- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-12
- Bylos Nr.
- 2A-261-280/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pran.), Laimantas Misiūnas, Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- J. B.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-261-280/2014
Alvida Jasaitytė - Pralgauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05340-2013-1
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 12 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6528-940/2013 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui J. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų UADBB „Drausma“ dėl draudimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, pateikė ieškinį, kuriuo prašė draudimo sutartis: SGB1004693, galiojusią nuo 2012-01-17 iki 2012-02-16, SGB1026079, galiojusią nuo 2012-02-17 iki 2012-03-16, ir SGB1064154, galiojusią nuo 2012-03-19 iki 2012-04-18, pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento bei taikyti restituciją ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo J. B.. Ieškovas paaiškino, kad 2012-01-17 J. B., tarpininkaujant UADBB „Drausma“, sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį SGB1004693, kuria buvo apdrausta transporto priemonės Citroen C5, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis buvo sudaryta 2012-01-17 – 2012-02-16 laikotarpiui, sumokėta 20 litų dydžio įmoka. 2012-02-11 atsakovas, tarpininkaujant UADBB „Drausma“, sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį SGB1026079, kuria buvo apdrausta tos pačios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis buvo sudaryta 2012-02-17 – 2012-03-16 laikotarpiui, sumokėta 20 litų dydžio įmoka. Be to, 2012-03-19 atsakovas, tarpininkaujant UADBB „Drausma“, sudarė dar vieną įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį SGB1064154, kuria buvo apdrausta transporto priemonės Citroen C5, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis buvo sudaryta 2012-03-19 – 2012-04-18 laikotarpiui, sumokėta 20 litų dydžio įmoka. Prieš sudarydamas draudimo sutartis SGB1004693, SGB1026079, SGB1064154 atsakovas nurodė, jog transporto priemonė draudžiama tam, kad ją būtų galima įregistruoti Lietuvos Respublikoje. Tačiau atlikus paiešką Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre paaiškėjo, jog transporto priemonė Citroen C5, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), nebuvo ir nėra registruota Lietuvos Respublikoje. 2012-01-19 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, vairuodamas automobilį Citroen C5, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (Didžiosios Britanijos numeriai), sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė bei sutrikdyta trečiojo asmens sveikata. Ieškovas nurodė, kad bendradarbiavimo sutarties Nr. B23/09 pagrindu UADBB „Drausma“ įsipareigojo savo darbe vadovautis Lietuvos Respublikos teisės aktais, draudiko pateiktomis taisyklėmis, metodine medžiaga ir turėjo žinoti, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai draudžia sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis apdraudžiant kitose valstybėse registruotų transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę. Atsakovo automobilis minėtų sutarčių galiojimo laikotarpiu nebuvo įregistruotas Lietuvos Respublikoje. Ieškovas nurodė manantis, kad atsakovas siekė sąmoningai nuslėpti šią informaciją, siekė sutaupyti, nes Didžiojoje Britanijoje draudimo sutartis kainuoja apie 1000 svarų, o Lietuvoje apie 200-500 Lt. Draudimo sutartys buvo sudarytos dėl atsakovo apgaulės ir nesąžiningumo.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis numato galimybę įprastinę draudimo sutartį sudaryti dar prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą, jeigu ši transporto priemonė yra neapdrausta. Be to ir pagal paties ieškovo pateiktas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sudarymo, liudijimų „Žaliųjų kortelių:“ išdavimo taisyklių 2.1 punktą yra draudžiamos transporto priemonės, kurias ruošiamasi įregistruoti Lietuvoje. Esant tokiam Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniam reguliavimui, teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamas draudimo sutartis niekinėmis ar prieštaraujančiomis imperatyviosioms įstatymo normoms. Pagal Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau Sąlygų) 14 ir 19 punktus prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui jo prašomą teisingą informaciją ir pateikti dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti, numatytus šiose sąlygose. Draudikas savo iniciatyva taip pat turi teisę tikrinti pateiktos informacijos teisingumą. Draudėjui neįvykdžius nurodytų pareigų, ir draudikui, neatsižvelgiant į tai, sudarius draudimo sutartį, draudikas netenka teisės reikalauti nutraukti draudimo sutartį remdamasis tuo, kad 14 punkte numatyta pareiga neįvykdyta. Nagrinėjamu atveju nei ieškovas, nei trečiasis asmuo nesiėmė jokių veiksmų, kad įsitikintų, ar atsakovo pateikiami duomenys yra teisingi. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas J. B. per draudiminį laikotarpį neįregistravo apdraustos transporto priemonės Lietuvos Respublikoje, neleidžia daryti pagrįstos išvados, jog ginčijamos sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyvias teisės norma. Teismas nurodė, kad ieškovas gavo visas tris su atsakovu sudarytas sutartis ir dar antros sutarties sudarymo metu turėjo patikrinti ir privalėjo pastebėti tai, kad atsakovas J. B. jau pirmos draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu neįvykdė savo pareigos – neįregistravo transporto priemonės Citroen C5, todėl kilus abejonėms dėl draudėjo sąžiningumo, turėjo teisę atsisakyti su atsakovu sudaryti dar vieną įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas, nuolat dalyvaudamas draudimo santykiuose, turi didelę šių santykių patirtį, todėl jam keliami didesni ir griežtesni reikalavimai.
