Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-11-24 · Byla Nr. Iv-1746-815/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-11-24
Bylos Nr.
Iv-1746-815/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00022-2011-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams
Pareiškėjas
R. S.
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1746-815/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00022-2011-1Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, dalyvaujant atsakovų – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namų atstovei – šios institucijos Personalo skyriaus juriskonsultei Miglei Einorytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – R. S. skundą atsakovams – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – R. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų – Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas) bei Lietuvos valstybės solidariai priteisti 2007 m. sausio mėn.–2009 m. liepos mėn. neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką (priedus ir priemokas) – 6 528,98 Lt.

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (ginčytinų santykių laikotarpiu galiojusi redakcija, taip pat redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.) 23 straipsnio nuostatomis, priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 proc. pareiginės algos; nuo 2007 m. spalio 1 d. šis ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui. Įstatymo 25 straipsnyje buvo įtvirtintos nuostatos dėl valstybės tarnautojams mokamų priedų, 26 straipsnyje – dėl valstybės tarnautojams mokamų priemokų.

Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) (ginčytinų santykių laikotarpiu galiojusi redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje buvo reglamentuotos pareigūnų darbo užmokesčio sudedamosios dalys, t. y. pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Statute taip pat buvo nustatyta, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Be to, Statuto 42¹ straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 42 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Statuto 42 straipsnio 5 ir 6 dalys numatė, jog pareigūnai turi teisę į priedus už pareiginį laipsnį ir kvalifikacinę kategoriją, 7 dalyje buvo nustatyta, kad šių priedų (už kvalifikacinę kategoriją ir pareiginį laipsnį) suma negali viršyti 55 proc. pareiginės algos. Pagal Statuto 42 straipsnio 1 dalį į nustatytą priedų ir priemokų sumos apribojimą iki 70 proc. buvo įskaitomas ir Statuto 42 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, todėl Statuto 42 straipsnio 1 dalies nuostata buvo prieštaraujanti Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 daliai (nuo 2007 m. spalio 1 d.), nes dar labiau apsunkino teisės į priedus ir priemokas įgyvendinimo galimybę. Pažymėtina, jog, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo VI skyrius, reglamentuojantis darbo užmokesčio mokėjimą, be išlygų taikomas ir statutiniams valstybės tarnautojams, dėl to, apskaičiuojant Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos ar valstybės įmonės pareigūnų darbo užmokestį, taikytinos Įstatymo nuostatos.

2.2. Taigi, dėl Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto ribojimo taikymo pareiškėjui yra neapmokėta už atliktą darbą – neišmokėtas visas darbo užmokestis, pažeidžiant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

2.3. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą – daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku; ši asmens teisė, remiantis Konstitucijos 23 straipsniu yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad: Įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Motyvuojamoji dalis

2.4. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau nesali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).

Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005).

2.5. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Remiantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o remiantis minėto straipsnio 5 dalimi, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalį skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nutraukia ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. pakeitus Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies redakciją ir minėtą ribojimą panaikinus, galima išvada, kad Lietuvos valstybė pripažino prievolę.

Pareiškėjas, realizuodamas teisminės gynybos teisę, su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipiasi į teismą, nepasibaigus trejų metų senaties terminui (apie savo teisę į ieškinį pareiškėjas sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo), taigi, yra išsaugojęs galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas savo teises teismine tvarka. Dėl to sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, viršijančios 70 proc. pareiginės algos, išmokėjimo pareiškėjui laikytinas neįvykdytu ir pareiškėjo keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas.

2.6. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. gruodžio 21d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte; be to, tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Pareiškėjas laikotarpiu, už kurį prašo priteisti negauto darbo užmokesčio sumas, atliko savo kaip statutinio valstybės tarnautojo pareigas, tačiau atsakovai nurodytu laikotarpiu nesumokėjo viso priklausančio darbo užmokesčio, taigi, tokia situacija negali būti pripažinta teisėta.

Žemesnės instancijos teismas

2.7. Nagrinėjamame ginče galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1505/2010 konstatavo, kad vienas iš griežtosios (objektyviosios) atsakomybės atvejų, kai civilinė atsakomybė atsiranda net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės, yra numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje; viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Tokiu būdu Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11d. nutarimas taip pat įrodo, kad dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas priežastiniu ryšiu susijęs su pareiškėjo patirta 6 528,98Lt, žala – negautomis pajamomis. Taigi, taip pat yra visos būtinosios teisinės sąlygos, kurioms esant Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybinės valdžios įstaigos priimtu teisės aktu padarytą žalą.

Pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo pareiškėjas negavo visos priklausančios darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, atsakovų veiksmai laikytini neteisėtais ir atsakovams atsirado pareiga išmokėti pareiškėjui negautą darbo užmokesčio dalį pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį.

2.8. Nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovu patrauktini tiesiogiai pareiškėjui darbo užmokesčio neišmokėję Vilniaus pataisos namai. Tačiau pažymėtina, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas), taigi, bendrąja prasme pareiškėjo darbdavys yra Lietuvos valstybė. Todėl Vilniaus pataisos namai kaip institucija yra laikytini tik Lietuvos valstybės priimtų sprendimų vykdytoju, juolab, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis nėra darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004, be kita ko, konstatavo, kad už darbą atlyginant iš valstybės biudžeto, jame turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį, o jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik institucijos, bet ir valstybės patraukimo atsakove administracinėje byloje klausimą, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsniu.

Be to, Statuto 55 straipsnyje buvo numatyta, kad Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos, veikiančios pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą, finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

Taigi, remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo nutarimu ir suformuota teismų praktika, manytina, jog būtent Lietuvos valstybei, kaip pareiškėjo darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareiškėjo kaip pareigūno darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą. Lietuvos valstybė turėjo ir turi pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareiškėjo kaip pareigūno atliktą darbą užtikrinimui, taip pat turi pareigą atlyginti pareiškėjui neteisėtai negautas pajamas. Taigi, Lietuvos valstybei tenka atsakomybė paskirti būtinas lėšas, o Vilniaus pataisos namams – jas išmokėti.

Pareiškėjo nuomone, taikant Civilinio kodekso 6.271 straipsnio analogiją, nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovai – Lietuvos valstybė ir Vilniaus pataisos namai turėtų atsakyti solidariai.

3. Pareiškėjas skunde (b. l. 1–6) suformulavo reikalavimą iš atsakovų – Vilniaus pataisos namų bei Lietuvos valstybės solidariai priteisti 2007 m. sausio mėn.– 2009 m. liepos mėn. pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką (priedus ir priemokas) – 6 528,98 Lt, tačiau skunde (b. l. 1–2) pateiktoje lentelėje nurodo, kad jam už atliktą darbą 2007 m. sausio mėn.–2009 m. liepos mėn. nebuvo išmokėta 3 264,49 Lt, t. y.: 2007 m. sausio mėn. – 80,32 Lt, 2007 m. vasario mėn. – 145,16 Lt, 2007 m. kovo mėn. – 291,73 Lt, 2007 m. balandžio mėn. – 305,00 Lt, 2007 m. gegužės mėn. – 276,86 Lt, 2007 m. birželio mėn. – 274,05 Lt, 2007 m. liepos mėn. – 130,71 Lt, 2007 m. rugpjūčio mėn. – 166,36 Lt, 2007 m. rugsėjo mėn. – 305,00 Lt, 2007 m. spalio mėn. – 88,35 Lt, 2007 m. lapkričio mėn. – 88,35 Lt, 2007 m. gruodžio mėn. – 88,35 Lt (iš viso per 2007 m. – 2 240,24 Lt); 2008 m. sausio mėn. – 98,00 Lt, 2008 m. vasario mėn. – 49,00 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 54,44 Lt, 2008 m. balandžio mėn. – 98,00 Lt, 2008 m. gegužės mėn. – 30,95 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 56,25 Lt ir 8,45 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. – 43,47 Lt, 2007 m. spalio mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 56,25 Lt (iš viso per 2008 m. – 663,56 Lt); 2009 m. sausio mėn. – 54,50 Lt, 2009 m. vasario mėn. – 32,70 Lt, 2009 m. kovo mėn. – 54,50 Lt, 2009 m. balandžio mėn. – 33,74 Lt, 2009 m. gegužės mėn. – 61,75 Lt, 2009 m. birželio mėn. – 61,75 Lt, 2009 m. liepos mėn. – 61,75 Lt (iš viso per 2009 m. sausio–liepos mėn. – 360,69 Lt).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo (b. l. 1), kad neišmokėtą sumą – 3 264,49 Lt – patvirtina su skundu pateiktos pažymos. Darbuotojo asmens sąskaitų kortelėje už 2007 m. sausio–gruodžio mėn. (b. l. 7), eilutėje „289 Priedų ir priemokų ribojimas ein. mėn.“ nurodytos šios neišmokėtos sumos: 2007 m. sausio mėn. – 80,32 Lt, 2007 m. vasario mėn. – 145,16 Lt, 2007 m. kovo mėn. – 291,73 Lt, 2007 m. balandžio mėn. – 305,00 Lt, 2007 m. gegužės mėn. – 276,86 Lt, 2007 m. birželio mėn. – 274,05 Lt, 2007 m. liepos mėn. – 130,71 Lt, 2007 m. rugpjūčio mėn. – 166,36 Lt, 2007 m. rugsėjo mėn. – 305,00 Lt, 2007 m. spalio mėn. – 88,35 Lt, 2007 m. lapkričio mėn. – 88,35 Lt, 2007 m. gruodžio mėn. – 88,35 Lt (iš viso per 2007 m. – 2 240,24 Lt). Darbuotojo asmens sąskaitų kortelėje už 2008 m. sausio–gruodžio mėn. (b. l. 8-9), eilutėje „289 Priedų ir priemokų ribojimas ein. mėn.“ nurodytos šios neišmokėtos sumos: 2008 m. sausio mėn. – 98,00 Lt, 2008 m. vasario mėn. – 49,00 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 54,44 Lt, 2008 m. balandžio mėn. – 98,00 Lt, 2008 m. gegužės mėn. – 30,95 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. – 43,47 Lt, 2007 m. spalio mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 56,25 Lt, eilutėje „289 Priedų ir priemokų ribojimas sek. mėn.“ nurodyta neišmokėta suma – 2008 m. liepos mėn., 8,45 Lt (iš viso per 2008 m. – 663,56 Lt (655,11 Lt + 8,45 Lt)). Darbuotojo asmens sąskaitų kortelėje už 2009 m. sausio–liepos mėn. (b. l. 10-11), eilutėje „289 Priedų ir priemokų ribojimas ein. mėn.“ nurodytos šios neišmokėtos sumos: 2009 m. sausio mėn. – 54,50 Lt, 2009 m. vasario mėn. – 32,70 Lt, 2009 m. kovo mėn. – 54,50 Lt, 2009 m. balandžio mėn. – 33,74 Lt, 2009 m. gegužės mėn. – 61,75 Lt, 2009 m. birželio mėn. – 61,75 Lt, 2009 m. liepos mėn. – 61,75 Lt (iš viso per 2009 m. – 360,69 Lt).

II

Atsakovas – Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–17) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Pažymėtina, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias nagrinėjamu atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareiškėjui, prieštaravo Konstitucijai. Pažymėtina, kad pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Pagal Konstitucijos 7 straipsnį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, tačiau ši nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Konstitucijos 102 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui, jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, nėra įgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Taigi, darytina išvada, kad kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus, mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus pataisos namai, skaičiuodami ir išmokėdami darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 2007 m.–2009 m., kad skundas teismui pateiktas 2010 m. gruodžio 16 d., vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis, dėl dalies pareiškėjo reikalavimų taikytinas ieškinio senaties terminas.

