- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-10
- Bylos Nr.
- A-556-1542-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00140-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“
- Atsakovas
- Panevėžio rajono savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio rajono savivaldybės administracijos, Panevėžio rajono savivaldybės tarybos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ skundą atsakovui Panevėžio rajono savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio rajono savivaldybės administracijos ir Panevėžio rajono savivaldybės tarybos, dėl žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Juntė“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Juntė“) skundu (T 1, b. l. 2-6), kurį patikslino (T 2, b. l. 100-103), kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo priteisti 68 667,65 Lt žalą, patirtą 2006-02-01 - 2007-10-31 laikotarpiu, 12 875 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2007-10-31 iki 2011-06-28 ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Pareiškėjas paaiškino, kad su savivaldybe 2000 metais pasirašė keleivių vežimo autobusais vietinio (priemiestinio) susisiekimo maršrutais Panevėžio rajone sutartį, 2003-03-13 buvo priimtas nuostolių kompensavimo įstatymas, savivaldybė vienašališkai perrašė dar nepasibaigusią galioti sutartį, joje nenumatydama nuostolių kompensavimo už keleivių vežimą nuostolingais reisais mechanizmo ir tvarkos. Jau tada pareiškėjas žinojo, kad maršrutas Panevėžys - Daniūnai yra ypač nuostolingas, ne kartą kreipėsi į savivaldybę nutraukti šį maršrutą ar padidinti tarifus. Savivaldybė vis žadėjo išspręsti šį klausimą ir atlyginti nuostolius, prašė ir toliau vežti keleivius nuostolingais maršrutais. Pareiškėjas įsigijo naujus autobusus, investavo visas šeimos santaupas, tačiau iki pat 2007 m. kompensacijos negavo. Kai dėl lėšų stygiaus 2007 m. lapkritį jis negalėjo išvažiuoti į maršrutą, savivaldybė sutartį su juo nutraukė. Savivaldybė nesilaikė įstatymų, veikė neteisėtai, nuostolių nekompensavo, nors pareiškėjas kas mėnesį pateikdavo ataskaitas su nuostolių paskaičiavimu. 2005-03-16 buvo suformuota Keleivinio transporto organizavimo komisija, kuri nesprendė nuostolių kompensavimo klausimo, į antrą posėdį susirinko tik 2006-02-09. Nedalyvaujant būtinam komisijos narių skaičiui, nusprendė, kad pareiškėjas privalo pateikti keleivių vežimo reguliariais reisais atitinkamų maršrutų konkrečius tarifų dydžių paskaičiavimus, ir tik po 8 mėnesių pateikė pareiškėjui pavyzdines lenteles, kokie tyrimai turėtų būti atlikti. Tokiu būdu Panevėžio rajono savivaldybė visaip vilkino šio klausimo sprendimą, vis prašydama pareiškėją tęsti keleivių vežimą nuostolingais maršrutais. Panevėžio rajono savivaldybės taryba nedidino tarifų, nors pareiškėjas to prašė, savivaldybės administracija nekompensavo nuostolių, kurie susidarė dėl vežimo nuostolingais maršrutais, nuostolius pareiškėjo atstovas dengė iš savo lėšų, dėl ko patyrė žalą. Pareiškėjo atstovai prašė atnaujinti praleistą senaties terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Paskutinis atsakovo atsisakymas mokėti kompensaciją buvo 2007-12-29, todėl nuo šios datos skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į teismą, bandydamas kitokiu būdu iš atsakovo prisiteisti patirtus nuostolius, tačiau bylos buvo nutrauktos, konstatavus, jog praleistas terminas skundui paduoti. Advokatas pareiškėją suklaidino, bylos buvo užvestos ne tuo pagrindu. Galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis buvo priimta 2011-02-07. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kitos bylos iškėlimas teisme ir galutinio sprendimo priėmimas yra pagrindas senaties terminui atnaujinti. Po minėtos nutarties pareiškėjas per protingą terminą kreipėsi advokato pagalbos, surinko reikiamas dokumentus ir kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (T 2, b. l. 92-93) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui nebuvo kompensuojami nuostoliai dėl keleivių vežimo nuostolingais maršrutais. Tam, kad tokius nuostolius kompensuoti, turėjo būti priimtas Tarybos sprendimas, kad maršrutas nuostolingas, sudaryta sutartis dėl nuostolių kompensavimo ir laiku pateiktos atitinkamos ataskaitos. Laikotarpiu, kai UAB ,,Juntė“ vežė keleivius pagal su savivaldybe sudarytą keleivių