Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. kovo 9 d. nutarimo M. V. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

M. V. Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 415 straipsnio 3 dalyje, 426 straipsnio 5 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje ir jam paskirta subendrinta 850 Eur bauda su administracinio poveikio priemone – teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams už tai, kad jis:2017 m. rugpjūčio 15 d., apie 20.04 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę;2017 m. rugpjūčio 15 d., apie 20.04 val., vairavo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris yra išregistruotas;2017 m. rugpjūčio 15 d., apie 20.15 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, policijos pareigūnams sustabdžius jo vairuojamą automobilį ir sulaikant vairuotoją, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, nelipo iš automobilio, stumdėsi.Kauno apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, kad jokių pagrįstų abejonių dėl M. V. kaltės padarius ANK 426 straipsnio 5 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje, 415 straipsnio 3 dalyje numatytus nusižengimus, nekyla. M. V. buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn ir pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį už tai, kad jis 2017 m. rugpjūčio 15 d., apie 20.25 val., vengė neblaivumo patikrinimo naudojant alkotesterį „Alcotest 6810“, Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau administracinio nusižengimo byla dėl šio nusižengimo buvo nutraukta nenustačius administracinio nusižengimo sudėties.Apeliaciniame skunde M. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutarimo dalį dėl administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnio 5 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje, 426 straipsnio 7 dalyje, kaip nepagrįstą ir neteisėtą, ir administracinę teiseną šioje dalyje nutraukti nesant administracinių nusižengimų sudėties. Skunde M. V. nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą nusižengimą. Teismui yra pateikti medicininiai dokumentai, patvirtinantys, kad jis turi su sveikata susijusių problemų, serga įvairiomis ligomis, yra neįgalus. M. V. nurodo žinantis, kaip reikia elgtis stabdant pareigūnui ir sustabdžius, tačiau šiuo atveju jis nematė ir negirdėjo, kad yra stabdomas. Pareigūnas U. E. papurškė dujų, pavartojo spec. priemones, jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, iš jo buvo pasityčiota, buvo sužalotas. Net vaizdo registratoriuje yra užfiksuota, kad jam buvo numautos kelnės, jis sužalotas. Taip pat matosi, kad jis yra neįgalus, sunkiai sergantis. Teismas šių aplinkybių iš viso nevertino. Taip pat nevertino ir to, kad skirdamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, eliminavo vienintelę galimybę judėti. Pasak apelianto, teismas visiškai nevertino to, kad pareigūno U. E. parodymai yra prieštaringi. Nesidomėjo, dėl kokių priežasčių buvo išjungtas vaizdo registratorius. Pareigūnas U. E. pats negalėjo paaiškinti, kodėl apeliantas nebuvo iš karto vežamas į policijos komisariatą, buvo sustota prie tvenkinio. Neįvertinta, kad M. V. nebuvo vežamas į gydymo įstaigą neblaivumui nustatyti. Akivaizdu, kad jis buvo blaivus, tačiau sužalotas policijos pareigūnų. Kai kurie sužalojimai liko ir šiuo metu. Galima manyti, kad skundžiamą nutarimą priėmė aiškiai šališkas teismas, kuris nevertino tų įrodymų, kurie patvirtina, kad jis nepadarė inkriminuoto nusižengimo. Skunde nurodoma, kad pareigūno U. E. reakcija į situaciją buvo neadekvati. Teismas nevertino aplinkybės, kad jaunas ir stiprus pareigūnas akivaizdžiai, be teisėto pagrindo smurtavo prieš garbaus amžiaus ligonį, neįgalų asmenį. Policijos pareigūnai jo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, tačiau tai nebuvo vertinta. Nutarimas priimtas remiantis vieninteliu įrodymu – pareigūnas visada teisus. Pareigūno veiksmai buvo neteisėti ir pertekliniai, jis neturėjo nei įstatyme numatytos, nei moralinės teisės prieš sutrikusį neįgalų žmogų naudoti spec. priemones. Pareigūnas nevykdė Generalinio komisaro įsakymu patvirtintų Patrulių veiklos instrukcijų (toliau – Instrukcija) 31 punkto reikalavimų. Dėl U. E. panaudotų dujų sutriko jo sveikata, pateikta tai patvirtinanti pažyma, tačiau ji neįvertinta. Teismas nevertino, ar pareigūnai gali naudoti spec. priemones neįgalaus asmens atžvilgiu. M. V. manymu, pareigūnas U. E. nesilaikė Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 4, 5, 6, 8, 10 punktų reikalavimų, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio nuostatas ir reikalavimus. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir nevertino. Kaip ir nevertino to, kad U. E. dėl įvykio paaiškinimą surašė tiek savo, tiek A. K. vardu, ši tik pasirašė. Tai gali būti vertinama kaip dokumento klastojimas. Be to, U. E. surašė net du paaiškinimus, kad būtų galima nepagrįstai apkaltinti apeliantą. Skunde M. V. atkreipia dėmesį į tai, kad pats U. E. nurodė, kad įvykio metu apelianto koordinacija buvo sutrikusi, kalba nerišli, t. y. jis patvirtino, kad panaudotos spec. priemonės turėjo įtakos jo sveikatos būklės pablogėjimui. Tačiau jis nepagrįstai šiuos požymius laikė kaip rodančius asmens girtumą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad minėti požymiai yra dėl apeliantui diagnozuotų ligų ir sužalojimų, kuriuos padarė pareigūnas. Liudytojo U. E. parodymai dėl nuo asmens sklidusio alkoholio kvapo vertintini kaip nepatikimi, kadangi pats teismas konstatavo, kad jo veiksmuose nėra ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyto nusižengimo sudėties. Teismas konstatavo, kad asmuo bandė pūsti į alkotesterį, tačiau visiškai nevertino aplinkybės, kad to jis negalėjo padaryti dėl lėtinės plaučių ligos. U. E. teiginiai, kad apeliantas akivaizdžiai matė iš paskos važiuojantį policijos automobilį, yra tik subjektyvus situacijos vertinimas ir negali būti neginčijamas įrodymas. Medicininės pažymos, vaizdo registratoriaus medžiaga, liudytojų parodymai, apelianto veiksmai (ramiai įvažiavo į kiemą sustojo) paneigia U. E. versiją. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai liudytojų A. V., V. B. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Teismas bet kokiu būdu siekdamas pateisinti pareigūnų veiksmus, nesugebėjo įvertinti A. K. parodymų, kur ji patvirtino, kad ne ji naudojo spec. priemones ir kad ji nieko nematė. Nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, todėl nepaneigti liudytojų parodymai dėl to, kad jie matė kas vyko kieme. Teismas nevertino ir to, kad apelianto automobilis neva buvo persekiojamas vos minutę. A. V. buvo arti savo namų ir negirdėjo policijos reikalavimų, o viena minutė per trumpas laiko tarpas susivokti, kad policija reiškia reikalavimą sustoti. Ypatingai tokiu atveju, kai apeliantas yra sergantis. A. V. prie savo namų ramiai pasistatė automobilį ir tuo metu buvo užpultas policijos pareigūnų. Fakto, kad jis priešinosi ar sudavė smūgius policijos pareigūnui, nepatvirtina nei liudytojai, nei kartu buvusi policijos pareigūnė. Teismas nepagrįstai pareigūnų parodymų nevertino kritiškai, nesiaiškino, kodėl policijos pareigūnai nepavykus atlikti neblaivumo patikrinimo, nenuvežė apelianto į gydymo įstaigą atlikti kraujo tyrimo, t. y. nevykdė Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėse (toliau – Taisyklės) numatytų reikalavimų. Skunde teigiama, kad teismas tik perrašė administracinio nusižengimo protokolo turinį ir net nesistengė aptarti įrodymų, kurie apeliantą teisina. Įrodymai įvertinti nesilaikant ANK reikalavimų, išvados nepagrįstos ir neargumentuotos, neaiškūs A. V. parodymų, kaip neteisingų, vertinimo ir jų atmetimo motyvai. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas (toliau – Institucija) apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2018 m. kovo 9 d. nutarimo dalį ir priimti naują nutarimą, kuriuo M. V. už nusižengimą, numatytą ANK 422 straipsnio 7 dalyje, būtų paskirta administracinė nuobauda. Kitoje dalyje nutarimą palikti nepakeistą.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai M. V. veiksmuose nenustatyti, neteisingai vertino faktines aplinkybes, neatsižvelgė į Taisyklėse įtvirtintas nuostatas, dėl to priėmė nepagrįstą nutarimą. M. V. atsiliepime prašoma Institucijos skundą atmesti kaip nepagrįstą, neatitinkantį šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.Institucijos atsiliepime prašoma M. V. skundo netenkinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutarimo dalį, kuria M. V. pripažintas kaltu dėl nusižengimų padarymo ir nubaustas, nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

