Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-524-255/2014

2014 m. gegužės 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalyje, BK 180 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas: pagal BK 149 straipsnio 1 dalį – 3 (trijų) metų terminuoto laisvės atėmimo bausme, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 2 (dviejų) metų terminuoto laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinai jas sudedant, ir nustatyta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką nuteistajam įskaitytas M. V. kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. birželio 25 d. Kardomosios priemonės - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, baigtinos taikyti pradėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą šioje byloje.

Iš M. V. priteista 37,47 Lt (trisdešimt septynis litai 47 ct) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (įmonės kodas 191351679) gydymo išlaidoms atlyginti.

Iš M. V. V. S. priteista 200 Lt (du šimtai litų 00 ct) turtinei žalai atlyginti, 3000 Lt (trys tūkstančiai litų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje jos ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. balandžio 23 d., apie 1³⁰ val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, (duomenys neskelbtini), nepavykus prikalbinti atsitiktinai gatvėje sutiktą V. S. su juo lytiškai santykiauti, siekdamas palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą ne mažiau penkis kartus sudavė smūgius V. S. kumščiu į veidą, padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikimą dėl kairio žando sumušimo, po to pagrasinęs užmušti jei nukentėjusioji šauks ar priešinsis, taip fiziniu smurto panaudojimu ir grasinimu smurtą panaudoti palaužęs nukentėjusiosios valią priešintis, atliko su V. S. vaginalinį lytinį aktą prieš jos valią. Šią nusikalstamą veiką M. V. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Be to, jis nuteistas ir už tai, kad jis 2012 m. balandžio 23 d., apie 1⁴⁰ val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, toje pačioje vietoje (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bauginančia situacija po panaudoto fizinio smurto ir grasinimo jį panaudoti prieš nukentėjusiąją V. S. bei jos išžaginimo, svetimo turto pagrobimo tikslu apžiūrėjo V. S. papuošalus, apieškojo striukės kišenes ir pagrobė 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia X1“, taip nukentėjusiajai V. S. paradė turtinę žalą už 100 Lt. Šią nusikalstamą veiką M. V. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje nuteistasis M. V. ir jo gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti ir jį išteisinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį ir skundo argumentus daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam M. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai M. V. pripažino kaltu padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kadangi apeliaciniame skunde nuteistasis savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, pripažįsta, veikos kvalifikacijos ir paskirtos bausmės neginčija, apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinį skundą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl dėl šios veikos teisėjų kolegija išsamiau nepasisako. Apeliantas kelia klausimą tik dėl nepagrįsto pripažinimo kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis pripažįsta, kad nuosprendyje nurodytu laiku įvykio vietoje bendravo su nukentėjusiąja, turėjo su ja lytinių santykių, smurtą pavartojo jau po lytinių santykių ir pagrobė nukentėjusiosios telefoną, tačiau neigia smurto pavartojimą prieš nukentėjusiąją siekiant ją išžaginti. Tačiau tokią apelianto versiją paneigia baudžiamosios bylos medžiaga, kurioje tokie apelianto teiginiai paneigti teismo ištirtų visų byloje surinktų įrodymų visuma: teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios V. S. duotais parodymais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kita byloje esančia rašytine medžiaga.

Atsakomybė pagal BK 149 straipsnio 1 dalį kyla tuomet, kai asmuo lytiškai santykiauja su žmogumi prieš šio valią ir kai tai padaroma esant nors vienam iš šių požymių: pavartojant fizinį smurtą; grasinant tuoj pat jį pavartoti; kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle.

