- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-19
- Bylos Nr.
- I-3050-402/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00663-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- T. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui T. O. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-6) nurodė, kad nuo 2015-04-29 iki 2015-05-05 jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje kameroje Nr. 205, kurios plotas apie 16 kv. m. ir joje buvo laikomi 4 asmenys. Teigia, kad neskaičiuojant baldų, kameroje vienam asmeniui teko 3 kv. m., t.y. mažiau grindų ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad dėl ploto trūkumo kameroje negalėjo sportuoti, daryti mankštos, turėjo nuolat arba sėdėti, arba gulėti, taigi jo gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios, kas sukėlė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, žemino jo garbę bei orumą ir kas akivaizdžiai pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje ir vertina 3 00 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b.l. 9-11) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, kad pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių buvo pristatytas 2015-04-29 ir buvo kalinamas iki 2015-05-05. Pažymėjo, jog visą šį laikymo laiką jam teko 3,86 kv. m. ploto, t. y. daugiau, nei nustatyta teisės aktuose, todėl jo teiginiai, kad pareigūnai piktnaudžiavo savo teisėmis, kad kalinimo sąlygos buvo žeminančios ir nežmoniškos, nepagrįsti. Teigia, kad kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas įrengta taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Pareiškėjo reikalavimas skaičiuoti vienam asmeniui tenkantį plotą, atmetus kameroje esančių baldų ir kitų įrengimų plotą, nepagrįstas jokiais teisės aktais. Atkreipia dėmesį, kad toks trumpas kalinimas, nepažeidžiant ploto normatyvo, negali sukelti poveikio jo psichinei sveikatai tokiu mastu, kokį nurodo pareiškėjas. Kadangi pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, daro išvadą, jog pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos, piktnaudžiauja savo procesine teise.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t.y. Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (toliau – Konvencija), jis buvo laikomas perpildytose patalpose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų ir nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Kauno TI kameroje Nr. 205 buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.
Bylos duomenimis (b.l. 10) nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2015-04-29 iki 2015-05-05 buvo laikomas kameroje Nr. 205, kurios plotas 15, 44 kv. m., joje buvo patalpinti keturi asmenys, taigi vienam asmeniui teko 3,86 kv. m. Nustatytos aplinkybės kitais objektyviais duomenimis nepaneigtos, todėl teismas jomis vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Lietuvos higienos normos HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (tą patį numato ir Konstitucijos 21 str). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.).
Iš aptartų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI buvo kalinamas kameroje, kurioje, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.