vežimo sutartį, nebuvo priimtas nei Tarybos sprendimas, jog kuris nors maršrutas nuostolingas, nei sudaryta sutartis dėl nuostolių kompensavimo, todėl nebuvo pagrindo pareiškėjui kompensuoti patirtus nuostolius, ir pareiškėjas apie tai buvo pastoviai informuojamas. Nors keleivių vežimo sutartis su pareiškėju nutraukta dar 2007 metais, pareiškėjas iki pat 2010 metų neginčijo nei atsakovo veiksmų, nei jo priimtų sprendimų. Pareiškėjas žalą kildina iš Tarybos 2004-06-23 sprendimo, kuriuo buvo nustatyti pervežimo tarifai, tačiau ir šis sprendimas niekada nebuvo apskųstas. Šioje byloje pareiškėjo atstovų išsakyti argumentai analogiški argumentams, nurodytiems 2010-06-21 skunde, byla pagal šį skundą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010-12-23 nutartimi nutraukta, konstatavus, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti. Šioje nagrinėjamojoje byloje pareiškėjas kelia vėl tuos pačius reikalavimus. Administracinė byla turėtų būti nutraukta, jeigu teismas neįžvelgs pagrindo nutraukti bylą, prašė taikyti senaties terminą. Kiekvienam pareiškėjo pateiktam prašymui kompensuoti nuostolius buvo priimamas neigiamas sprendimas, paskutinis toks sprendimas priimtas 2007-12-29, todėl pareiškėjas skundą teismui dėl žalos priteisimo padavė praleidęs ieškininės senaties terminą. Atsakovo manymu, nėra pagrindo ieškininės senaties terminą atnaujinti, nes pareiškėjo atstovas naudojosi kvalifikuota teisininko pagalba, ginčai tarp pareiškėjo ir atsakovo vyksta jau nuo 2006 metų.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu (T 2, b. l. 109-112) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad UAB „Juntė“ su Panevėžio rajono savivaldybe ir jos administracija 2000-12-29 sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su 2001-06-25, 2002-04-17 ir 2003-12-31 papildomais susitarimais), 2004-09-20 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su 2006-02-14 susitarimu) bei 2007-08-28 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias įsipareigojo vežti keleivius vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais Panevėžio rajone. Pagal šias sutartis ir išduotus leidimus reguliariam keleivių vežiojimui pareiškėjas keleivius iki 2007-11-09 vežė maršrutais: Panevėžys - Šilagalys, Panevėžys - Uliūnai, Panevėžys - Ramygala, Panevėžys - Mikėnai, Panevėžys - Daniūnai, Panevėžys - Žižmiai, Panevėžys - Vadokliai ir Panevėžys - Šilaičių kapinės. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos (toliau - ir Administracija) direktoriaus 2007-11-20 įsakymu Nr. A-999 Administracija panaikino pareiškėjui išduotas kelių transporto veiklos licencijas ir leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais (administracinė byla Nr. I-386-283/2010). Pareiškėjas prašomą priteisti žalą įvardija kaip nuostolius, jo patirtus dėl keleivių vežimo nuostolingais maršrutais. Teismas konstatavo, kad pagal Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Panevėžio apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-386-283/2010 pagal UAB ,,Juntė“ skundą atsakovui Panevėžio rajono savivaldybės administracijai dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas prašė priteisti patirtų nuostolių sumą, analogišką nagrinėjamojoje byloje prašomai priteisti žalos sumai. 2010-12-23 įsiteisėjusia nutartimi teismas minėtą bylą nutraukė, nustatęs, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti. Šia nutartimi teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2006-02-01- 2007-10-31 laikotarpiu periodiškai kreipdavosi į Administraciją su prašymais išmokėti kompensacijas už nuostolius, susidariusius teikiant keleivių vežimo paslaugas. Administracija, atsakydama į UAB „Juntė“ prašymus dėl nuostolių kompensavimo, savo raštais - 2006-03-01 Nr. (8.27)SD1-540; 2006-03-22 atsakymu Nr. (8.27)SD1-753; 2006-04-20 atsakymu Nr.