Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-03-09 · Administracinė byla Nr. A-556-1364-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-03-09
Bylos Nr.
A-556-1364-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
I. L.
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Advokatai
Almantas Paškauskas
Kategorijos
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A17 – 1364 – 06Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Almantui Paškauskui, Raimundui Kęsteniui,atsakovo atstovei Astai Misiūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl vilkinimo (įpareigojimo) atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nust a t ė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas I. L. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 3-7, 39-41) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 30 dienų įvykdyti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 106 punktą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus prašymą, t. y. suformuoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintu teritorijos detaliuoju planu suprojektuotų sklypų Nr. 15, 16, 17 teritorijoje pareiškėjui grąžintą 724 kv.m sklypą individualaus namo statybai, organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir parengti žemės sklypo planą; nustatyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343; nustatyti architektūrinius – urbanistinius apribojimus ir sąlygas; nustatyti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo.

Pareiškėjas nurodė, kad savivaldybė vilkina jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. lapkričio 26 d. nutartimi Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pagal pareiškėjo 2001 m. gruodžio 6 d. prašymą, tačiau minėtą teismo įpareigojimą Vilniaus apskrities viršininko administracija įvykdė tik iš dalies, atkurdama pareiškėjui nuosavybės teises į 0,9276 ha ir neatkurdama nuosavybės teisių į 0,0724 ha žemės. Pareiškėjas pažymėjo, kad suformuoti 724 kv.m žemės sklypą galima, sumažinant detaliuoju planu suprojektuotus sklypus Nr. 16 ar 17 arba suformuojant grąžintiną žemės sklypą tarp 15 ir 16 sklypuose esančių statinių. Pareiškėjas nurodė, kad, atsižvelgiant į minimalius ir maksimalius atstumus nuo statinių, esančių sklypuose, iki sklypo ribų bei į minimalius ir maksimalius individualių namų statybos žemės sklypo plotus Vilniaus mieste, yra galimybė suformuoti grąžintiną 0,0724 ha ploto žemės sklypą tarp 15 ir 16 sklypuose esančių statinių. Pareiškėjas nurodė, kad pagal patvirtintą Svajonių gatvės detalųjį planą žemės sklypai, pažymėti 15, 16 ir 17 numeriais, patenka į reglamentą “gyvenamoji statyba”, todėl šie žemės sklypai nėra priskirtini valstybės išperkamai žemei. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu ir Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo nuostatomis apie konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą ir pusiausvyrą tarp visuomenės ir atskirų jos narių teisėtų interesų, paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, minėti sklypai negali būti priskirtini valstybės išperkamai žemei, kol nebus pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į likusią žemės dalį. Pareiškėjas pabrėžė, kad sklypuose esantys pastatai jau daugelį metų nėra eksploatuojami, o anksčiau buvo naudojami kaip vasarnamiai toje teritorijoje buvusios pionierių stovyklos poilsiautojų bei nėra įtraukti į saugotinų ar turinčių kultūrinę vertę objektų sąrašą. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai detaliuoju planu suprojektuotas sklypas Nr. 17 yra negrąžinamas dėl jame esančio valstybinės reikšmės miško žemės, nes minėtas žemės sklypas yra suprojektuotas individualiai namo statybai. Iki šiol detalusis planas nėra pakeistas ir yra galiojantis, todėl šio sklypo žemė negali būti naudojama kitaip nei nurodyta detaliajame plane. Detaliajame plane sudarytas planuojamos teritorijos želdinių žemėlapis, kuriame nurodyta, kad 9 ir 10 numeriais pažymėti želdiniai vertinami kaip želdinių grupės, patenkančios į 17 sklypą, ir turi būti išsaugomi ir tvarkomi, atsižvelgiant į gyvenamosios paskirties sklypų poreikius. Tai, kad minėtame sklype nėra miško, patvirtina ir pateiktos fotonuotraukos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad “Valstybės žiniose” nėra paskelbta jokio akto, iš kurio būtų matyti, jog sklype Nr. 17 yra valstybinės reikšmės miškas, todėl atsakovo rašto priede Nr. 1 nepagrįstai pažymėta, kad jis patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1214. Pagal Miškų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį pakelėse, gyvenamosiose vietovėse esančios medžių grupės, iki 10 metrų pločio medžių juostos nelaikomos mišku. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 “Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” 106 punkto 13 dalį galimo grąžinti natūra žemės sklypo vieta gali neatitikti ne daugiau kaip 20 procentų turėtos žemės sklypo vietos. Suformavus naują 0,0724 ha žemės sklypą ir grąžinus jį pareiškėjui, bet kokiu atveju nebūtų viršyta maksimaliai leidžiama nuosavybės teisių atkūrimo už turėtos žemės ribų norma.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 22-23) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamente buvo nagrinėjamas klausimas dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo, atkuriant nuosavybės teises pareiškėjui pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 13 d. raštą Nr. 31/03/17-368 bei prie jo pridėtą kartografinę medžiagą, ir buvo nustatyta, jog iki nacionalizacijos pareiškėjo senelės turėtas žemės sklypas dalinai sutampa su sklypu Nr. 16, esančiu prie pastato (duomenys neskelbtini) pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu patvirtintą teritorijos prie Svajonių gatvės detalųjį planą. Atsakovas pažymėjo, kad šis sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 25-26) nurodė, jog bylą prašo spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius kreipėsi į savivaldybę, prašydamas pateikti sklypų, suformuotų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494, dokumentaciją. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2004 m. balandžio 14 d. raštu informavo, kad sklypuose Nr.13, 14, 15, 16, 22 yra valstybės institucijų patikėjimo teise valdomų pastatų, sklypai Nr. 17 ir 18 patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, todėl minėti sklypai priskiriami valstybės išperkamai žemei. Pažymėjo, kad pakeisti pareiškėjo nurodyto sklypo Nr.16 ribas ir plotą galima tik patvirtinus naują detalųjį planą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu (b. l. 113-117) pareiškėjo skundą patenkino.

Teismas nurodė, kad iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio analizės darytina išvada, kad negrąžintina ir valstybės išperkama yra ta žemė, kuri yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais. Taigi įstatymas nesieja valstybės išperkamos žemės kategorijai priklausančios žemės išpirkimo iš pretendentų su sklype esančių statinių fizine būkle ar verte, tačiau nurodo, kad ji būtina statomiems ar pastatytiems pastatams eksploatuoti. Teismas konstatavo, kad žemės sklypai Nr. 15 bei 16, esantys Svajonių gatvėje, neatitinka minėto įstatymo 12 straipsnyje nustatytų sąlygų, keliamų valstybės išperkamai ir pretendentams negrąžinamai žemei. Sklypuose esantys pastatai juos patikėjimo teise valdančios Vilniaus miesto savivaldybės neeksploatuojami ir yra sunykę, todėl atsakovo teiginys, kad ši žemė patenka į įstatymo nustatytos valstybės išperkamos žemės kategoriją, yra atmestinas. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo pateikto jo senelės turėtos žemės plano ir jame esančių apskaičiavimų matyti, jog plane pažymėti sklypai Nr. 15, 16 kertasi su turėtos žemės ribomis ir užima atitinkamai 39,8 procentus sklypo Nr. 15 bei 60,5 procentus sklypo Nr.16. Šio fakto atsakovas neginčija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 “Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” 106 punkto 13 dalis numato, kad galimos grąžinti natūra žemės sklypo vieta gali neatitikti ne daugiau kaip 20 procentų turėtos žemės sklypo vietos. Pareiškėjo atveju, įvertinus prieš tai grąžintos žemės kiekį ir vietą, minėtame nutarimo punkte nurodyta žemė galėtų sudaryti iki 3963 kv.m. Todėl esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į 0,0724 ha ploto žemės sklypą, atitinkamai sumažinant suprojektuoto sklypo Nr.16 plotą arba suformuojant grąžintiną žemės sklypą tarp 15 ir 16 sklype esančių pastatų. Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktas Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų planas dėl teritorijos prie Svajonių gatvės ir ištraukos iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano eksplikacijos neatitinka faktinių valstybinės reikšmės miško teritorijos ribų. Sklypas Nr. 17, atitinkamai jį sumažinus, gali būti grąžintas pareiškėjui.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 120-122) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas nenumato reikalavimo, jog statiniai ar pastatai, kurių eksploatacijai reikalingi žemės sklypai, būtų eksploatuojami ar būtų tinkami naudoti. Šioje normoje, apibūdinant pastatus ar statinius, nurodyta, jog tai gali būti tiek pastatyti, tiek ir statomi pastatai ar statiniai. Įstatymų leidėjas neišskiria eksploatuojamų ir neeksploatuojamų pastatų, nes statomi pastatai negali būti eksploatuojami, kol statyba nėra baigta. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis aplinkybe, kad pastatai yra neeksploatuojami ar sunykę, nepagrįstai nusprendė, jog žemės sklypai Nr. 15 ir 16 nepatenka į valstybės išperkamos žemės kategoriją. Be to, teismas, spręsdamas, ar sklypuose, dėl kurių vyksta ginčas, yra valstybinės reikšmės miško teritorija, neteisingai įvertino savivaldybės ir valstybės institucijų priimtų norminių aktų teisinę galią. Vilniaus miesto savivaldybės taryba neįgaliota nustatyti valstybinio miško ribų ar jų keisti. Siekdamas išsiaiškinti, ar sklype Nr. 17 yra valstybinis miškas, teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 “Dėl valstybinės reikšmės miško plotų patvirtinimo” patvirtintomis schemomis. Kadangi šiuo metu didžioji sklypo Nr. 17 dalis įeina į Vyriausybės patvirtintas valstybinio miško ribas, todėl šis sklypas priskirtinas prie valstybės išperkamų objektų. Atsakovas nurodė, kad teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 punktą, pagal kurį prie valstybės išperkamos žemės priskiriama žemė, užimta valstybės ir savivaldybės kelių. Iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu patvirtinto teritorijos plano matyti, kad sklypus Nr. 15, 16 ir 17 skiria savivaldybės kelias. Vykdant teismo sprendimą ir projektuojant sklypų Nr. 15, 16, 17 teritorijoje pareiškėjui grąžintiną 724 kv.m sklypą, į naujai suformuotą sklypą neišvengiamai pateks valstybės išperkama žemė – savivaldybės kelias.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 129-132) prašė apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Kadangi 15 ir 16 sklypuose, dėl kurių vyksta ginčas, esantys pastatai neeksploatuojami, todėl ir patys sklypai nėra reikalingi šių pastatų eksploatavimui, visuomenės poreikių tenkinimui. Todėl šių sklypų žemė negali būti priskiriama valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo pateiktas Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų planas ir ištraukos iš suvestinio skaitmeninio žemėlapio neatitinka faktinių valstybinės reikšmės miško teritorijos ribų ir detaliuoju planu suprojektuotas sklypas Nr. 17, atitinkamai jį sumažinus, gali būti grąžintas pareiškėjui. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad yra teisinis pagrindas konstatuoti faktą, jog 17 sklype yra valstybinės reikšmės miškas. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstas ir atsakovo teiginys, jog teismas įpareigojo suformuoti grąžintiną žemės sklypą ant valstybės ir savivaldybės kelių. Teismo sprendime aiškiai nurodyta suformuoti detaliuoju planu suprojektuotų sklypų Nr. 15, 16 ir 17 teritorijoje pareiškėjui grąžintiną 724 kv.m ploto žemės sklypą. Tai reiškia, kad atsakovas yra įpareigotas suformuoti grąžintiną žemės sklypą nurodytų sklypų teritorijoje pasirinktinai. Teismas pripažino, kad yra įvairios tokio sklypo suformavimo galimybės minėtų suprojektuotų sklypų teritorijoje. Toks teismo įpareigojimas neapima detaliuoju planu suprojektuotos kelio teritorijos tarp žemės sklypų Nr. 15, 16 ir sklypo Nr. 17.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 17 d. nutartimi (b. l. 145-150) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad pagal Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos dėl valstybės išperkamos žemės yra sietinos su visuomeniniu poreikiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą visuomeniniai poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklype stovi pareiškėjui nepriklausantys pastatai, kurie yra griautini arba remontuotini, kas formaliai atitiktų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl šio žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Tačiau, kaip matyti iš detaliojo plano, ginčo žemės sklype yra numatoma statyti individualius gyvenamuosius namus, o jame esančius pastatus nugriauti arba remontuoti. Žemės sklypo skyrimas individualiam gyvenamajam namui statyti įrodo, kad bus tenkinami privataus asmens, o ne visuomeniniai interesai. Be to, numatyta galimybė ateityje nugriauti žemės sklype esančius pastatus, kurie iš esmės yra apleisti, dar kartą įrodo, kad nėra visuomeninio poreikio ir kad yra siekiama, pasinaudojant formaliu pagrindu, apriboti pareiškėjo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovas be pagrindo visą ginčo žemės sklypą priskyrė valstybės išperkamai žemei. Techniškai yra galimybė iš ginčo žemės sklypo išskirti dalį žemės, kuri gali būti grąžintina natūra pareiškėjui, likusią dalį žemės sklypo paliekant jame stovintiems pastatams eksploatuoti.