III

Teismo posėdyje atsakovų – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namų atstovė – šios institucijos Personalo skyriaus juriskonsultė Miglė Einorytė (2011 m. rugsėjo 20 d. įgaliojimas Nr. 9-4943(03) (b. l. 26)), remdamasi atsiliepime pateiktais argumentais, prašė pareiškėjo skundo netenkinti, pabrėžė, kad Įstatymo nuostatų neatitikimas Konstitucijai pripažintas 2009 m., o iki tol Vilniaus pataisos namai, taikydami Įstatymą, elgėsi teisėtai, taip pat prašė, teismui nusprendus priteisti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką, teismo sprendimo vykdymą atidėti 2012 m., nes šių metų biudžete tam nėra skirta lėšų.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas – R. S. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus pataisos namuose (b. l. 7–11).

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Darbuotojo asmens sąskaitų kortelėje už 2007 m. sausio–gruodžio mėn. (b. l. 7), eilutėje „289 Priedų ir priemokų ribojimas ein. mėn.“ nurodytos šios neišmokėtos sumos: 2007 m. sausio mėn. – 80,32 Lt, 2007 m. vasario mėn. – 145,16 Lt, 2007 m. kovo mėn. – 291,73 Lt, 2007 m. balandžio mėn. – 305,00 Lt, 2007 m. gegužės mėn. – 276,86 Lt, 2007 m. birželio mėn. – 274,05 Lt, 2007 m. liepos mėn. – 130,71 Lt, 2007 m. rugpjūčio mėn. – 166,36 Lt, 2007 m. rugsėjo mėn. – 305,00 Lt, 2007 m. spalio mėn. – 88,35 Lt, 2007 m. lapkričio mėn. – 88,35 Lt, 2007 m. gruodžio mėn. – 88,35 Lt (iš viso per 2007 m. – 2 240,24 Lt). Darbuotojo asmens sąskaitų kortelėje už 2008 m. sausio–gruodžio mėn. (b. l. 8-9), eilutėje „289 Priedų ir priemokų ribojimas ein. mėn.“ nurodytos šios neišmokėtos sumos: 2008 m. sausio mėn. – 98,00 Lt, 2008 m. vasario mėn. – 49,00 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 54,44 Lt, 2008 m. balandžio mėn. – 98,00 Lt, 2008 m. gegužės mėn. – 30,95 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. – 43,47 Lt, 2007 m. spalio mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 56,25 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 56,25 Lt, eilutėje „289 Priedų ir priemokų ribojimas sek. mėn.“ nurodyta neišmokėta suma – 2008 m. liepos mėn., 8,45 Lt (iš viso per 2008 m. – 663,56 Lt (655,11 Lt + 8,45 Lt)). Darbuotojo asmens sąskaitų kortelėje už 2009 m. sausio–liepos mėn. (b. l. 10-11), eilutėje „289 Priedų ir priemokų ribojimas ein. mėn.“ nurodytos šios neišmokėtos sumos: 2009 m. sausio mėn. – 54,50 Lt, 2009 m. vasario mėn. – 32,70 Lt, 2009 m. kovo mėn. – 54,50 Lt, 2009 m. balandžio mėn. – 33,74 Lt, 2009 m. gegužės mėn. – 61,75 Lt, 2009 m. birželio mėn. – 61,75 Lt, 2009 m. liepos mėn. – 61,75 Lt (iš viso per 2009 m. – 360,69 Lt). Taigi pareiškėjas patvirtintais duomenimis pagrindžia, jog jam už 2007 m. – 2009 m. buvo neišmokėta 3264, 49 Lt (trys tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt keturi litai ir keturiasdešimt devyni centai), kuriuos pareiškėjas prašo jam priteisti iš atsakovų – Vilniaus pataisos namų bei Lietuvos valstybės solidariai.