(8.34)SD1-1024; 2006-07-30 atsakymu Nr. (8.27)SD1-1976; 2006-09-14 atsakymu Nr. (8.34)SD1-2598; 2006-10-09 atsakymu Nr. (8.27)SD1-2799; 2006-11-07 atsakymu (8.27)SD1- 3203; 2007-02-01 atsakymu Nr. (8.27)SD1-283 dėl nuostolių už 2006 m. gruodžio mėn.; 2007-02-09 atsakymu Nr. (8.27)SD1-381 dėl nuostolių kompensavimo pagal 2006-06-12 ir 2006-11- 09 sąskaitas faktūras; 2007-03-06 atsakymu Nr. (8.27)801-705 dėl nuostolių kompensavimo pagal 2007 m. sausio mėnesio sąskaitą-faktūrą; 2007-06-06 atsakymu dėl nuostolių kompensavimo už 2007 m. sausio mėn.; 2007-06-19 atsakymu Nr. (8.27)801-1942 dėl nuostolių kompensavimo pagal 2007 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesių sąskaitas-faktūras; 2007-08-09 atsakymu Nr. (8.27)SD1-2448 dėl nuostolių kompensavimo už 2007 m. liepos mėn.; 2007-08-29 raštu Nr. 2007-08-24 atsakymu Nr. (8.27)SD1-2545 dėl nuostolių kompensavimo už 2007 m. rugpjūčio mėn.; 2007-09-28 atsakymu Nr. (8.27)801-2873 dėl nuostolių kompensavimo už 2007 m. rugsėjo mėn.; 2007-11-16 raštu Nr. (8.27)SD1-3334 dėl kompensacijų už 2007 m. liepos ir rugpjūčio mėnesius; 2007-11-27 raštu Nr. (8.34)801-3432; 2007-08-09 raštu Nr. (8.34)SD1-2448 dėl nuostolių kompensavimo už 2007 m. liepos mėn.; 2007-08-24 raštu Nr. (8.27)801-2545 dėl nuostolių kompensavimo už 2007 m. rugpjūčio mėnesį; 2007-09-28 atsakymu Nr. (8.27)801-2873 dėl nuostolių kompensavimo už 2007 m. rugsėjo mėn. - UAB „Juntė“ pranešdavo, kad jos prašymų sumokėti kompensacijas už nuostolius, susidariusius dėl keleivinio kelių transporto paslaugų teikimo visuomenei, netenkins, ir grąžindavo pridėtas sąskaitas faktūras bei kitus dokumentus. Remiantis Panevėžio apygardos prokuratūros bylos Nr. 1.32/36-2010 duomenimis, Administracija paskutinį kartą savo valią nemokėti nuostolių kompensacijos už 2007 m. spalio mėnesį pareiškėjui nurodė 2007-12-29 rašte Nr. (8.27)801-3762. Iš pareiškėjo susirašinėjimo su Administracija matyti, kad pareiškėjas nuo 2006 m. kiekvieną mėnesį kreipdavosi į Administraciją dėl patirtų nuostolių kompensavimo už konkretų mėnesį, o Administracija kiekvieną kartą atsisakydavo jai tokius nuostolius kompensuoti. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą sietina su Administracijos atsisakymais kompensuoti jam nuostolius dėl keleivių vežimo nuostolingais maršrutais už konkrečius laikotarpius, už vėliausią laikotarpį, t. y. už 2007 m. spalio mėnesį Administracija paskutinį kartą savo valią nemokėti kompensacijos nurodė 2007-12-29. Skaičiuojant ieškininės senaties terminą nuo šios datos, senaties terminas baigėsi 2010-12-29. Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo padavė tik 2011-06-01, t. y. pasibaigus senaties terminui. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, todėl nagrinėjamo ginčo atveju taikytina ieškinio senatis. CK 1.131 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama. Pareiškėjo atstovai teismo posėdžio metu pareiškė prašymą atnaujinti ieškininės senaties terminą, kaip svarbias priežastis nurodė aplinkybes, kad pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į teismą, bandydamas kitokiu būdu iš atsakovo prisiteisti patirtus nuostolius, advokatas jo atstovą suklaidino. Teismas pažymėjo, kad UAB ,,Juntė“ iki šios bylos iškėlimo 5 kartus kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, bandydamas ginti savo teises, susijusias su nuostolių kompensavimu. 2007-12-06 teismo sprendimu jo skundas panaikinti Administracinių ginčų komisijos sprendimą buvo patenkintas (administracinė byla Nr. I-1049-379/2007), tačiau šioje byloje klausimas dėl nuostolių kompensavimo iš esmės nebuvo sprendžiamas. Kitą kartą jis į teismą kreipėsi tik 2009 m. Visi kiti jo skundai buvo atsisakyti priimti arba bylos buvo nutrauktos, konstatavus, jog praleisti terminai skundams paduoti. Aplinkybė, kad pareiškėjas netinkamai įvairiais pagrindais ir būdais bandė ginti savo teises teisme (praleidęs įstatymo nustatytus terminus tokiems skundams paduoti), negali būti pripažintina svarbia ieškininės senaties termino šioje nagrinėjamojoje byloje praleidimo priežastimi. Pareiškėjo atstovas pats sudarė sutartis su bendrovę atstovavusiu advokatu, nenurodė objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių jam konsultuotis su įvairiais kvalifikuotais teisininkais, todėl jo nurodyta aplinkybė, kad 2009-2010 m. UAB ,,Juntė“ atstovavęs advokatas R. V. jį suklaidino, taip pat nelaikytina svarbia ieškininės senaties termino praleidimo priežastimi. Teismas laikė, kad pareiškėjas ieškininės senaties terminą nagrinėjamojoje byloje praleido be svarbių priežasčių, todėl jo neatnaujino. Pareiškėjui praleidus ieškininės senaties terminą ir jo neatnaujinus, teismas skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 117-121) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti, o