Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-20 · Administracinė byla Nr. I-308-331/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-20
Bylos Nr.
I-308-331/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03869-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
R. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-308-331/2016Proceso Nr. 3-61-3-03869-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos R. T. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Specialiųjų tyrimų tarnyba) darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 pareiškėjai buvo privalu mokėti.

Teigia, kad nuo 2001-07-30 dirba Specialiojoje tyrimų tarnyboje statutine valstybės tarnautoja. Nuo 2005-01-01 pareiškėja perkelta į vyresniojo specialisto (A lygio, 12 kategorijos) pareigas, o 2006-02-03 pareiškėjai suteikta pirmoji kvalifikacinė kategorija.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009-08-01 sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 30 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009-08-01 Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams sumažinti priedai už kvalifikacinę kategoriją. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013-07-01 nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 neteisėtai neišmokėta statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją) dalis.

Atsiliepimas

Atsakovas Specialiųjų tyrimų tarnyba su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 10–14) paaiškino, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti sumą, kuri mokant darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo įsigaliojimo, neišmokėta dėl tuo metu galiojusių VTĮ ir Statuto 30 straipsnio nuostatų taikymo. Pareiškėjos reikalavimui prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str., b. l. 55-56, 58-59).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius 2004-12-28 įsakymu Nr. P–226 perkėlė pareiškėją į Operatyvinės veiklos valdybos Pirmo skyriaus vyresniojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigas, suteikiant vyresniojo agento tarnybinį laipsnį (b. l. 15). Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius 2006-02-03 įsakymu Nr. P–33 suteikė pareiškėjai pirmą kvalifikacinę klasę (b. l. 16). Specialiųjų tyrimų tarnybos pažyma apie darbo užmokestį patvirtina, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-08-30 pareiškėjos darbo užmokesčio nepriemoka yra 22 003,85 Lt (b. l. 6–7, 19–20).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ), Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau - ir Statutas). VTĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatos reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį,statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. VTĮ 23 straipsnis numato, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Pažymėtina, kad VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Pastebėtina, jog2013-09-19 priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01. Statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 2009, Nr. 91–3919) laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-01-01 Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas nustatant, kad tarnybos pareigūnams priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už 3-iąją kvalifikacinę kategoriją sudaro 10 procentų pareiginės algos, už 2-ąją kvalifikacinę kategoriją – 20 procentų pareiginės algos, už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos. Todėl pareiškėjai dėl pasikeitusių VTĮ ir Statuto nuostatų nuo 2009-08-01 iki 2013-08-30 susidarė 22 003,85 Lt darbo užmokesčio nepriemoka.

Specialiųjų tyrimų tarnyba pareiškėjos reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-09-27. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-09-26. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas šioje dalyje atmetamas.

Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Specialiųjų tyrimo tarnybai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjos R. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas