- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-28
- Bylos Nr.
- 2A-816-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka (pran.), Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- B. M.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės B. M. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ir veikiančiam ieškovės pusėje, T. G. dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 41 310 Lt draudimo išmoką, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovės teigimu, 2010 m. gruodžio 9 d. Latvijoje buvo pavogta ieškovei nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė – automobilis Mercedes Benz E220 CDI, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir transporto priemonė). Pasak ieškovės, transporto priemonę iki pastarosios vagystės valdė trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovės pusėje (toliau tekste – ir trečiasis asmuo), kuriam transporto priemonė buvo perduota neatlygintinai naudotis pagal 2010 m. rugpjūčio 20 d. lengvojo automobilio panaudos sutartį. Ieškovė šiame kontekste pažymėjo, jog šalys 2009 m. gruodžio 8 d. sudarė transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį, pagal kurią, be kitų sąlygų, sulygo, jog transporto priemonės draudimo suma – 41 310 Lt. Ieškovės teigimu, trečiasis asmuo 2010 m. gruodžio 10 d. pranešė atsakovei, jog buvo įvykdyta transporto priemonės vagystė. Anot ieškovės, atsakovė nesutiko neteismine tvarka išmokėti ieškovei draudimo išmoką, nes, atsakovės teigimu, transporto priemonės vagystės metu negaliojo draudimo apsauga. Ieškovė nesutinka su atsakovės pozicija, jog ieškovė ir trečiasis asmuo sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo, o ne panaudos, sutartį. Pasak ieškovės, transporto priemonės vagystė – draudžiamasis įvykis, todėl atsakovė privalo išmokėti ieškovei draudimo išmoką, lygią šalių sudarytoje draudimo sutartyje apibrėžtai draudimo sumai.
Atsakovė nesutiko su ieškovės šioje byloje pareikštu ieškiniu, prašė atmesti ieškovės reikalavimą. Pasak atsakovės, ieškovė ir trečiasis asmuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo, o ne, kaip teigia ieškovė, panaudos, sutartį. Atsakovės teigimu, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (Civilinio kodekso 6.309 straipsnio 1 dalies prasme) faktą patvirtina trečiojo asmens pozicija ir paaiškinimai, adresuoti Latvijos policijai ir atsakovei. Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 049 (toliau tekste – ir transporto priemonių draudimo taisyklės) 4.5.1 punkte inter alia nustatyta, jog draudimo sutartis pasibaigia pasikeitus transporto priemonės savininkui, išskyrus atvejus, kai draudėjas tampa savininku, todėl, atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog ieškovė ir trečiasis asmuo sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, šalių sudaryta transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartis pasibaigė, kas, atsakovės teigimu, sudarė pastarajai pagrindą atsisakyti išmokėti ieškovei draudimo išmoką.
Trečiasis asmuo sutiko su ieškovės šioje byloje pareikštu ieškiniu, prašė patenkinti ieškovės reikalavimą. Pasak trečiojo asmens, pastarasis ir ieškovė buvo susitarę, jog trečiasis asmuo pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigys transporto priemonę. Trečiojo asmens teigimu, viena vertus, tarp ieškovės ir trečiojo asmens susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, kita vertus, trečiasis asmuo nėra sumokėjęs ieškovei visos šalių sulygtos transporto priemonės kainos, todėl nelaikytina, jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris yra įvykęs.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu atmetė ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį. Pirmosios instancijos teismas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste konstatavo, jog atsakovės pozicija, kad ieškovė pardavė transporto priemonę, yra pagrįsta, nes pagal Civilinio kodekso 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, jog įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas, ir Civiliniame kodekse nėra nustatyta, jog rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Transporto priemonių draudimo taisyklių 4.5.1 punkte, be kita ko, nustatyta, jog draudimo sutartis pasibaigia pagal visas sutarties dalis pasikeitus transporto priemonės savininkui, išskyrus draudikui visą žinomą informaciją apie esmines aplinkybes, galinčias turėti įtaką draudimo rizikai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai laiko, jog šios bylos atveju pasikeitė transporto priemonės savininkas, o, pasikeitus transporto priemonės savininkui, nutrūko šalių sudaryta draudimo sutartis.
Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog ieškovės vardu ir interesais draudimo sutartį pasirašė ir, be kita ko, transporto priemonių draudimo taisykles gavo ieškovės dukra E. M. Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovė, sprendžiant pagal liudytojos R. K., kuri yra atsakovės darbuotoja, parodymus, suprato, jog draudimo sutartis yra sudaroma su ieškovės atstove (Civilinio kodekso 2.133 straipsnio 3 dalis), be to, ieškovė patvirtino draudimo sutartį (Civilinio kodekso 2.133 straipsnio 6 dalis), todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, laikytina, jog draudimo sutartis sukelia šalims teisines pasekmes.
Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį.
Ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės ir trečiojo asmens 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudarytą sutartį kvalifikavo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi. Pasak ieškovės, pirmosios instancijos teismas nepateikė neginčijamų argumentų, jog transporto priemonė trečiajam asmeniui buvo parduota, o ne perduota naudotis panaudos pagrindais. Ieškovės vertinimu, trečiojo asmens paaiškinimai, jog pastarasis nusprendė įsigyti transporto priemonę, sumokėjo kainos dalį ir transporto priemonė buvo perduota trečiojo asmens nuosavybėn, yra abejotini, nes nei vienas protingas asmuo, nesumokėjus visos perkamo daikto kainos ir nesudarius rašytinės daikto pirkimo-pardavimo sutarties, neperduotų daikto kito asmens nuosavybėn. Pasak ieškovės, aplinkybę, jog transporto priemonė pastarosios vagystės metu nuosavybės teise priklausė ieškovei, patvirtina valstybės įmonės „Regitra“ duomenys;pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylai reikšmingos aplinkybės, ar atsakovė, iki šalims sudarant draudimo sutartį, supažindino ieškovę su standartinėmis savanoriškojo draudimo sutarties sąlygomis ir transporto priemonių draudimo taisyklėmis, be to, nesiaiškino, ar ieškovė žinojo, jog, pastarajai ir trečiajam asmeniui sudarius transporto priemonės panaudos sutartį, pasibaigs šalių sudaryta draudimo sutartis. Pasak ieškovės, pastaroji transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį sudarė per savo dukrą, todėl ad hoc nėra pagrindo manyti, kad ieškovė gavo transporto priemonių draudimo taisykles ir buvo supažindinta su šių taisyklių turiniu, kas, ieškovės teigimu, šios bylos atveju užkerta kelią remtis transporto priemonių draudimo taisyklėmis ir teigti, jog transporto priemonės vagystė – nedraudžiamasis įvykis.
Šalies argumentai
Atsakovė nesutinka su ieškovės šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pasak atsakovės, priešingai nei teigia ieškovė, pastaroji buvo tinkamai supažindinta su transporto priemonių draudimo taisyklėmis, ką, atsakovės teigimu, patvirtina ieškovės parašas, esantis šalių sudarytoje draudimo sutartyje. Atsakovė šiame kontekste pažymėjo, kad yra preziumuojama, jog standartinės draudimo sutarties sąlygos draudėjui yra tinkamos atskleistos, jeigu draudėjas, pasirašydamas draudimo sutartį, savo parašu patvirtino, jog pastarasis susipažino su draudimo taisyklėmis ir šių taisyklių sąlygos yra aiškios. Atsakovės teigimu, liudytojos R. K. parodymai byloja, jog pastaroji tinkamai supažindino E. M., ieškovės vardu ir interesais pasirašiusią draudimo sutartį, su visomis draudimo sutarties sąlygomis ir transporto priemonių draudimo taisyklių nuostatomis, inter alia išaiškino draudimo sutarties pasibaigimo pagrindus, transporto priemonės savininko pasikeitimo pasekmes. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ir trečiojo asmens sudarytą sandorį kvalifikavo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi ir pagrįstai sprendė, jog, pasikeitus transporto priemonės savininkui, pasibaigė šalių sudaryta draudimo sutartis ir pagal šią sutartį ieškovei teikta draudimo apsauga.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Bylos medžiagos ir kvestionuojamo pirmosios instancijos teismo sprendimo analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja teisiniai pagrindai, kurie suteiktų apeliacinės instancijos teismui teisę ir kartu įpareigotų apeliacinės instancijos teismą peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Teisėjų kolegija, ex officio patikrinusi bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese ginčijamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Dėl ginčo santykių kvalifikavimo
Apeliantė šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, bylojančią, kad tarp apeliantės ir trečiojo asmens susiformavo transporto priemonės pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, todėl teisėjų kolegija, esant nurodytam apeliacinės argumentui, ex officio patikrina, pagrįsta ar ne aukščiau įvardyta pirmosios instancijos teismo išvada.
Šios bylos medžiaga (t. 1, b. l. 16-17) byloja, jog apeliantė ir trečiasis asmuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudarė sutartį, įvardytą lengvojo automobilio panaudos sutartimi (toliau tekste – ir ginčo sutartis), kurios pirmajame punkte inter alia numatyta, jog apeliantė perduoda trečiojo asmens neatlygintinam naudojimuisi apeliantei nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę.
Bylos faktiniai duomenys – 2010 m. gruodžio 9 d. pareiškimo protokolas (t. 1, b. l. 18-19, 127), trečiojo asmens 2010 m. gruodžio 13 d. ir 2010 m. gruodžio 23 d. rašytiniai paaiškinimai, adresuoti atsakovei (t. 1, b. l. 120-121, 129), bei trečiojo asmens paaiškinimai, išdėstyti pastarojo 2013 m. vasario 13 d. atsiliepime į ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį (t. 1, b. l. 149-150), apeliantės 2010 m. gruodžio 27 d. rašytiniai paaiškinimai, adresuoti atsakovei (t. 1, b. l. 130), – expressis verbis patvirtina, jog apeliantė, iki pastarajai ir trečiajam asmeniui pasirašant ginčo sutartį, turėjo tikslą parduoti transporto priemonę, o trečiasis asmuo, ginčo sutarties pasirašymo dieną apžiūrėjęs transporto priemonę, išreiškė valią įsigyti transporto priemonę, antra, apeliantė ir trečiasis asmuo, pastariesiems sulygus dėl transporto priemonės kainos (40 000 Lt) ir kainos mokėjimo tvarkos, pagal kurią trečiasis asmuo ginčo sutarties pasirašymo dieną sumokėjo apeliantei transporto priemonės kainos dalį, pinigine išraiška sudarančią 20 000 Lt, ir įsipareigojo vienerių metų laikotarpiu sumokėti likusią transporto priemonės kainos dalį, pasirašė ginčo sutartį ir apeliantė perdavė transporto priemonę trečiojo asmens valdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių bylos faktinių aplinkybių, nustatytų iš tiesioginio duomenų šaltinio – apeliantės ir trečiojo asmens paaiškinimų (pažymėtina, jog, priešingai nei teigia apeliantė, ad hoc nėra pagrindo abejoti trečiojo asmens paaiškinimais, nes pastarieji dera su apeliantės rašytiniais paaiškinimais, adresuotais atsakovei, o, teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties šalių paaiškinimai yra pagrindinė įrodinėjimo priemonė, iš kurios galima spręsti apie tikruosius sutarties šalių ketinimus), analizė leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog tikrieji apeliantės ir trečiojo asmens ketinimai, susiformavę iki ginčo sutarties pasirašymo momento, – sudaryti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, ir kartu sudaro pagrindą teigti, jog apeliantė ir trečiasis asmuo ginčo sutarties pasirašymo dieną realizavo savo tikruosius ketinimus ir sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (Civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalis), pagal kurią apeliantė perdavė transporto priemonę trečiojo asmens nuosavybėn, o trečiasis asmuo priėmė transporto priemonę, sumokėjo apeliantei aukščiau įvardytą transporto priemonės kainos dalį ir, sutarties šalims pasinaudojus dispozityviąja materialiojo įstatymo norma (Civilinio kodekso 6.314 straipsnio 4 dalis), įsipareigojo apeliantei vienerių metų laikotarpiu sumokėti likusią transporto priemonės kainos dalį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog transporto priemonės panaudos sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kas sudaro pagrindą teigti, jog transporto priemonės panaudos sutartis yra apsimestinis sandoris (Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalis), ir ex officio konstatuoti, jog ši sutartis yra niekinė ir ab initio negaliojanti (Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalis).
Priešingai nei teigia apeliantė, ta aplinkybė, kad transporto priemonė pastarosios vagystės momentu buvo įregistruota apeliantės vardu, nepatvirtina to fakto, jog apeliantė nurodytu momentu nuosavybės teise valdė transporto priemonę, ne tik dėl to, kad transporto priemonių registro duomenys atlieka tik teisių išviešinimo, o ne teises nustatančią, funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010), bet ir dėl to, jog, kaip jau buvo identifikuota, apeliantė ir trečiasis asmuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią transporto priemonė buvo perduota trečiojo asmens nuosavybėn.
Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad, apsiribodamas vien nuoroda į Civilinio kodekso 1.87 straipsnį, expressis verbis ginčo sutarties nekvalifikavo apsimestiniu sandoriu ir netaikė apsimestinio sandorio teisinių pasekmių, iš esmės tinkamai kvalifikavo tarp apeliantės ir trečiojo asmens susiformavusius teisinius santykius.