nustačius, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, atnaujinti pareiškėjui ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009; kt.). Teismas neteisingai nustatė aplinkybes, kad apie savo teisės pažeidimą pareiškėjas sužinojo 2007-12-29, kai Administracija paskutinį kartą išreiškė savo valią nemokėti kompensacijos ir nuo šios datos skaičiavo sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Šios aplinkybės neteisingos, 2007-12-29 raštu Administracija vadovaujantis LR Vyriausybės 2000-04-28 nutarimu Nr. 478, atsižvelgiant į Administracijos 2007-12-04 raštą, grąžino PVM sąskaitas faktūras už 2007 m. spalio mėnesį. Kaip matyti iš Administracijos rašto bei cituojamo LR Vyriausybės nutarimo 2000-04-28 Nr. 478, šiuo raštu buvo sprendžiamas lengvatų pagal Transporto lengvatų įstatymo įgyvendinimo tvarką kompensavimas, tačiau ne nuostolingų maršrutų nuostolių kompensavimo klausimas. Iš esmės 2007-12-29 raštu Administracija pareiškėjui grąžino PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą dėl keleivių, turinčių lengvatą vežimo negautų pajamų kompensavimo. Taigi 2007-12-29 raštas su nagrinėjama byla neturi jokio sąryšio. Remiantis 2011-03-03 Administracijos raštu dėl informacijos pateikimo, administracijos direktorius informavo, jog UAB ,,Juntė“ 2007 m. spalio mėnesį ataskaitos apie keleivių vežimo vietiniais reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais nuostolius Panevėžio rajono savivaldybės administracijai nepateikė. Atkreipia dėmesį, kad tiek šis teismas, tiek Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010-12-23 nutartyje, LVAT 2011-02-07 nutartyje klaidingai nurodė, kad neskundė, nors turėjo pasinaudoti teise skųsti raštus: 2007-08-29 raštas, 2007-11-16 raštas Nr. (8.27)SD1-3334, 2007-11-27 raštas Nr. (8.34)SD1-3432, 2007-12-29 raštas Nr. (8.27) SDI-3762, kurie iš esmės nesusiję su byloje keliamu klausimu dėl nuostolingų reisų kompensavimo, nuostolių atlyginimo, o yra susiję su transporto lengvatų įstatymo nuostatų taikymu. Pažymi, kad aplinkybės apie UAB ,,Juntė“ patirtą žalą paaiškėjo gavus FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus 2010-04-07 specialisto išvadą Nr. 5 - 5/32. Specialisto išvadoje konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. UAB „Juntė“, veždama keleivius maršrutu: Panevėžys – Mikėnai, patyrė 490,61 Lt nuostolį, maršrutu Panevėžys - Vadokliai patyrė 4 715,21 Lt nuostolį, Panevėžys - Janiūnai patyrė 4 411,60 Lt nuostolį, Panevėžys - Žiemiai patyrė 24 962,64 Lt nuostolį, Panevėžys - Ramygala patyrė 3 066,51 Lt nuostolį, Panevėžys - Uliūnai patyrė 2 451,48 Lt nuostolį, Panevėžys - Šilagalys patyrė 7 569,60 Lt nuostolį. Be to, 2010-05-05 Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu buvo atsisakyta kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėjo teisė buvo pažeista nustačius žalos padarymo faktą ir jos dydį. Taigi, skaičiuojant ieškinio senaties terminą nuo specialisto išvados pateikimo dienos 2010-04-07, senaties terminas dėl žalos atlyginimo, 2011-06-01 pareiškėjui pateikus skundą, nėra praleistas. Teismas neteisingai atmetė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3-4 d., 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas netinkamai taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai nagrinėjamoje byloje neatnaujino pareiškėjui senaties terminą. Pažymi, kad 2010-06-23 pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 68 667,65 Lt nuostolių bei palūkanas, tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010-12-23 nutartimi nutraukė administracinę bylą, kadangi skundas paduotas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje vieno mėnesio skundo padavimo terminą, skaičiuojant nuo 2007-12-29. Pareiškėjui 2011-06-01 pateikus skundą dėl žalos atlyginimo, ieškinio senaties terminas laikytinas praleistu dėl objektyvių priežasčių. 