- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-25
- Bylos Nr.
- e2S-559-278/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00350-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-4572-1173/2022, pagal pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo, suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti terminą priimti palikimą po brolio P. Š. mirties.
2. Nurodė, kad yra ketvirtos eilės įpėdinis pagal įstatymą, kitų įpėdinių po brolio P. Š. mirties nėra. Mirus P. Š., jis palikimo nepriėmė dėl sunkios fizinės ir psichologinės būklės, sumažėjusio gebėjimo greitai priimti sprendimus ir juos realizuoti veiksmais. Nurodė, kad po brolio P. Š. mirties paveldimą turtą sudaro banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos. Teigė, kad mirusiojo paskutinė gyvenamojo vieta buvo Rusijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, todėl tik atnaujinus terminą palikimui priimti Lietuvos notarų rūmai priims sprendimą, kuris notarų biuras pagal jo gyvenamąją vietą turi vesti paveldėjimo bylą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, 2022-05-18 nutartimi pareiškėjui nustatė 14 dienų terminą pašalinti pareiškimo trūkumus – įpareigojo nurodyti aplinkybes apie siekiamas paveldėti pinigines lėšas, jų buvimo vietą, jas pagrindžiančius įrodymus bei pateikti duomenis iš registrų apie palikėjo vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esančius Lietuvos Respublikoje bei Rusijos Federacijoje; į bylą įtraukti visus paveldėtojus, jei tokie yra; pateikti pažymas (Lietuvos Respublikos, Rusijos Federacijos) apie mirusiojo šeimos sudėtį; nurodyti aplinkybes ir pateikti duomenis, kad palikėjo palikimo paveldėjimo klausimas nėra sprendžiamas/išspręstas jo paskutinės gyvenamosios vietos notarinėse įstaigose.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2022-07-01 nutartimi pareiškėjo pareiškimą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui.
5. Teismas darė išvadą, kad nustatyti pareiškimo trūkumai nepašalinti, nes duomenys apie Rusijos Federacijoje palikėjo vardu registruotą turtą nėra pateikti, nepagrįstu laikytinas prašyme dėl trūkumų šalinimo nurodytas argumentas, jog sprendžiant klausimą, kurios valstybės institucijos yra kompetentingos nagrinėti klausimus, susijusius su palikėjo palikimo paveldėjimu, turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 45 straipsnio 2 dalimi (toliau ir Teisinės pagalbos sutartis).
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. Š. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022-07-01 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą priimti ir perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
7. Nurodo, kad, šalindamas trūkumus, atliko visus galimus ir būtinus veiksmus, pateikė teismui visus galimus dokumentus, patikslino pareiškimo pagrindą, pateikė teismui reikalaujamus dokumentus - P. Š. Lietuvos Respublikos piliečio paso kopiją, pažymą apie šeimos sudėtį, VĮ „Registrų centras“ išrašą apie tai, kad P. Š. nekilnojamojo turto neturi, testamentų registro išrašą.
8. Teigia, kad teismas turėjo vadovautis Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio 2 dalyje numatyta išlyga, nes visas paveldimas kilnojamasis turtas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurioje palikėjas nors ir neturėjo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau dėl turto paveldėjimo tokiu būdu ir tvarka valią išreiškė mirusiojo P. Š. įpėdinis pagal įstatymą.
9. Tvirtina, kad tai, jog P. Š. mirė Rusijoje nesudaro pagrindo riboti įpėdinio teisių priimti palikimą ir paveldėti mirusiojo turtą. Nagrinėjamu atveju, teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, šio reikalavimo dalykas nesudaro pagrindo teismui spręsti, kurios valstybės įstaigos turi teisę vesti paveldėjimo bylą. Nurodo, kad pasibaigus palikimo priėmimo terminui, kitų įpėdinių neatsirado, testamentų registro išrašo duomenimis, niekas palikimo po P. Š. mirties nepriėmė. Teigia, kad P. Š. nebuvo vedęs, neturėjo vaikų, vienintelis įpėdinis pagal įstatymą yra jis, palikėjo brolis A. Š.. Tvirtina, kad esant netinkamam ir neteisingam teisės aiškinimui, Lietuvos piliečio P. Š. kilnojamojo turto - piniginių lėšų - negalėtų paveldėti ir Lietuvos valstybė. Nurodo, kad teismas, reikalaudamas šalinti pareiškimo dėl termino atnaujinimo trūkumus, reikalavo perteklinių dokumentų, kurie nėra būtini sprendžiant pareikštą reikalavimą, taip pat šių dokumentų jis negalėtų ir pateikti, o tuo yra suvaržoma jo teisė kreipti į teismą dėl teisminės gynybos.
10. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą prašo spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
13. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. Teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti; ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003-03-04, 2004-08-17, 2006-11-27, 2010-05-13, 2011-05-11, 2011-06-09, 2012-12-10 nutarimai).
14. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas Civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Ieškovas (pareiškėjas) pasirenka konkretų savo teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas, spręsdamas ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, ar pateiktas procesinis dokumentas savo forma ir turiniu atitinka CPK 135 ir 111 straipsnių reikalavimus. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų teismas priima nutartį ir nustato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Tačiau trūkumų šalinimo institutas neturi būti taikomas formaliai. Bendrasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas įpareigoja teismą siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo greičiau (CPK 7 straipsnis), todėl teismas turi laikyti proceso koncentruotumo principo, siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau, kad teismo procesas nebūtų be pagrindo vilkinamas, o tarp šalių kilęs ginčas būtų išspręstas kuo greičiau (CPK 2 straipsnis). Trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, taip pat nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-09-06 ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1).
15. Pažymėtina ir tai, kad teismas, nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017). Teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013).
16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti terminą priimti palikimą po brolio P. Š. mirties. Pirmosios instancijos teismas 2022-07-01 nutartimi pareiškėjo pareiškimą laikė nepaduotu ir jį grąžino pareiškėjui, konstatavęs, kad pareiškėjas nepašalino nustatytų pareiškimo trūkumų, t.y., nepateikė duomenų apie palikėjo (P. Š.) vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį Rusijos Federacijoje; nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kad palikėjo palikimo paveldėjimo klausimas nėra sprendžiamas/išspręstas jo paskutinės gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) mieste (Rusijos Federacija) notarinėse įstaigose.
17. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad palikėjas P. Š. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir mirė (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje. P. P. Š. nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto, esančio Lietuvos Respublikoje, neturi. Gyventojų registro duomenimis P. Š., g. (duomenys neskelbtini), vaikų neturėjo, tėvai ir brolis J. yra mirę, brolis A. yra pareiškėjas šioje byloje. Testamentų registre nėra įregistruotų palikėjo P. Š. palikimo priėmimo faktų. Nustatyta, kad po P. Š. mirties liko paveldėtinas kilnojamasis turtas – AB Swedbank sąskaitoje esamos piniginės lėšos.
