis, specialios literatūros ar kitus šaltinius.
Tretysis suinteresuotas asmuo J. A. M. prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino su teismo išvadomis sutinkantis. Teigia, kad pareiškėjas sąmoningai stengiasi užvilkinti bylos išnagrinėjimą, pirmiausia apskųsdamas profesinės ligos tyrimo komisijos surašytą profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą, o prieš pradedant bylą nagrinėti teisme apskųsdamas profesinės ligos diagnozę (Rokiškio rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl periodinės netekto darbingumo kompensacijos mokėjimo).
Nurodo, jog profesinės ligos tyrimo komisija, surašydama Aktą, nustatydama profesinį susirgimą, vadovavosi jo ligos istorija. Pažymi, kad profesinio susirgimo laikotarpis yra pakankamai ilgas. Teigia ilgą laiką dirbęs veikiant vibracijai ir triukšmui (visą laiką dirbo vairuotoju su tuo pačiu automobiliu). Profesine liga nurodo susirgęs tuo metu, kai dirbo Urėdijoje pagal darbo sutartį. Tretysis suinteresuotas asmuo remiasi Darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, nustatymo taisyklių 5 punktu, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 4 straipsniu bei Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 5 straipsniu. Teigia, kad asmeniui daroma fizinė žala dėl darbo aplinkos kenksmingų faktorių poveikio nėra iš karto fiksuojama, nes sveikatos pakenkimas vystosi ilgą laiką dėl nuolatinio nežymaus poveikio. Objektyvūs tyrimai (sveikatos, organizmo būklės medicininiai turimai, darbo aplinkos higieninis įvertinimas ir kt.) leido nustatyti, kad dirbantysis konkrečiose darbo sąlygose buvo veikiamas sveikatai žalingų veiksnių ir dėl to sužalotas. Taip nustatytas žalos padarymas ir jo ryšys su darbo aplinka. Teisės į žalos atlyginimą atsiradimui neturi reikšmės, ar teisės į žalos atlyginimą atsiradimo dieną sužalotas asmuo yra darbo santykiuose su kaltus neteisėtus veiksmus atlikusiu asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3- 512/2006). Tretysis suinteresuotas asmuo taip pat remiasi Tyrimo ir apskaitos nuostatų 2 punktu, pažymi, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką draudiminiu įvykiu pripažįstami ir tie atvejai, kai profesinė liga konstatuojama asmeniui jau nebedirbant pagal darbo sutartį, tačiau esant akivaizdžių įrodymų, jog profesine liga asmuo sirgo tuo metu, kai jis buvo draudžiamas socialiniu draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1737/2002, 2003 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2003).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Profesinių ligų tyrimo tvarkos bendrosios nuostatos įtvirtintos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (byloje aktuali 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr.X-1169 redakcija) VII skyriuje „Nelaimingi atsitikimai darbe, profesinės ligos“ (42-45 straipsniai). Profesinių ligų priežasčių tyrimo, profesinių ligų diagnozės nustatymo tvarką reglamentuoja Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatai (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 487). Atliekant profesinės ligos priežasčių tyrimo procedūrą taip pat turi būti vadovaujamasi Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamentu (patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2004 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 1-269/V-125).
Profesinių ligų tyrimo organizavimo funkciją, taip pat šių ligų aplinkybių ir priežasčių tyrimo funkciją (kartu su sveikatos priežiūros įstaigų atstovais) įstatymų leidėjas pavedė Valstybinei darbo inspekcijai (Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 10 punktas, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 47 straipsnis). Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 10 dalis nustato, kad profesinės ligos priežastis tiria ir jos pripažinimą profesine liga patvirtina profesinės ligos tyrimo komisija. Į šią komisiją įeina darbo inspektorius (komisijos pirmininkas), Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinės įstaigos apskrityje atstovas ir profesinę ligą įtaręs gydytojas.
Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 9,10 dalių, Tyrimo ir apskaitos nuostatų III skyriaus „Profesinių ligų priežasčių tyrimas“ (12-23 punktai, IV skyriaus „Profesinių ligų nustatymas“ (24-32 punktai), Reglamento 18,21,25-36 punktų nuostatomis nustatytą teisinį reglamentavimą, profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūra turi vykti nuosekliai laikantis šiose teisės normose aprašytos tvarkos. Minėtą procedūrą galima suskirstyti į etapus: 1) profesinės ligos priežasčių tyrimą; 2) profesinės ligos nustatymą; 3) nustatytos profesinės ligos patvirtinimą.
