- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-08
- Bylos Nr.
- 1A-361-365/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37240-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- D. A. B., V. B., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus
- Kaltinamasis
- D. A. B.
- Advokatai
- Viktoras Rutkauskas, Žana Timaškova
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Audriaus Cinino ir Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Ingai Šaranovai, dalyvaujant prokurorei Julijai Jolitai Kryževičienei, nuteistajam D. A. B. (D. A. B.) ir jo gynėjui advokatui Viktorui Rutkauskui, nuteistajam V. B. (V. B.) ir jo gynėjai advokatei Žanai Timaškovai, vertėjai Ingridai Petrulienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. B. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės M. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:
- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 148 straipsnio 1 dalį (E. V. veiksmų laisvės varžymas) - 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- BK 259 straipsnio 2 dalį (nedidelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) įgijimas, laikymas ir gabenimas) - 30 (trisdešimties) parų arešto bausme;
- BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (pasikėsinimas įvykdyti vagystę iš automobilio Ford Focus valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) - 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;
- BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš automobilio Volvo XC 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) - 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;
BK 187 straipsnio 3 dalyje (D. C. nedidelės vertės turto sugadinimas) - 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.
Paskirtas bausmes subendrinus, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, D. A. B. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.
Į paskirtą bausmę įskaitytas kaltinamojo D. A. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. (3 dienos) bei suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
D. A. B. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystė) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
- BK 148 straipsnio 1 dalį (E. V. veiksmų laisvės varžymas) – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;
- BK 259 straipsnio 2 dalį (nedidelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) įgijimas, laikymas ir gabenimas) – 30 (trisdešimties) parų arešto bausme;
- BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (pasikėsinimas įvykdyti vagystę iš automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;
- BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš automobilio „Volvo XC 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;
- BK 187 straipsnio 3 dalį (D. C. nedidelės vertės turto sugadinimas) – 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.
Paskirtas bausmes subendrinus, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, V. B. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.
Į paskirtą bausmę įskaitytas kaltinamojo V. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas 2018 m. rugpjūčio 4 d. (1 diena), bei nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d., iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. (2 dienos) ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
V. B. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystė) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Iš kaltinamųjų D. A. B. ir V. B. solidariai priteista 280 eurų turtinei ir 800 neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam E. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. D. A. B. ir V. B. buvo kaltinami tuo, kad 2018 m. rugpjūčio 4 d., apie 00.30 val., veikdami bendrininkų grupėje, atvirai pagrobė svetimą, E. V. priklausantį automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį šalia užkandinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini).
Šiais veiksmais D. A. B. ir V. B. buvo kaltinami padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
2. D. A. B. ir V. B., nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2018 m. rugpjūčio 4 d. apie 00.30 val., šalia užkandinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), varžė žmogaus veiksmų laisvę, o būtent: jie, panaudodami psichinę prievartą, t.y. D. A. B. pagrasinus, kad sudaužys E. V. priklausantį automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) reikalavo iš nukentėjusiojo elgtis pagal jų nurodymą – sėsti į minėtą automobilį ir važiuoti kartu su jais. Po ko, įbaugintas E. V. įsėdo į D. A. B. vairuojamą automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o V. B. atsisėdus automobilio galinėje keleivio sėdynėje, važiavo kartu su jais, kol minėtas automobilis (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas policijos pareigūnų.
Šiais savo veiksmais D. A. B. ir V. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 148 straipsnio 1 dalyje.
3. Be to, jie, nuteisti už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 4 d., apie 1 val., veikdami bendrininkų grupėje, (duomenys neskelbtini), Trakų rajone, tiksliai nenustatytoje vietoje, netoli geležinkelio bėgių, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdami tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo du polietileninius maišelius su augalinės kilmės medžiaga, t. y. ne mažiau kaip 0,0771 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurią neteisėtai, neturėdami tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė bei gabeno su savimi automobilyje „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kol tą pačią naktį, apie 01.40 val., jų automobilį besivejant policijos pareigūnams, vieną maišelį įgytos narkotinės medžiagos V. B. išmetė pro automobilio langą, o kita dalis – 0,0771 g kanapių buvo policijos pareigūnų rasta ir paimta minėtame automobilyje, sustojusiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Šiais savo veiksmais D. A. B. ir V. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.
4. Be to, jie, nuteisti už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 28 d., apie 23.20 val., veikdami bendrininkų grupėje, D. A. B. išdaužius automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 50 eurų vertės dešinės pusės priekinių durelių stiklą, bendrais veiksmais įsibrovė į minėtą automobilį ir pasikėsino pagrobti svetimą, D. K. priklausantį 410 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „One+5” IMEI (duomenys neskelbtini), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo valios nepriklausančių aplinkybių, nes pamatę atvykusius policijos pareigūnus, pradėjo bėgti ir išmetė minėtą telefoną.
Šiais savo veiksmais D. A. B. ir V. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje.
5. Be to, jie 2018 m. rugpjūčio 28 d., apie 23 val., veikdami bendrininkų grupėje, išdaužę automobilio „VOLVO XC 90“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 200 eurų vertės kairės pusės priekinių durelių stiklą, įsibrovė į minėtą automobilį ir pagrobė svetimą, D. C. priklausantį 601 eurų vertės turtą: odinę rudos spalvos striukę „LEVIS“ 400 eurų vertės, smėlio spalvos kelnes 100 eurų vertės, languotus marškinius 50 eurų vertės, odinį rudos spalvos diržą 50 eurų vertės, mėlynos spalvos pakabuką „Talismanas“ 1 euro vertės.
Šiais savo veiksmais D. A. B. ir V. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, kaltinamuosius D. A. B. ir V. B. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2018-08-04 epizode dėl automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės) išteisino, konstatavęs, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas) ir darė išvadą, jog byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad D. A. B. ir V. B. veiksmai šioje dalyje atitinka BK 148 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį šioje dalyje, savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamųjų D. A. B. ir V. B. kaltę, t.y. turėjus tyčią pasisavinti E. V. priklausantį automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi bylos duomenimis, užvaldydami minėtą automobilį, jie turėjo tikslą nuvažiuoti iki naktinio baro nusipirkti alkoholio, o remiantis Teismų praktika, nustačius, kad kaltininkas nori pasinaudoti kitam asmeniui priklausančiu automobiliu tik laikinai ir turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, konstatuotina, kad tokia veika nesudaro visų vagystės sudėties požymių.
6.1. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, kad kaltinamieji D. A. B. ir V. B. 2018-08-04 neteisėtai įgijo nedidelį kiekį narkotinių medžiagų ir nustatęs, jog kaltinamųjų tikslas platinti narkotines medžiagas byloje surinktais įrodymais nenustatytas, darė išvadą, jog kaltinamųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.
6.2.Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus dėl vagystės iš automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), darė išvadą, jog šiame epizode kaltinamieji D. A. B. ir V. B. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes jie negalėjo laisvai disponuoti iš automobilio ,,Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobtu telefonu, kadangi jį išmetė bėgdami nuo policijos pareigūnų, o telefonas rastas netoli pastato, esančio (duomenys neskelbtini), prie kurio ir stovėjo nukentėjusiojo automobilis. Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas konstatavo, kad D. A. B. ir V. B. veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas įvykdyti vagystę iš automobilio ,,Ford Focus", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.
6.3. Epizode dėl vagystės iš automobilio „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir turto sugadinimo pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad kaltinamieji D. A. B. ir V. B., veikdami bendrininkų grupėje, išdaužė automobilio „VOLVO XC 90“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kairės pusės priekinių durelių stiklą, įsibrovė į minėtą automobilį ir pagrobė nukentėjusiajam D. C. priklausantį turtą ir konstatavo, kad kaltinamųjų veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
7. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. A. B. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti 2019 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skundą grindžia tuo, kad:
7.1. Dėl 2018-08-04 padarytų nusikaltimų (dėl nukentėjusiojo E. V. automobilio pagrobimo) jis nieko neprisimena, tvirtina, kad nukentėjusįjį E. V. apeliantas pažino tik vasaros pabaigoje, kuomet jis buvo sutikęs šį prie „Cento“ parduotuvės, kuomet nukentėjusysis ir pasakė, kad jis (D. A. B.) E. V. nuvežė girtą į (duomenys neskelbtini) gatvę. Anot apelianto, jis, perskaitęs kaltinamajame akte nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, buvo nustebintas, kad neva jis (D. A. B.) darė psichologinį spaudimą nukentėjusiajam E. V. ir privertė pastarąjį važiuoti į naktinę parduotuvę pirkti alkoholio. Apelianto teigimu tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai, kurie yra nukentėjusiojo draugai, išgalvojo šią istoriją, jog jis (D. A. B.) vairavo automobilį, nes jis (D. A. B.) automobilio nevairuoja ir neturi teisių. Dėl šiame automobilyje rastų narkotinių medžiagų apeliantas tvirtino taip pat nieko nežinantis, ši istorija taip pat yra išgalvota nukentėjusiojo, siekiant nepagrįstai apkaltinti jį ir V. B.. Apelianto vertinimu, šie narkotikai priklausė nukentėjusiajam, kuris galimai nutrynė savo pirštų antspaudus ir taip siekė pats išvengti baudžiamosios atsakomybės. Anot apelianto, neįtikinama, jog nepažįstamas asmuo dėtų į automobilio dureles narkotikus, nes paprastai asmuo narkotikus laiko prie savęs. Teigia nežinantis ir tai, kas bėgo iš automobilio, nes kuomet jis (D. A. B.) būtų bėgęs, jis būtų užfiksuotas vaizdo įrašu.
7.2. Dėl nukentėjusiojo D. K. priklausančio mobilaus telefono vagystės apeliantas tvirtina nieko nežinantis. Su V. B. jis nieko nesitarė, tiesiog nakties metu pro piceriją ėjo namo. Pamatęs policininką jis pradėjo bėgti, nes išsigando policininko, kadangi (duomenys neskelbtini) buvo incidentas tarp policijos ir nekalto žmogaus, kuomet žmogų policininkas nužudė dėl nieko. Nors liudytojas šiame epizode tvirtino, kad jis (D. A. B.) buvo su gobtuvu, mano, jog iš 30 metrų atstumo, neįmanoma įžvelgti žmogaus, tvirtina, jog tą naktį jis buvo be gobtuvo.
7.3. Taip pat apeliantas teigė, jog jis nieko nežino ir apie vagystę iš nukentėjusiojo D. C. automobilio. Apeliaciniame skunde nurodo, jog kaltinime nurodytų drabužių jis iš automobilio nevogė, eidamas gatve rado daiktus ant žemės, todėl paėmė striukę ir diržą. Pasak apelianto, pro tą vietą šalia mašinos praėjo du neatpažinti asmenys nešini pakaba su rūbais, tačiau kas nešė rūbus, šie asmenys nebuvo atpažinti. Minėtame automobilyje buvo rastas V. B. kraujas ir jis prisipažino, kad sudaužė mašinos stiklą, todėl, kad šis automobilis jį partrenkė. Pažymi, jog tuo atveju, kuomet jis taip pat būtų prie šio automobilio, ant šio automobilio taip pat liktų jo pirštų atspaudai, ar kraujas.
2. Apeliacinius skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-19 nuosprendį dalyje dėl D. A. B. ir V. B. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: D. A. B. ir V. B. pripažinti kaltais pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystė) ir nubausti laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1,4 d., bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su D. A. B. ir V. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir D. A. B. paskirti galutinę 4 (ketvertų) metų laisvės atėmimo bausmę, V. B. – 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
8.1. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino D. A. B. ir V. B. pagal BK 178 str. 2 d. (automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystė), todėl nuosprendis šioje dalyje naikintinas bei priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.). Skundą prokurorė grindžia tuo, kad:
8.2. BK 178 straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai asmuo daiktą paima ir pasisavina, t. y. užvaldo fiziškai, turint tikslą valdyti jį kaip nuosavą, atimdamas iš savininko galimybę tą turtą valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Nagrinėjamu atveju D. A. B. ir V. B. svetimą automobilį paėmė iš jo buvimo vietos, turėjo savo žinioje ir naudojosi juo kaip savu, pagal savo poreikius, atimdami iš savininko galimybę jį valdyti ir naudotis.
8.3. Pažymi kad Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato trumpalaikės nuosavybės teisių apsaugos, o BK 178 straipsniu įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje numatytas nuosavybės neliečiamumo principas. Teismas, išteisindamas kaltinamuosius dėl automobilio pagrobimo, iš esmės pritarė tam, kad nuosavybė gali būti neginama, kad pasinaudojimas kito asmens turtu prieš šio valią, neužtraukia teisinės atsakomybės.
8.4. Akcentuojama, jog iš nukentėjusiojo E. V. bei jo draugų parodymų matyti, kad automobilis buvo užgrobtas prieš savininko valią, ignoruojant bet kokius jo prieštaravimus bei pasinaudojant tuo, jog automobilio rakteliai buvo palikti užvedimo spynelėje. Šiuo atveju, konstatuojant, kad kaltinamieji norėjo tik nuvažiuoti iki parduotuvės ir nepripažįstant jų veiksmų kaip nusikalstamos veikos, prokurorė daro išvadą, kad bet kuris asmuo, užsimanęs kažkur nuvažiuoti, gali savo tikslui paimti bet kieno automobilį, įvykdyti savo ketinimą ir jam nebus taikoma jokia atsakomybė.
8.5. Teismas nurodė, jog nėra duomenų, kad kaltinamieji nebūtų grąžinę automobilio po apsilankymo bare, tačiau prokurorė akcentuoja, jog bylos duomenimis nustatyta, jog kaltinamieji taip pat vyko ir prie pervažos, kur įsigijo narkotinių medžiagų. Todėl neaišku, koks svetimo daikto panaudojimas yra trumpalaikis ir neužtraukiantis jokios teisinės atsakomybės, o koks ilgalaikis ir užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Pažymima, kad nukentėjusysis ir kartu su juo buvę draugai dėl įvykio kreipėsi į policiją, ieškojo pagalbos, todėl akivaizdu, kad jie tokio elgesio netoleravo ir nelaikė nereikšmingu. Pabrėžiama, kad vagystė laikoma baigta nuo svetimo turto užvaldymo momento ir galimybės naudotis juo pagal savo valią, atsiradimo, todėl veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ką kaltininkai su šiuo turtu būtų veikę toliau – grąžinę savininkui po 5 minučių, po valandos ar pakeliui sudaužę ir negrąžinę visai.
8.6. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pasinaudojimo svetimu daiktu aspektas, kaip vagystės požymis, yra aptartas ir LAT Senato nutarime Nr. 52 dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo bylose bei šio nutarimo sąvokų sampratos ir jų reikšmės teismų praktikai, kur nurodoma, jog laikinas pasinaudojimas turtu be tikslo užvaldyti konkretų turtą nesudaro vagystės ar plėšimo sudėties būtinųjų požymių tik tais atvejais, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, yra nusistovėjusi praktika, kad savininkas šiam tuo turtu leidžia (yra ne kartą leidęs) naudotis.
8.7. Apibendrinant skundo argumentus, prokurorė, vertindama senajame BK egzistavusią specialią normą (250 str., 1961 m. BK redakcija), numatančią baudžiamąją atsakomybę už transporto priemonių nuvarymą neturint tikslo pagrobti ir šiuo metu galiojančio BK nuostatas, pažymi, kad galiojančiame BK nėra jokios „transporto priemonių nuvarymo“ normos atitinkančios alternatyvos, o teismų praktikoje buvo išaiškinta, jog tokia veika atitinka automobilio pagrobimą, t.y. tyčinį, neteisėtą ir neatlygintiną fizinį svetimo turto užvaldymą, atimantį iš asmens galimybę jį valdyti, naudotis ir disponuoti savo nuožiūra, todėl mano, jog D. A. B. ir V. B. padaryta veika atitinka BK 178 straipsnio 2 dalį.
3. Atsiliepimai į apeliacinius skundus negauti.
4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. A. B. bei V. B. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, o nuteistojo D. A. B. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis D. A. B. ir jo gynėjas V. Rutkauskas prašė D. A. B. apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis V. B. ir jo gynėja advokatė Ž.Timaškova prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. A. B. apeliacinis skundas atmestinas. Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Iš nuteistojo D. A. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčija savo kaltę visuose jam inkriminuotuose nusikaltimuose, nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu ir kelia reikalavimą jį išteisinti dėl įrodymų nepakankamumo, mano, jog teismas grindė nuosprendį abejotinais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kaip matyti iš prokurorės apeliacinio skundo turinio, ji nesutinka su D. A. B. bei V. B. išteisinimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystė) ir mano, jog byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad D. A. B. bei V. B. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje šiame epizode.
7. D.A. B. neigia savo kaltę, tačiau savo poziciją grindžia tik vienu argumentu – neprisimena to vakaro, nes buvo girtas. Kodėl neigia, paaiškinti negali, nurodyti kokių nors konkrečių aplinkybių ar argumentų,kurie patvirtintų jo abejones dėl liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, negali.
8. Nagrinėjant bylą teisme jo bendrininkas ir draugas V. B. patvirtino inkriminuotas aplinkybes, patvirtino, kad į nukentėjusiojo automobilio vairuotojo vietą atsisėdo kažkoks asmuo, bet ne B., o nukentėjusysis nenorėjo palikti jų valiai automobilio ir įsėdo į automobilį keleivio vietoje taip pat. Teigė, jog jis ir B. turėjo tikslą – nuvažiuoti nusipirkti alkoholio. Vėliau ten atsirado D.A. B..
9. Nukentėjusysis E. V. ir kartu su juo buvę draugai K. J., I. K. ir G. M. apklausiami patvirtino inkriminuotas kaltinamiesiems aplinkybes: D.A. B. įsėdo į nukentėjusiojo automobilį vairuotojo vietoje ir liepė į automobilį sėsti nukentėjusiajam, o B. atsisėdo ant galinės sėdynės. Šie asmenys- minėti liudytojai - atpažino kaltinamuosius ir patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad būtent B. atsisėdo vairuotojo vietoje, o B. ant galinės sėdynės. Visi šie asmenys patvirtino, kad B. privertė nukentėjusįjį sėsti į automobilį, nes priešingu atveju grasino sudaužyti automobilį. Tiek liudytojų, tiek nukentėjusiojo parodymai dėl šių aplinkybių buvo vienodi, iš esmės jie sutapo ir su kaltinamojo B. parodymais. Todėl kolegija daro išvadą, kad šios aplinkybės įrodytos ir pirmos instancijos teismo išvados dėl to, kad būtent D.A. B. vairavo nukentėjusiojo automobilį, kad jis privertė nukentėjusįjį važiuoti kartu, grasindamas sužaloti automobilį, kad V. B. atsisėdo ant automobilio galinės sėdynės – įrodytos.
10. D.A. B., kaip jau buvo minėta, tvirtino nieko neprisimenąs, tačiau neigė inkriminuotas aplinkybes, susijusias su narkotinių medžiagų įgijimu, tvirtino, kad tai buvo nukentėjusiojo narkotinės medžiagos. Apeliantas nurodė neprisimenantis tos nakties įvykių, neigė vartojantis narkotines medžiagas, tačiau tvirtino, kad narkotinės medžiagos visad laikomos kišenėje, kad rastos medžiagos priklausė automobilio savininkui – nukentėjusiajam E. V.; iš kur visa tai žino – paaškinti negalėjo.
11. Nukentėjusysis E. V. nurodė, kad kaltinamieji jo automobiliu nuvyko iki (duomenys neskelbtini) esančios geležinkelio pervažos, nusipirko alkoholio ir gėrė jį, o po to prie automobilio priėjo kažkoks vyras ir padavė kaltinamiesiems du mažus maišelius. D.A. B. vieną jų perdavė B., o kitą liepė įdėti į durelių dėtuvę. V. B. patvirtino, kad prie pervažos automobilyje geriant degtinę, prie automobilio priėjo du jo bendrininkui pažįstami asmenys, tačiau neigė narkotinių medžiagų įgijimą. Automobilio apžiūros metu dešinės pusės priekinių automobilio keleivio durelių kišenėlėje rastas maišelis su narkotine medžiaga - kanapėmis.(t.1 b.l. 15-20;114-115).
12. Nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu nurodė aplinkybes, susijusias su narkotinės medžiagos atsiradimu jo automobilyje (jau minėtas), tokias pačias aplinkybes jis papasakojo ir policijos pareigūnei G. S., kai buvo vykdoma kaltinamųjų sulaikymo operacija. Nukentėjusysis, liudytojai, policijos pareigūnė S., pareigūnas M. M. atpažino B. kaip asmenį, kuris buvo kartu su B., vairavo V. automobilį ir pabėgo sulaikymo metu pro priekines keleivio dureles. Nukentėjusiojo parodymų nuoseklumas, nurodomų aplinkybių sutapimas su V. B. nurodomomis aplinkybėmis, leidžia kolegijai daryti išvadą, kad pirmos instancijos teismo išvados dėl kaltinamiesiems inkriminuotų aplinkybių, susijusių su automobilio užvaldymu ir vairavimu, susijusių su narkotinių medžiagų įgijimu ir laikymu yra teisingos ir pagrįstos, o veika teisingai inkriminuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 str. 2 d.
13. D.A. B. neneigė sudaužęs D. C. automobilio stiklą, neigė grįžęs prie automobilio ir neigė vogęs iš automobilio daiktus. (t.4 b.l.65). Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas I. Z. paaiškino matęs, kaip asmuo su gobtuvu ant galvos išdaužė automobilio FORD FOCUS stiklą ir nubėgo, o po kurio laiko grįžo su smulkesniu asmeniu prie automobilio. Garsiai susitarė, kad smulkesnis įsibraus į automobilį ir tai padarė, o po to abu pabėgo. Liudytojas patvirtino, kad teismo salėje sėdintys kaltinamieji ir yra tie du asmenys.(t.4 b.l.29). Minėtas liudytojas stebėjo kaltinamuosius ir automobilį iki policijos atvykimo, t.y. stebėjo automobilį nuo to momento, kai buvo išdaužtas stiklas, iki kaltinamųjų sulaikymo ir patvirtino, kad į automobilį buvo įsibrovę tik kaltinamieji. Iš automobilio telefonas rastas netoliese. Kolegija daro išvadą, jog ir šis epizodas – dėl telefono vagystės iš automobilio - pilnai įrodytas ir teisingai kvalifikuotas.
14. Kaltinamieji neigė daiktų – rūbų vagystę iš automobilio Volvo, tvirtino daiktus radę gatvėje. V. B. pripažino, kad galėjo sudaužyti šio automobilio stiklą, tačiau neigė daiktų vagystę. Liudytojas A. B. patvirtino matęs du asmenis, kurie nuėjo link automobilio, o po to išgirdo triukšmą, automobilių signalizaciją. Apie tai buvo pranešta policijai, kuri neužilgo sulaikė teisiamuosius. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino tas aplinkybes, kad liudytojai pastebėjo vagystės faktą ir pranešė policijai, kad visa tai truko labai neilgai ir asmenys, įsibrovę į automobilį ir pagrobę iš jo daiktus, nebūtų turėję galimybės juos apžiūrėti, išmesti ir palikti, o kaltinamieji per visą šį laiką neturėjo objektyvios galimybės vaikštinėti po šalia įvykio vietos esančią teritoriją ir rankioti neva kitų asmenų išmestus daiktus. Sulaikymo metu D.A. B. išmetė odinį diržą, pagrobtą iš automobilio, t.y. stengėsi atsikratyti pavogto turto. Todėl pagrįsta išvada dėl to, kad kaltinamųjų veika ir šiame epizode įrodyta ir teisingai kvalifikuota kaip vagystė iš automobilio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str.2d.
15. Kaip jau buvo minėta, pirmos instancijos teismas išteisino kaltinamuosius dėl automobilio, priklausančio E. V. vagystės, nesant jų veikos nusikaltimo sudėties požymių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad nebuvo nustatyti duomenys, kurie leistų daryti išvadą, jog kaltinamieji ketino pagrobti automobilį, t.y. teismas padarė išvadą, kad kaltinamieji siekė pasinaudoti automobiliu, bet nesiekė jo pasisavinti. Prokurorė, kaip minėta, nesutinka su tokia teismo pozicija, nes mano, kad net trumpalaikis pasinaudojimas svetimu turtu turi būti kvalifikuojamas kaip vagystė, nes kaltinamieji įgijo galimybę disponuoti šiuo turtu – svetimu automobiliu savo nuožiūra, t.y. prokurorė laikosi pozicijos, kad pasinaudojimas daiktu, nepriklausomai nuo kaltininko tikslo, turi būti traktuojamas kaip vagystė.
16. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo, liudytojų parodymus ir padarė teisingas išvadas dėl kaltinamųjų ketinimų: buvo siekiama pasinaudoti automobiliu, bet nebuvo siekiama jo pasisavinti. Kaltinamieji grasinimais privertė nukentėjusįjį sėsti į priekinę keleivio vietą, grasindami sudaužyti automobilį, jeigu jis atsisakytų vykti kartu, siūlė ir nukentėjusiojo draugams sėsti į automobilį ir vykti kartu, t.y. kaltinamieji suvokė, kad elgiasi neteisėtai, ketindami pasinaudoti svetimu automobiliu, tačiau vertė savininką vykti kartu su jais, siekdami, kad jų elgesys nebūtų vertinamas kaip ketinimas pasisavinti automobilį. Visi šie asmenys patvirtino girdėję, jog kaltinamieji žadėjo nieko blogo nepadaryti, kad išsakė ketinimus nuvykti į naktinę parduotuvę ir barą. Kaip buvo nustatyta, nukentėjusysis galėjo atsisakyti vykti, bet pats įsėdo į automobilį, tikėdamasis išvengti automobilio sužalojimo, t.y. nukentėjusysis suvokė, kad kaltinamieji pasinaudos jo automobiliu, suvokė,kad jie gali sudaužyti jo automobilį ir stengėsi to išvengti, žinodamas, kad automobilis bus grąžintas. Liudytojams buvo siūloma vykti kartu, bet šie atsisakė tai daryti, t.y. kaltinamieji paliko liudytojus, mačiusius, kad jie su nukentėjusiuoju išvyksta su svetimu automobiliu. Akivaizdu, jog toks kaltinamųjų elgesys rodo, kad jie ketino grąžinti automobilį savininkui; jų elgesys buvo nepriimtinas nei moralės nei teisės požiūriu, bet šie veiksmai įvertinti ir kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 str. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino visas nustatytas aplinkybes ir pagrįstai išteisino kaltinamuosius dėl automobilio vagystės, nesant jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl prokurorės apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1d.1p.,
nutaria:
D. A. B. ir prokurorės apeliacinius skundus atmesti.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.