M. V. kaltę, kad jis lytiškai santykiavo su V. S. prieš jos valią pavartodamas fizinį smurtą, patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai. Nukentėjusioji V. S. nuosekliai teigė, jog 2012 m. balandžio 23 d. apie 01.00 val., grįžo iš draugės, su kuria šventė gimtadienį, buvo gėrusi šampano, tačiau nebuvo girta. Laiptinėje sutiko kaimyną M. V., kuris pasiūlė parūkyti, tačiau nurodė, kad reikia nuteiti (duomenys neskelbtini) namo nusipirkti cigarečių, todėl abu išėjo pirkti cigarečių. Kadangi nieko blogo nepagalvojo, sutiko eiti su juo. Kai rūkė prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, pajuto, kad M. V. pradėjo ją glostyti, meilikavosi, nieko konkrečiai neprašė, tačiau ji suprato, ko jis siekia, todėl griežtai jam pasakė, kad šis nieko iš jos nesitikėtų. Supratusi M. V. ketinimus, pasiūlė eiti į namus, tačiau M. V. pradėjo ją stumdyti, neleido eiti, dėl to ji pradėjo šauktis pagalbos, tuomet M. V. jai trenkė kumščiu į kairę veido pusę, dėl ko ji užsidengė veidą rankomis, po ko M. V. dar sudavė kelis smūgius į galvą, tačiau pataikė į rankas, nes galvą ji buvo užsidengusi rankomis. M. V. sakė, kad nori pasimylėti, grasino užmušti jei šauksis pagalbos, todėl išsigandusi ji daugiau nebesipriešino norėdama išvengti smurto, tuo pasinaudodamas M. V. jėgą ją nutempė už kampo, numovė kelnes ir kelnaites, stovint prie sienos atliko pilną vaginalinį lytinį aktą prieš jos valią, spermą suleido jai į vidų, tai truko apie 5 minutes. Mano, kad M. V. smurtą vartojo tik dėl lytinio akto, kad ji nesipriešintų, po lytinio akto M. V. smurto nebevartojo. V. S. dar stovint prie sienos, M. V. pradėjo ieškoti po jos striukės kišenes, ir pagrobė 100 Lt vertės mobilųjį telefoną „Nokia X1“, klausė, ar ši turi pinigų, liepė atiduoti auksą, pasišviesdamas jos telefonu apžiūrėjo grandinėlę, įsitikinęs, kad sidabrinė, neėmė. Nukentėjusioji parodė, kad grumtynių metu M. V. pametė savo kepurę. Po visko M. V. prašė nieko nesakyti, ji pasakiusi, kad niekam nesakys, nes norėjo kuo greičiau grįžti namo, paprašė jo palydėti ją iki namų, nes bijojo, kad šis daugiau nieko nebepadarytų. Buvo girdėjusi, kad M. V. plėšikauja, tačiau negalvojo, kad gali ją taip nuskriausti. Grįžus namo iš karto paprašė draugo iškviesti policiją ir greitąją pagalbą, pati to negalėjo padaryti, nes M. V. iš jos pagrobė jos mobilaus ryšio telefoną (1 t., b. l. 10 – 11, 2 t., b. l. 75). Tokius nukentėjusiosios parodymus apie pavartotą smurtą patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 197/12(07), kurios tiriamojoje dalyje nurodyta, kad iš asmens sveikatos istorijos nustatyta, kad 2012 m. balandžio 23 d., 02.45 val. V. S. buvo apžiūrėta budinčio ginekologo gydytojo T. L.. Moteris skundėsi, kad 2012 m. balandžio 23 d. apie 00.00 val. buvo išprievartauta, grįždama iš gimtadienio namo sutiko tame pačiame name gyvenantį vyriškį, jie drauge parūkė, pakalbėjo. Moteriai nusprendus eiti namo, vyriškis trenkė į veidą, nurengė moterį ir išprievartavo. Objektyviai apžiūrėjus nustatyta, kad veide, kairiame žande stebimas sumušimas, daugiau sužalojimų nekonstatuota. Specialistas, remdamasis tyrimui pateiktų V. S. medicininių dokumentų bei nurodomų teisėsaugos nustatytų traumos patyrimų aplinkybių duomenimis, pateikė išvadą, kad V. S. kairio žando sumušimas padarytas kietu buku daiktu, turinčiu ribotą plokštų paviršiaus plotą, ne mažiau vieno smūgio kontakto pasėkoje ir galėjo gautis užduotyje nurodytu laiku (2012 m. balandžio 23 d. apie 01.30 val.), nustatyti sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto (1 t., b. l. 21). Įvykio vietos apžiūros metu buvo rasta balta megzta kepurė, kurią įvykio metu vilkėjo M. V. (1 t., b. l. 4 – 6). Kaip matyti iš šios specialisto išvados, nukentėjusioji iš karto po įvykio kreipėsi į policiją ir į medikus, ją apžiūrinčiam medikui nurodė tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu bei patvirtino teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, jos parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina kita bylos medžiaga, nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusioji būtų apkalbėjusi nuteistąjį, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais.

Apeliantas pripažįsta vartojęs smurtą prieš nukentėjusiąją, tačiau teigia, kad tai darė jau atlikus lytinį aktą ir kilus konfliktui su nukentėjusiąja, kai ši iš jo pasijuokė. Tačiau pažymėtina, kad tokią poziciją M. V. išreiškė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų pripažino visiškai ir parodė, kad 2012 m. balandžio 22 d. gėrė alų, sidrą, jautėsi pakankamai girtas, apie 1 val. eidamas namo sutiko kaimynę V. S., jai pasiūlė parūkyti ir abu ėjo pirkti cigarečių. Rūkant ant bendrabučio (duomenys neskelbtini) laiptų, pradėjo liesti V., tačiau ji liepė nelįsti. Supykęs, kad ji nesutiko su juo pasimylėti, trenkė jai į veidą kumščiu 3-4 kartus, kad ji išsigąstų, nes buvo pradėjusi rėkti, ir besistumdydami nuėjo prie namo kampo, kur prie namo sienos atliko su ja lytinį aktą. Lytinio akto metu V. S. nesipriešino, nes bijojo, kad daugiau jos nemuštų. Po to paklausė, ar ji turi pinigų, auksinių papuošalų, pasišviesdamas telefonu jos turimus papuošalus apžiūrėjo, tačiau neėmė, nes buvo sidabriniai, kad būtų paėmęs telefoną, nepamena, kodėl taip pasielgė – negali paaiškinti, labai gailisi dėl tokio savo poelgio (1 t., b. l. 55). Savo šiuos parodymus M. V. patvirtino ir 2012 m. balandžio 26 d. Plungės rajono apylinkės teisme sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo jam klausimą (1 t., b. l. 70 – 71). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. V. pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad su V. S. mylėjosi jos sutikimu, o sumušė ją po to dėl to, kad ji iš jo pasijuokė, pripažino savo kaltę, kad pagrobė telefoną, kurį vėliau pardavė, tačiau neigė išžaginęs V. S., savo parodymų pakeitimo priežastį nurodė tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino patartas advokato, kadangi tai bus lengvinanti aplinkybė, be to, norėjo, kad jį paleistų į laisvę (2 t., b. l. 74). Tačiau pažymėtina, kad M. V. iš suėmimo buvo paleistas 2012 m. birželio 26 d., tą pačią dieną apklaustas pagal naujai pareikštą įtarimą jis atsisakė atsakyti į klausimus, tačiau nieko neužsiminė apie tai, kad pirmosios įtariamojo apklausos metu davė neteisingus parodymus (1 t., b. l. 81 – 82). Be to, 2012 m liepos 23 d., pabaigus ikiteisminį tyrimą, M. V. buvo supažindintas su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (1 t., b. l. 125), tačiau jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą ar duoti naujus parodymus nepateikė. Visuose su M. V. atliktuose procesiniuose veiksmuose dalyvavo jo gynėjas, tačiau nė vieno procesinio veiksmo metu jis nenurodė, kad norėtų keisti savo anksčiau duotus parodymus, nors turėjo galimybę duoti parodymus ir nurodyti kitas įvykio aplinkybes, galėjo paaiškinti, kad atsisako savo anksčiau duotų parodymų, nes juos davė tik gynėjui patarus ar dėl to, kad būtų paleistas į laisvę, tačiau tokiomis galimybėmis nepasinaudojo, o savo parodymus pakeitė tik 2014 m. vasario 19 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu. Todėl kyla pagrįsta abejonė, kad tokiais parodymais M. V. siekia išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad M. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams ir kitai baudžiamosios bylos medžiagai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus įvertino kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad nuteistasis siekdamas lytinių santykių vartojo smurtą, norėdamas palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą, įrodo, jog jis aiškiai suprato nukentėjusiosios atsisakymą lytiškai santykiauti. Panaudotas fizinis smurtas, kuris esant sutikimui, nebūtų reikalingas, įrodo, kad M. V. su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. V. aiškiai suvokdamas savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, lytiškai santykiavo su V. S. prieš jos valią, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

Paskirdamas bausmę nuteistajam M. V., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino jo asmenybę. M. V. padarė du tyčinius nusikaltimus (apysunkį ir sunkų), nusikalto būdamas nepilnametis, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Paskirdamas bausmę nuteistajam už du tyčinius nusikaltimus teismas įvertino nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kuris turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), į tai, kad jis savo kaltės nepripažino, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose pagal kitus nuosprendžius, ir vadovavosi BK 61 straipsnio nuostatomis bei bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais (BK 91 straipsnis). Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad M. V. neprisipažino nusikaltęs, klaidino teismą keisdamas parodymus ir taip trukdydamas nustatyti tiesą byloje, savo elgesio kritiškai nevertina ir nesigaili dėl sukeltų padarinių, nukentėjusiosios neatsiprašė, padarytos žalos neatlygino ir net nesistengė to padaryti. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį M. V. buvo skirta 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį jam skirta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė, pirmosios instancijos teismas savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl įvertinusi visas nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirtos bausmės nėra per griežtos. Bendrindamas nuteistajam nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 63 straipsnio reikalavimų, todėl nėra pagrindo pripažinti aiškiai per griežta ir M. V. paskirtą galutinę subendrintą 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. V. kaltė padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir patikrintais įrodymais, jų visuma. Naikinti skundžiamą Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.