Atsakovas prašė atnaujinti procesą šioje byloje. Taip pat prašė sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimo vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktą visuomenės poreikio išaiškinimą. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Civiliniame kodekse įtvirtintas normas, reglamentuojančias savininko (patikėtinio) teises ir užtikrinančias visiems savininkams vienodą jų teisių apsaugą. Nurodyti materialinių teisės normų pažeidimai lėmė neteisingos nutarties priėmimą, pažeidė asmenų, neįtrauktų byloje dalyvaujančiais asmenimis, teises, todėl procesas šioje byloje turi būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7, 10 punktuose numatytais pagrindais. Taip pat prašė atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. kovo 9 d. nutartimi (b. l. 180-186) atnaujino procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A8–705–05) ir perdavė bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Teismas, kol bus iš naujo išnagrinėta byla, sustabdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 17 d. nutarties vykdymą.

Teismas nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą valstybės išperkamai žemei yra priskiriama žemė, kuri patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Šią administracinę bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ginčo žemės sklypuose, kuriuos pareiškėjas pageidauja susigrąžinti natūra, stovi savivaldybės patikėjimo teise valdomi pastatai. Tokie faktai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą sudarytų pagrindą konstatuoti visuomenės poreikio egzistavimą ir išpirkti ginčo žemės sklypus. Tačiau šią bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad tokie faktai šiuo atveju dar nepatvirtina visuomenės poreikio egzistavimo. Todėl yra pagrindas teigti, kad, sprendžiant šią bylą, galėjo būti pažeistos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatos.

Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktą detaliuoju planu jau suplanuotoje teritorijoje negali būti formuojami nauji žemės sklypai, o nuosavybės teisės turi būti atkuriamos į detaliajame plane suprojektuotus sklypus, visą jų plotą grąžinant piliečiui, jeigu jis turi teisę gauti visą detaliuoju planu suprojektuotų sklypų plotą, arba registruojant detaliajame plane suprojektuotą sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su valstybe. Todėl yra pagrindas teigti, kad, sprendžiant šią bylą, galėjo būti pažeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto nuostatos.

Teismas konstatavo, kad išdėstyti argumentai sudaro pagrindą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo paduotame apeliaciniame skunde buvo nurodyti argumentai, jog ginčo žemė yra priskirtina valstybės išperkamai žemei ir dėl to, kad ji yra užimta savivaldybės kelio (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 punktas) bei valstybinės reikšmės miško (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktas). Šie atsakovo argumentai yra esminiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas į juos neatsakė. Tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinių bylų teisenos įstatyme jokios nuostatos dėl bylos nagrinėjimo ribų po proceso atnaujinimo nėra, tačiau tai neturėtų reikšti, kad atnaujintos bylos nagrinėjimas nepasižymi specifika. Ši specifika lemia, kad atnaujintos bylos nagrinėjimas turėtų apsiriboti ribomis, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas. Tokią išvadą patvirtina Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika kai kuriose bylose, todėl administracinė byla nagrinėtina proceso atnaujinimo ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 495 – 05).

I.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti žemės sklypų. Atnaujinant procesą buvo pažymėta, jog ginčo žemės sklypuose stovi savivaldybės patikėjimo teise valdomi pastatai, o tokie faktai sudaro pagrindą konstatuoti visuomenės poreikio egzistavimą ir išpirkti žemės sklypus, nors teismai, nagrinėję šią bylą padarė priešingą išvadą.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pirmojo sakinio analizė suponuoja išvadą, kad valstybė išperka žemę tik tokiu atveju, jei ji patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams eksploatuoti žemės sklypų. Jei pastatų nėra, tokia žemė nepriskirtina valstybės išperkamai.

Pastato sąvoka pateikta Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, kur pastatas – stogu apdengtas statinys, kuriame yra vienas ar daugiau kambarių ar kitų patalpų, išdėstytų tarp sienų ir pertvarų, ir naudojamų žmonėms gyventi ar žemės ūkio, prekybos, kultūros, transporto veiklai. Administracinėje byloje surinkti faktiniai duomenys leidžia vienareikšmiškai spręsti, jog sklypuose Nr. 15 ir 16 esantys pastatai neatitinka pastato definicijos, kadangi nėra apdengti stogais, nenaudojami žmonėms gyventi ar žemės ūkio, prekybos, kultūros, transporto veiklai, todėl ginčo sklypai Nr. 15 ir 16 nėra valstybės išperkama žemė. „Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Administracinėje byloje nėra surinkta įrodymų, įgalinančių daryti konkliuziją, jog valstybei neišpirkus žemės sklypų Nr. 15 ir 16 nebus patenkinti visuomenės ar visuomenės atitinkamos socialinės grupės interesai. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nenurodė konkrečių ir aiškiai išreikštų visuomenės poreikių ginčo sklypams. Vien juose esančių neapibrėžtinų daiktų buvimas nelemia apie tuos daiktus esančios žemės išpirkimo bei užkirtimo galimybės į tokią žemę atkurti nuosavybės teises.II.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. kovo 9 d. nutartyje, atnaujindamas bylos nagrinėjimą, pažymėjo, kad yra pagrindas teigti, jog, sprendžiant šią bylą, galėjo būti pažeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto nuostatos. Iš turimos bylos medžiagos spręstina, jog omenyje turėta ne apie galimą viso 106 punkto pažeidimą, bet apie šio punkto devintą papunktį, kuriame reglamentuojama kaip turėtų būti grąžinamas žemės sklypas ar sklypai piliečiui jeigu nustatytos turėto žemės sklypo ribos pagal teritorijos detalųjį planą sutampa su jau suprojektuotomis žemės sklypo (ų) ribomis arba pagal teritorijos detalųjį planą suprojektuotas žemės sklypas (ai) yra piliečio turėtos žemės vietoje, arba į jau suprojektuotą pagal teritorijos detalųjį planą žemės sklypą patenka tik dalis turėtos žemės.Faktiniais byloje esančiais duomenimis įrodyta, kad ginčo sklypai Nr. 15 ir 16 sutampa su turėtos žemės ribomis ir užima atitinkamai 39,8 procentų sklypo Nr. 15 bei 60,5 procentų sklypo Nr. 16. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 9 papunkčio nuostatos išsamus išnagrinėjimas leidžia daryti išvadą, kad turėtos žemės grąžinimui, suformuojant 724 kvadratinių metrų sklypą, draudimo nėra. Patvirtintas teritorijos detalusis planas nors ir sutiktina, jog skirtas neapibrėžtam laiko tarpui, tačiau nėra nekintamas. Detalaus plano korektūrą gali nulemti pasikeitusi faktinė situacija. Pavyzdžiui, viena iš sąlygų detaliesiems teritorijų planams rengti, o kartu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ir daryti jų pakeitimus, siejama su žemės sklypų padalijimu, atidalijimu ar sujungimu. Detalaus plano organizatoriumi gali būti savivaldybės administracijos direktorius, t. y. atsakovas (Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas).Tokiu būdu teismai nagrinėdami šią bylą nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 9 papunkčio nuostatos.III.Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius tvirtina, kad didžioji sklypo Nr. 17 dalis įeina į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „ Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtintas valstybinio miško ribas, todėl šis sklypas priskirtinas prie valstybės išperkamų objektų.Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nedviprasmiškai pasisakyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims, tačiau šių miškų ir vandens telkinių plotus būtinai turi patvirtinti Vyriausybė. Atsakovo nurodytu Vyriausybės nutarimu (pakeista Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370) iš tikro Vilniaus apskrities Vilniaus rajono ir miesto savivaldybėms patvirtinti atitinkamų dydžių valstybinės reikšmės miškų plotai, bet minėtas teisės aktas nepatvirtina atsakovo pozicijos, kad ginčo sklypas Nr. 17 patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą ir yra valstybės išperkamas objektas. Prie šio Vyriausybės nutarimo nėra pridėtos schemos, leidžiančios identifikuoti valstybinės reikšmės miškų plotų buvimo vietas. Tokios schemos organiškai susijusios su tekstiniu teisės aktu ir sudaro vieną visumą. Taigi turi būti skelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis. Priešingu atveju sudedamosios teisės akto dalys (schemos, priedėliai) neturi teisinės galios (Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas).IV.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių suprojektuotų sklypų Nr. 15, 16, 17 teritorijoje suformuoti I. L. grąžintiną 724 kvadratinių metrų sklypą individualaus namo statybai ir atlikti kitus būtinus veiksmus, susijusius su suformuoto sklypo grąžinimu. Tokiu teismo sprendimu atsakovui numatyta pareiga ginčo sklypų teritorijoje ar atitinkamoje jos dalyje suformuoti grąžintiną 724 kvadratinių metrų sklypą, t. y. teismo sprendimu, sprendžiant iš viso pirmosios instancijos teismo sprendimo, nėra vienareikšmiškai pasisakyta dėl priedermės suformuoti pareiškėjui grąžintiną žemės sklypą per visus tris jau suprojektuotus žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismo baigiamuoju aktu suteikiama galimybė veikti taip, kad nebūtų pažeistas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas, o nei per vieną iš sklypų Nr. 15, 16, 17 savivaldybės kelias, kuris priskirtinas prie valstybės išperkamos žemės, nėra suformuotas. Toks kelias tik skiria sklypus Nr. 15, 16 ir sklypą Nr. 17.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nuta r i a:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus prašymą atmesti, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė