Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla, iškelta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 207² ir 207⁹ straipsnius A. L. atžvilgiu nutraukta, nesant administracinių teisės pažeidimų sudėties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. vasario 26 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ leidžiamo dienraščio „(duomenys neskelbtini)“, išspausdinto likus mažiau nei 30 valandų iki savivaldybių tarybų rinkimų, 2 puslapyje esančioje publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdinta informacija vertintina kaip politinė reklama. Ši politinė reklama nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka pažymėta – nenurodytas lėšų šaltinis ir nebuvo aiškiai atskirta nuo skleidžiamos informacijos, nenurodyti teisės aktų politinei reklamai keliami užrašai, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (Žin., 2004, Nr. 135-4894; 2010, Nr. 63-3091) 18 straipsnio 1 ir 2 dalis, Politinės reklamos žymėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. Sp-58 „Dėl politinės reklamos žymėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 107-5564) 13, 13.1, 13.2 ir 13.3 punktus ir padarant administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 207² ir 207⁹ straipsniuose.

Apeliaciniu skundu Vyriausioji rinkimų komisija prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą – paskirti A. L. administracinę nuobaudą ATPK 207² straipsnio 2 dalies ir 207⁹ straipsnio 1 dalies sankcijų ribose.

Apeliaciniame skunde Vyriausioji rinkimų komisija nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas, vertindamas, ar tinkamam asmeniui surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas, neteisingai taikė teisės normas. Teigia, kad ATPK 207² straipsnio 2 dalies ir 207⁹ straipsnio 1 dalies nuostatos numato du galimus administracinės atsakomybės subjektus: viešosios informacijos rengėjo ar platintojo vadovas arba kitas už viešosios informacijos skleidimą, ar visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingas asmuo. Apelianto nuomone, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. L. pagal Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymą (toliau – VIĮ) yra viešosios informacijos rengėjas ar platintojo vadovas. VIĮ 51 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog už informacinės visuomenės informavimo priemonės turinį atsako jos valdytojas. Vyriausiosios rinkimų komisijos manymu, kurį iš dviejų ATPK 207² ir 207⁹ straipsniuose paminėtų asmenų konkrečiu atveju būtina patraukti administracinėn atsakomybėn, sprendžia pareigūnas, turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, atsižvelgdamas į kiekvieno pažeidimo specifiką ir faktinę padėtį. Be to, minėtų ATPK normų lingvistinė ir loginė analizė rodo tai, jog įstatymų leidėjas, vertindamas atsakomybės subjektą, pirmenybę teikia būtent viešosios informacijos rengėjo ar platintojo vadovui, kuris yra expressis verbis paminėtas šių straipsnių sankcijose. Apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos akcinių, bendrovių įstatymo nuostatas, A. L., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, turi pareigą vadovauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijai, užtikrinti, kad jo nurodymai būtų vykdomi, kad administracija laikytųsi įstatymų. Administracijos vadovas negali perleisti savo atsakomybės kitiems darbuotojams sutartimi, pavedimais ar kitais vidaus teisės aktais. Todėl, apelianto nuomone, dienraščio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. L. yra tinkamas administracinės atsakomybės, numatytos ATPK 207² straipsnio 2 dalies ir 207⁹ straipsnio 1 dalies sankcijose, subjektas.

Apeliantas nurodo, kad teismas, vertindamas, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ išspausdintas straipsnis patenka į politinės reklamos apibrėžimą, neteisingai taikė teisės normas bei netinkamai vertino politinė reklamos požymius. Teigia, kad įstatymas draudžia skleisti informaciją, kuria siekiama daryti poveikį atitinkamo subjekto (elektorato) apsisprendimui likus 30 valandų iki savivaldybių tarybų rinkimų pradžios (ATPK 207² str. 2 d.). Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme (toliau – PPPKFFKĮ) numatyta, jog politinė reklama – tai valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa. Vyriausiosios rinkimų komisijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į rubrikos „(duomenys neskelbtini)“ pavadinimą, formą, turinį, į tai, kad prieš kandidatą į savivaldybės tarybos narius priešpastatoma visuomenei garsi ir gerbiama veikėja, kuri skirtingai atsakinėja į pateiktus vienodus klausimus, į tai, kad rubrika „(duomenys neskelbtini)“ turi neigiamą poveikį kandidatui, kurio veikla publikacijoje vertinama (lyginama), į tai, kad ši rubrika nebuvo leidžiama sistemingai ir reguliariai, t. y. neturi įprastos rubrikos požymių, bei į tai, kad ši rubrika turi poveikį rinkėjams ir ja veikiama rinkėjų motyvacija, į tai, kad ši rubrika išspausdinta likus mažiau nei 30 valandų iki rinkimų, kada poveikis rinkėjų motyvacijai balsuojant yra didžiausias. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad savivaldybių tarybų rinkimuose politinė partija, kuriai kandidatas G. M. atstovavo 2011 m. rinkimuose laimėjo mažiau vietų Šiaulių miesto savivaldybės taryboje nei 2007 metais. Todėl atsižvelgiant į tai, kad neigiama informacija galėjo paveikti rinkėjų motyvaciją, ši rubrika turėjo būti vertinama kaip politinė reklama.

Skunde apeliantas nurodo, kad ATPK 284 straipsnio 2 dalis nustato, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, turi teisę pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą taisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Vyriausioji rinkimų komisija teigia, kad surašant A. L. administracinio teisės pažeidimo protokolą nebuvo nurodytos atitinkamos ATPK 207² ir 207⁹ straipsnių dalys, tačiau konkrečios šių straipsnių dalys buvo nurodytos teisme bylos nagrinėjimo metu. Vyriausiosios rinkimų komisijos nuomone, vertinant, ar tai, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nebuvo nurodytos atitinkamos ATPK 207² ir 207⁹ straipsnio dalys, sudaro esminį pažeidimą, būtina įvertinti, ar traukiamas asmuo suprato pažeidimo esmę. Iš administraciniame teisės pažeidimų protokole esančių A. L. paaiškinimų apeliantui akivaizdu, kad jis (A. L.) suprato, kuo jis yra kaltinamas. Be to, įvertinus administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytus PPPKFFKĮ, Politinės reklamos žymėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. Sp-58 „Dėl politinės reklamos žymėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo straipsnius, jų dalis ir punktus, taip pat įvertinus prie protokolo pridėtus priedus ir kitas aplinkybes yra akivaizdu, kad pažeidimo esmė yra išdėstyta pakankamai išsamiai. Todėl, apelianto nuomone, tai, kad, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nebuvo nurodytos atitinkamos ATPK 207² ir 207⁹ straipsnių dalys, negali būti vertinamas kaip esminis protokolo trūkumas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą A. L. prašo apeliacinį procesą nutraukti, o jei apeliacinis skundas bus nagrinėjamas, jį atmesti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą. Taip pat A. L. prašo priteisti jam turėtas 2500 litų bylinėjimosi išlaidas.

A. L. atsiliepime nurodo, kad jam administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė Šiaulių miesto savivaldybės rinkimų komisijos, kaip institucijos, narys T. B., tačiau apeliacinį skundą nagrinėjamoje byloje padavė Vyriausioji rinkimų komisija. Remdamasis ATPK 2591, 291 ir 3022 straipsnių nuostatomis, A. L. teigia, kad skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimo galėjo paduoti tik Šiaulių miesto savivaldybės rinkimų komisija, todėl pagal ATPK 3026 straipsnio 3 dalies 1 punktą pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti šį apeliacinį skundą, nes jis pateiktas asmens, neturinčio teisės jo paduoti. Kadangi apeliacinis skundas priimtas, apeliacinis procesas, A. L. nuomone, turėtų būti nutrauktas, o skundas grąžintas jį padavusiam asmeniui.

A. L. sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad įstatymo leidėjas, siekdamas, jog nebūtų bandoma išvengti teisinės atsakomybės už įstatymo pažeidimus, nustatytus ATPK 207² straipsnio 2 dalyje ir 207⁹ straipsnio 1 dalyje, numatė du galimai atsakingus asmenis. Tačiau tai buvo padaryta norint išvengti atvejų, kai viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyviai nevykdo VIĮ 22 straipsnio 7 dalies reikalavimų paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, programos leidėją ar kitą asmenį), kuris atsako už informavimo priemonės turinį. Nevykdant šios operatyvios teisės normos ir nepaskyrus asmens atsakingo už visuomenės informavimo priemonės turinį, susidarytų situacija, jog šios visuomenės informavimo priemonės nebūtų galima nubausti už įstatymo pažeidimus. Todėl A. L. nuomone, jei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebūtų paskyrę ir neturėtų vyriausiojo redaktoriaus, tai bendrovės vadovas būtų tinkamas administracinėn atsakomybėn trauktinas asmuo.

Atsiliepime nurodoma, kad politinė reklama 2011 m. vasario 26 d. laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo skleidžiama. Teismas pagrįstai konstatavo, kad minėta publikacija „(duomenys neskelbtini)“ nėra išspausdinta kieno nors interesais, joje nenurodyta, kad G. M. priklauso kokiai nors partijai ir kad jis dalyvauja rinkimuose. Taip pat minėta publikacija nėra raginama balsuoti nei už kokius nors asmenis, nei už kokią nors partiją. Be to, ši rubrika buvo apie visai visuomenei aktualius, nuolat žiniasklaidoje keliamus klausimus.

A. L. nurodo, kad niekada nesuprato, kuo jis yra kaltinamas, nes jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nebuvo nurodyta nei viena konkreti ATPK 207² ir 207⁹ straipsnių dalis. Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu, ir būtent šiuo kaltinimu yra apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui reiškiamas kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipia teismų dėmesį į tai, kad ATPK 260 straipsnio 1 dalis reikalauja administracinio teisės pažeidimo protokole ne vien aprašyti pažeidimo esmę, bet ir nurodyti atsakomybę už pažeidimą nustatantį aktą, t. y. tiksliai suformuluoti asmens kaltinimo teisinę kvalifikaciją. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, procesinių teisių ginties nuo pareikšto kaltinimo garantija, kadangi veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją. Vien pažeidimo objektyviųjų požymių išdėstymas administracinio teisės pažeidimo protokole, tiksliai nenurodant, kokio atsakomybę nustatančio teisės akto pažeidimu asmuo yra kaltinamas, neleidžia daryti išvados, kad asmeniui buvo pareikštas kaltinimas atitinkamo administracinio teisės pažeidimo padarymu. A. L. nuomone, jam Šiaulių savivaldybės rinkimų komisijos nario surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas minėtų reikalavimų neatitinka.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas pažymi, kad A. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimo galėjo paduoti tik Šiaulių miesto savivaldybės rinkimų komisija, kurios narys surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro Vyriausioji rinkimų komisija. Vyriausioji rinkimų komisija pagal Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta nuolatinė aukščiausioji rinkimų ir referendumų organizavimo bei vykdymo valstybės institucija. Iš byloje esančio Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sp-292 „Dėl savivaldybių rinkimų komisijų narių, pirmininkų įgaliojimų nutraukimo“ matyti, kad Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė nutraukti savivaldybių tarybų rinkimams, vykusiems 2011 m. vasario 27 d., sudarytų savivaldybių rinkimų komisijų narių, pirmininkų įgaliojimus nuo 2011 m. gegužės 15 d. (30 b. l.). Todėl teismas daro išvadą, kad atsižvelgiant minėtų įstatymų nuostatas ir į tai, kad nuo 2011 m. gegužės 15 d. buvo nutraukti savivaldybių rinkimų komisijų narių, pirmininkų, tame tarpe ir Šiaulių miesto savivaldybės rinkimų komisijos narių, pirmininkų, įgaliojimai, Vyriausioji rinkimų komisija, kaip nuolatinė aukščiausioji rinkimų ir referendumų organizavimo bei vykdymo valstybės institucija, turėjo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nutarimą.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad Vyriausioji rinkimų komisija nesutinka su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarime atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad A. L. veiksmuose nėra administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 207² straipsnio 2 dalyje ir 207⁹ straipsnio 1 dalyje, sudėties.

ATPK 207² straipsnio 2 dalis numato administracinę atsakomybę už rinkimų agitacijos draudimo pažeidimą likus 30 valandų iki savivaldybių tarybų rinkimų pradžios, taip pat rinkimų dieną, padarytą visuomenės informavimo priemonėse. ATPK 207⁹ straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už politinės reklamos skleidimo reikalavimų, numatytų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės, rinkimų ir Referendumo įstatymuose, nesilaikymą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas A. L. pagal ATPK 207² ir 207⁹ straipsnius buvo surašytas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neužtikrino, jog savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos laikotarpiu dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ nebūtų atspausdinta tinkamai nepažymėta politinė reklama ir kad nebūtų padarytas rinkimų agitacijos draudimo likus 30 valandų iki savivaldybių tarybų rinkimų pradžios pažeidimas.

Esminis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltinimo argumentas yra tai, kad dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ publikacija „(duomenys neskelbtini)“ vykstant savivaldybių tarybų rinkimų kampanijai, buvo politinė reklama, paskelbta nesilaikant nustatytos tvarkos. Šio pažeidimo dalyku įvardinta informacija, esanti minėtoje publikacijoje. Politinės reklamos sąvoka apibrėžta PPPKFFKĮ 2 straipsnio 8 dalyje, kurioje nurodyta, kad politinė reklama yra valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa. PPPKFFKĮ 19 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta, kad politine reklama nelaikomi politinės kampanijos laikotarpiu neatlygintinai skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, kandidatų veiklą, informacija, kuria neraginama nedalyvauti referendume, balsuoti už ar prieš referendumui teikiamo sprendimo priėmimą. Be to, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. Sp-138 patvirtintose rekomendacijose dėl politinės reklamos 3 punkte aiškiai nurodyta, kad politine reklama nelaikomi politinės kampanijos laikotarpiu neatlygintinai skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, kandidatų veiklą, susijusią su kandidato darbine ar nuolatinio pobūdžio visuomenine veikla, informacija, kuria nesiekiama paveikti rinkėjų motyvacijos balsuojant rinkimuose arba kurią skleidžiant nepropaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa.

Remdamasis politinės reklamos apibrėžimu, nurodytu PPPKFFKĮ, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad politinė reklama – tai politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio vardu ir (ar) interesais skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose. Minėtoje dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ pateikiama tuometinio Šiaulių miesto mero G. M. nuotrauka ir jo atsakymai į žurnalisto užduotus klausimus, kurie susiję su Daušiškių kapinėmis, paminklo kovotojams už laisvę statybą Šiaulių mieste, tvarką Šiaulių mieste, Rėkyvos ežeru, Rėkyvos bendruomene ir pan. Šiuose pateiktuose klausimuose ir G. M. atsakymuose nėra jokios užuominos apie 2011 m. vasario 27 d. rinkimus į savivaldybių tarybas. Publikacijoje pateikta informacija susijusi su G. M., kaip su tuometiniu Šiaulių miesto meru, ir jo darbine veikla, o ne su jo, kaip kandidato į Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narius, idėjomis ir tikslais. Be to, minėtoje publikacijoje nurodytos tik G. M. pareigos, nei partija, ar jos kandidato į savivaldybės tarybos narius numeris, kiti su rinkimais susiję dalykai nenurodyti, todėl daroma išvada, kad publikacijoje esančia informacija nesiekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose. Tai, kad rubrika „(duomenys neskelbtini)“ turėjo labiau neigiamą poveikį kandidatui G. M. ir kad savivaldybių tarybų rinkimuose politinė partija, kuriai šis kandidatas atstovavo, 2011 metų rinkimuose laimėjo mažiau vietų Šiaulių miesto savivaldybės taryboje nei 2007 metais, nėra pagrindas teigti, kad šia informacija buvo siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ši publikacija buvo išspausdinta nemokamai, straipsnis nebuvo užsakytas ar išspausdintas G. M. vardu ar interesais, išleistas žurnalistų iniciatyva (36, 46 b. l.). Tai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir G. M. (71 b. l.). Taip pat pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ publikacija „(duomenys neskelbtini)“ yra įprastinio pobūdžio rubrika, leidžiama jau beveik 10 metų, kurioje kalbinami savivaldybės ar valstybinių institucijų vadovai, pareigūnai, tarnautojai, visuomenininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti aktyvūs žmonės, ir kad ši publikacija nėra speciali priešrinkiminė rubrika (47–52 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdinta informacija nelaikytina politine reklama.

