Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-47/2008

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2008-04-29
Bylos Nr.: 1A-47/2008
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Violeta Ražinskaitė, Jonas Algimantas Venckus (pran.)
Kaltinamasis: J. D., T. D.
Nukentėjusysis: G. I.
Nuteistasis: ir Z
Advokatai: Saulius Alysas

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
1.1.8.7.1Veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.)
1.1.11.9Bausmių ir jų skyrimo ypatumai nepilnamečiams (BK 90-91 str.)
1.1.11.10Bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui (BK 92 str.)
1.2.3.2.1Mažamečio nužudymas (BK 129 str. 2 d. 1p.)
2.1.6.2Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d.)
2.1.12.2.3Civilinio ieškinio išsprendimas
2.4.6.4.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-47/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.6; 1.1.8.7.1; 1.1.11.9; 1.1.11.10; 1.2.3.2.1; 2.1.6.2; 2.1.12.2.3; 2.4.6.4.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teisėjų: Albino Bielskio, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,gynėjui advokatui Sauliui Alysui,išteisintiesiems: J. D. , T. D. ,nukentėjusiajai G. I. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. ir J. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 1 d. išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros 2809,00 litų civilinis ieškinys, ginant Valstybinės ligonių kasos interesus, o taip pat nukentėjusiosios G. I. civilinis ieškinys dėl 6525,50 litų turtinės ir 60000 litų neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtais.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir Z. D. , tačiau dėl jos nuteisimo nuosprendis neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. ir T. D. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinami tuo, kad 2005 m. liepos 30 d., vakare, apie 18 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) sodyboje, konflikto metu, veikdami kartu, T. D. ranka sugriebus F. I. kaklą ir smaugiant, kumščiu sudavus ne mažiau 1 smūgio į saulės rezginį, kumščiu ne mažiau 1 smūgio į galvą bei ne mažiau 1 smūgio į veidą delnu, nuo ko F. I. nugriuvo ant suoliuko, J. D. ranka sudavė ne mažiau 1 smūgio F. I. į kaklą, ne mažiau 1-2 smūgių į krūtinę, ne mažiau 1 smūgio į lytinius organus, ne mažiau 1 smūgio delnu į veidą, bendrais veiksmais padarė F. I. gerklų ir kaklo sumušimą su kraujosruvomis, gerklų lūžį, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžį, kraujosruvas krūtinės ląstoje, kairiame kirkšnyje, lytinėje varpoje ir mašnelėje, nubrozdinimą nugaroje, krūtinės ląstos dešinės pusės 8-9 šonkaulių lūžius, kraujosruvą dešinio smilkinio poodyje, ir taip nužudė F. I. , nes dėl gerklų ir kaklo sumušimo su kraujosruvomis, gerklų lūžio, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžio, išsivysčius gerklų pabrinkimui, gerklų stenozei ir tarpusavio uždegimui, F. I. mirė. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog F. I. padarytus ne mažiau 1 smūginio kontakto į dešinį smilkinį, 1 – į kaklo sritį, 2 – į krūtinės ląstos sritį, 1 – į nugaros dešinę pusę, 1 – į kairį kirkšnį, 1 – į lytinę varpą, mašnelę poveikyje ir smaugiant, smūgius sudavė kaltinamieji Tomas ir J. D. , todėl juos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 1 d. išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šalies argumentai