18. Kadangi palikėjas iki mirties gyveno Rusijoje, vadovaujantis CPK 780 straipsniu, nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl bylos teismingumo, turi būti vadovaujamasi 1992-07-21 Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Šios sutarties 42 straipsnyje yra reglamentuota paveldėjimo teisei kaip tokiai, atsirandančiai įpėdiniams po palikėjo mirties, taikytina teisė, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad kilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą. Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kilnojamojo turto paveldėjimo bylas, išskyrus šio straipsnio 2 punkte nurodytu atveju, nagrinėja įstaigos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą. Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai visas kilnojamasis paveldėtinas turtas yra teritorijoje Susitariančiosios Šalies, kurioje palikėjas neturėjo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos, tai pagal pareiškimą įpėdinio arba nuo palikimo atsisakiusio asmens, jeigu su tuo sutinka visi įpėdiniai, paveldėjimo bylą nagrinėja šios Susitariančiosios Šalies įstaigos.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš pareiškėjo A. Š. pareiškimo ir pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas yra nurodęs, tiek kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformulavęs pareiškimo reikalavimą (pareiškimo dalyką), tiek nurodė aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą (pareiškimo faktinį pagrindą) bei pateikė įrodymus, kurie, pareiškėjo manymu, patvirtina jo išdėstytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra pateikti visi duomenys, patvirtinantys pareiškimo pagrįstumą, negali iš pareiškėjo reikalauti tų duomenų, kurie būtų pakankami pareikštiems reikalavimams patenkinti, nes procesinio dokumento priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįsti reikalavimai gali būti atmesti išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad kartu su bylą inicijuojančiu procesiniu dokumentu teikiamų duomenų pakankamumo klausimas neturėtų būti sprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje. Priešingu atveju ne tik pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai apribota asmens teisė kreiptis į teismą, nes ieškovas (pareiškėjas) būtų verčiamas teismui pateikti tokius įrodymus, kurių galbūt iš viso nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013).
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (EŽTT 2008-02-28, 2011-06-21 sprendimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018).
21. Tai reiškia, kad ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos, o ieškinio (pareiškimo) pagrįstumo klausimas nenagrinėjamas. Pareiškimo priėmimo stadijoje iš pareiškėjo negali būti reikalaujama, kad jis pagrįstų savo keliamus reikalavimus konkrečiais įrodymais. Priešingu atveju, nustačius pareiškėjui įpareigojimą pateikti atitinkamus įrodymus jau pareiškimo priėmimo stadijoje, jam galėtų būti iš esmės apsunkinta galimybė realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, jeigu, pavyzdžiui, pareiškėjas, teikdamas pareiškimą, tokiais įrodymais nedisponuotų.
22. Tokio pobūdžio klausimai turėtų būti sprendžiami ne pasitelkiant trūkumų šalinimo institutą, bet parengiamojo teismo posėdžio metu, kur, iškvietus byloje dalyvaujančius asmenis, jos gali būti apklaustos siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir netgi visiškai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų turinį. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai, netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).
23. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui terminą pateikti duomenis apie palikėjo (P. Š.) vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį Rusijos Federacijoje; nurodyti aplinkybes ir pateikti duomenis, kad palikėjo palikimo paveldėjimo klausimas nėra sprendžiamas/išspręstas jo paskutinės gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) mieste (Rusijos Federacija) notarinėse įstaigose, iš esmės įpareigojo pareiškėją jau pareiškimo priėmimo stadijoje pateikti įrodymus, pagrindžiančius pareiškimo pagrįstumą.
24. Pritartina apelianto argumentui, jog pareiškimo reikalavimui pagrįsti jis yra pateikęs visus galimus dokumentus, tame tarpe ir duomenis apie jam žinomą palikėjo kilnojamąjį turtą, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tam tikrų duomenų nepateikimas/negalėjimas pateikti neturėtų būti vienas iš esminių pagrindų sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą, nes nagrinėdamas bylą, teismas tokius duomenis galės išsireikalauti ir pats iš Lietuvos Respublikos institucijų, ir iš Rusijos Federacijos, kreipdamasis pavedimu dėl teisinės pagalbos pagal Teisinės pagalbos sutartį (CPK 443 straipsnio 8 dalis).
25. Kaip minėta, spręsdamas klausimą dėl pareiškimo priėmimo teismas turi įvertinti tik tai, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ją įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Teismas galutinį ieškinio (pareiškimo) reikalavimą, įrodymus ir kitą informaciją, jei ji būtina bylos nagrinėjimui, turi galimybę surinkti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo pareiškimą dėl praleisto įstatymu nustatyto termino palikimui priimti atnaujinimo laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui.
26. Dėl paminėto konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei taikė procesines teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą nutartį, kuri naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. liepos 1 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo A. Š. pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.