Už ATPK 207² straipsnio 2 dalyje ir 207⁹ straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą atsakomybė numatyta viešosios informacijos rengėjo ar platintojo (skleidėjo) vadovui arba kitam už viešosios informacijos skleidimą ar visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingam asmeniui. Šių normų lingvistinė ir loginė analizė rodo, kad atsakomybė už šiuose straipsniuose nurodytus pažeidimus kyla asmeniui, atsakingam už visuomenės informavimo priemonės turinį. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad Vyriausioji rinkimų komisija nesutinka su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarime padaryta išvada, kad A. L., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, nėra subjektas ATPK 207² straipsnio 2 dalies ir 207⁹ straipsnio 1 dalies prasme, todėl jis negali būti trauktinas administracinėn atsakomybėn už šiuose straipsniuose numatytų veikų padarymą.

VIĮ 2 straipsnio 75 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjas – tai visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos ar viešųjų ryšių agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, nepriklausomas kūrėjas, žurnalistas ar kitas asmuo, rengiantys ar pateikiantys skleisti viešąją informaciją. Šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, programos vedėją ar kitą asmenį), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo, jis atsako už savo visuomenės informavimo priemonės turinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad viešosios informacijos rengėjas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2003 m. birželio 2 d. dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiuoju redaktoriumi paskyrė L. G. (21–23 b. l.). UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiojo redaktoriaus pareiginiuose nuostatuose IV skyriaus 4 punkte yra numatyta, jog vyriausiasis redaktorius yra atsakingas už dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ bei dienraščio priedų turinį, o šių nuostatų IV skyriaus 1 punkte nustatyta, kad vyriausiasis redaktorius atsako už tai, kad netinkamai vykdė arba nevykdė savo pareigų, numatytų šiuose nuostatuose, kaip to reikalauja galiojantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, Žurnalistų etikos kodeksas bei poįstatyminiai aktai, IV skyriaus 2 punkte nurodyta, kad vyriausiasis redaktorius atsako, jei vykdydamas savo veiklą pažeidė įstatymus, kaip to reikalauja galiojantys Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų, baudžiamasis ir civilinis kodeksas (24, 25 b. l.).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad už visuomenės informavimo priemonės – laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ turinį atsako šio laikraščio vyriausiasis redaktorius L. G., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. L., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, nėra subjektas ATPK 207² straipsnio 2 dalies ir 207⁹ straipsnio 1 dalies prasme.

Teismas pažymi, kad byloje esantis administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas klaidingai. Šiaulių savivaldybės rinkimų komisijos narys, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, nurodė objektyviąsias administracinio teisės pažeidimo, kurio padarymu buvo kaltinamas A. L., aplinkybes, tačiau parenkant padaryto pažeidimo kaltinimo teisinę kvalifikaciją nebuvo nenurodytos atitinkamos ATPK 207² ir 207⁹ straipsnių dalys.

Teismas pažymi, kad nuo teisingo protokolo surašymo priklauso administracinio teisės pažeidimo bylos baigtis, administracinio teisės pažeidimo protokolas turi lemiamą reikšmę asmens kaltės nustatymui. Todėl teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar protokolo trūkumai kliudo bylą nagrinėti teisme, t. y., ar gali būti pašalinti taikant ATPK 284 straipsnio 2 dalį, ar tik institucijai įgaliotai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašant naują administracinio teisės pažeidimo protokolą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3- 444/2006).

ATPK 284 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, turi teisę pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą taisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Taigi įstatymas leidžia teismui pakeisti veikos kvalifikavimą pritaikant tiek švelnesnius, tiek sunkesnius ATPK straipsnius. Taip pat įstatymas nesieja tokio veikos kvalifikavimo pakeitimo su institucijos surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, ar nukentėjusiojo iniciatyva. Panašus teisinis reguliavimas yra nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turi teisę savo iniciatyva pakeisti veikos kvalifikavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575- 2303/2008).

Atsižvelgiant į tai, kad dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdinta informacija nelaikytina politine reklama ir kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo – A. L. nėra subjektas ATPK 207² straipsnio 2 dalies ir 207⁹ straipsnio 1 dalies prasme, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl A. L. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pasisakytina, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimui nėra įstatyminio pagrindo (ATPK 279 str.), t. y. bylinėjimosi išlaidų atlyginimas asmeniui, kuriam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ATPK nenumatytas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimą nepakeistą ir Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.