Šalies argumentai
Ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodė, kad vadovaujantis TPVCAPDĮ bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/103/EB, darytina išvada, kad įprastine draudimo sutartimi galima drausti transporto priemones, kurios jau sudarant šią sutartį gali būti registruojamos valstybiniame registre – prieš sudarant sutartį transporto priemonė turi būti išregistruota kitoje valstybėje arba sutartis sudaroma nuo laikinojo valstybinio ženklo galiojimo pabaigos, o pati transporto priemonė pritaikyta eismui Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad transporto priemonė neturėjo valstybinio numerio, kadangi pagal Vokietijos policijos nuovados duomenis eismo įvykio metu transporto priemonė buvau registruota Didžiojoje Britanijoje. Dėl registracijos kitoje valstybėje narėje, ši transporto priemonė buvo neregistruotina Lietuvos Respublikoje. Be to, transporto priemonėje vairas sumontuotas dešinėje pusėje, todėl automobilis taip pat buvo neregistruotinas Lietuvoje. Sudarant ginčo sutartis, buvo pažeistos imperatyvios teisės normos – atsakovas vietoj to, kad ruoštų transporto priemonę registravimui Lietuvoje, jau po dviejų dienų sukėlė eismo įvykį Vokietijoje. Sudarant draudimo sutartis buvo pažeisti ne tik ieškovo, bet ir viešasis interesas, todėl yra visos sąlygos CK 1.80 str. 1 d. taikymui. Apeliantas nurodė, kad teismas visiškai nepasisakė dėl sandorių negaliojimo CK 1.92 str. pagrindu. Nagrinėjamu atveju tretysis asmuo, sudarydamas ginčo sutartis, viršijo savo įgaliojimus, nes neturėjo teisės ieškovo vardu sudaryti ginčo sutarčių dėl transporto priemonės, kuri buvo neregistruotina Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog teisės aktai imperatyviai draudžia sudaryti draudimo sutartis su kitoje valstybėje registruotomis transporto priemonėmis, kuriose vairas įmontuotas dešinėje, bei nurodo, kad teismas nepasisakė dėl aplinkybės, jog tretysis asmuo UADBB „Drausma“, sudarydamas ginčo sutartis, viršijo savo įgaliojimus. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių apelianto argumentų.
Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovas aiškina LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas, kaip nustatančias imperatyvius draudimus sudaryti ne Lietuvoje registruotų ir Lietuvoje neeksploatuotinų transporto priemonių draudimo sutartis. TPVCAPDĮ 2 str. 9 p. numato, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, sudaroma, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. To paties įstatymo 6 str. 4 d. įtvirtina, jog įprastinė draudimo sutartis gali būti sudaroma prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą. TPVCAPDĮ 6 str. 3 d. nustato pareigą draudėjui suteikti draudikui visą reikalingą informaciją ir pateikti dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti. Draudikas šios informacijos teisingumą turi teisę ir galimybę patikrinti.
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ ar jo atstovas tretysis asmuo UADBB „Drausma“, sudarydami transporto priemonės draudimo sutartis su atsakovu J. B., pasitikėjo J. B. pateikiamais duomenimis, nepareikalavo dokumentų, patvirtinančių transporto priemonės tinkamumą eksploatuoti ir įregistruoti Lietuvos Respublikoje, nepatikrino atsakovo pateiktų duomenų, nors, kaip minėta, tokią teisę turėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovui, kaip savo srities profesionalui, turinčiam patirtį draudimo srityje, galioja didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl apeliantas, sudarydamas minėtas sutartis, turėjo galimybę įsitikinti, kad draudžiama transporto priemonė atitinka visus jai keliamus reikalavimus, tačiau to nepadarė. TPVCAPDĮ yra numatyta galimybė apdrausti Lietuvos Respublikoje neregistruotą transporto priemonę, ketinant ją įregistruoti valstybiniame registre, t. y. Lietuvos Respublikoje neregistruota transporto priemonė gali būti draudžiama įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi tik tokiu atveju, jei yra planuojama ją čia registruoti. Atsakovas draudikui nurodė, jog ketina transporto priemonę Citroen C5 įregistruoti Lietuvoje, todėl šiuo atveju draudimo sutartys sudarytos pagal galiojančias teisės normas.