Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. (R. K. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 str. 1 d., 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 140 str. 1 d. – 1 m.;

pagal BK 129 str. 1 d. – 11 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 m.

Vadovaujantis BK 64 str., prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmės dalis pagal ankstesnį nuosprendį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 m., ją atliekant pataisos namuose.

Iš R. K. priteista A. M. 1000 Lt neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario 19 d., apie 23 val., bute, esančiame Vilniuje, Kalvarijų g. 198-43/2, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su S. R. metu tyčia peiliu sudavė vieną smūgį S. R. į nugarą, padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą nugaros dešinėje pusėje, tuo nukentėjusiajai S. R. nežymiai sutrikdė sveikatą;

be to, R. K. pripažintas kaltu bei nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. M. metu tyčia sudavė vieną smūgį A. M. peiliu į krūtinę, padarydamas durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės dešinės pusės žaizdą su aortos ir plautinio kamieno bei širdies vainikinės apsukinės arterijos sužalojimais, kas komplikavosi nukraujavimu ir to pasėkoje nukentėjusysis mirė, tokiu būdu pastarąjį nužudė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. K. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis neginčija nužudęs A. M. ir nežymiai sutrikdęs S. R. sveikatą, tačiau teigia mažai ką prisimenąs, nes buvo labai susijaudinęs.

Nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie įvykius iki nusikaltimų padarymo yra nuoseklūs ir pakankamai informatyvūs. Jį ir nukentėjusiąją S. R. skirtingi tyrėjai apklausė vienu metu (t. 1 b. l. 95-97; t. 2 b. l. 35-37), tie parodymai iš esmės sutapo su bute kartu buvusios liudytojos D. B. parodymais. Apie nusikaltimų padarymo aplinkybes R. K. parodė labai mažai, motyvuodamas neprisiminimu, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl šoko apeliantas galėjo prikalbėti, ką nori, arba savo parodymus davė, sužinojęs kitų asmenų parodymus.

Nukentėjusioji S. R. parodė, jog nuteistasis R. K. buvo labai pavydus. Įvykio dieną nukentėjusiajai pasakius, kad su nuteistuoju nutraukia visus santykius, šis tarė dabar padarysiąs tai, ko niekuomet nedarė. Nukentėjusioji buvo nusisukusi nuo nuteistojo, išgirdo atidarant stalčių, kuriame sudėti peiliai, po to pajuto karštį ir atsisukusi pamatė gulintį negyvą A. M. .

Nuteistasis pripažino, jog su nukentėjusiąja pykosi iš pavydo, kadangi ji norėjo apeliantą palikti. Tačiau nukentėjusioji teigė tai sakiusi jam ne kartą, todėl ši aplinkybė nuteistajam nebuvo netikėta. Kiekvienas asmuo, taigi ir nukentėjusioji, turi teisę pats apsispręsti, palaikyti su kitu asmeniu ryšius, ar juos nutraukti, juo labiau, kad S. R. buvo ištekėjusi ir negyveno kartu su nuteistuoju. Nuteistojo reakcija, t. y. dūris peiliu į nugarą moteriai, kuri pasakė jį paliekanti, rodo jo atliktų veiksmų tyčinį pobūdį.

Nėra pagrindo teigti, jog pati nukentėjusioji savo netinkamu elgesiu išprovokavo apeliantą. Jos pasirinkimas buvo pranešti nuteistajam apie apsisprendimą, į kurį šis sureagavo nusikalstamu būdu.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėja aiškino, kad pati nukentėjusioji įvykio metu buvo labai girta, tai patvirtino pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas GMP gydytojas M. J.

Teisėjų kolegija atmeta tokį gynybos motyvą, nes jo nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys. Liudytojas M. J. teisme iš tiesų teigė jam pasirodžius, jog ant grindų suklupusi jauna moteris su durtine žaizda nugaroje labai girta, pradžioje su ja buvo sunku susikalbėti. Tačiau praėjus trims valandoms po sužalojimo jos iškvepiamame ore alkoholio tikrintuvu nustatyta tik 0,89 promilių alkoholio koncentracija (t. 1 b. l. 86). Tai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiosios būklę ir apsunkintą kontaktą su ja lėmė ne alkoholis, bet sužalojimas peiliu.

Apeliantas teigia, jog jis tapo II grupės invalidu dėl S. R. kaltės.

Teisėjų kolegija nevertina apelianto invalidumo atsiradimo moralinio aspekto. Iš nukentėjusiosios parodymų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 106-109) matyti, kad R. K. siekė bendrauti su nukentėjusiąja, kuri jau buvo ištekėjusi, ir pastarosios vyras vieno konflikto metu peiliu sužalojo R. K. Taigi, tokiomis aplinkybėmis neobjektyvu kaltinti vien S. R., nes susiklosčiusią situaciją, kurios pasekmė buvo R. K. invalidumas, sukėlė trijų asmenų tarpusavio santykių aiškinimasis ir nuteistasis joje nebuvo vien pašalinis stebėtojas.

Dėl A. M. nužudymo apeliantas teigė negalįs paaiškinti, kodėl taip padarė, ir samprotavo, gal nukentėjusysis norėjęs apginti S. R. .

Taip pat manė ir nuteistojo motina, liudytoja D. B. Be to, ji parodė, jog kai sūnus buvo mažas, A. M. jį mušdavo.

