Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-175-581/2015 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2 (S) Teisminio sprendimo Nr. 1-71-1-00322-2014-4

2015 m. birželio 9 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Meidaus ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. P. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo O. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausme 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose; pagal BK 235 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 5 (penkiems) mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose; pagal BK 236 straipsnio 1 dalį 10 MGL (380 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir BK 65 straipsnio 1 dalies 3 punkto b) papunkčiu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. P. nuteista už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 6 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), jai priklausančio gyvenamojo namo kieme, nepilnametės dukros A. Š. akivaizdoje, savo šeimos nariui - kartu gyvenančiam sutuoktiniui R. Š. - ranka sudavė vieną smūgį į dešinįjį skruostą, vieną kartą spyrė į dešinįjį šoną, ne mažiau kaip 5 kartus sudavė rankomis į jo rankas, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam R. Š. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, O. P. nuteista už tai, jog 2014 m. rugpjūčio 6 d., apie 19 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), rašydama pareiškimą apie nusikaltimą, pasirašiusi už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, suvokdama, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, pranešdama apie nusikalstamą veiką, suprasdama ir norėdama, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje, žinomai melagingai nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 6 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), jai priklausančio namo kieme, mažametės dukros A. Š. akivaizdoje, vyras R. Š. išvadino ją asmens garbę ir orumą žeminančiu žodžiu užgauliai pažemindamas įžeidė ją, prie kieme stovėjusio automobilio sudavė kumščiu į dešiniąją ranką, pridėjęs kumštį prie veido stumtelėjo jos veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Be to, O. P. nuteista už tai, jog 2014 m. rugpjūčio 6 d., apie 19 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) liudytojo apklausos metu, pasirašiusi byloje Nr. (duomenys neskelbtini) už melagingų parodymų davimą, suvokdama, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, suprasdama ir norėdama, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje, žinomai melagingai nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 6 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), jai priklausančio namo kieme, mažametės dukros A. Š. akivaizdoje, vyras R. Š. išvadino ją asmens garbę ir orumą žeminančiu žodžiu, užgauliai pažemindamas įžeidė ją, prie kieme stovėjusio automobilio sudavė kumščiu į dešiniąją ranką, pridėjęs kumštį prie veido stumtelėjo jos veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji O. P. prašo pakeisti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-03-19 nuosprendį ir ją išteisinti. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai ištyrė bylos aplinkybes ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, apkaltinamąjį nuosprendį grindė, remdamasis išimtinai tik kitų asmenų - įvykyje tiesiogiai nedalyvavusios liudytojos nukentėjusiojo sesers R. Ž., dėl prasto regėjimo objektyviai negalėjusio matyti įvykio detalių ir su jos buvusiu sutuoktiniu draugiškai bendraujančio liudytojo A. S. A. bei paties nukentėjusiojo R. Š., ją kaltinančiais parodymais, nesant jokių kitų tiesioginių, vienareikšmiškų įrodymų dėl jos kaltės.

Apeliantės tvirtinimu, duomenų, patvirtinančių, kad R. Š. patyrė fizinį smurtą, byloje nėra. Nukentėjusiajam jokie sužalojimai nėra nustatyti, nors jis ir buvo iškart po konflikto sulaikytas policijos pareigūnų, tačiau jokia informacija apie jo patirtus, neva jos padarytus sužalojimus procesiniuose dokumentuose nefiksuota. Pripažįsta, kad kreipėsi dėl smurtinio R. Š. elgesio į pareigūnus, tačiau mano, kad kreipimasis pagalbos į pareigūnus ir siekimas išsiaiškinti tiesą, negali būti vertinamas kaip nusikalstamas. Pabrėžia, kad R. Š. smurto jos atžvilgiu vartojimo faktą ir kaltę dėl jai inkriminuotų nusikaltimų paneigia tai, kad ji iškart po konflikto nuvažiavo į policijos įstaigą, kur parašė pareiškimą dėl R. Š. smurtavimo. Tą patį vakarą dėl skaudančios rankos, kurią sužalojo R. Š., ji kreipėsi į medikus. Tvirtina, kad skirtingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, laikas, per kurį ji atvyko į policijos įstaigą, jokios reikšmės neturi ir pabrėžia, kad dėl patirto smurto ji buvo susijaudinusi, todėl dukros suruošimas kelionei bei pačios būsena lėmė tai, kad ji kelyje užtruko apie pusantros valandos. Atkreipia dėmesį, kad R. Š. pareigūnams nurodyti faktai dėl kitos, jos tariamai įvykdytos nusikalstamos veikos – automobilio ir kuro vagystės - nepasitvirtino, tačiau skirtingai nei jai, R. Š. ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos pradėtas nebuvo. Tvirtina, kad fiziškai nebūtų galėjusi sužaloti nukentėjusiojo, nes jis žymiai už ją stipresnis ir aukštesnis, be to, jei ji nebūtų patyrusi sužalojimų medikai nebūtų jos ne tik, kad neapžiūrėję, bet ir atlikę tokių papildomų tyrimų kaip rentgenograma ir nebūtų skyrę vaistų skausmui numalšinti. Mano, kad yra apkalbama R. Š. ir jo artimųjų. Nuteistoji nesutinka, kad jos veiksmuose yra jai inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl O. P. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistosios O. P. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 235 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį, ištyrė ir įvertino teisingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl O. P. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

Nors nuteistoji O. P. savo kaltę neigia, tvirtindama, jog jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo R. Š. atžvilgiu neatliko, šį jos aiškinimą paneigia išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusiojo, liudytojų A. S. A. ir R. Ž. parodymai bei byloje surinktų rašytinių įrodymų visuma.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad konfliktinės situacijos tarp jo ir tuometinės žmonos O. P. metu, abiem sėdint automobilyje, pastaroji ėmė plūsti jį necenzūriniais žodžiais. Paskambinus R. Š. seseriai R. Ž. ir įjungus mobilaus ryšio telefone esantį mikrofoną, R. Ž. prašė taikytis. Tačiau O. P. ranka trenkė jam per jo ranką, užliudydama ir veidą, iškritus telefonui ant grindų, R. Š. pasilenkus jį paimti, O. P. dar įspyrė į šlaunį, o išlipus iš automobilio ėmė nukentėjusįjį daužyti rankomis. Nukentėjusysis parodė, kad dėl patirtų smūgių jautė fizinį skausmą. Šias aplinkybes patvirtino ne tik netiesiogiai įvykusią situaciją telefonu girdėjusi R. Ž., bet įvykį tiesiogiai stebėjęs nukentėjusiojo ir nuteistosios kaimynas A. S. A..

Liudytoja R. Ž. patvirtino, kad pokalbio telefonu su nukentėjusiuoju broliu metu, buvo įjungtas mikrofonas, todėl ji girdėjo ne tik brolio pokalbį, bet ir aplinkos garsus. Nors liudytoja įvykyje tiesiogiai nedalyvavo, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Šiuo atveju liudytojos R. Ž. parodymus atitinka ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojo A.S. A. parodymai. Įvertinus šių įrodymų šaltinių visetą, liudytojos R. Ž. nurodomos aplinkybės, susijusios su telefoninio pokalbio metu O. P. išsakomais necenzūriniais žodžiais nukentėjusiajam jos broliui ir pliaukštelėjimo garsų girdėjimu, skundą nagrinėjančiam teismui nekelia abejonių. Tai, kad R. Ž. kaip liudytoja nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, jos teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai negali būti vertinami netinkamais įrodymais nuteistosios kaltei grįsti, juolab, kai pati O. P. neneigė tokio telefoninio pokalbio buvimo fakto. Tiesiogiai įvykį stebėjęs liudytojas A. S. A. taip pat patvirtino nukentėjusiuoju pripažinto R. Š. nurodytas įvykio aplinkybes. Šis liudytojas parodė, kad matė, kaip kaimynai Š. konfliktavo, atsisėdę automobilyje, vėliau abu išlipo iš jo ir O. P. vis kumščiavo R. Š., besitaikydama jam į veidą, tačiau šis buvo veidą užsidengęs rankomis. Apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojas A. S. A. dėl prasto regėjimo negalėjo matyti įvykio ar dėl bendravimo su R. Š., negali būti vertinamas kaip objektyvius parodymus duodantis liudytojas, yra atmetami kaip nepagrįsti. Nei nuteistoji O. P., nei nukentėjusysis R. Š. neneigė, kad jų tarpusavio konfliktą apie 10 metrų atstumu stebėjo kaimynas A. S. A.. Pastarojo nurodomos aplinkybės visiškai sutampa su nukentėjusiojo apibūdinama įvykio situacija bei iš dalies su pačios O. P. nurodoma konflikto eiga, t. y. kad abi konfliktuojančios pusės iš pradžių sėdėjo automobilyje, o vėliau konfliktas persikėlė į sodybos kiemą. Liudytojas nurodė, kad aptariamą įvykį stebėjo pakankamai nedideliu 10 metrų atstumu, ir tos aplinkybės, jog liudytojas nešioja akinius, neleidžia teismui abejoti šio liudytojo parodymais, jog matė suduodamus smūgius R. Š.. Šio liudytojo parodymai duoti teisminio nagrinėjimo metu iš esmės atitinka užfiksuotus ikiteisminio tyrimo metu, todėl pripažinti, kad liudytojo A. S. A. parodymai duoti kieno nors įtakoje ir yra neobjektyvūs, nėra teisinio pagrindo.