2010-06-23 skundo nagrinėjimas užsitęsė pernelyg ilgai, o tai ribojo pareiškėjo teisę teikti skundą dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu. Padavus skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2010-06-23, pirmasis posėdis buvo paskirtas 2010-09-13, antrasis posėdis paskirtas 2010-10-06, trečiasis posėdis - 2010-10-20, atleidus teisėją Vaivą Savickienę, buvo pakeista teisėjų sudėtis, todėl ketvirtasis posėdis buvo skirtas 2010-12-13. Pirmosios instancijos teismo byloje dėl nuostolių atlyginimo nutartis buvo skelbiama 2010-12-23. LVAT atskirasis skundas pateiktas 2010-12-27, LVAT bylą išnagrinėjo 2011-02-07. Taigi pradėtas teisminis procesas dėl nuostolių atlyginimo sutrukdė suformuluoti ir pateikti teismui reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Jei teismas būtų konstatavęs, jog terminas skundui paduoti byloje dėl nuostolių atlyginimo praleistas šio skundo pateikimo momentu ir atsisakęs priimti skundą, pareiškėjas būtų inicijavęs žalos atlyginimo procesą, tuo tarpu besibaigiant teismo nurodytam ieškinio senaties terminui 2010-12-29, vyko procesas administracinėje byloje dėl nuostolių atlyginimo, kas sutrukdė pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Dėl nuostolių kompensavimo pareiškėjas kreipėsi ir į bendrosios kompetencijos teismus. Pareiškėjo ieškinys teismui buvo pateiktas 2009 m. rugsėjo mėnesį, 2010 m. birželio mėnesį, tačiau pastaruoju atveju teismas ieškinį priimti atsisakė ir jį su priedais 2010-06-09 nutartimi gražino ieškovui. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į ieškinio senaties trukmę (sutrumpintas), skundo esmę, pareiškėjo elgesį siekiant žalos atlyginimo, ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas. Atsakovas turėjo užtikrinti būtinas keleivinio kelių transporto paslaugas visuomenei, o komerciškai nenaudingomis sąlygomis šias paslaugas teikė pareiškėjas, kuriam patirti nuostoliai (žala) privalo būti priteisti. Pareiškėjo reikalavimas turi būti sprendžiamas įvertinus proporcingai atsakovo pareigą užtikrinti visuomenei būtinas transporto paslaugas ir pareiškėjo teisę į patirtos žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 139-142) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010-12-23 nutartyje, tiek LVAT 2011-02-07 nutartyje klaidingai nurodė, jog nebuvo apskųsti apeliaciniame skunde paminėti 4 raštai, kurie nėra susiję su byloje keliamu klausimu dėl nuostolingų reisų kompensavimo. Tačiau pareiškėjas, 2010-12-27 atskiruoju skundu kreipdamasis į LVAT dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010-12-23 nutarties apskundimo, savo apeliaciniame skunde šių aplinkybių nenurodė ir neginčijo. O šioje skundžiamoje nutartyje nei 2007-08-29, nei 2007-11-16, nei 2007-11-27 raštai jokios reikšmės neturi, nes teismo sprendime senaties termino pradžią teismas siejo su 2007-12-29 raštu Nr. (8.27)SD1-3762. Sutinka su pareiškėju, jog 2007-12-29 raštas Nr. (8.27)SD1-3762 nesusijęs su nuostolių kompensavimo klausimu ir pažymi, kad paskutinį kartą Panevėžio rajono savivaldybės administracija informavo pareiškėją apie atsisakymą kompensuoti už nuostolingus maršrutus 2007-09-28 raštu Nr. (8.27)SD1 -2873. Vadinasi, ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo šios datos ir senaties terminas baigtųsi ne 2010-12-29, o dar anksčiau nei nustatė teismas, t. y. 2010-09-28. Atsižvelgiant į suformuotą teisminę praktiką, teismo sprendimas gali būti panaikinamas tik jei klaida būtų esminė ir dėl to būtų neteisingai išspręsta byla. Šiuo konkrečiu atveju teismo sprendimo rezoliucinės dalies turinys nesikeistų, net jei teismas ieškinio senaties pabaigą būtų nurodęs kitą datą, t. y. 2010-09-28. Nesutinka, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje turi būti skaičiuojamas nuo FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus 2010-04-07 specialisto išvados Nr. 5-5/32 pateikimo dienos, nes tik tada UAB „Juntė“ sužinojo apie jai patirtą 68 667,65 Lt žalą, todėl 2010-06-21 prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą dėl 68 667,75 Lt įsiskolinimo už nuostolių kompensavimą bei palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo. Pareiškėjas jau 2009-07-08 kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą su ieškiniu priteisti tokią pačią sumą, t. y. 68 667,65 Lt įsiskolinimą už nuostolingų reisų kompensavimą, palūkanas bei procesines palūkanas iš atsakovo Panevėžio rajono savivaldybės, apie kurią, kaip teigia pareiškėjas, sužinojo tik 2010-04-07 (civilinė byla Nr. 2-6664-400/2009). Tačiau pareiškėjas paskutinį kartą apie tai, jog nebus mokama už 2007 m. rugpjūčio mėn. nuostolingus maršrutus sužinojo iš 2007-09-28 rašto Nr. (8.27)SD1-2873, todėl ieškinio senaties pradžia skaičiuotina nuo sužinojimo apie šį atsisakymą dienos. Be to, trejų metų ieškinio senatis baigtųsi 2010-09-28 tik dėl žalos už 2007 m. rugpjūčio mėnesį. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje, patvirtintoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimu Nr. 39, nurodoma, kad dėl apmokėjimo už paslaugas, prekes, kai apmokėjimas yra dalimis, ar periodiniais mokėjimais, ieškinio senaties termino eiga prasideda dėl kiekvienos mokėjimo dalies arba periodinio mokėjimo nuo tos dienos, kada suėjo mokėjimo terminas. Todėl teismui net ir atnaujinus praleistą ieškinio senaties terminą negalėtų būti patenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti visą prašomą sumą už laikotarpį nuo 2006-02-01 iki 2007-10-31, nes daliai reikalavimų, net ir atnaujinus ieškinio senaties terminą, jau yra suėję ieškinio senaties terminai. Šioje byloje pareiškėjas kreipiasi jau trečią kartą dėl tos pačios sumos, t. y. 68 667,65 Lt palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo, tik šį kartą prašomą priteisti sumą įvardija kaip žalą (tuo tarpu ankstesnėse bylose minėta suma buvo įvardijama kaip įsiskolinimas). Skundas šioje byloje grindžiamas analogiškais argumentais kaip ir administracinėje byloje Nr. AS822-121-11, t. y. neteisėtus atsakovo veiksmus pareiškėjas kildina iš Panevėžio rajono savivaldybės administracijos veiksmų (neveikimo) bei to paties, pasak pareiškėjos, neteisėto Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2004-06-23 sprendimo Nr. T-484, kuriuo buvo nustatytas 0,15 Lt (be PVM) dydžio tarifas už vieną kilometrą. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 102 straipsnio 3 dalis numato, kad bylą nutraukus vėl kreiptis dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A662-3006/2011; Nr. A3-164/2008; Nr. A662-2650/2011; Nr. A858-2472/2011) yra laikomasi pozicijos: tam, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos veiksmai (neveikimas) nėra pripažinti neteisėtais; Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2004-06-23 sprendimas Nr. T-484 taip pat nėra pripažintas neteisėtu. Todėl teismas visiškai pagrįstai nenagrinėjo žalos atlyginimo klausimo ir nesprendė civilinės atsakomybės klausimo, nes nėra nustatytos vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, dėl kurių apskundimo, kaip yra konstatavęs LVAT administracinėje byloje Nr. AS822-121/2011, pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą skundui paduoti. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad 2010-06-23 pradėtas teisminis procesas dėl nuostolių atlyginimo sutrukdė suformuoti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas savo teises vykusiuose teismuose gynė naudodamasis advokato pagalba. Be to, pareiškėjas paduodama skundą šioje byloje dėl 68 667,65 Lt žalos, palūkanų bei procesinių palūkanų priteisimo nelaiko jį tapačiu 2010-06-23 Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateiktam skundui dėl 68 667,65 Lt įsiskolinimo už nuostolingų reisų kompensavimą, palūkanų bei procesinių palūkanų priteisimo (administracinė byla Nr. AS822-121-11), todėl niekas netrukdė pareiškėjui 2010-06-23 kreiptis ir dėl žalos priteisimo nelaukiant teismo sprendinio dėl nuostolių priteisimo. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas kas mėnesį buvo informuojamas apie atsisakymą jam mokėti kompensacijas pradedant 2006-03-01 raštu Nr. (8.27)SD1-540 ir baigiant 2007-08-28 raštu Nr. (8.27)SD1-2873, tačiau į Panevėžio miesto apylinkės teismą kreipėsi tik 2009-07-08, o į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi dar vėliau - 2010-06-23. Be to, pareiškėjas pakankamai ilgą laiką ir toliau vežė keleivius, pasak jos nuostolingais maršrutais, pats sudarydamas sąlygas tolimesniam nuostolių didėjimui. Kaip yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas apžvalgoje, komercinei įmonei, verslininkui, savo rizika siekiantiems pelno, atidumo ir rūpestingumo standartai realizuojant reikalavimo teisę, kylančia iš profesinės veiklos, paprastai yra aukštesni nei fiziniam asmeniui. Senatas netinkamą teisės kreiptis į teismą realizavimą taip pat nelaiko svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju toks reikalavimas buvo pareikštas iš atsakovo pusės ir pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį taikė. Atsisakė tenkinti prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, konstatavęs, jog jis praleistas ne dėl svarbių priežasčių (2 T, b.l. 107, 112).
Iš administracinėje byloje turimų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo pakankamai aktyvus, siekdamas gauti piniginę kompensaciją už nuostolingus maršrutus ir į teismus kreipėsi ne kartą, tačiau jo kelti reikalavimai dėl įvairių teisinių priežasčių liko nenagrinėti iš esmės. Pareiškėjas pagaliau kreipėsi į apygardos administracinį teismą su reikalavimu dėl turtinės žalos atlyginimo (1 T, b.l. 2). Skundas atmestas būtent dėl praleisto ieškinio senaties termino bei nusprendus jo neatnaujinti.
Ieškinio senaties ir jo atnaujinimo klausimais yra susiformavusi atitinkama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymo nustatytas terminas gali būti atnaujinamas dėl svarbių priežasčių, kurios tokiomis pripažįstamos atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes ir prašymą teikiančio asmens individualias savybes (Civilinė byla Nr. 3K-3-438/2008).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A4-417/2007 yra pažymėjusi, kad norint taikyti ieškinio senatį, būtinas suinteresuotos ginčo šalies reikalavimas. Be to, svarbu nustatyti tikslią termino pradžią, išsiaiškinti, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, ar nėra priežasčių, dėl kurių jis (terminas) galėtų būti atnaujintas (CK 1.126, 1.127, 1.129-1.132 str.).
Minimoje administracinėje byloje (2007 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-417/2007. Procesinio sprendimo kategorija 15.2) buvo nurodyta, jog ieškinio senaties terminą gali nutraukti tik kreipimasis į teismą įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo kreipimasis su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažeidus rūšinio teismingumo taisykles, ieškinio senaties termino nenutraukė. Vadinasi, atsižvelgiant į šios tikrinamos administracinės bylos aplinkybes, t. y., jog pareiškėjas iš pradžių kreipėsi į bendros kompetencijos teismą dėl nuostolių atlyginimo (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. nutartis), o, po to, su tuo pačiu reikalavimu ir į apygardos administracinį teismą, kurio priimtas sprendimas paliko nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis), taip pat teigtina, kad pastarieji skundai nenulėmė ieškinio senaties termino dėl žalos atlyginimo nutraukimo. Turėjo būti sprendžiamas prašymas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, kuris ir buvo pareikštas. Todėl nagrinėjamoje situacijoje lieka aktualus tik aspektas, ar pagrįstai buvo atsisakyta atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl žalos atlyginimo, nukreiptą į viešojo administravimo subjektą.
Kokios gali būti svarbios termino praleidimą pateisinančios priežastys, įstatymų leidėjas nėra nurodęs. Tai yra palikta spręsti teismui kiekvienu konkrečiu atveju, kuris yra individualus ir priklauso nuo aplinkybių daugeto. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą turi būti atsižvelgiama ir į formuojamą administracinių teismų praktiką.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, prašymas atnaujinti terminą sietas su kitokio pobūdžio reikalavimų nagrinėjimu teismuose bei nepalankia jų nagrinėjimo baigtimi pareiškėjui ir būtent nuo to momento atsiradusia galimybe kreiptis dėl turtinės žalos atlyginimo. Jau buvo paminėta, kad tai nebuvo pagrindas nutraukti ieškinio senaties termino skaičiavimą. Tai nebuvo ir pagrindas ieškinio senaties termino atnaujinimui, ką teisingai ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas. Tokią išvadą suponuoja formuojama administracinių teismų praktika sprendžiant termino atnaujinimo klausimą dėl netinkamo savo teisių realizavimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 23 d. nutartyje nurodė: „Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagristai neatnaujino ieškinio senaties termino, nenustatęs svarbių šio termino praleidimo priežasčių, ir tuo pagrindu (dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino) atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 1.131 str.). CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato pažeistos teisės gynimo galimybę tik tuo atveju, jei ieškinio senatis praleista dėl svarbios priežasties. Svarbių priežasčių ir jų vertinimo kriterijų įstatymas nenustato. Tik teismo kompetencija, ištyrus ir įvertinus visas faktines aplinkybes, pasisakyti dėl praleisto ieškinio senaties termino priežasčių ir konstatuoti jų svarbą. Kaip jau minėta, įstatymas nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas delsė kreiptis į teismą ilgiau nei dvejus metus ir kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą 2005 m. lapkričio 25 d., pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija pripažįsta, kad atskirais atvejais netinkamas teisių realizavimas, pažeidus rūšinio teismingumo taisykles, gali būti pripažintas svarbia praleisto termino priežastimi. Toks atvejis gali būti tada, kai kreiptasi ne į tos kompetencijos teismą dėl įstatymo ar jo normos neaiškumo. Pareiškėjas reikalauja atlyginti žalą, padarytą valdžios institucijos (Kauno apskrities viršininko administracijos) neteisėtu neveikimu (CK 6.271 str., 6.250 str., Viešo administravimo įstatymo 42 str.). ABTĮ 15 straipsnio, išvardijančio bylas, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, 1 dalies 3 punktas nustato, kad turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo priskirtos administraciniams teismams. Iš šios nuostatos akivaizdu, kad bylas dėl žalos, padarytos valstybės institucijos veiksmais (neveikimu), nagrinėja administraciniai teismai. Teisės normos turinys pakankamai aiškus, jame nėra dviprasmybių ir prieštaravimų, todėl ji (teisės norma) nekliudė tinkamai įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą. Jei vis tik pareiškėjui teisinių žinių stoka sukėlė abejonių dėl bylos priskyrimo konkrečiam teismui, tuo klausimu jis galėjo gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą. Jokių įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi tokios pagalbos, o ji buvo netinkama, nepateikta“.