M. V. ir Institucijos apeliaciniai skundai netenkinami.

Dėl M. V. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis dėl M. V. kaltės padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 426 straipsnio 5 dalyje ir 506 straipsnio 4 dalyje teigiant, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertino neteisingai, kai kurių įrodymų nevertino iš viso, dėl to padarė nepagrįstas, faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Nutarimo dalis dėl ANK 415 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo nėra ginčijama. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina skundo ribose (ANK 652 straipsnio 1 dalis).ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas, tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus, išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamame nutarime padarytas išvadas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas M. V. administracinio nusižengimo bylą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių nepažeidė ir pagrįstai pripažino M. V. kaltu dėl ANK 426 straipsnio 5 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje numatytų administracinių nusižengimų padarymo.Spręsdamas dėl M. V. kaltės padarius nurodytus administracinius nusižengimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pareigūnų U. E., A. K. parodymais, kuriuose jie patvirtino tarnybiniuose pranešimuose nustatytas aplinkybes, vaizdo įrašu iš policijos automobilyje įrengto vaizdo registratoriaus. Taip pat teismas atsižvelgė į M. V. pateiktus medicininius dokumentus, liudytojų A. V., V. B., V. R. parodymus, nurodė išsamius argumentus, kodėl šių duomenų nelaiko M. V. kaltę paneigiančiais įrodymais (b. l. 63, 64). Aukštesnysis teismas neturi pagrindo pripažinti, kad byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti neteisingai ar iš viso nevertinti, kaip tai nurodoma skunde. Dėl visų surinktų įrodymų skundžiamame nutarime yra motyvuotai pasisakyta, nurodyta, kuriais įrodymais teismas grindžia savo išvadas, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, neobjektyvius ir jais nesivadovauja.Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo skunde teigia, kad jis nematė ir negirdėjo, kad yra stabdomas policijos pareigūnų, tačiau ši jo versija nagrinėjant bylą apylinkės teisme jau buvo patikrinta ir argumentuotai atmesta. M. V. pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad jis turi su sveikata susijusių problemų, tačiau juose jokios informacijos apie tai, kad dėl sveikatos problemų asmuo negali girdėti ar matyti, nėra. M. V. yra vairuotojas. Kaip pats nurodė, darbas susijęs su vairavimu, jo sveikata yra patikrinta ir jokie apribojimai dėl regos ar klausos vairuoti transporto priemones jam nėra taikomi. Kaip liudytojai apklausti M. V. stabdę policijos pareigūnai U. E. ir A. K. vienareikšmiškai patvirtino, kad reikalavimas sustabdyti transporto priemonę buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai (įjungti garsinis ir vaizdo (švyturėliai) signalai, vairuotojui nestojant – per garsiakalbį išreikštas reikalavimas sustabdyti transporto priemonę). Nepaisant tokių pareigūnų veiksmų stabdomas automobilis nestojo, padidino greitį. M. V. skunde teigia, kad jo paaiškinimus, kad jis nesuprato esantis stabdomas, patvirtina jo veiksmai (ramiai pasistatė automobilį), tačiau šią versiją paneigia ne tik minėtų liudytojų paaiškinimai, bet ir vaizdo įrašas, iš kurio aiškiai matyti, kad pareigūnams pradėjus stabdyti M. V. vairuojamą automobilį, šis gerokai padidino greitį, į namo kiemą suko staiga, tačiau įsukti iš pirmo karto nepavyko. Paminėti įrodymai, vertinant juos visumoje, yra pakankami daryti abejonių nekeliančias išvadas dėl to, kad M. V. matė ir girdėjo, kad yra stabdomas policijos pareigūnų, tačiau nestojo.Atmetama, kaip nepagrįsta M. V. versija, kad jis pats buvo užpultas ir sumuštas neprisistačiusių ir dokumentus pateikti nepareikalavusių policijos pareigūnų, todėl pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį yra nubaustas nepagrįstai. Liudytojai U. E. ir A. K. patvirtino, kad vairuotojas atsisakė lipti iš automobilio, priešinosi, stumdėsi, todėl buvo panaudotos specialios priemonės (dujos), vairuotojas ištrauktas iš automobilio ir jam uždėti antrankiai. Šios aplinkybės atitinka pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose fiksuotas aplinkybes. Teismo posėdyje apklausta A. K. nurodė, kad pirmas prie automobilio nubėgo U. E., ji atėjo netrukus. U. E. nurodė vairuotojui išlipti, tačiau šis nelipo, stumdėsi, muistėsi. Tam, kad jį iš automobilio ištraukti, reikėjo panaudoti fizinę jėgą. U. E. teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad specialios priemonės prieš M. V. buvo panaudotos tik po to, kaip šis nevykdė reikalavimo išlipti iš transporto priemonės ir aktyviais veiksmais trukdė jį iš automobilio išlaipinti. Nei vienas iš minėtų liudytojų asmeniškai su administracinėn atsakomybėn patrauktu asmeniu nėra pažįstami, informacijos apie liudytojų priešiškus santykius, siekį pakenkti M. V. šį apkalbant ir duodant melagingus parodymus, byloje nėra. Tokių duomenų skunde nenurodo ir apeliantas. M. V. manymas, kad pareigūnai tikrovės neatitinkančius parodymus davė siekdami pateisinti savo atliktus neteisėtus veiksmus, nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Esant tokioms aplinkybėms liudytojų U. E. ir A. K. parodymai pagrįstai laikyti vienu iš M. V. kaltę patvirtinančių įrodymų. Pažymima, kad teisėtų ir pagrįstu pareigūnų reikalavimų ar nurodymų vykdymo privalomumas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje. Byloje nustatytos aplinkybės liudija, kad pareigūnas U. E. turėjo teisėtą pagrindą reikalauti, kad M. V. išliptų iš automobilio dėl šio prieš tai padaryto administracinio nusižengimo (nepaklusimo reikalavimui sustoti) ir esant įtarimui, kad vairuotojas gali būti neblaivus, o M. V. aktyviais veiksmais išreikštas reikalavimo išlipti iš automobilio nevykdymas buvo teisėtas pagrindas specialiųjų priemonių (dujų ir antrankių) panaudojimui. M. V. nurodo, kad pareigūno U. E. buvo sumuštas, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Liudytojai A. V., V. B. teigė matę, kad pareigūnai mušė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, tačiau kaip minėta, šių asmenų paaiškinimus teismas argumentuotai atmetė. M. V. pateiktos nuotraukos, kuriose užfiksuoti ant jo kūno esantys sužalojimai, nepatvirtina versijos dėl sumušimo šioje byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis, kadangi nėra galimybės nustatyti nuotraukų padarymo laiko, o kiti byloje surinkti įrodymai šią versiją iš esmės paneigia.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino U. E. parodymų prieštaringumo, aplinkybės, kad vaizdo registratorius tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, buvo išjungtas, neatsižvelgė į tai, kad jis ne iš karto buvo vežamas į policijos įstaigą, o buvo sustota prie tvenkinio, nebuvo pristatytas į gydymo įstaigą. Atsakant į skundo teiginius dėl U. E. parodymų prieštaringumo pažymima, kad jokių esminių prieštaravimų šio asmens parodymuose nenustatyta. Dėl esminių aplinkybių (vairuotojas buvo stabdomas naudojant garso, vaizdo signalus, garsiakalbį, vairuotojas nestojo, reikalavimo išlipti iš automobilio nevykdė, dėl to buvo panaudotos specialios priemonės) U. E. buvo nuoseklus, jo nurodytos aplinkybės atitinka kituose įrodymų šaltiniuose (liudytojos A. K. parodymuose, vaizdo įraše, tarnybiniuose pranešimuose) fiksuotus duomenis. Ta aplinkybė, kad liudytojas negalėjo tiksliai atsiminti visų su nagrinėjamu įvykiu susijusių detalių nerodo jo parodymų prieštaringumo ir nesudaro pagrindo juos laikyti melagingais. Dėl vaizdo registratoriaus pertraukiamo veikimo liudytoja A. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareigūnai neturi galimybės daryti įtakos šio prietaiso veikimui, registratoriaus veikimas priklauso nuo to, ar automobilio variklis įjungtas, ar ne. Šias aplinkybes patvirtina (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato reagavimo skyriaus viršininko raštas (b. l. 45), iš kurio matyti, kad į bylą yra pateiktas visas vaizdo registratoriumi fiksuotas įrašas, vaizdo registratorius filmuoja ne vientisu vaizdo įrašu, o atskirais fragmentais. Taigi, sutikti su apelianto pasvarstymu, kad įrašas nebuvo daromas sąmoningai, nėra pagrindo. Vaizdo registratoriumi fiksuotas vaizdo įrašas iš tikrųjų patvirtina M. V. nurodytą aplinkybę, kad pareigūnai ne iš karto važiavo į policijos komisariatą, buvo sustoję. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas U. E. nurodė negalintis atsiminti, ar jie buvo sustoję, tačiau A. K. šią aplinkybę patvirtino. Taip pat ši liudytoja nurodė ir tai, kad sustota buvo dėl to, kad pasitarti, ar asmenį vežti į policijos komisariatą, ar surašyti protokolą vietoje. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina minėtas vaizdo įrašas, iš kuriame fiksuoto pareigūnų pokalbio matyti, kad pareigūnas U. E. tikrina, pagal kokius ANK straipsnius turėtų būti rašomas protokolas, kokias numatyta atsakomybė, koks subjektas yra kompetentingas nagrinėti tokio pobūdžio bylas ir skirti nuobaudas. Nustačius, kad bylą turėtų nagrinėti teismas, buvo nutarta vykti į policijos komisariatą. Be kita ko, iš minėto įrašo matyti, kad jokių akivaizdžių sužalojimų ant M. V. kūno nėra, kurį laiką asmuo yra agresyvus, apsiraminus jam nuimami antrankiai, smurtas automobilyje jo atžvilgiu nenaudojamas, pats M. V. kalba apie tai, kodėl pareigūnai jam papurškė dujų, kodėl jį sulaikė, kad jis nėra vagis, prašo paleisti. Apie jokį fizinį smurtą minėtame įraše nėra kalbama. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo tikėti M. V. teiginiais, kad pareigūnai iš karto į policijos komisariatą nevažiavo dėl to, kad prieš apeliantą atliko neteisėtus veiksmus. Dėl pristatymo į gydymo įstaigą pažymima, kad kaip jau minėta, smurtavimo prieš apeliantą faktas nėra nustatytas ir įrodytas, pareigūnai patvirtino, kad M. V. nemušė, akivaizdžių sužalojimų nematė, medikų pagalbos neprašė ir pats M. V.. Nesant pagrindo vykti į gydymo įstaigą, M. V. buvo pristatytas į policijos komisariatą jo padarytų administracinių nusižengimų įforminimui.Dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skunde nurodytos aplinkybės, kad U. E. surašė du tarnybinius pranešimus, taip pat surašė tarnybinį pranešimą ir A. K. vardu, ši tik pasirašė, pažymima, kad ši aplinkybė, pati savaime, U. E. veiksmų nedaro neteisėtais, o tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių – neteisingomis. Teismo posėdyje apklausiamas ir su byloje esančiais tarnybiniais pranešimais susipažinęs U. E. paaiškino, kad tikslių šių dokumentų surašymo aplinkybių neatsimena, tačiau du tarnybinius pranešimus galėjo surašyti dėl to, kad pirmajame nebuvo nurodytas asmens sulaikymo laikas. A. K. nurodė, kad tarnybinį pranešimą rašė kartu su U. E., todėl šiuo atveju tai, kas jį fiziškai surašė, neturi esminės reikšmės, kadangi tarnybiniame pranešime užfiksuotą informaciją, susijusią su įvykiu, liudytoja A. K. patvirtino savo parašu ir apklausiama teisme.Skunde M. V. kritikuoja U. E. parodymus apie tai, kad apeliantas buvo neblaivus, laiko, kad tokie liudytojo parodymai yra tik prielaida. Atsakant į šiuos skundo argumentus visų pirma pažymima, kad asmens neblaivumas gali būti nustatomas ne tik techninėmis priemonėmis, tačiau ir įvertinus išorinius požymius, tokius kaip nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, sklindantis alkoholio kvapas ir panašiai. Liudytojas U. E., taip pat ir A. K. paaiškino, kad būtent išoriniai požymiai sudarė pagrindą manyti, kad M. V. gali būti neblaivus. Abejoti minėtų asmenų paaiškinimų objektyvumu dėl jau anksčiau paminėtų aplinkybių nėra pagrindo. Tačiau šiuo konkrečiu atveju atkreipiamas dėmesys į tai, kad M. V. nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl nusižengimų padarymo apsvaigus nuo alkoholio, ši aplinkybė, kaip turinti teisinės reikšmės sprendžiant M. V. administracinės atsakomybės klausimą, skundžiamame nutarime nėra nurodyta. Todėl tai, kad liudytojų parodymai apie galimą M. V. neblaivumą nebuvo patvirtinti kitais įrodymais (patikrinus neblaivumą techninėmis priemonėmis, atlikus kraujo tyrimą), nedaro jų savaime melagingais. Šių aplinkybių kontekste galima sutikti su skundo teiginiu, kad nepavykus patikrinti neblaivumo techninėmis priemonėmis asmuo turėjo būti pristatytas į gydymo įtaigą, kaip tai numatyta Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (2006 