Dėl apeliantės supažindinimo su draudimo sutarties sąlygomis ir transporto priemonių draudimo taisyklėmis
Apeliantė šios bylos apeliaciniame procese inter alia akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos šalių ginčą, nesiaiškino ir nenustatinėjo bylai reikšmingos aplinkybės, ar atsakovė, iki šalims sudarant transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį, supažindino apeliantę su standartinėmis savanoriškojo draudimo sutarties sąlygomis ir transporto priemonių draudimo taisyklėmis. Pasak apeliantės, pastaroji nebuvo tinkamai supažindinta su transporto priemonių draudimo taisyklėmis, todėl, apeliantės vertinimu, taisyklių nuostatos negali būti panaudotos prieš apeliantę.
Byloje nustatyta, jog apeliantės dukra, ad hoc veikusi apeliantės vardu, 2009 m. gruodžio 8 d. pasirašė ir sudarė su atsakove transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį. Kvestionuojamo sprendimo analizė leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, kitaip nei teigia apeliantė, aiškinosi, buvo supažindinta apeliantės dukra su transporto priemonių draudimo taisyklėmis ar ne, ir pripažino, jog apeliantės dukra buvo tinkamai supažindinta su transporto priemonių draudimo taisyklėmis.
Bylos faktiniai duomenys – liudytojos R. K., atsakovės vardu 2009 m. gruodžio 8 d. pasirašiusios ir sudariusios transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį, parodymai, adresuoti pirmosios instancijos teismui (t. 1, b. l. 191-192), – byloja, jog ši liudytoja ir apeliantės dukra, iki pasirašant ir sudarant transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį, derino ir nuodugniai analizavo draudimo sutarties sąlygas, apeliantės dukra atidžiai nagrinėjo ir gilinosi į transporto priemonių draudimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti aukščiau įvardytų faktinių aplinkybių, kurias patvirtina nurodytos liudytojos parodymai, egzistavimu, nes šias faktines aplinkybes, bylojančias, kad apeliantės dukra, iki pasirašydama draudimo sutartį, susipažino inter alia su draudimo taisyklėmis, patvirtina ir apeliantės dukros pasirašymo transporto priemonių draudimo liudijime Nr. PZULT1137919 (t. 1, b. l. 7, 105), kuriame expressis verbis nurodyta, jog draudimo įmokos sumokėjimas laikomas draudėjo patvirtinimu, kad draudėjas susipažino su draudimo rūšies taisyklėmis ir pastarajam yra įteikta taisyklių kopija, faktas bei draudimo įmokos pagal transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį sumokėjimo faktas, kurio šalys neginčijo, be to, pati apeliantė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek šios bylos apeliaciniame procese neneigė ir neginčijo, kad pastarosios dukra buvo supažindinta su transporto priemonių draudimo taisyklėmis.
Esant aukščiau nurodytoms bylos faktinėms aplinkybėms ir išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad pastarasis labai glaustai ir lakoniškai motyvavo toliau nurodytiną išvadą, pagrįstai sprendė, jog apeliantė, veikusi per savo dukrą, buvo tinkamai supažindinta tiek su transporto priemonės savanoriškojo draudimo sąlygomis, tiek su transporto priemonių draudimo taisyklėmis. Apeliantė, nusprendusi per atstovę – savo dukrą – sudaryti transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį, prisiėmė neigiamų tokio veikimo pasekmių kilimo riziką, todėl tuo atveju, jeigu apeliantės dukra nesupažindino apeliantės su transporto priemonių draudimo taisyklėmis, nesupažindinimo su šiomis taisyklėmis pasekmės tenka pačiai apeliantei ir šis nesupažindinimo su taisyklėmis faktas negali būti panaudotas prieš atsakovę.
Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktinius duomenis, tinkamai nustatė ir kvalifikavo bylai reikšmingas aplinkybes, ir, nepaisant to, jog ex officio ginčo sutarties nekvalifikavo apsimestiniu sandoriu ir netaikė apsimestinio sandorio teisinių pasekmių, teisingai išsprendė šią bylą, todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą palikti ginčijamą teismo sprendimą iš esmės nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), papildant šio procesinio sprendimo motyvuojamąją dalį išvada, jog transporto priemonės panaudos sutartis yra niekinė ir ab initio negaliojanti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantė pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, vadinasi, apeliantė neįgijo procesinės teisės reikalauti, jog būtų atlygintos pastarosios šios bylos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovė šios bylos apeliaciniame procese nepareiškė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pastaroji bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, jog atsakovė šios bylos apeliaciniame procese nepatyrė bylinėjimosi išlaidų.
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl aukščiau įvardytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ad hoc nepriteistinas į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą nepakeistą.