Nors nuteistoji O. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, suteikdamas jiems didesnę įrodomąją vertę, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo šio liudytojo parodymais nesivadovauti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, priimdamas sprendimą, rėmėsi nukentėjusiojo, liudytojų R. Ž. ir A. S. A. parodymais, nes jie papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, patvirtinančią, jog O. P. atlikto neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Teismas neturi teisinio pagrindo nukentėjusiojo parodymus atmesti, o tikėti objektyviais bylos duomenimis nepagrįstais nuteistosios teiginiais ir tik sau palankiai interpretuojama įvykio situacija.

Apeliantė pažymi, kad nukentėjusysis nesikreipė į gydymo įstaigą dėl patirtų sužalojimų, byloje nėra specialisto išvadų apie patirtus sužalojimus, tokie sužalojimai nefiksuoti jį sulaikant ir policijos įstaigoje. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį fizinio skausmo sukėlimo asmeniui faktui įrodyti nėra būtini medikų apžiūros dokumentai ar specialisto išvados, todėl paminėtos aplinkybės O. P. kaltės R. Š. sukėlus fizinį skausmą nepaneigia, o apylinkės teismas išvadą dėl O. P. kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė iš byloje surinktų įrodymų visumos, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Taigi, aukščiau aptartos aplinkybės, jas gretinant ir vertinant byloje esančių duomenų kontekste, patvirtina, kad fizinį smurtą konflikto metu naudojo būtent O. P.. Apeliantės išsakomi argumentai apie santykius su R. Š., taip pat duomenys apie kitus tyrimus atliekamus R. Š. atžvilgiu dėl kitų įvykių, nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, kadangi tokie duomenys negali lemti O. P. kaltės klausimo šioje byloje, todėl dėl jų apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas nepasisako.

Dėl O. P. nuteisimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir BK 235 straipsnio 1 dalį

O. P. apeliacinį skundą dalyje dėl jos nuteisimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir BK 235 straipsnio 1 dalį grindžia argumentais, kuriais savaip interpretuoja buvusį įvykį dėl fizinio skausmo R. Š. sukėlimo ir iš esmės ginčija apylinkės teismo konstatuotas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis dėl melagingo įskundimo ir melagingų parodymų davimo įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir pagrįstai O. P. pripažino kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 236 straipsnio 1 dalyje ir BK 235 straipsnio 1 dalyje.

Pirmiau paminėtos nusikalstamos veikos gali būti padaromos tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad atitinkamai institucijai melagingai įskundžia asmenį ir duoda melagingus parodymus ir nori taip veikti.

Apeliantė neneigia, kad kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl R. Š. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, tačiau tvirtina, kad ji turėjo teisę ir netgi pareigą pranešti apie R. Š. jos atžvilgiu padarytą nusikaltimą, dėl ko negali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariate 2014-08-06 19 val. 30 min., būdama įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnio 1 dalį dėl pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą, O. P. melagingai pranešė apie R. Š. nusikaltimą – fizinio smurto panaudojimą prieš ją, dėl ko R. Š. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (b.l. 8). Tiriant šį pareiškimą tą pačią dieną, būdama įspėta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausos metu (b.l. 22) parodė, kad R. Š. ją konflikto metu įžeidinėjo ir kumščiu sudavė į dešinę ranką, pridėjęs kumštį prie veido stumtelėjo jos veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą. Šio pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, R. Š. sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka, patalpintas į areštinę, vėliau jam įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis apklaustas įtariamuoju. Tačiau apeliantės O. P. pareiškime nurodytoms aplinkybėms nepasitvirtinus, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Apeliantei apskundus priimtą procesinį sprendimą, nutarimas dėl ikiteisinio tyrimo nutraukimo paliktas nepakeistu. Liudytoju apklaustas pareigūnas A. S. patvirtino, kad, priimdamas pareiškimą ir apklausdamas O. P., ją įspėjo dėl melagingo pranešimo apie nusikaltimą ir dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ir pastaroji šiuos įspėjimus suprato, pasirašė protokoluose. Savo parašų autentiškumo neneigia pati apeliantė, tačiau ji nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir tvirtina, kad į teisėsaugos instituciją kreipėsi kaip nusikalstamos veikos auka, o ne siekdama apkalbėti R. Š..

Tačiau nuteistosios O. P. apeliacinio skundo argumentai, kuriais ji siekia būti išteisinta pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį, taip pat subjektyviai dėstoma nuomonė, kad nusikalstama veika jos atžvilgiu buvo padaryta ir R. Š. fizinį smurtą prieš ją naudojo, todėl tiek pareiškime, tiek liudytojos apklausos protokole, ji nurodė teisingas įvykio aplinkybes, yra objektyviais bylos įrodymais nepagrįsti, todėl atmetami. Pripažindamas O. P. kalta, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo R. Š., liudytojų R. R. Ž. ir A. S. A. parodymais, paneigiančiais smurto jos atžvilgiu naudojimo faktą, pareiškimą priėmusio ir liudytoja O. P. apklaususio liudytojo policijos pareigūno A. S. parodymais, taip pat Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros įsiteisėjusiu 2014-10-22 nutarimu, kuriame, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, buvo konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas R. Š. atžvilgiu nutrauktas pagrįstai ir O. P. pateiktas skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, atmestas (b.l. 67) bei kitais byloje esančiais duomenimis. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nurodytais baudžiamosios bylos įrodymais neabejotinai nustatyta, kad O. P. teiginiai apie 2014-08-06 jos atžvilgiu neva padarytą nusikalstamą veiką, nepasitvirtino, todėl yra akivaizdžiai neteisingi. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės argumentai, kad tokiu būdu ji realizavo savo kaip nukentėjusios teises yra atmetami kaip nepagrįsti, o subjektyviai dėstoma apeliantės nuomonė dėl įvykio aplinkybių, kaltės dėl šių nusikalstamų veikų nepaneigia.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus duomenis pirmiau aptartų konflikto aplinkybių kontekste, sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina O. P. veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 straipsnio 1 dalyje ir BK 236 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimą.

BK 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Vadinasi, O. P. skirtos laisvės apribojimo bausmės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 235 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 236 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė - bauda – negalėjo būti bendrinamos baudą, vadovaujantis BK 65 straipsnio nuostatomis, pakeičiant laisvės apribojimo bausme, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nors pirmosios instancijos teismas už visas skundžiamu nuosprendžiu įrodytomis pripažintas nusikalstamas veikas atskirai O. P. paskyrė teisingas bausmes, tačiau pažeidė BK 65 straipsnio 2 dalies reikalavimus, jog bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau tuo apeliantės teisinė padėtis nebuvo pabloginta. Kadangi apeliacinės instancijos teismas yra saistomas nuteistosios O. P. apeliacinio skundo ribų ir negali bloginti nuteistosios padėties (BPK 320 straipsnio 4 dalis), todėl skundžiamu nuosprendžiu atliktas bausmių bendrinimas paliekamas nepakeistas.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje vietoj A. S. A. pavardė motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje kelis kartus klaidingai nurodė A. S. A. pavardę. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas padarė akivaizdžią rašybos klaidą, kuri neturi reikšmės įrodymų vertinimui ir nuteistosios veikų kvalifikavimui, todėl dėl šios rašybos klaidos nuosprendis nekeičiamas.

Naujų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės tiek nusikalstamų veikų kvalifikavimui, tiek skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-03-19 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios O. P. apeliacinį skundą atmesti.