- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-271-303-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00785-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Stasys Punys, Laureta Ulbienė
- Nukentėjusysis
- K. L., Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų
- Kaltinamasis
- A. M., R. K., J. B.
- Kategorijos
Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Alenas PiesliakasBaudžiamoji byla Nr. 1A-271/11Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00785-2010-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)
2011 m. birželio 17 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo K. L. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. M., R. K., J. B. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. 2 d., požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M., R. K. ir J. B. buvo kaltinami tuo, kad neturėdami teisėto pagrindo, grasindami panaudoti fizinį smurtą ir panaudodami fizinį smurtą, vertė kitą asmenį perduoti turtą A. M. naudai, o būtent: veikdami bendrininkų grupėje, neturėdami teisėto pagrindo, panaudoję fizinį smurtą ir psichinę prievartą, atvirai vertė nukentėjusįjį K. L. perduoti 5200 Lt vertės turtą A. M. naudai – 2009 m. gruodžio mėnesį, A. M. ir J. B. nuvyko į K. L. darbovietę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur A. M. sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą, gąsdino ryšiais su nusikalstama „Zelionų“ grupuote, pagrasino nužudyti bei pareikalavo 5000 Lt už tarpininkaujant J. B., jam, K. L. parduotas nekokybiškas narkotines medžiagas (kanapes), nurodydamas pinigus perduoti per tris mėnesius. Po to, A. M. ir R. K. naudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį SMS pranešimais bei telefoninių skambučių metu reikalavo K. L. susitikti, o šiam sutikus, 2010-06-03, apie 17.00 val., prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pakartotinai pareikalavo iš nukentėjusiojo 5200 Lt, liepdami juos sumokėti per dvi savaites, po ko, 2010-06-29, apie 15.00 val., prie (duomenys neskelbtini) paėmė iš K. L. dalį reikalaujamų pinigų – 300 Lt ir iškart buvo sulaikyti policijos pareigūnų, t.y. buvo kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 181 str. 2 d., padarymu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis K. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. M., R. K. ir J. B. kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 181 str. 2 d. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino kaltinamųjų duotus parodymus patikimais, kuriais galima remtis byloje, apelianto parodymus nepagrįstai laikydamas nepatikimais, ko pasėkoje, padaręs klaidingas išvadas, priėmė klaidingą nuosprendį – kaltinamuosius išteisino. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme jis davė nuoseklius parodymus apie tai, kad A. M., R. K. ir J. B. jį terorizavo, gąsdino smurtu, reikalavo iš jo perduoti 5200 litų A. M. naudai, nuolat jam grasino telefonu, siuntė grasinančio turinio SMS žinutes, buvo atėję į jo namus bei į jo darbovietę, kur, grasindami mirtimi, sudavė jam smūgį į veidą, ko pasėkoje jam buvo nežymiai sužalotas veidas, po akimi kurį laiką buvo mėlynė. Pažymi, kad nurodytų asmenų pareiškimą, kad jam gali tekti aiškintis „Zelionų„ nusikalstamos grupuotės, su kuria bendrauja A. M., nariams, vertina kaip grasinimą. Atkreipia dėmesį, kad nurodyti asmenys visada veikė grupėje, susitikti su juo ateidavo mažiausiai dviese, taip demonstruodami savo pranašumą, ir dėl nuolatinio terorizavimo bei gąsdinimo apeliantas buvo priverstas kreiptis į policiją, po ko susitikimai su nurodytais asmenimis ir bendravimas telefonu su jais buvo kontroliuojami policijos pareigūnų, panaudojant technines priemones. Mano, kad pripažindamas pastarojo parodymus, kuriuos, neva, paneigė kaltinamųjų A. M. ir J. B. parodymai, nepatikimais, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino proceso dalyvių parodymus ir padarė neteisėtas išvadas, kurios faktiškai tapo kaltinamųjų išteisinimo pagrindu.