Taigi netinkamas savo teisių realizavimas (pareiškėjas kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl nuostolių atlyginimo, po to, į apygardos administracinį teismą su tuo pačiu reikalavimu) pagrįstai buvo paneigtas, kaip pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Tačiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškinio senaties terminą buvo prašyta atnaujinti ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, kas pirmosios instancijos teismo iš esmės liko neaptarta, o šie kriterijai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vis dėl to turėjo lemti viso ieškinio senaties termino atnaujinimą ir bylos nagrinėjimą iš esmės.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Neginčytina, jog šia teise turi būti pasinaudota laikantis nustatytų reikalavimų ir ja draudžiama piktnaudžiauti, tačiau pastarosios aplinkybės tikrai nenustatyta. Sutiktina buvus nesilaikyta įstatymų leidėjo nustatyto termino kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, bet akcentuotina, jog teismine gynyba siekta pasinaudoti labai aktyviai. Vienintelis pareiškėjo tikslas buvo ir toks yra dabar, kad būtų sprendžiamas iš esmės klausimas dėl jo galimai patirtų nuostolių užsiimant pervežimo veikla pagal sutartį su savivaldybe. Nepriklausomai nuo to, kaip pareiškėjas suformuluodavo savo reikalavimą, akivaizdu, jog vienintelis jo siekis atgauti tuos pinigus, kuriuos išleido iš asmeninių santaupų užsiimdamas keleivių pervežimu. Nei vienas iš jo reikštų reikalavimų iš esmės nebuvo pradėtas nagrinėti ir per pakankamai ilgą laiko tarpą, todėl teisė realiai pasinaudoti teismine gynyba taip ir nebuvo realizuota. Neabejotina, jog elgtasi ne visiškai taip, kaip nustatyta teisės aktuose. Formaliuoju požiūriu svarių kontraargumentų nėra, bet juk teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Pagal turimą bylos medžiagą (daroma išvada nėra kategoriška ir įpareigojanti), šiam momentui, abejotina, ar atsakovas ginčo situacijoje elgėsi tinkamai (o juk <...> valstybės ir savivaldybių institucijos turi tesėti savo įsipareigojimus. Jeigu valstybės ar savivaldybių institucijos galėtų netesėti savo įsipareigojimų, tegul ir dėl to, kad visa valstybė buvo susidūrusi su itin dideliais ekonominiais, finansiniais sunkumais, - net ir įveikus tuos sunkumus tektų konstatuoti, kad minėtos institucijos gali ignoruoti iš jų prisiimtinų įsipareigojimų kylančius įvairių asmenų teisėtus lūkesčius, pažeisti jų teises. Taip būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė ir savivaldybių institucijos negali savavališkai nevykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų. Konstitucija to netoleruoja“ – Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas), todėl būtų neteisinga palikti šį klausimą neišnagrinėtą dėl to, kad nesilaikyta taisyklių kreipiantis į teismą dėl grįžtamojo piniginio ryšio iš savivaldybės pusės. Į teismą iš esmės kreiptasi, tik tai padaryta nepakankamai teisiškai kvalifikuotai. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisingumo ir protingumo kriterijai įpareigoja atnaujinti ieškinio senaties terminą šiuo konkrečiu atveju, šioje konkrečioje byloje ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo išnagrinėti iš esmės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau pirmiau yra pažymėjęs, kad „šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus.
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties terminas pirmosios instancijos teismo dėl išdėstytų pastarųjų aplinkybių buvo neatnaujintas nepagrįstai. Ieškinio senaties terminas atnaujintinas už visą prašomą atlyginti turtinės žalos laikotarpį, nurodytą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atnaujinus praleistą ieškinio senaties terminą, byla perduotina nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti.
Uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo patenkinti.
Administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ reikalavimus dėl žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo, 5 procentų dydžio palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos perduoti Panevėžio apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.