Įvertinus nuteistojo amžių (nusikaltimo padarymo metu jam buvo beveik 27 metai), pastaroji aplinkybė nelaikytina svariu nužudymo motyvu, juo labiau, pasak liudytojos, paskutiniu metu sūnaus ir A. M. santykiai buvo labai geri.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvu, kad kai kurių jam nepalankių aplinkybių neigimas ar nutylėjimas yra siekimas palengvinti savo kaltę ir viena iš gynybos versijų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, jog nuteistojo elgesyje buvo gynybiškumo. Pirmiausia tai pasireiškė tuo, kad jis įdavė sužalotai nukentėjusiajai S. R. peilio geležtę ir liepė sakyti, jog tai ji dūrė A. M. Šią aplinkybę patvirtino nukentėjusioji. Versiją, kad mergina nužudė vyriškį, įvykio vietoje iš R. K. išgirdo ir GMP gydytojas, liudytojas M. J. Pastarasis tokia versija suabejojo, nes apeliantas teigė, jog ir nukentėjusioji pati susižalojo, tačiau tai buvo neįtikinama, kadangi mergina negalėjo pasidaryti sau tokio sužalojimo nugaroje.

Iš stacionarios kompleksinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 37 duomenų (t. 2 b. l. 115-117) matyti, kad R. K. dėmesį koncentruoja pakankamai, jo atmintis nusilpusi, ypatingai datoms, tačiau gyvenimiškose situacijose orientuojasi gerai, yra savanaudiškas, inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto ar kitokioje emocinėje būsenoje, kuri būtų galėjusi turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai.

Tai taip pat rodo, jog apelianto apeliavimą į įvykio aplinkybių neprisiminimą iš dalies sąlygojo gynybos taktika.

Šiame ekspertizės akte nurodyta, kad R. K. nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei tyrimo metu lėtine psichikos liga nesirgo, laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje nebuvo, jam diagnozuotas potrauminis sindromas bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelias psichotropines medžiagas, kurie nesiekia psichozės ar silpnaprotystės lygio ir netrukdė bei netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jam būdingos individualios psichologinės ypatybės neturėjo esminės įtakos jo elgesiui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu.

Nuteistasis ginčija minėtą teismo psichiatrijos ekspertizės aktą ir savo apeliaciniame skunde prašo skirti pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę, tačiau nenurodo, kuo konkrečiai šis aktas ydingas.

Teisėjų kolegijos nuomone, trijų ekspertų, turinčių 7 m., 18 m. ir 19 m. ekspertinio darbo stažą, surašytas aktas yra išsamus, objektyviai atspindintis apelianto psichikos būklę, todėl nėra motyvų skirti naują teismo psichiatrijos ekspertizę. Juo labiau, jog atliekant ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę dėl R. K. asmenybės egocentriškumo, jo demonstratyvaus elgesio, neurologinių sutrikimų pabrėžtino akcentavimo ekspertai nesusidarė aiškaus klinikinio vaizdo ir rekomendavo jo ilgalaikį stebėjimą bei išsamų ištyrimą stacionaro sąlygomis, t. y. skirti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 2 b. l. 102-103), kas ir buvo padaryta.

Be to, negalima neįvertinti liudytojos D. B., nuteistojo motinos, parodymų, kad sūnus po traumos yra agresyvus, labai greitai įsiplieskia. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2 b. l. 25-27) ji parodė, jog sūnus dažnai geria alų, nors po galvos operacijos jam gerti visiškai negalima.

Alkoholis neabejotinai turėjo įtakos R. K. elgesiui ir atminčiai, nes bylos duomenys įrodo, kad praėjus dviems valandoms po padarytų nusikaltimų jo iškvepiamame ore alkoholio tikrintuvu nustatyta 1,51 promilių alkoholio.

Taigi, nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog apeliantas po anksčiau patirtos traumos mažai ką atsimena, nekontroliuoja savo elgesio, o teismas į tai neatsižvelgė. Teisėjų kolegijos nuomone, tokią nuteistojo būklę sąlygojo ne tik trauma, bet ir alkoholio vartojimas.

Apeliantas teigia po A. M. sužalojimo tris kartus prašęs kaimynės iškviesti GMP, tačiau tyrimas atsižvelgė tik į tai, kad GMP iškvietė motina.

Byloje nėra jokių duomenų jo nurodytai aplinkybei patvirtinti. To neparodė nei motina, nei kaip liudytoja apklausta kaimynė O. M., kurios telefonu GMP buvo kviečiama.

Bylos duomenys įrodo, jog nuteistasis sudavė po vieną smūgį peiliu abiem nukentėjusiesiems, kurių pasekmės pagal specialisto išvadų Nr. G 1155/05 (01) ir Nr. M 357/05 (01) duomenis (t. 1 b. l. 129, 40-45) yra atitinkamai S. R. nežymus sveikatos sutrikdymas ir A. M. mirtis. Apeliantas savo veiksmų neneigia. Veikos pagal BK 140 str. 1 d. ir BK 129 str. 1 d. kvalifikuotos teisingai.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad R. K. tyčia padarė du nusikaltimus, iš kurių vienas yra labai sunkus (BK 11 str. 6 d.).

Bausmės dydžiui turėjo įtakos apelianto asmenybė: jis du kartus baustas administracinėmis nuobaudomis, teisiamas septintą kartą, jo daromi nusikaltimai sunkėja. Tai rodo, jog R. K. savo nusikalstamo elgesio nekeičia, ir tai nesietina vien su jo patirta galvos trauma, kadangi jis ne kartą teistas ir iki jos.

Teismas pagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tai, kad jis neneigė savo veiksmų, motyvuodamas neprisiminimu, nėra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kadangi jis nenurodė jokių esminių bylos aplinkybių, susijusių su sužalojimų nukentėjusiesiems padarymu, jos buvo nustatytos, ikiteisminio tyrimo metu surinkus įrodymus.

Nuteistasis nusikalto būdamas neblaivus, todėl jo apsvaigimą nuo alkoholio teismas pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Už sunkiausią nusikaltimą teismas paskyrė vos didesnę, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtos bausmės už kiekvieną nusikaltimą ir subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir nėra aiškiai per griežta.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.