Taip pat mano, kad teismas netinkamai įvertino ir kitus byloje surinktus įrodymus, konstatuodamas, kad apžiūrėjus kaltinamųjų telefonus, nenustatyti kokie nors ryšiai tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo, kadangi be nustatytų 3 SMS A. M. K. L. atsiųstų žinučių, teismui nėra pateikti jokie kiti duomenys apie skambučių intensyvumą, kuris galėtų rodyti smurto naudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu, bei nustatydamas, kad stenogramose užfiksuoti kaltinamųjų ir nukentėjusiojo pokalbiai apie pinigų grąžinimą nebuvo bauginančio pobūdžio, bei kad jie laikytini civiliniais santykiais.
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: A. M. pripažinti kaltu pagal LR BK 181 str. 2 d. ir skirti laisvės atėmimą trejiems metams, R. K. pripažinti kaltu pagal LR BK 181 str. 2 d. ir skirti laisvės atėmimą dvejiems metams aštuoniems mėnesiams, J. B. pripažinti kaltu pagal LR BK 181 str. 2 d. ir skirti laisvės atėmimą dvejiems metams aštuoniems mėnesiams, bausmes paskiriant atlikti pataisos namuose.
Mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, todėl naikintinas, kadangi teismo išvados dėl A. M., R. K. ir J. B. inkriminuotų veikų neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiojo parodymus kritiškai ir vadovavosi R. K. ir J. B. parodymais. Nurodo, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, aplinkybes dėl turto prievartavimo aiškino analogiškai, parodymus davė įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, jo parodymai sutampa su byloje esančiais užfiksuotais jo ir kitų kaltinamųjų pokalbiais susitikimų metu, juolab, kad tais pačiais motyvais teismas vadovavosi kaltinamųjų J. B. ir R. K. parodymais. Būtent pastarųjų parodymai, prokuroro nuomone, vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotiems susitikimų tarp A. M., R. K. ir K. L. pokalbiams bei nuosekliems nukentėjusiojo parodymams.
Prokuroras mano, kad vertinant byloje užfiksuotus duomenis, galima padaryti vienareikšmę išvadą, jog prieš nukentėjusį buvo pavartotas fizinis smurtas bei psichinė prievarta, kad pinigus grąžinti reikalavę visi trys kaltinamieji veikė tarpusavyje suderintais veiksmais, todėl bendrininkavimo aspektas byloje buvo nustatytas tinkamai. Be to, prokuroro nuomone, teismas neobjektyviai ir nepilnai išnagrinėjo bylą, neapklausęs teisminio nagrinėjimo metu naujai paaiškėjusios liudytojos K. L.
Teismo posėdyje nukentėjusysis K. L., jo atstovas ir prokuroras prašė apeliacinius skundus patenkinti, išteisintieji A. M., R. K., J. B. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo K. L. ir prokuroro apeliaciniai skundai, jų ribose, atmestini.
Pagrindiniu turto prievartavimo objektu laikoma nuosavybė. Papildomi objektai yra asmens sveikata bei laisvė. Šio nusikaltimo dalykas yra bet kokia turtinė nauda, kurios siekiama gauti pažeidžiant nukentėjusiojo turtines teises ir interesus BK 182 straipsnio dispozicijoje nurodytais būdais. Taigi juridine prasme prievartauti įmanoma tik svetimą turtą, t. y. turtą, kuris priklauso kitam asmeniui nuosavybės teise.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis K. L. disponavo iš nusikalstamos veikos gautais pinigais – 5 200 lt, kuriuos jis gavo, kaip teigia pats, per J. B., pardavęs A. M. narkotines medžiagas – kanapes, kurias pastarasis, kaip nekokybiškas, K. L. gražino, pareikalaudamas iš nukentėjusiojo gražinti jam sumokėto už šias medžiagas dydžio pinigų sumą. K. L., jam gražintas kanapes suvartojo pats, tuo tarpu už jas gautų pinigų, A. M. negražino.
Akivaizdu, kad pinigų kilmė, kuriuos K. L. gavo už parduotas narkotines medžiagas, negali būti pateisinama nei įstatymu, nei sandoriu, o tai reiškia kad jie negali pastarajam priklausyti nuosavybės teise ( CK 6.241 str. ). Iš to seka, kad išteisintieji kėsinosi į interesą, kurio neteisėtumas yra akivaizdus, t. y. siekė patenkinti savo turtines pretenzijas, pažeisdami neteisėtus nukentėjusiojo interesus. Tuo tarpu įstatymai saugo tik tas civilines teises, kurios įgyvendinamos neprieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ir visuomenės moralės normoms ( CK 1.137 str. 5 d. ).
Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo K. L. turtinių teisių, kurios buvo įgytos pažeidžiant įstatymą, negalima laikyti baudžiamojo įstatymo, numatyto BK 181 straipsnyje apsaugos objektu. Taigi, nesant pagrindinio turto prievartavimo objekto, nėra ir šios veikos padarymu kaltinamų asmenų veiksmuose, nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. 2 d. sudėties, o tai reiškia, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. 2 d. požymių.
Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. M., R. K. ir J. B. išteisinimo, nors kiek ir kitais motyvais, tačiau pagrįsta, išteisinimo pagrindas nurodytas teisingas.
Nesant pagrindinio turto prievartavimo objekto, nėra pagrindo analizuoti ir kitų, apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, tame tarpe ir susijusių su šios veikos būtinaisiais požymiais - psichinės prievartos bei fizinio smurto naudojimu. Kita vertus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo, šiuo klausimu, išdėstyta nuosprendyje argumentacija. Byloje išties, be nukentėjusiojo K. L. parodymų, kitų patikimų įrodymų, kad jo atžvilgiu, buvo naudojama psichinė prievarta bei fizinis smurtas 2009 m. gruodžio mėnesį, šio darbovietėje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, SMS pranešimais bei telefoniniais skambučiais, kas, esant atitinkamiems kaltinimams, leistų spręsti apie galimai padarytas jo atžvilgiu kitas veikas, nėra. Išskyrus tai, kad K. L. turėjo finansinių problemų su J. B., kitų, nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, susijusių su, kaip kad šis teigia, jo turto prievartavimu, panaudojant smurtą ar psichinę prievartą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja, tuometinė K. L. draugė, K. L., patvirtinti negalėjo, teigdama, jog apie santykius, buvusius tarp K. L. ir išteisintųjų, jai nieko nėra žinoma, išskyrus muštynių faktą Naujųjų Metų naktį bare. Tuo tarpu dėl ko kilo muštynės, bei kas jas pradėjo, nežino. Kad K. L. nagrinėjamos veikos laikotarpiu būtų mačiusi sumuštą, liudytoja taipogi neprisiminė.
Kita vertus, ir techninių priemonių pagalba 2010-06-03 ir 2010-06-29 užfiksuotų pokalbių turinys, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, negali būti vertinamas tik vienareikšmiai, t. y. kaip nukentėjusiojo atžvilgiu naudota psichinė prievarta, galinti sudaryti vieno ar kito nusikaltimo sudėtį ( 2 t. b. l. 57-59, 66 ). Sprendžiant iš visų bylos aplinkybių, t. y. socialinės aplinkos, kuri supo nagrinėjamos bylos dalyvius bei tarp jų susiformavusius santykius, šių santykių pobūdį, dalies šiomis priemonėmis užfiksuoto pokalbio su K. L. turinys labiau panašus į psichologinį spaudimą, įspėjimą bei išreikštą nepasitenkinimą, siekiant atgauti pinigus, sumokėtus už įsigytas iš nukentėjusiojo ir jam gražintas nekokybiškas narkotines medžiagas - kanapes.
Dėl aukščiau pasakyto, teisėjų kolegija daro išvadą, jog įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. nuostatų, todėl tenkinti apeliacinius skundus bei naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendį, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro bei nukentėjusiojo K. L. apeliacinius skundus atmesti.