- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2010-10-19
- Bylos Nr.
- 2S-1880-390/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis (pirm.), Ramūnas Mitkus, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- VšĮ „Vijolina“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus, Arūno Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo VšĮ „Vijolina“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 11 574,49 Lt skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas; nutraukti tarp ieškovo ir atsakovo 2008-01-02 sudarytą nuomos sutartį Nr. 1 nuo teismo sprendimo priėmimo dienos; iškeldinti atsakovą iš ieškovui nuosavybės teise priklausančių 200,37 kv. m bendrojo ploto negyvenamųjų patalpų. Reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo turtą, jo esant nepakankamai – areštuoti atsakovo pinigines lėšas 11 574,49 Lt sumai. Nurodė, kad atsakovas jau daug laiko nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, visiškai nemoka nuomos, komunalinių mokesčių, naudojasi patalpomis, nekreipia dėmesio į ieškovo raginimus ir įspėjimus, todėl yra pagrindas manyti, kad nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino – 11 574,49 Lt sumai areštavo atsakovui VšĮ „Vijolina“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai - pinigines lėšas. Teismas konstatavo, kad pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ginčo suma yra didelė. Teismo vertinimu ieškovo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti prielaidą, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas VšĮ „Vijolina“ prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-10 nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad atsakovo apyvarta 2009 metais – 359 289 Lt, 2008 metais – 310 741, 2007 metais – 384 365, 2006 metais – 423 157 Lt, ir šiuo metu viešoji įstaiga yra sėkmingai veikianti, todėl 11 574,49 Lt ieškinio suma ieškovui nėra didelė. Išskyrus ginčą su ieškovu, kurio ieškinio atsakovas nepripažįsta, atsakovas neturi daugiau jokių skolinių įsipareigojimų nei juridiniams nei fiziniams asmenims, kas patvirtina, kad tenkinus ieškinį, atsakovas galės realiai sprendimą įvykdyti. Atsakovas yra viešoji įstaiga, kas sąlygoja atsakovo piniginių prievolių pobūdį, kurias sudaro ne tik darbuotojams mokėtinas darbo užmokestis, mokesčiai į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei įmokos į socialinio draudimo biudžetą, bet ir atsakovo sutartinės prievolės, atsiradusios numos sutarčių pagrindu, o taip pat su įmonės kasdienine veikla susiję apribojimai. Atsakovas tokiu atveju prarastų galimybę konkuruoti rinkoje su kitais verslo subjektais. Suvaržymai, susiję su disponavimo areštuotomis piniginėmis lėšomis apribojimais, galėtų sukelti itin neigiamas pasekmes, susijusias su atsakovo nemokumu ar bankroto bylos iškėlimu. Nagrinėjamu atveju, nesant realią grėsmę teismo sprendimo vykdymui, ieškinio patenkinimo atveju, patvirtinančių įrodymų, atsakovui priklausančio turto areštas negali būti savitikslis, nes kreditorius, kuris vykdymo procese įgytų išieškotojo statusą, neturi pirmumo teisės prieš kitus išieškotojus. Pažymi, kad net ir esant tikimybei, kad atsakovas gali sudaryti kreditoriaus interesus pažeidžiančius sandorius, ši tikimybė negali pateisinti atsakovo piniginių lėšų arešto, sutrikdant įmonės ūkinę-komercinę veiklą, kadangi ieškovui bet kokiu atveju išlieka teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises (actio Pauliana) (CK 6.66 str.), išieškojimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą ar lėšas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Vytauto Parkas“ prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovo argumentai, kad jo apyvarta 2009 metais – 359 289 Lt, 2008 metais – 310 741, 2007 metais – 384 365, 2006 metais – 423 157 Lt, ir šiuo metu viešoji įstaiga yra sėkmingai veikianti, todėl 11 574,49 Lt ieškinio suma ieškovui nėra didelė negali nei patvirtinti nei paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, o atsakovo pateikti įrodymai negali atskleisti jo realios finansinės padėties. Tik viena metinė pelno mokesčio deklaracija (už 2007 metus), yra tinkamai patekta Kauno apskrities AVMI ir šios institucijos yra patvirtinta. Nepatvirtintai dokumentais vadovautis nėra teisinio pagrindo. Pažymi, kad atsakovo pateikti dokumentai sudaro tik dalį Juridinių asmenų registrui privalomos pateikti finansinės atskaitomybės dokumentų. Nesant patvirtintų pelno mokesčio deklaracijų, aiškinamojo rašto, duomenų iš viešųjų registrų apie atsakovui nuosavybės teises priklausančio registruotino turto vertę, šiam turtui taikytus apsunkinimus, teismui pateikti duomenys, nesudaro pagrindo spręsti apie gerą atsakovo turtinę padėtį ar reikalavimo atsakovui dydį. Kitų duomenų apie gerą turtinę padėtį atsakovas nepateikė, todėl geros ir stabilios įmonės finansinės padėties neįrodė ir didelės reikalavimo sumos, kaip grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, buvimo nepaneigė (CPK 178 str.). Teigia, jog priešingai apelianto argumentams, jog atsakovas kitų skolinių įsipareigojimų kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims neturi, ieškovui yra žinoma, kad 2010 m. kovo mėnesį atsakovo įmonę paliko darbuotojai, dėl to, kad jiems nebuvo mokamas darbo užmokestis, su jais iki šiol neatsiskaityta. Taip pat nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų teiginį, jog piniginių lėšų areštas galėtų turėti itin neigiamos įtakos atsakovo įmonės veiklai. Įstatymas suteikia atsakovui teisę prašyti teismo pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą, dėl ko atsakovas, siekdamas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones negali remtis argumentu, kad areštuota suma jam yra nedidelė ar, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonės veikla yra trikdoma. Ieškovo nuomone, teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo teisių daugiau negu reikia pareikštiems reikalavimams užtikrinti nevaržo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti 11 574,49 Lt skolos iš atsakovo VšĮ „Vijolina“, taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareikšto reikalavimo suma yra didelė, o ieškovo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti prielaidą, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas. Apeliantas teigia, kad atsakovo apyvarta 2009 metais – 359 289 Lt, 2008 metais – 310 741, 2007 metais – 384 365, 2006 metais – 423 157 Lt, ir šiuo metu viešoji įstaiga yra sėkmingai veikianti, todėl 11 574,49 Lt ieškinio suma nėra didelė. Teisėjų kolegija sutinka, kad tais atvejais, kai skolininko finansinė padėtis yra pakankamai gera, laikinąsias apsaugos priemones taikyti nėra tikslinga. Tačiau, pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), tuo tarpu apeliantas nepateikė pakankamai įrodymų apie savo gerą turtinę padėtį, leidžiančią neabejoti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumu (CPK 185 str.). Apelianto pateiktos metinės pelno mokesčio deklaracijos (b.l.19-28) nepatvirtina geros jo finansinės padėties. Tik viena metinė pelno mokesčio deklaracija (už 2006 metus), yra pateikta valstybinei mokesčių inspekcijai. Iš šios deklaracijos matyti, kad 2006 metais įmonės apyvarta siekė – 423 157 Lt, tačiau įmonės pelnas buvo tik 3 185 Lt (b.l. 20). Kitos deklaracijos valstybinei mokesčių inspekcijai nepateiktos, todėl teismas jomis nesivadovauja. Duomenų apie atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą teismui taip pat nepateikta. Remiantis bylos aplinkybių visuma teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismui buvo pagrindas atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Neatitinka tikrovės apelianto argumentas, kad išskyrus ginčą su ieškovu, kurio ieškinio atsakovas nepripažįsta, atsakovas neturi daugiau jokių skolinių įsipareigojimų nei juridiniams nei fiziniams asmenims. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama byla pagal ieškovo UAB „Luksoras“ ieškinį atsakovui VŠĮ „Vijolina“ dėl 1800 Lt skolos, 65,52 Lt delspinigių, 326,37 Lt palūkanų priteisimo (civilinė byla Nr. 2-20395-530/ 2010). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto atskirojo skundo argumentą, kad piniginių lėšų areštas gali sutrikdyti įmonės komercinę veiklą. Piniginės lėšos yra ypač svarbus svertas kiekvienos įmonės normaliai ūkinei – komercinei veiklai užtikrinti. Piniginių lėšų areštas apsunkina bet kokios įmonės veiklą, be to, piniginių lėšų areštas paliečia ir trečiųjų asmenų teises bei interesus, todėl ši laikinoji apsaugos priemonė taikytina tik tuomet, kai negalima taikyti kitų CPK 145 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių ar jų nepakanka teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas 11 574,49 Lt sumai areštavo atsakovui VšĮ „Vijolina“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, ir tik jo nesant ar esant nepakankamai - pinigines lėšas, leido iš piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu bei mokėti mokesčius valstybei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikinosios apsaugos priemonės, kai pirmiausia areštuojami nekilnojamieji daiktai, kilnojamieji daiktai, ir tik jų nepakankant reikalavimui užtikrinti – piniginės lėšos, yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Teismas sprendžia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuvaržo apelianto teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti ir konstatuoja, kad ekonomiškumo principas nebuvo pažeistas. Taip pat nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad net ir esant tikimybei, kad atsakovas gali sudaryti kreditoriaus interesus pažeidžiančius sandorius, ši tikimybė negali pateisinti atsakovo piniginių lėšų arešto, kadangi ieškovui bet kokiu atveju išlieka teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises (actio Pauliana) (CK 6.66 str.). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtent ir yra siekiama, kad atsakovas turto neperleistų kitiems asmenims, nes būtinybė kelti naujas bylas, siekiant nuginčyti skolininko sudarytus sandorius, tam, kad būtų galima įvykdyti teismo sprendimą, ir yra teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimas.
Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno miesto apylinkės teismas procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nepažeidė. Atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutarties nekeisti.