Profesinės ligos priežasčių tyrimo etape profesinės ligos tyrimo komisija Tyrimo ir apskaitos nuostatuose nustatyta tvarka ištiria įtariamos profesinės ligos priežastis, Reglamente nustatyta tvarka užpildo ir pasirašo profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I-ąją dalį („Profesinės ligos priežasčių tyrimas“, šio dokumento forma yra patvirtinta Tyrimo ir apskaitos nuostatų 2-ju priedu), su šia akto dalimi supažindina darbuotoją (jo atstovą) ir įmonės vadovą pasirašytinai (Tyrimo ir apskaitos nuostatų 21 punktas, Reglamento 18,21-26 punktai). Profesinės ligos priežasčių tyrimo etape turi būti nustatytos Reglamento 23 punkte nurodytos aplinkybės, tarp jų: darbuotojo darbo veiklos raida (paskutinė ir kitos įmonės, darbo vietos, darbuotojo profesija, pareigos, instruktavimas saugos ir sveikatos darbe klausimais, darbo trukmė (metais) ir profesinės rizikos veiksniai paskutinėje ir kitose įmonėse, galėję sukelti profesinę ligą); darbo veiklos organizavimas (darbo vieta, atliekamas darbas , darbo priemonės, asmeninės apsaugos priemonės, profesinės rizikos vertinimas, darbo ir poilsio režimas, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pasas ir kt.), privalomasis darbuotojo sveikatos tikrinimas. Komisijos pirmininkas, organizuodamas profesinių ligų priežasčių tyrimą, esant reikalui, gali pasitelkti ekspertus ir atitinkamus specialistus (Tyrimo ir apskaitos nuostatų 20 punktas).
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 9 dalis, Tyrimo ir apskaitos nuostatų 24,25 punktai nustato, kad profesinės ligos diagnozę, vadovaujantis profesinių ligų sąrašu, nustato darbo medicinos gydytojas, turintis šios veiklos licenciją. Profesinės ligos nustatymo etapas yra medicininė profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūros dalis, kurioje specialiųjų medicinos žinių turintis specialistas – darbo medicinos gydytojas, susipažinęs su įtariamo susirgus profesine liga asmens ligos istorija, ištyręs asmenį, taip pat remdamasis profesinės ligos tyrimo komisijos pateikta profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I-ąją dalimi („Profesinės ligos priežasčių tyrimas“), nustato profesinės ligos diagnozę arba jos nenustato. Pagal Tyrimo ir apskaitos nuostatų 26 punktą, profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto užpildyta I-oji dalis yra būtinasis dokumentas profesinės ligos diagnozei nustatyti. Taigi, profesinės ligos tyrimo komisija profesinės ligos nustatymo etape nedalyvauja, tačiau privalo pateikti darbo medicinos gydytojui duomenis apie nustatytas galimos profesinės ligos priežastis, t.y. užpildytą ir pasirašytą profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I-ąją dalį (Tyrimo ir apskaitos nuostatų 26 punktas, Reglamento 26 punktas). Darbo medicinos gydytojas, nustatęs profesinės ligos diagnozę, arba jos ne nustatęs, užpildo profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto II-ąją dalį („Profesinės ligos patvirtinimas“, šio dokumento forma yra patvirtinta Tyrimo ir apskaitos nuostatų 2-ju priedu), ją pasirašo ir išsiunčia profesinės ligos tyrimo komisijos pirmininkui (Tyrimo ir apskaitos nuostatų 28,29 punktai, Reglamento 31,32,34 punktai).