Kartu pažymėtina, jog pareiškėjas – R. S. skunde (b. l. 1–6) prašo teismą iš atsakovų – Vilniaus pataisos namų bei Lietuvos valstybės solidariai priteisti 2007 m. sausio mėn.–2009 m. liepos mėn. neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką (priedus ir priemokas) – 6 528, 98 Lt, susidariusią dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo. Tačiau, kaip minėta, jis pagrindžia tik 3 264,49 Lt sumą, o likusi suma, t. y. 6 528,98 – 3 264,49 = 3 264,49 Lt (lygiai pusė visos sumos), nėra niekaip pagrindžiama. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas skunde turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai (6 punktas), pridedamų dokumentų sąrašas (8 punktas), todėl pareiškėjo – R. S. reikalavimas dalyje dėl 3 264,49 Lt priteisimo atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.

2. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

3. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos; priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Statuto 42¹ straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą; papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 42¹ straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Statuto 42¹ straipsnio 1 dalyje nurodytos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

5. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Vilniaus pataisos namai už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Ypač pabrėžtina, kad nors pareiškėjas savo skundą grindžia ir Civilinio kodekso nuostatomis, nes, esą, jam, neišmokėjus priemokų ir priedų, buvo padaryta žala bei ją prašo atlyginti solidariai iš atsakovų – Vilniaus pataisos namų bei Lietuvos valstybės, tačiau tai nėra pagrįsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276, kuri yra precedentas šiai administracinei bylai, yra konstatuota, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir nuosekliai savo praktikoje laikosi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc. Be to, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, pabrėžta, jog tinkamu atsakovu tokiose bylose laikytinos statutinės įstaigos, kuriose pareigūnai tarnauja, o ne Lietuvos valstybė, nes patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja). Todėl šioje administracinėje byloje tinkamu atsakovu yra laikytini Vilniaus pataisos namai.

6. Šiame kontekste teismas atsakys ir į klausimą, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“. Pabrėžtina, kad po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo išplėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.

Šiame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos šioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiškė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimą, o taip pat ir jų įvykdymo negalimumą.

7. Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Vilniaus pataisos namų sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra iš dalies neįvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju R. S. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2011 m. sausio 1 d. (nes vokas paštui įteiktas 2010 m. gruodžio 31 d. (b. l. 12) (žr. Darbo kodekso 26 straipsnio 1 dalį)). Pabrėžtina, kad pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už 2007 m., 2008 m. bei 2009 m., todėl ieškininės senaties terminas nepriemokos daliai už 2007 m. buvo praleistas, o už 2008 m. bei 2009 m. – nebuvo praleistas. Vadinasi, pareiškėjo reikalavimai priteisti nepriemokas už 2007 m. negali būti tenkinami, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis už kurį prašoma priteisti ir už kurį galima priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (2008 m. sausio 1 d.–2009 m. liepos 31 d.) (b. l. 8–11), pareiškėjui – R. S. iš Vilniaus pataisos namų priteistina 655,11 Lt + 8,45 Lt + 360,69 Lt = 1 024,25 Lt (vienas tūkstantis dvidešimt keturi litai ir dvidešimt penki centai), t. y. darbo užmokesčio nepriemoka.

Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

8. Minėta, kad atsakovo – Vilniaus pataisos namų atstovė teismo posėdyje prašė teismą sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą; šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.

Remiantis administracinių teismų praktika (žr. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011), taip pat atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“), atsakovo – Vilniaus pataisos namų prašymas teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo – R. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. S., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus pataisos namų 1 024,25 Lt (vieną tūkstantį dvidešimt keturis litus ir dvidešimt penkis centus) darbo užmokesčio nepriemokos. Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis