Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Ilona Kvalitaitė Administracinio teisės pažeidimo byla

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. balandžio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėjas), apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu Pasvalio rajono apylinkės teismas nubaudė Pažeidėją pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį 590 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams. Pažeidėjas buvo nubaustas už tai, kad jis 2015 m. spalio 25 d. 15.28 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatytas 1,74 ‰ girtumas).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

ATPK 256 ir 257 straipsniuose suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu bei teisine sąmone. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų galios. Tačiau nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimų, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, o kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės.

Skundžiamame nutarime apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus Pažeidėjo kaltės dėl jam inkriminuotų teisės pažeidimų įrodytumui reikšmės turinčius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nutarime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais liudytojų I. A. ir J. V. parodymais apie tai, kad Pažeidėjas vairavo automobilį su aiškiais neblaivumo požymiais (16–17, 49–50 b. l.). Šie proceso dalyviai pakankamai smulkiai papasakojo apie Pažeidėjo elgesį įvykio vietoje ir po jo sustabdymo ir nurodė požymius, iš kurių jie numanė, kad Pažeidėjas automobilį vairavo būdamas neblaivus. Taip pat apylinkės teismas teisingai rėmėsi pirmiau paminėtų liudytojų parodymus patvirtinančiais policijos pareigūnų parodymais (10–11, 39–40, 69–70 b. l.). Minėtų asmenų parodymus iš esmės patvirtina faktas, kad neužilgo po transporto priemonės vairavimo policijos pareigūnams patikrinus Pažeidėjo būklę alkotesteriu jam buvo nustatytas 1,74 ‰ girtumas (12, 18, 58–59 b. l.). Šio fakto Pažeidėjas neginčija. Visi paminėti asmenys iki įvykio Pažeidėjo nepažinojo ir jiems nebuvo pagrindo apkalbėti Pažeidėją kaltinant jį sunkaus pažeidimo padarymu. Priežasčių, dėl kurių minėti asmenys galėtų apkalbėti Pažeidėją, pastarasis taip pat nenurodė. Todėl netikėti liudytojų I. A., J. V. ir policijos pareigūnų parodymais nėra jokio pagrindo.

Gi Pažeidėjo parodymai skiriasi tarpusavyje ir prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Antai, iškarto po įvykio apklaustas Pažeidėjas nurodė, kad važiuodamas iš namo kiemo užkirto kelią tiesiai važiuojančiai transporto priemonei, daugiau apie įvykio aplinkybes, taip pat apie tai, kad alkoholį vartojo tik po pasišalinimo iš įvykio vietos, Pažeidėjas nenurodė (15 b. l.). Tačiau apylinkės teisme Pažeidėjas iš esmės neigė, kad buvo išvažiavęs į kelią, kad kam nors sutrukdė važiuoti ir tvirtino, kad pavažiavo tik apie 10 metrų, pervažiavo tik į kitą gatvės pusę. Taip pat, priešingai, nei nurodė kiti proceso dalyviai, Pažeidėjas tvirtino, kad automobilį vairavo blaivus, o alkoholinio gėrimo jis išgėrė jau po to, kai pastatė automobilį ir išėjo iš įvykio vietos, t. y. po automobilio vairavimo (39 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Pažeidėjas nenurodė įtikinamos savo pasišalinimo iš įvykio vietos priežasties. Tikint Pažeidėjo apylinkės teisme pateikta versija būtų sunku paaiškinti paties Pažeidėjo elgesį, kuomet jis, jo teigimu, būdamas užpultas impulsyvaus ir agresyvaus žmogaus, pasišalino iš įvykio vietos ir vietoje to, kad apie jo užpuolimą praneštų policijos pareigūnams bei lauktų jų atvykstant, vartodamas alkoholinį gėrimą ėjo tolyn nuo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismo manymu, toks Pažeidėjo elgesys būtų neadekvatus realiai jo paties nurodytai situacijai ir rodo, jog Pažeidėjas iš tiesų automobilį vairavo būdamas neblaiviu, o supratęs, kad įkliuvo, iš įvykio vietos pasišalino siekdamas pasislėpti nuo įvykio liudytojų ir išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą.

Byloje esantis teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad iš anksto proceso dalyviams nurodytu laiku – 2016 m. kovo 14 d. 16 val. – apylinkės teismas paskelbė skundžiamą nutarimą ir taip pabaigė šios bylos nagrinėjimą. Atsižvelgęs į tai, kad išklausyti nutarimo neatvyko nė vienas proceso dalyvis, apylinkės teismas kitą darbo dieną skundžiamo nutarimo kopijas išsiuntė proceso šalims (71, 73, 78, 79 b. l.). Akivaizdu, kad paskelbdamas skundžiamą nutarimą, baigdamas šios bylos nagrinėjimą ir išsiųsdamas minėto nutarimo kopijas proceso šalims apylinkės teismas teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl Pažeidėjas nepagrįstai mano, kad apylinkės teismas pažeidė ATPK 288 straipsnio 1 dalies reikalavimą nutarimą paskelbti tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes, įvertinęs visus bylos duomenis įrodymų vertinimo aspektu, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nutarimo motyvams apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutarimą. Byloje esantys ir apylinkės teismo posėdžio metu ištirti duomenys patvirtina Pažeidėjo kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, padarymo, todėl skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas. Apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų apylinkės teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarimą nepakeistą ir S. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.