Pagal Tyrimo ir apskaitos nuostatų 29 punktą, Reglamento 36 punktą, profesinės ligos tyrimo komisijos pirmininkas, gavęs darbo medicinos gydytojo užpildytą profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto II-ąją dalį su nustatyta ar nenustatyta profesinės ligos diagnoze, per 3 darbo dienas pateikia pasirašyti aktą komisijos nariams. Taigi, profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūrą užbaigia profesinės ligos tyrimo komisija pasirašydama visą profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą (pagal Tyrimo ir apskaitos nuostatų 2-ju priedu patvirtintą akto formą vieta komisijos parašams yra nustatyta akto II-osios dalies pabaigoje). Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 12 dalyje, Tyrimo ir apskaitos nuostatų 29 punkte, Reglamento 38 punkte nurodyta, kad profesinės ligos tyrimo komisijos surašytas profesinės ligos patvirtinimo aktas pateikiamas pasirašyti darbdavio atstovui ir darbuotojų atstovui (atstovams) saugai ir sveikatai. Iš minėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad aptartoje stadijoje profesinės ligos tyrimo komisijos pasirašytas profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas yra vientisas profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūros baigiamasis dokumentas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors J. A. M. profesinės ligos tyrimo komisijos 2007 m. gegužės 9 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas Nr.07-05-241 yra visiškai užbaigtas, 2007 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas Akto I- ąją dalį apskundė Lietuvos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui, o dėl profesinės ligos diagnozės (Akto II-osios dalies) skundą pateikė CDME komisijai. Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. (12)SD-15570 pareiškėjo skundą dėl Akto I-osios dalies išsprendė. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą dėl J. A. M. profesinės ligos tyrimo komisijos akto I-osios dalies („Profesinės ligos priežasčių tyrimas“), taip pat dėl Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. (12)SD-15570, kuriuo atsakovas atmetė pareiškėjo skundą dėl Akto I-osios dalies, panaikinimo. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant apelianto skundžiamą sprendimą, CDME sprendimo dėl Urėdijos skundo nebuvo priėmusi. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl nagrinėjamos administracinės bylos sustabdymo kol CDME komisija priims sprendimą, kadangi pareiškėjo prašymas neatitiko nei vieno iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalyje numatytų bylos sustabdymo pagrindų. Iš bylos šalių atstovų apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad CDME komisija pareiškėjo skundo dėl J. A. M. nustatytos profesinės ligos diagnozės nėra išnagrinėjusi iki šiol.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 12 dalis nustato, kad komisijos, tyrusios profesinę ligą, sprendimus bei išvadas dėl profesinės ligos priežasčių ir dėl tyrimo tvarkos tyrime dalyvavę darbdavio atstovas ir darbuotojų atstovas (atstovai) saugai ir sveikatai gali apskųsti teismui arba, vadovaudamiesi Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais, vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui ar teismui. Šį įstatymo nuostata yra perkelta į Tyrimo ir apskaitos nuostatų 22 punktą. Vadinasi, pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka prieš kreipiantis į administracinį teismą dėl profesinės ligos priežasčių ir dėl tyrimo tvarkos nėra privaloma tik galima, jei suinteresuotas subjektas to pageidauja. Reglamento 27 punkte nurodyta, kad jeigu komisijos sprendimas dėl įtariamos profesinės ligos priežasčių ir tyrimo tvarkos apskundžiamas vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui ar teismui, gavusi vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ar teismo sprendimą, komisija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gauto sprendimo užregistravimo, jei reikia, atlieka papildomus tyrimus ir tyrimo dokumentus prideda prie akto pirmosios dalies. Kadangi Akto I-oji dalis yra būtinasis dokumentas darbo medicinos gydytojui sprendžiant klausimą dėl profesinės ligos nustatymo (Tyrimo ir apskaitos nuostatų 26.2 punktas), šios Akto dalies papildymas atitinkamais tyrimais ar kitais duomenimis profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūroje gali būti teisiškai reikšmingas tuo atveju, jei šie duomenys darbo medicinos gydytojui pateikiami iki profesinės ligos nustatymo ar nenustatymo (Akto II-osios dalies užpildymo). Minėtas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad suinteresuotam asmeniui pateikus skundą dėl profesinės ligos priežasčių ir dėl tyrimo tvarkos po to, kai surašoma Akto I-oji dalis, profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūra turėtų būti tęsiama gavus sprendimą dėl pateikto skundo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas skundą dėl profesinės ligos priežasčių ir tyrimo tvarkos (Akto I-osios dalies) neprivaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pateikė po to, kai profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūra buvo užbaigta, tačiau pareiškėjas nesutinka ir su profesinės ligos J. A. M. nustatymu ir yra pateikęs skundą CDME komisijai privalomąja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad ginčus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendžia Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija. Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. Šią įstatymo normą detalizuojantys Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 31,32 punktai bei Reglamento 39 punktas numato, kad suinteresuoti asmenys (darbuotojas ar jo atstovas, įmonės vadovas, draudimo įstaiga), nesutinkantys su profesinės ligos diagnozės nustatymu ar nenustatymu, į CDME komisiją turi kreiptis raštu ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo dienos. Iš minėto teisinio reglamentavimo seka, kad įstatymu (DSSĮ 44 straipsnio 13 dalis) yra nustatyta, jog ginčams dėl profesinės ligos nustatymo (nenustatymo) yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Iš Tyrimo ir apskaitos nuostatų 31 punkto bei Reglamento 39 punkto nuostatų, numatančių, kad skundą CDME komisijai suinteresuotas asmuo gali paduoti per nustatytą terminą, kuris skaičiuojamas nuo akto gavimo dienos, seka išvada, kad skundą CDME komisijai suinteresuotas asmuo gali paduoti profesinės ligos tyrimo komisijai visiškai užbaigus profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūrą (nustatyta tvarka atlikus veiksmus dėl akto I-osios ir II-osios dalyse nurodytų aplinkybių nustatymo, po to komisijai pasirašius visą profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą). Byloje esanti Urėdijos 2007 m. rugpjūčio 13 d. skundo CDME komisijai kopija patvirtina, kad privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka skųsdamas J. A. M. nustatytą profesinės ligos diagnozę, pareiškėjas Komisijai pateikė užbaigtą Aktą, kaip to reikalauja minėtos teisės aktų nuostatos. Taigi, pareiškėjas ginčą kelia dėl visiškai užbaigto profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto, kuriuo J. A. M. nustatyta profesinė liga. Nors profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I-oji („Profesinės ligos priežasčių tyrimas“) ir II-ji („Profesinės ligos patvirtinimas“) dalys pildomos atskirai, tačiau užbaigtas profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas yra vientisas dokumentas, kuriuo pirmiau minėtais teisės aktais numatyta tvarka nustatoma, kad dirbantis arba dirbęs darbuotojas serga profesine liga. Taigi ginčai dėl užbaigto profesinės ligos tyrimo komisijos akto turėtų vykti laikantis privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas ginčą kelia dėl visiškai užbaigto profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto ir siekia nuginčyti profesinės ligos J. A. M. nustatymą ta apimtimi, kiek tai yra susijęs su jo darbu Urėdijoje ir yra pateikęs skundą CDME komisijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o minėta institucija iki pareiškėjo skundo pateikimo teismui nebuvo priėmusi jokio sprendimo, laikytina, jog skundas teismui paduotas tinkamai nepasinaudojus šios kategorijos byloms nustatyta išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, t.y. CDME komisijai priėmus atitinkamą sprendimą ir pareiškėjui su juo nesutinkant, šis sprendimas gali būti apskųstas administraciniam teismui (ABTĮ 25, 32 straipsniai, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 13 dalis). Iš apelianto paaiškinimo nustatyta, kad CDME komisijos neveikimo (sprendimo dėl skundo nepriėmimo) jis nėra apskundęs. Skundo teismui padavimas negavus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, jei prieš kreipiantis į teismą šia tvarka pasinaudoti privaloma, vertintinas kaip nepasinaudojimas šia tvarka kai dar yra galimybė ja pasinaudoti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, o skundą palieka nenagrinėta, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 straipsnyje nurodytos aplinkybės, t.y. jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima ja pasinaudoti. Remiantis išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas dėl 2007 m. gegužės 9 d. J. A. M. profesinės ligos tyrimo komisijos profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. 07-05-241 dalies panaikinimo, naikintina ir šioje dalyje pareiškėjo skundas paliktinas nenagrinėtas. Skundo palikimas nenagrinėtu sukelia Administracinių bylų teisenos įstatymo 104 straipsnyje nustatytas pasekmes, t.y. pašalinus sąlygas, dėl kurių skundas buvo paliktas nenagrinėtas, suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą su skundu (prašymu) bendra tvarka.
Patikrinusi bylą kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime bylos įrodymais bei įstatymų normomis pagrįstais (ABTĮ 87 straipsnio 7 dalis) argumentais, kad 2007 m. rugsėjo 14 d. atsakovo sprendimas Nr. (12)SD-15570 yra pagrįstas ir jį naikinti nėra pagrindo. Minėtas atsakovo sprendimas yra priimtas tik dėl profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos (procedūros). Pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, pagrįstai sutiko su atsakovu, jog profesinės ligos priežasčių tyrimas buvo atliktas laikantis teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių.
Apelianto argumentą, kad profesinės ligos tyrimo komisija negalėjo pradėti profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūros nebedirbančiam asmeniui (šiuo atveju - pensininkui), paneigia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 2 dalis) ir gauti valstybės socialinę paramą įstatymų numatytais atvejais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis). Darbuotojų konstitucinė teisė turėti sveikas ir saugias darbo sąlygas įgyvendinama per Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas. Pagal šiame įstatyme pateiktas sąvokas, profesinė liga – ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga; lėtinė profesinė liga – darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių per tam tikrą darbo laiką (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 28 dalis, 42 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Reglamentas įpareigoja tiriant įtariamos profesinės ligos priežastis nustatyti darbuotojo darbo veiklos raidą, profesinės rizikos veiksnius, galėjusius sukelti profesinę ligą, tarp jų - paskutinėje įmonėje, kurioje darbuotojas buvo veikiamas. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 43 straipsnio 3 dalis įpareigoja lėtinę profesinę ligą įtarusį gydytoją ne vėliau kaip per 3 dienas apie tai pranešti VD inspekcijai. Reglamento 6-9 punktai įpareigoja VD Inspekcijos teritorinio skyriaus vedėją gavus profesinę ligą įtarusio gydytojo pranešimą potvariu sudaryti profesinės ligos tyrimo komisiją. Iš minėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad VD inspekcijos teritoriniam skyriui gavus informaciją apie įtariamą profesinę ligą, nepriklausomai nuo to, ar toks įtarimas iškyla dėl darbo santykiuose su atitinkamu darbdaviu esančio, ar dėl juos nutraukusio asmens, turi būti sudaryta profesinės ligos tyrimo komisija, kuri turi pradėti ir atlikti profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo bei patvirtinimo procedūrą (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 43 straipsnio 2,3 dalys, 44 straipsnio 1, 2, 9, 11 dalys, Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 10 punktas, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 2.1, 13, 21, 29 punktai, Reglamento 6-10, 18, 21-28, 36-38 punktai). Kaip matyti iš bylos medžiagos, VD Inspekcijos Panevėžio teritorinis skyrius, 2007 m. kovo 23 d. gavo J. A. M. profesinę ligą įtarusios gydytojos pranešimą apie įtariamą profesinę ligą, 2007 m. balandžio 11 d. VD Inspekcijos Panevėžio teritorinis skyriaus vedėjo potvarkiu buvo sudaryta profesinė ligos tyrimo komisija, susidedanti iš VD Inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus vedėjo paskirtos darbo inspektorės (komisijos pirmininkė), Panevėžio visuomenės sveikatos centro paskirtos specialistės (gydytojos) bei gydytojos, įtarusios profesinę ligą. Taigi, J. A. M. profesinės ligos tyrimas buvo pradėtas įstatymu įgaliotai organizuoti profesinės ligos tyrimą institucijai nustatyta tvarka gavus pranešimą apie įtariamą profesinę ligą, tyrimą atliko nustatyta tvarka sudaryta profesinės ligos tyrimo komisija.
Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimas pakeičiamas: sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas dėl 2007 m. gegužės 9 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. 07-05-241 dalies panaikinimo atmestas, palikina nenagrinėta. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktai, 103 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais,
nutaria:
pareiškėjo valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą pakeisti: panaikinti šio sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl 2007 m. gegužės 9 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. 07-05-241 dalies panaikinimo, ir šioje dalyje valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdijos skundą palikti nenagrinėtą.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.