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė, kad draudimo sutartys yra rizikos sutartys, todėl draudikas privalo įvertinti prisiimamą riziką, o to laiku nepadaręs, negali teisminiu keliu bandyti išvengti iš sudarytos sutarties kilusių pareigų. Apeliantas nurodo, kad atsakovas, apdraudęs automobilį ir ketindamas transporto priemonę registruoti Lietuvoje, turėjo užsiimti jos remontu (vairo perkėlimu) , o ne su neįregistruota Lietuvoje transporto priemone išvykti į Vokietiją, tačiau pažymėtina, kad sudarytos draudimo sutartys nedraudžia automobilį naudoti už Lietuvos Respublikos ribų (ne ilgiau kaip 7 dienas), o atsakovas turi teisę pasirinkti, kurioje valstybėje jam patogiau automobilį remontuoti, jei jis tai pageidauja daryti. Iš esmės ieškovas ieškinį grindžia aplinkybėmis, atsiradusiomis po draudimo pirmos sutarties sudarymo. Ieškovas sutarčių neginčijo iki tol, kol atsitiko dėl atsakovo kaltės draudiminis įvykis. Draudikas AAS „Gjensidige Baltic“ su atsakovu J. B. sudarė tris tos pačios transporto priemonės Citroen C5 draudimo sutartis ir visais atvejais neatkreipė dėmesio, jog atsakovas draudimo laikotarpiu nesikreipė dėl transporto priemonės įregistravimo Lietuvos Respublikoje, nesiaiškino, ar ji gali būti registruota Lietuvoje dėl to, kad jos vairas dešinėje pusėje. Toks ieškovo elgesys vertintinas kaip nerūpestingumas ir neatidumas, kad prisiima visą atsakomybės už J. B. riziką. Nenustatyta, kad apdrausta transporto priemonė registruota kitoje valstybėje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindo pripažinti sudarytas sutartis prieštaraujant imperatyvioms teisės normoms, nėra.
Vis dėl to, teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovas neinformavo draudimo bendrovės apie tai, jog automobilis bus naudojamas su kitoje valstybėje išduotais valstybiniais numeriais, kad jis nesilaikė sudarytos draudimo sutarties sąlygų. Pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. tokiais atvejais draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam autoavarijoje asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje ar įstatymuose nustatytas pareigas. Ieškovas galės reikalauti draudėją grąžinti dėl sukelto eismo įvykio išmokėtas sumas nukentėjusiems ar dalį jų.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl sandorio negaliojimo CK 1.92 str. pagrindu, t. y. dėl to, kad sandoris sudarytas atstovui viršijus jam suteiktus įgaliojimus. Pažymėtina, kad apeliantas reikalavimo pripažinti draudimo sutartis Nr. SGB1026079, Nr. SGB1004693 ir Nr. SGB1064154 ieškinyje ar patikslintame ieškinyje aiškiai neformulavo. Ieškinio dėstomojoje dalyje paminėta tik abstrakti aplinkybė, kad atstovui viršijus savo įgaliojimus, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino, tačiau ieškovas aiškiai nepareiškė, jog mano, kad sandoriai sudaryti UADBB „Drausma“ viršijus įgaliojimus ir todėl yra negaliojantys CK 1.92 str. pagrindu. 2013-11-07 teismo posėdžio metu ieškovo atstovas taip pat pateikė savo poziciją, jog UADBB „Drausma“ tinkamai vykdė savo pareigas (b. l. 89), o 2013-12-04 teismo posėdžio metu pareiškė pageidavimą, kad teismas pasisakytų, „kas atsakingas dėl tokių sutarčių sudarymo“, tačiau pažymėtina, kad ieškinio dalyką ar pagrindą ieškovas gali keisti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, be to, dėl ieškinio dalyko pakeitimo turi būti pateikiamas rašytinis pareiškimas, o ne žodinis prašymas teismo posėdžio metu (CPK 141 str.). Reikia pabrėžti ir tai, kad teismai nenagrinėja abstrakčių situacijų ir klausimų, o konkrečiai pasisako dėl keliamų reikalavimų ir konkrečių nurodytų ginčo aplinkybių. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ reikalavimo draudimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl to, kad jas sudaręs draudimo brokeris UADBB „Drausma“ viršijo savo įgaliojimus, neformulavo. Be to, kaip pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pažymėjo ieškovo atstovas, iki šiol bendradarbiavimo su brokeriais taisyklėse nebuvo numatyti draudimai dėl Lietuvos Respublikoje neregistruotų ir netinkamų eksploatuoti automobilių draudimo sutarčių sudarymo ir tokia problema iškilo tik 2013 metais, o iki tol tai nebuvo aptarta, tad UADBB „Drausma“, 2012 m. tarpininkaudamas sudarant ginčo sutartis, nebuvo ribojamas šių draudimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog draudimo brokeris perdavė ieškovui sutartis ir draudikas turėjo galimybę susipažinti su jų turiniu ir su apdraustos transporto priemonės informacija, o kilus abejonėms dėl draudėjo sąžiningumo, turėjo teisę atsisakyti su atsakovu sudaryti dar vieną įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, tačiau to nepadarė.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.