- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-26
- Bylos Nr.
- 2A-1133-302/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40722-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- J. T.
- Ieškovas
- Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- S. S.
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui J. T. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo S. S., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo 1 909,95 Lt žalą, išmokėjus pareigūnui S. S. piniginę kompensaciją. Nurodė, kad 2012-06-25 buvo gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (tolau Vilniaus apskrities VPK) Kelių policijos valdybos (toliau – KPV) viršininko tarnybinis pranešimas apie tai, kad 2012-06-22 tarnybos metu, sulaikant teisės pažeidimą padariusį asmenį, buvo sužalotas Vilniaus apskrities VPK KPV Kelių patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patrulis S. S.. Dėl gautos informacijos, Vilniaus apskrities VPK buvo atliktas nelaimingo atsitikimo tyrimas dėl patrulio S. S. traumos tarnybos metu, kuris baigtas 2012-08-14 surašius nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą Nr. 10-7-IS6-41. Ja pripažinta, kad Vilniaus apskrities VPK KPV KPR patrulis S. S. patyrė traumą tarnybos metu, todėl buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas siekiant nustatyti, ar pareigūno sužalojimas buvo susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat, ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei. Tarnybinis patikrinimas baigtas 2012-09-05 surašius tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-54. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad pagal 2012 m. birželio mėnesio darbo grafiką Vilniaus apskrities VPK KPV KPR patrulis S. S. 2012-06-22 turėjo dirbti nuo 6.30 val. iki 19.30 val. Apie 14.50 val. dirbant kartu su patrule J. K. buvo gautas Vilniaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus (toliau - OVS) budėtojo nurodymas nuvykti adresu Verkių g. 29, Vilniuje, kur stovėjimo aikštelėje vyksta konfliktas. Atvykus minėtu adresu, į pareigūnus kreipėsi A. M., kuris nurodė, jog jam, mėginant išvažiuoti iš stovėjimo vietos, kelią pastojo neblaivus vyras, kuris, paprašius pasitraukti ir leisti išvažiuoti, priėjo prie A. M., jį įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, apstumdė, iš rūbų ištraukė sagas. A. M. nurodžius, jog dėl konflikto pageidauja rašyti skundą, pareigūnai jam pasiūlė vykti į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ajį policijos komisariatą. A. M. sutiko ir nurodė, kad į policijos komisariatą vyks savo automobiliu. Kitas konflikto dalyvis, kaip vėliau nustatyta J. T., buvo akivaizdžiai neblaivus, stovėjo šalia. S. S. nurodė J. T., kad dėl konflikto jis privalo vykti į policijos komisariatą. Iš pradžių J. T. elgėsi ramiai, vykdė policijos pareigūnų nurodymus, įsėdo ant galinės tarnybinio automobilio sėdynės. Apie 15 val. važiuojant automobiliu, J. T., išgirdęs, kaip S. S. radijo ryšiu informavo Vilniaus apskrities VPK OVS budėtoją, jog su sulaikytuoju vyksta į policijos komisariatą, pradėjo pareigūnus įžeidinėti, necenzūriniais žodžiais grasinti, jog su jais susidoros. Privažiavus P. Lukšio-Verkių g. sankryžą automobiliui sustojus prie šviesoforo, sulaikytasis bandė iššokti iš tarnybinio automobilio. Jam lipant iš automobilio pareigūnas S. S. bandė J. T. sugriebti, tačiau šis ištrūko. J. T. nuo automobilio nubėgo apie 10-15 m., kuomet pareigūnas jį pasivijo ir bandė sulaikyti. Kadangi sulaikant J. T. priešinosi, sulaikymas vyko ant šlapios žolės, nes ką tik buvo nulijęs lietus, sulaikymo metu abu nugriuvo. Pareigūnas krisdamas susimušė kairį petį bei pajuto stiprų skausmą. Sulaikant J. T. teko panaudoti kovinius imtynių veiksmus, vyko grumtynės, sulaikymo metu buvo suplėšyta pareigūno tarnybinė liemenė, uniforminiai marškiniai. Dėl J. T. aktyvaus pasipriešinimo sulaikymo metu buvo iškviestas pastiprinimas. J. T. buvo sulaikytas ir pristatytas į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 PK. Policijos komisariate dėl stipraus skausmo pareigūnui buvo iškviesta Greitoji medicinos pagalba. Atvykę medikai apžiūrėję pareigūną išsivežė į VšĮ Respublikinę universitetinę ligoninę. VšĮ RVUL 2012-07-12 išdavė pažymą apie traumos sunkumą, kurioje nurodyta, kad S. S. diagnozuotas kairiojo peties sumušimas (diagnozė pagal TLK-10 kodą S 40.0). Pareigūnui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo tęsiamas iki 2012-07-02. Dėl J. T. veiksmų Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 PK buvo 2012-06-22 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-02412-12 pagal LR BK 286 straipsnį. 2013-02-21 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nurodant, kad J. T. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 286 straipsnyje, tačiau įžvelgė administracinį teisės pažeidimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio l dalyje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-03-28 administracinėje teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11-3975-818/2013 pripažino J. T. padariusį administracinį teisės pažeidimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio l dalyje, ir skyrė 200 Lt baudą. Atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo pripažinta, kad policijos pareigūnas S. S. patyrė traumą tarnybos metu vykdydamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir padidėjusiu pavojumi gyvybei ir sveikatai, todėl dėl tarnybos metu patirtų sužalojimų jam priklauso kompensacija. S. S. neturėjo kito pasirinkimo, kaip kuo greičiau sulaikyti pažeidėją, kas nulėmė tai, kad pareigūnas patyrė rankos traumą. Vilniaus apskrities VPK viršininkas 2012-10-03 įsakymu Nr. 10-TE-646 nusprendė išmokėti S. S. 1 909,95 Lt vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Vyriausybė 1991-12-05 nutarimu Nr. 530 nustatė asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas. Pagal jų 26 punktą, įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas turi reikalavimo teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Policijos departamentas sumokėjo 1 909,95 Lt dydžio piniginę kompensaciją pareigūnui S. S. pagal įstatymus, ir tokiu būdu patyrė nuostolį. Civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams. Dėl to atsakovas turi būti atsakingas už kilusias pasekmes. Atsakovo J. T. kaltę įrodo tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga, kurioje konstatuotos visos pareigūno S. S. susižalojimo aplinkybės.
Atsakovas J. T. atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, ko pasėkoje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-01-31 priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovų ieškinį tenkino visiškai.
Šalies argumentai
Atsakovas J. T. pateikė pareiškimą dėl sprendimą už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti 2014-01-31 teismo sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, atmesti ieškinį, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovams padarytos žalos. Bylos medžiagoje nurodoma, jog atsakovo sulaikymo metu pareigūnas, gaudydamas atsakovą, bėgo ant „šlapios žoles“, dėl ko paslydo ir pargriuvo, susitrenkdamas petį. Taigi trauma patirta pareigų vykdymo metu, tačiau nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos. Jeigu toks priežastinis ryšys ir egzistuotų, pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį, teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Tikėtina, kad pats policijos pareigūnas nesilaikė tarnybinių instrukcijų, dėl ko sudarė prielaidas pačiam nukentėti. Policijos pareigūnų statusas yra kitoks negu eilinių piliečių, jų vadinamoji „skausmo riba“ yra aukštesnė. Ieškovai vienašališkai nustatė atlygintinos žalos ir kompensacijos už ją dydį, neatsižvelgdami į atsakovo galimus argumentus šiuo klausimu, nesudarė galimybių skųsti ieškovų sprendimą dėl žalos dydžio nustatymo ir kompensacijos už ją išmokėjimo, taip pat atsakovui nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti tarnybiniame patikrinime, pateikiant savo paaiškinimus. Tokiais atvejais galimas piktnaudžiavimas, kuomet vien policijos įstaigos sprendimas dėl žalos jos darbuotojui atlyginimo preziumuoja ir tapačią jos atlyginimo būtinybę civiline tvarka. Atsakovo turtinė padėtis labai prasta, jis bedarbis. Tą, be kita ko, patvirtina faktas, kad atsakovo metinės pajamos neviršija 3 000 Lt, dėl ko jam suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba. 2013-03-28 Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinėje byloje Nr. A2.11.-3975-818/2013 atsakovui, remiantis (duomenys neskelbtini) straipsniu, skyrė švelnesnę nuobaudą, negu numatyta (duomenys neskelbtini) straipsnio l dalyje, 200 Lt. Nurodytoje byloje teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas bedarbis ir išlaiko tris mažamečius vaikus, kuriems mokėti alimentus ir taip neužtenka lėšų. Žalos atlyginimo priteisimas pablogintų atsakovo mažamečių vaikų padėtį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-04-15 nutartimi panaikino 2014-01-31 sprendimą už akių, atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, į bylos nagrinėjimą įtraukė S. S..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė ieškovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos 1 909,95 Lt žalos atlyginimą iš atsakovo J. T.. Priimdamas sprendimą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ištirti byloje įrodymai patvirtina visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą ir nustatymą taikyti civilinę atsakomybę atsakovui J. T.. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog trauma patirta vykdant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis taip privalėjo elgtis. Pažymėjo, jog civilinė atsakomybė atsakovui J. T. kyla dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams, t. y. neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos, bandant pabėgti. Dėl to atsakovas J. T. turi būti atsakingas už kilusias pasekmes, o aplinkybė, jog J. T. nebuvo inkriminuotas kaltinimas dėl pasipriešinimo pareigūnui, teismo manymu, nepanaikina jo veiksmų neteisėtumo sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės. Teismo įsitikinimu, šiuo atveju atsakovo J. T. įrodinėjamos aplinkybės ir pateikti įrodymai pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį nesudarė pagrindo mažinti ieškovų prašomo priteisti žalos dydžio. Pažymėjo, kad atsakovo kaltė pasireiškė tyčios forma, o bylos medžiaga leidžia teigti, kad atsakovas buvo neblaivus, todėl vertindamas atsakomybės prigimtį teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas J. T. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo ir prašo panaikinti skundžiamą sprendimą bei klausimą išspręsti iš esmės- ieškinį atmesti. Nurodo, kad jis nėra kaltas dėl trečiajam asmeniui padarytos žalos, be to tarp jo veiksmų ir ieškovui kilusios žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Pažymi, jog trečiasis asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad traumą patyrė ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl to, kad „įvyko nelaimingas atsitikimas“, jis vydamasis atsakovą paslydo ant žolės. Apelianto manymu, netgi jeigu atsakovo kaltė ir priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir trečiajam asmeniui padarytos žalos egzistuotų, teismui būtų buvę pagrindo sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Trečiasis asmuo, kaip policijos pareigūnas, nesilaikė tarnybinių instrukcijų, dėl ko sudarė prielaidas pačiam nukentėti. Atsakovas, kuriam nustatytas virš 3 promilių girtumas, dėl ko jau nebeturėjo nuovokos, buvo paprasčiausiai ant užpakalinės sėdynės vežamas automobiliu į policijos nuovadą, o trečiasis asmuo vairavo automobilį. Automobilio durys nebuvo užrakintos, todėl atsakovas galėjo iš automobilio paprasčiausiai išlipti į važiuojamąją kelio dalį. Taigi egzistuoja, pačių pareigūnų kaltė, kad jie tokiais aplaidžiais savo veiksmais neužtikrino ne tik atsakovo, bet ir kitų asmenų saugumo. Nurodo, kad policijos pareigūnų statusas yra kitoks negu eilinių piliečių ir žalos atlyginimas jiems priteisiamas rečiau. Be to, patys ieškovai vienašališkai nustatė atlygintos žalos ir kompensacijos už ją dydį, niekaip neatsižvelgdami į atsakovo galimus argumentus šiuo klausimu, nesudarė jam jokių galimybių skųsti ieškovų sprendimą dėl žalos dydžio nustatymo ir kompensacijos už ją išmokėjimo. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad jo turtinė padėtis yra labai prasta, jis bedarbis.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodo, kad tarp J. T. veiksmų ir pareigūno sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareigūnas veikė siekdamas jo tarnybos funkcijomis apibrėžto tikslo, todėl vydamasis atsakovą ir siekdamas jį sulaikyti, pareigūnas elgėsi adekvačiai susidariusiai situacijai. Trauma laikytina patirta vykdant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis taip privalėjo elgtis. Šiuo atveju trečiasis asmuo neturėjo kito pasirinkimo, kaip kuo greičiau sulaikyti pažeidėją, kas nulėmė tai, kad pareigūnas patyrė rankos traumą. Pažymi, kad atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo nustatyta, kad pareigūnai būtų pažeidę kokį nors jų veiklą reglamentuojantį teisės aktą, todėl apelianto nurodoma aplinkybė, kad pareigūnas neva nesilaikė tarnybinį instrukcijų, atmestini. Šiuo atveju ieškovo visos civilinės atsakomybės sąlygos yra įrodytos ir teismo išanalizuotos. Civilinė atsakomybė J. T. kilo dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams, t.y. neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos. Pažymi, jog atsižvelgiant į saugumo intereso svarbą, pažeidimo pobūdį bei kitas aplinkybes, nagrinėjamu atveju žalos dydis pinigais įvertintas, taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Apskaičiuojant piniginę kompensaciją pareigūnui buvo pateikta piniginės kompensacijos apskaičiavimo lentelė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Apeliantas savo apeliaciniame skunde kelia trečiajam asmeniui padarytos žalos nustatymo, materialinės teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą ir kompensacijos mokėjimą, netinkamo aiškinimo bei netinkamo teisminės praktikos taikymo nagrinėjamam ginčui spręsti klausimus. Dėl tokių skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas ir pasisako (CPK 320 str. 1 d.).
Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, kurios tikslas – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tačiau, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalą padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų.
Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiško žalos atlyginimo nuostata (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), bet ir nuostata, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsisakymas pripažinti valstybės regreso teisę reikalauti išmokėtų sumų atlyginimo iš kalto už valstybės pareigūno sužalojimą asmens šį principą neabejotinai pažeistų. Jeigu valstybė neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (CK 6.113 straipsnis).
Atsižvelgiant į saugomo intereso svarbą, pažeidimo pobūdį bei kitas aplinkybes, nagrinėjamu atveju žalos dydis pinigais įvertintas, taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sužalojus asmens sveikatą, asmeniui padarytos žalos objektyviai neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, nes sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė. Be to, tokiais atvejais asmeniui padaroma ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala. Teisės aktai, kuriuose įtvirtintas piniginių kompensacijų išmokėjimas dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams, yra specialieji teisės aktai, nustatantys sveikatai padarytos žalos dydžio apskaičiavimo specialias metodikas.
Byloje nustatyta, kad 2012-06-22 tarnybos metu, sulaikant teisės pažeidimą padariusį asmenį - apeliantą, buvo sužalotas Vilniaus apskrities VPK KPV Kelių patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patrulis S. S.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-03-28 administracinėje teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11-3975-818/2013 pripažino apeliantą J. T. padariusį administracinį teisės pažeidimą, numatytą (duomenys neskelbtini) str. 1 d. ir skyrė 200 Lt baudą. Tarnybinio patikrinimo metu buvo pripažinta, kad policijos pareigūnas S. S. patyrė traumą tarnybos metu vykdydamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir padidėjusiu pavojumi gyvybei ir sveikatai. Šiam pareigūnui Policijos departamentas prie VRM išmokėjo 1 909,95 Lt (vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio) kompensaciją už sužalojimą, patirtą einant tarnybines pareigas. Taigi pareigūnui S. S. apelianto padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto alternatyviu žalos kompensavimo būdu, nustatytu Vidaus tarnybos statuto (toliau – Vidaus tarnybos statutas) 40 straipsnio 3 dalies 7 punkte. Sužalotam pareigūnui 1 909,95 Lt kompensacija išmokėta, vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis (toliau – Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygos).
Nurodytos draudimo sąlygos patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje taikytas alternatyvus žalos kompensavimo būdas įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma – privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigūnų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų (CK 6.988 straipsnio 3 dalis). Draudžiant policijos pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių (atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus; apsaugoti žmogaus teises ir laisves; užtikrinti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumą ir kt.) įgyvendinimą. Kartu pareigūnui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo atveju, nes būtent tokių asmenų tinkama sveikata padeda įgyvendinti jiems pavestas pareigas. Taigi dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taikytina CK 6.290 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį.
Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas), ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala.
Socialinio draudimo atveju taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus, todėl nagrinėjamu atveju preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepaneigė prezumpcijos, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) viršija žalos dydį, nes apeliantas, kaip atsakingas už žalą asmuo, neįvykdė procesinės pareigos įrodyti, kad išmokėta didesnė kompensacija negu pareigūno patirta žala. Nagrinėjamoje byloje tokios įrodinėjimo naštos priskyrimą apeliantui, kaip kaltam asmeniui, taip pat galima pagrįsti tuo, kad jis žalą sukėlė suvokdamas, jog yra sulaikomas už teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą, dėl kurių nevykdymo apeliantui vėliau taikyta administracinė atsakomybė ir jis nubaustas administracine tvarka.