m. gegužės 12 d. redakcija) 5 punkte, pagal kurį Policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristato transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Tačiau įvertinus tai, kad M. V., kaip minėta, nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl nusižengimų, padarytų apsvaigus nuo alkoholio, pats nepristatymo į medicinos įstaigą neblaivumui nustatyti faktas teisiškai reikšmingų padarinių administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nesukėlė, šios aplinkybės teismas nelaiko turinčios esminę reikšmę sprendžiant jo administracinės atsakomybės pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį, 506 straipsnio 4 dalį, 415 straipsnio 3 dalį klausimą. Skunde taip pat nurodoma ir tai, kad šiuo atveju buvo pažeisti Patrulių veiklos instrukcijų 31 punkto, Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo 4, 6, 8, 10 punktų, Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio reikalavimai. Sutikti su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Jokių duomenų apie tai, kad pareigūnų U. E. ir (ar) A. K. atžvilgiu būtų pradėti tarnybiniai patikrinimai dėl netinkamo pareigų atlikimo, įgaliojimų viršijimo, neteisėto elgesio, administracinio nusižengimo byloje nėra. Tokie duomenys nenurodyti ir skunde. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad asmuo, prieš kurį buvo panaudotos spec. priemonės, prieš tai nepakluso reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, stangėsi pabėgti nuo pareigūnų (buvo didinamas greitis), pareigūnai turėjo informacijos apie galimą vairuotojo girtumą, pareikalavus išlipti iš automobilio elgėsi agresyviai, teisėto reikalavimo nevykdė, t. y. nustatytos aplinkybės rodo, kad M. V. ir pareigūnų bendravimas nebuvo įprastas, t. y. pareigūnai veikė rizikingoje ir pavojų keliančioje situacijoje turėdami tikslą sulaikyti agresyviai nusiteikusį ir į reikalavimą išlipti iš automobilio nereaguojantį teisės pažeidėją. Specialios priemonės buvo panaudotos, tačiau teigti, kad jas naudojant buvo pažeistas proporcingumo principas, nėra pagrindo, t. y. šios priemonės buvo naudojamos tol, kol buvo sulaikytas pavojų keliantis asmuo. M. V. atžvilgiu buvo naudojama fizinė prievarta – jis buvo jėga ištemptas iš automobilio, paguldytas ant žemės ir uždėti antrankiai, tačiau fizinės prievartos panaudojimas šiuo atveju, priešingai, negu teigiama skunde, atitiko Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnyje nurodytus fizinės prievartos naudojimo pagrindus.Aukštesnysis teismas nepagrįstais laiko skundo teiginius dėl galimo teismo šališkumo. Iš skundo turinio, jame dėstomų aplinkybių galima daryti išvadą, kad teismo šališkumą šiuo atveju apeliantas sieja su jam nepalankiu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Tačiau ši aplinkybė, pati savaime, nelaikytina pagrindu pripažinti teismą buvus šališku. Jokių kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad teismas, nagrinėdamas M. V. administracinio nusižengimo bylą, nebuvo objektyvus, turėjo išankstinę nuomonę dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir M. V. kaltės padarius administracinius nusižengimus, skunde nenurodyta. Tokių aplinkybių aukštesnysis teismas taip pat nenustatė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme M. V. teisė pareikšti nušalinimą teisėjai buvo išaiškinta, tačiau šia teise administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nesinaudojo.Skunde M. V. taip pat prašo panaikinti nutarimo dalį dėl ANK 426 straipsnio 7 dalies, kurioje nurodyta, kad už ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų. Jokių argumentų, kodėl apeliantas mano, kad administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – jam neturėtų būti taikoma, skunde nenurodyta. Aptariamos administracinio poveikio priemonės skyrimas asmeniui, padariusiam ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, yra privalomas. ANK 34 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Tačiau taikyti minėto straipsnio nuostatas M. V. atžvilgiu pagrindo nėra. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad administracinė nuobauda ir/ar administracinio poveikio priemonė pagal ANK 34 straipsnio 5 dalį, kurios nuostatos iš esmės atitinka iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ straipsnį, gali būti neskiriama ar švelninama tik ypatingais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, išskirtinių aplinkybių bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikoma nuobauda ir administracinio poveikio priemonė, naudai. Tokiomis aplinkybėmis gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas nusižengimą padariusio asmens charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir panašiai. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo skunde nurodo, kad teismas, atimdamas teisę vairuoti transporto priemones, atėmė vienintelę galimybę judėti, tačiau įrodymų, kurie leistų spręsti, kad be transporto priemonės asmuo judėti negali, M. V. nepateikė. Skundžiamu nutarimu teismas M. V. administracinio poveikio priemonę paskyrė minimaliam – 3 metų – terminui. Aukštesniojo teismo įsitikinimu paskirta administracinio poveikio priemonė, įvertinus administracinio nusižengimo pobūdį, pavojingumą, padarymo aplinkybes, nusižengimą padariusio asmens požiūrį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga, ANK 32, 34 straipsnių nuostatos nepažeistos.Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai pripažino M. V. kaltu padarius ANK 426 straipsnio 5 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje numatytus administracinius nusižengimus, už kuriuos jam paskyrė teisingas administracines nuobaudas. Nutarime išsamiai aprašyti visi byloje surinkti įrodymai, pateiktas jų teisinis vertinimas, išvados dėl M. V. kaltės argumentuotos ir pagrįstos. Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutarimas M. V. administracinio nusižengimo byloje atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

D. I. apeliacinio skundo.

Institucijos apeliaciniame skunde ginčijama nutarimo dalis, kuria administracinio nusižengimo byla dėl ANK 422 straipsnio 7 dalyje nusižengimo nutraukta nenustačius administracinio nusižengimo sudėties.ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už neblaivumo ar apsvaigimo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų patikrinimo vengimą <...>. Pagal teismų praktiką asmens veika gali būti kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą nustačius, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2AT-62-303/2017). Atsisakymas tikrintis neblaivumą turi būti išreikštas aiškiai, o ta aplinkybė, kad asmuo, nors ir bandė tikrintis neblaivumą, tačiau dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių nepavyko to padaryti, negali būti pagrindu traukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal minėtą straipsnį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymiai M. V. veiksmuose nėra nustatyti ir tokią savo išvadą grindė byloje esančiu vaizdo įrašu, medicininiuose dokumentuose fiksuota informacija apie M. V. sveikatą (serga plaučių liga, dusulys, kvėpavimo nepakankamumas). Institucijos skunde teigiama, kad M. V. žadėjo pūsti į alkotesterį, tačiau nuėmus antrankius nepūtė, tačiau tokios aplinkybės prieštarauja vaizdo įrašui, iš kurio matyti, kad M. V., iš pradžių į alkotesterį nepūtė, tačiau po kurio laiko pabandė pūsti, tačiau jam nepavyko (pūtė per trumpai). Vienareikšmiškai spręsti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo į alkotesterį per trumpai pūtė sąmoningai, siekdamas, kad nebūtų nustatytas jo neblaivumas, negalima. Esant tokioms aplinkybėms laikyti, kad nutarime padarytos išvados yra neteisingos, neatitinka įrodymais nustatytų aplinkybių, nėra pagrindo.Konstatuojama, kad sprendžiant dėl M. V. administracinės atsakomybės pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį, įrodymų vertinimo klaidų nepadaryta, nutarime padarytos išvados dėl aptariamo straipsnio sudėties požymių nebuvimo M. V. veiksmuose argumentuotos ir pagrįstos. Todėl tenkinti Institucijos skundą ir šią nutarimo dalį naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. kovo 9 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą, M. V. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinių skundų netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.