Nors nagrinėjamu atveju apeliantas pateikęs skundą nurodo, kad policijos pareigūnas trauma patyrė pareigų vykdymo metu, t.y. besivydamas apeliantą paslydo ant šlapios žolės, o ne dėl apelianto kaltės, todėl nėra priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir žalos, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad policijos pareigūnas traumą patyrė vykdydamas tarnybines pareigas, o aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis taip privalėjo elgtis, t.y. apeliantui atidarius automobilio duris ir pradėjus bėgti, trečiasis asmuo S. S. neturėjo kito pasirinkimo, kaip kuo greičiau sulaikyti pažeidėją, kas ir nulėmė tai, kad pareigūnas besivydamas apeliantą, paslydo ir patyrė rankos traumą. Be to, byloje taip pat buvo nustatyta, jog pasivijus apeliantą, jis priešinosi, vyko grumtynės, ko pasėkoje pareigūnui teko panaudoti net kovinius imtynių veiksmus.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja visos apelianto deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 str. – 6.250 str.): 1) apeliantas besipriešindamas sulaikymo metu sužalojo policijos pareigūną; 2) policijos pareigūnas patyrė lengvą sveikatos sutrikdymą; 3) apelianto kaltės forma –tyčia; 4) apelianto veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys (t. y. dėl apelianto pasipriešinimo sulaikymo metu automobiliui sustojus prie šviesoforo, jam išlipus ir pradėjus bėgti, sužalotas S. S.).
Nagrinėjamu atveju ieškovai, pareiškę reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalą padariusiam asmeniui, įgijo tokias pat teises, kokias turėjo pradinis kreditorius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovai įrodė kompensacijos dydį, ją pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais: kompensacija apskaičiuota ir išmokėta pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygas ir Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisykles. Tai patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai.
Apeliantas, nesutikdamas su tuo, kad jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, atsikirtimais įrodinėja savo neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio nebuvimą, ginčija padarytos žalos dydį, teigdamas, jog ieškovai patys vienašališkai nustatė atlygintinos žalos ir kompensacijos už ją dydį, neatsižvelgdami į atsakovo galimus argumentus šiuo klausimu bei savo sunkia turtine padėtimi. Apelianto teigimu, jis neturi pareigos atlyginti ieškovams policijos pareigūnui išmokėtos kompensacijos, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog išmokėtos kompensacijos dydis, jos nepaneigus, savaime nereiškia, kad sužalotas pareigūnas nepatyrė tokio dydžio žalos. Civilinė atsakomybė apeliantui atsirado dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos darbuotojo reikalavimams, t.y. neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis; Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliantas turi būti atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos darbuotoją, nes atsakovas turėjo numatyti tokias pasekmes, t. y. kad jam specialiųjų įstatymų pagrindu gali atsirasti pareiga atlyginti žalą. Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti žalos dydį, jis pinigais įvertintas, taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Kaip jau minėta aukščiau, Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. numatyta, kad pareigūnui, kuris sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arbai kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Konkretus kompensacijos dydis nustatomas priklausomai nuo sveikatos sunkumo masto, kurį nustato Statuto 40 str. 8 d. Trečiojo asmens S. S. sveikatos sutrikdymas buvo priskirtas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui, ko pasėkoje remiantis Statuto 40 str. 3 d. 7 p. S. S. buvo išmokėta vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, įstatymų reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantas nepaneigė ieškovų pateiktų įrodymų dėl žalos dydžio, t. y. neįrodė, kad išmokėta kompensacija yra didesnė už policijos pareigūno patirtą žalą, taip pat manytina, jog pareigūnui išmokėta kompensacija visiškai atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, nepažeidžia šalių interesų. Nors šiuo atveju apeliantas ir teigia, kad jo turtinė padėtis yra sunki, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, ši aplinkybė taipogi nesudaro pagrindo mažinti išmokėtos kompensacijos dydį dėl to, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, galintis susirasti darbą ir sėkmingai dirbti, be to byloje nustatyta, jog apeliantas veikė tyčia, suvokdamas savo neteisėtus veiksmus, todėl turėtų prisiimti ir iš to kylančias pasekmes.
Apelianto teiginys, kad teismas turėtų sumažinti priteistą žalą tuo pagrindu, kad pareigūnas neva nesilaikė tarnybinių instrukcijų, dėl ko J. T. būdamas neblaivus, galėjo atsidaręs duris pabėgti iš automobilio, apeliacinės instancijos teismo atmestinas, kadangi jis yra grindžiamas tik pamąstymais ir prielaidomis. Be to, į bylą nebuvo pateikti įrodymai, jog pareigūnas būtų pažeidęs kokį nors jo veiklą reglamentuojantį teisės aktą.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.5str., CPK 3 str., 177 str.- 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nėra atlyginamos jo pairtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas neįgijo pareigos atlyginti ieškovams bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nes byloje nėra pateikti jų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.