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad J. D. ir T. D. išteisinti nepagrįstai. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu tiek T. D. , tiek J. D. buvo parašę atvirus prisipažinimus, kuriose pripažino savo kaltę. Tuo tarpu teismo išvada, kad jie parašyti ne savo noru, nes juose yra netikslumų ir prieštaravimų, neatitinka bylos aplinkybių, kadangi jokių duomenų apie tai, kad kaltinamųjų atžvilgių būtų buvę atlikti kokie neteisėti veiksmai, nėra. Prokuroras pažymi, kad atviri prisipažinimai parašyti pačių kaltinamųjų, savo ranka, todėl jų stilius, gramatika ir leksika neabejotinai neatitinka įstatymo reikalavimų. Be to, tokia teismo išvada prieštarauja kitai teismo išvadai, jog kaltinamieji per trumpą laiką kelis kartus keitė parodymus, todėl jų parodymai ir nėra tikslūs ir nuoseklūs. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiami tiek T. D. , tiek J. D. nebuvo nuoseklūs, keitė savo poziciją, o savo kaltę pripažino ir duodami parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Visgi teismas, vertindamas kaltinamųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuose kaltinamieji taip pat pripažino savo kaltę, ir įvertindamas tai, kad kaltinamieji dažnai keitė savo poziciją, padarė išvadą, jog kyla abejonių dėl D. savanoriškumo, nuoširdumo, duodant save kaltinančius parodymus. Taigi teismas vietoje to, kad tokią kaltinamųjų poziciją įvertintų kaip nenuoseklią, prieštaringą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, padarė priešingą išvadą, remdamasis vien tik T. ir J. D. gynybine pozicija teisme, o neatsižvelgė į tai, kad jokių neteisėtų veiksmų jų atžvilgiu nebuvo padaryta ir patys kaltinamieji prisipažino netgi ne ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o teisėjui. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinamieji visus parodymus davė dalyvaujant advokatams, o savo poziciją iš prisipažinimo į neprisipažinimą pakeitė būtent pasikeitus advokatui. Tai leidžia daryti išvadą, kad pozicijos keitimas buvo gerai apgalvotas ir aptartas su advokatais. Be to teismas, suabejojęs kaltinamųjų prisipažinimo nuoširdumu ir objektyvumu, neįvertino ir to fakto, kad kaltinamieji nuolat keitė savo parodymus net ir nebepripažindami savo kaltės, kaip antai T. D. vieną kartą neprisipažindamas nurodė, kad įvykio metu buvo namo kieme, o teisme taip pat nepripažindamas savo kaltės jau teigė, kad buvo namo viduje su mažamečiais vaikais. Prokuroro nuomone, toks parodymų kaitaliojimas tik parodo kaltinamųjų nenuoširdumą ir nenuoseklumą. Teismas nuosprendyje gana išsamiai analizavo faktą, kad į T. D. apklausas nebuvo kviečiamas Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas ar psichologas, tačiau tokia teismo pozicija nesuprantama, nes pats teismas pripažino, jog jokių pažeidimų nebuvo padaryta. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir teisme kaltinamieji nuolat klaidino teismą, teigdami, kad nebuvo apklausose advokatų, kad areštinėje nebuvo suteikta medicininė pagalba, kad po nusikaltimo praėjus keletui dienų, F. I. sodyboje buvo „slepiami įkalčiai", ką jie yra nufilmavę ir t.t., tačiau visi šie kaltinamųjų pareiškimai patikrinus nepasitvirtino, o jokios filmuotos medžiagos prijungti jie net neprašė. Nepaisant to, teismas suabejojo kaltinamųjų prisipažinimų ikiteisminio tyrimo teisėjui savanoriškumu ir nuoširdumu, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų nuoseklumu ir informatyvumu, o ne kaltinamųjų niekuo neparemtais pareiškimais. Teismas, vertindamas liudytojų nedidelius netikslumus parodymuose, neatsižvelgė ir į tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog Z. D. po nusikaltimo galėjo vaikščioti po kaimą, prašydama liudytojų užtarimo, o tai galėjo įtakoti jų parodymus teisme. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas, suabejojęs kaltinamųjų prisipažinimais ir jų naudai ėmęs vertinti neatitikimus jų paaiškinimuose, neatsižvelgė, kad prisipažindami padarę nusikaltimą kaltinamieji nurodė ne tik smurto naudojimo aplinkybes, bet ir priežastį, t.y. kad mušė už tai, jog F. I. demonstravo savo lytinius organus, kas leidžia daryti neabejotiną išvadą - niekas kitas tokių aplinkybių negalėjo žinoti, ir, jei šie prisipažinimai nebūtų buvę nuoširdūs, tai kaltinamieji nebūtų nurodę tokių aplinkybių, nes tyrėjams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui tokie faktai negalėjo būti žinomi.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde pažymima, kad priimdamas nuosprendį teismas vadovavosi įrodymų viseto aspektu, tačiau, prokuroro nuomone, teismas rėmėsi tik D. parodymais teisme ir tokia pozicija negali būti laikoma visetu. Priešingai, atmesdamas nukentėjusiosios ir visų liudytojų parodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai. Antai teismas, nuosprendyje išdėstęs G. I. parodymus, nenurodė nei vieno motyvo ar pagrindo, pagrindžiančio savo išvadą, jog šie parodymai nevienodi ir nenuoseklūs, o tokiai išvadai daryti nebuvo jokio pagrindo. Atitinkamai G. I. parodė, kad grįžusi iš ganyklos ji rado sumuštą savo vyrą F. I. , kuris jai pasakė, kad jį sumušė D., D. ir sūnus. Teismas nurodė, kad pati G. I. įvykio nematė, tačiau nemotyvavo kodėl įrodymu nelaikomos jos žinios apie nusikaltimą, kurias ji girdėjo iškart po nusikaltimo iš paties F. I. Atkreiptinas dėmesys, kad G. I. su F. I. gyveno dviese, kaimo vietovėje, artimiausi jų kaimynai būtent D., su kuriais jie tuo metu konfliktavo ir nuolat matydavo vieni kitus, nes gyveno labai arti, pašalinių asmenų nusikaltimo metu įvykio vietoje nebuvo, todėl niekas kitas ir negalėjo sužaloti F. I. . Be to, apklaustas teisme liudytojas J. I. iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau teigė visko gerai neprisimenantis. Pagal jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, po nusikaltimo pats F. I. jam sakė, kad jį sumušė J. D. ir dar kažkas, bet kas nesuprato. Teismas vėlgi konstatavo, kad pats J. I. įvykio nematė, tačiau taip pat nemotyvavo, kodėl įrodymu nelaikomos jo žinios apie nusikaltimą, kurias jis girdėjo po nusikaltimo iš paties F. I. . Teismas nuosprendyje atliko bendrą J. I. ir Z. Ž. parodymų vertinimą nurodydamas kad jie nenuoseklūs ir neatitinka kitų bylos aplinkybių, nors iš esmės daugiau analizavo tik Z. Ž. parodymus. Tokia teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių. J. I. ikiteisminio tyrimo metu aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad jam F. I. pasisakė, kad jį sumušė J. D. ir dar kažkas. Duodamas parodymus teisme jis nurodė, kad visų aplinkybių gerai neprisimena, todėl nepatvirtino, kad tai girdėjo iš paties F. I. , tačiau tai nesuteikia teisės jo parodymų vertinti kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Teismas, vertindamas J. I. parodymus, nurodo, kad pats J. I. duodamas parodymus pasakė, jog jam tokias aplinkybes galėjo pasakyti ir Z. Ž. , taip kontekste darydamas išvadą, kad neva jis pats iš F. I. to negirdėjo, o tik iš Z. Ž. , tačiau tokia išvada klaidinga, nes J. I. kategoriškai nepaneigė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, o tik teigė visko gerai neprisimenantis. Z. Ž. tik papildė jo turimas žinias apie tai kas sužalojo F. I. . Teismas J. I. parodymus įvertino kaip prieštaringus, nors iš esmės parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tik papildo vieni kitus. Tuo tarpu teismas, nurodydamas, kad parodymai nenuoseklūs ir neatitinka kitų bylos duomenų, nenurodė nei kodėl jie nenuoseklūs, nei kokių kitų duomenų jie neatitinka. Liudytoja Z. Ž. teisme taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir taip pat teigė visko gerai neprisimenanti. Visgi ir teisme, nors ir ne kategoriškai, ji patvirtino, kad F. I. jai pasakė, jog jį sužalojo D.. Pagal liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, po nusikaltimo pats F. I. jai sakė, kad jį sumušė J. D. , D. žentas U., ir dar kažkas. Teismas konstatavo, kad pati Z. Ž. įvykio nematė, tačiau taip pat nemotyvavo, kodėl įrodymu nelaikomos jos žinios apie nusikaltimą, kurias ji girdėjo po nusikaltimo iš paties F. I. , o jos parodymų vertinti kaip nenuoseklius ir prieštaringus nėra pagrindo, nes ji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu iš esmės patvirtino tas pačias aplinkybes. Visgi nuosprendyje aprašant Z. Ž. parodymus net neužfiksuota, kad nors ir ne kategoriškai, bet ji ir teisme patvirtino, jog jai F. I. sakė, kad jį sužalojo D., kas atitinka Z. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Kad tokie parodymai buvo duoti teisme nuosprendyje matyti tik jau vertinant įrodymus. Teismas jos parodymus įvertino kaip nepatikimus ir dėl to, kad ji paminėjo U.. Tačiau byloje apklausus U. ir gavus jo darbo grafiko dokumentus buvo nustatyta, kad U. minimu laiku dirbo ir įvykio vietoje būti negalėjo. Be to, liudytoja I. K. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jai atvykus suteikti pirmosios medicininės pagalbos nukentėjusiajam F. I. , jai jis taip pat pasisakė, kad jį sumušė kaimynai. Tačiau vėlgi vertindamas jos parodymus teismas padarė išvadą, kad tai neįrodo jog F. I. sumušė D., nors tokia išvada niekuo nepagrįsta, nes byloje įrodymai turi būti vertinami drauge su kitais įrodymais. Teismas minėtos liudytojos parodymus vertino kartu su E. B. , V. M. ir V. K. , nurodydamas, kad jie mažai informatyvūs ir nenuoseklūs, tačiau I. K. parodymus būtina atriboti nuo kitų medikų (V. M. , E. B. ir V. K. ) parodymų, nes ji pagalbą teikė pati pirmoji dar įvykio vietoje. Prokuroro nuomone, jos parodymų negalima vertinti kaip nenuoseklių, nes ji aiškiai ir išsamiai išdėstė jai žinomas aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, o būdama medikė ji nėra suinteresuotas byloje asmuo, todėl jos parodymai, kaip ir kitų medikų, turi būti vertinami kaip patikimi. Be to atkreiptinas dėmesys, kad teisminio nagrinėjimo metu ne kartą buvo reiškiamas prašymas apklausti ir kartu su L. K. įvykio vietoje pirmąją medicininę pagalbą teikusią G. V. , bei kartu buvusį greitosios medicinos pagalbos vairuotoją, tačiau teisme šis prašymas buvo atmestas. Be to, E. B. parodė, kad teikiant medicininę pagalbą ligoninėje nukentėjusysis jam pasisakė, kad jį sumušė D. ir tai jis užfiksavo medicininiuose dokumentuose (klaustuką prie pavardės uždėjo, nes nukentėjusysis jau sunkiai kalbėjo, bet pavardę rašė tokią kokią girdėjo). Tačiau teismas, vertindamas E. B. parodymus, vėlgi nurodė, kad tai neįrodo kaltinamųjų kaltės, nes parodymai mažai informatyvūs ir nuoseklūs. Visgi teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių, nes kalto asmens pavardės įvardijimas, apelianto įsitikinimu, negali būti vertinamas kaip mažai informatyvus. Šie parodymai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais. E. B. parodymai atitinka ir kitų medikų: V. K. , I. K. parodymus, tačiau teismas juos vertindamas kartu dar ir su V. M. parodymais, juos taip pat įvertino kaip mažai informatyvius ir nenuoseklius, neatsižvelgdamas, kad abejotini tik V. M. parodymai. Tokia teismo išvada, padaryta iš netinkamo įrodymų vertinimo, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Liudytoja V. M. , taip pat teikusi medicininę pagalbą nukentėjusiajam F. I. , parodė, kad F. I. kalbėjo vangiai, nerišliai, ji padarė įrašą, kad nukentėjusįjį sužalojo namiškiai. Ji nukentėjusįjį apžiūrėjo ne tą pačią dieną. Teismas jos parodymus vertino kartu su I. K. , E. B. ir V. K. parodymais, nurodydamas, kad jie mažai informatyvūs ir nenuoseklūs. Teismas neįvertino, kad V. M. vienintelė iš medikių užfiksavo duomenis, palankius D., neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, kad V. M. F. I. apžiūrėjo paskutinė iš medikių - po kelių dienų, o F. I. gebėjimas kalbėti dėl progresuojančių komplikacijų su kiekviena diena darėsi vis neaiškesnis ir net ji pati nurodė, kad F. I. kalbėjo labai neaiškiai Teismas neįvertino, kad F. I. galėjo sakyti, kad jis sužalotas „namie", kas atitiktų bylos aplinkybes, o V. M. galėjo jį klaidingai suprasti.

Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat pažymi, jog liudytoja V. K. parodė padariusi medicininį įrašą, kad nukentėjusįjį sumušė „žmona, sūnus, smaugė kaimynas". Teismas vertindamas tokius parodymus padarė išvadą, kad jie mažai informatyvūs ir nenuoseklūs, nors, apelianto nuomone, vertinant šį įrodymą drauge su kitais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad žmona - Z. D. , kaimynas - J. D. , sūnus - T. D. . Paties F. I. sūnaus įvykio vietoje nebuvo ir negalėjo būti. Taip pat negalėjo F. I. mušti ir jo paties žmona su kaimynu, nes jų namuose įvykio metu nebuvo jokio kaimyno, juolab sūnaus. Medikų parodymus patvirtina ir medicininiai dokumentai. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja V. K. teisme apklausta ir susipažinusi su teismo turimais medicininės pagalbos teikimo F. I. dokumentais, nurodė, kad teismui buvo pateikti ne visi dokumentai, jų dar turėtų būti likę priėmimo skyriuje, tačiau teismui ši aplinkybė nepasirodė svarbi, ir prokuroro prašymas išsireikalauti šiuos dokumentus buvo atmestas. Be to, liudytojas R. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išėjusi iš areštinės Z. D. jam sakiusi, jog J. D. sudavė F. I. į kaklą, o T. D. taip pat davė į veidą. Ji prašė niekam to nesakyti. Tačiau teisme apklausiamas R. P. tokių parodymų išsižadėjo teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu pasirašė ant tuščio lapo. Teismas nenustatė jokių įstatymo pažeidimų apklausiant R. P. , bet nepaisant to nesirėmė jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad jie kelia abejonių, kad D., neigdama savo ir artimųjų kaltę, būtų prisipažinusi. Visgi toks teismo vertinimas ir išvada niekuo neparemta, nes teismas nenustatė jokių pažeidimų apklausiant R. P. , kaip nenustatė ir aplinkybių, leidžiančių teigti, kad Z. D. neprisipažino R. P. . Priešingai, R. P. parodymai patvirtinti jo paties parašais, tokius jo parodymus patvirtino ir apklausą atlikę tyrėjai S. Č. , D. R. , L. S. . Tokia teismo išvada visiškai niekuo neparemta. Teismas nurodo, kad tai kelia abejonių, nes D. neigė savo ir artimųjų kaltę, tačiau neatsižvelgė ir į tai, kad tuo metu tiek T. D. , tiek J. D. savo kaltę buvo pripažinę. Atitinkamai liudytojas S. Č. nurodė, kad jokio poveikio niekam nedarė, ikiteisminį tyrimą atliko pagal įstatymą, kaltinamieji ir liudytojai parodymus davė savo valia ir savo noru, o jis fiksavo tik tai, kas buvo kalbama. Analogiški ir D. R. parodymai. Visgi teismas, vertindamas S. Č. , D. R. parodymus nurodė, kad S. Č. ir D. R. negali būti žinomi tikslai ir motyvai, dėl kurių T. ir J. D. buvo prisipažinę padarę šį nusikaltimą, ir padarė išvadą, jog tai nepašalina abejonių. Kokių abejonių, teismas neįvardijo. Teismas taip pat iš esmės neįvertino ir nesirėmė pačių S. Č. , D. R. kaip liudytojų parodymais apie jų iš kaltinamųjų sužinotas nusikaltimo aplinkybes. Teismas nenustatė jokių duomenų, kad policijos pareigūnai būtų šališki, pažeidę įstatymus, ar savo pareigas atlikę netinkamai ir, nepaisant to, nesirėmė ne tik jų pačių parodymais, jų apklaustų asmenų parodymais, bet ir nenurodymas jokio pagrindo suabejojo policijos pareigūnų objektyvumu. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad tiriant bylą S. Č. ir D. R. tik klausėsi kaltinamųjų parodymų ir juos fiksavo, S. Č. ir D. R. daugelis nusikaltimo aplinkybių negalėjo būti žinoma iš kitų šaltinių kaip pačių kaltinamųjų. Tokiu būdu faktas, kad S. Č. ir D. R. kaltinamieji prisipažino padarę nusikaltimą, yra akivaizdus nepriklausomai nuo to ar jie prisipažindami nurodė savo prisipažinimo motyvus ar ne. Taigi, nors teismas nurodė besiremiantis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų viseto aspektu, tačiau iš aukščiau pateiktos įrodymų analizės, apelianto nuomone, matyti, kad remiantis būtent viseto aspektu kaltinamųjų kaltė yra akivaizdi.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, neteisingai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, todėl prašo Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendį pakeisti: T. D. pripažinti kaltu pagal LR BK 129 str. 1 d. ir paskirti jam 6 m. laisvės atėmimo; J. D. pripažinti kaltu pagal LR BK 129 str. 1 d., ir paskirti jam 8 m. laisvės atėmimo; priteisti iš kaltinamųjų 2809,00 lt Pakruojo raj. apylinkės prokuratūros pareikštą civilinį ieškinį Valstybinės ligonių kasos naudai, bei 6525,50 lt turtinės, ir 60000 lt neturtinės žalos G. I. civilinį ieškinį. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Atsikirtime į apeliacinį skundą išteisintasis T. D. nurodo, kad su Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniu skundu nesutinka, o Šiaulių apygardos teismo 2007-11-12 nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Išteisintojo teigimu, baudžiamojoje byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl F. I. nužudymo. T. D. atkreipia dėmesį, kad po to, kai nukentėjusioji G. I. parodė, jog įvykio metu buvo išvykusi į ganyklas, o grįžusi namo rado sumuštą vyrą, kuris jai pasakė, kad jį sumušė D., D. ir sūnus, jų šeima tapo įtariamaisiais, ignoruojant kitas nužudymo versijas. Išteisintojo nuomone, tai paaiškinama tuo, kad nukentėjusiosios dukra dirbo Radviliškio r. policijos komisariate, o tai, kad šis komisariatas vėliau nusišalino, tik dar labiau patvirtino abejones dėl objektyvaus ir visapusiško ikiteisminio tyrimo. T. D. nurodo, kad byloje esantis jo prisipažinimas (be datos) ir paaiškinimas nėra procesiniai dokumentai, o tai, ką rašyti, jam tuomet diktavo pareigūnas Staškūnas. Išteisintojo teigimu, 2005 m. rugpjūčio 3 d. jis nurodžiau, kad F. l. nemušė, o po vienos valandos pertraukos teismo posėdyje dėl suėmimo paskyrimo pasakė, kad mušiau, nes buvo žadėta paleisti, jei prisipažins. Be to, T. D. žinojo, kad yra sulaikyta visa šeima, tuo metu buvo tik 15 metų amžiaus, niekada anksčiau nebuvo susidūręs su policija, šalia nebuvo nei psichologo, nei vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo, o iš policijos pareigūnų nuolat jautė psichologinį spaudimą, buvo daromos kliūtys susitikti su advokatu. Be to, T. D. nuomone, Radviliškio r. apylinkės teismas nepagrįstai atliko jo apklausą sprendžiant klausimą dėl suėmimo paskyrimo. Išteisintasis taip pat pažymi, jog liudytojai J. I. , Z. Ž. teisme nurodė, kad įvykio nematė ir iš F. I. nesužinojo kas jį sumušė. Liudytojas R. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad policijoje pasirašė ant tuščio lapo, jokių parodymų tada nedavė, o teisme paneigė, kad Z. D. jam būtų pasakojusi kaip jos šeima mušė F. I. . Gydytojai, prižiūrėję paskutiniu metu F. I. , į ligos Istoriją užrašė ir galimus sužalojimų kaltininkus. Gydymo stacionare istorijoje Nr. 17714 nurodyta: „vakar po pietų mušė ir smaugė sūnus, žmona ir kaimynas" (gyd. V. K. ); „07.30 II dienos pusėje sumuštas, spardytas pažįstamų asmenų (D.?)" (gyd. E. B. ); „07.30 po pietų sumuštas namiškių, po ko pradėjo dusti" (gyd. V. M. ); „14.30 bendravo su namiškiais" (8 lapas). Apklausti liudytojais gydytojai nurodė, kad tokius teiginius galėjo užrašyti išgirdę iš F. I. lūpų. Išteisintojo nuomone, tokie ligos istorijoje esantys teiginiai, kad ligonį sužalojo namiškiai, žmona, patvirtina, kad T. D. nėra prisidėjęs prie F. I. nužudymo, o tokius jo parodymus patvirtino ir liudytojai E. T. , S. G. bei jo tėvai Z. ir J. D. . Nesant byloje tiesioginių ir neginčijamų įrodymų negalimas ir apkaltinamasis nuosprendis, todėl išteisintasis T. D. prašo Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2007 11 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Išteisintasis J. D. atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2007-11-12 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, o prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, nes byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių išteisintojo kaltę dėl F. I. nužudymo. J. D. pažymi, kad teisingus parodymus davė pirmosios apklausos metu, o vėliau, prieš vežant jį į Radviliškio rajono apylinkės teismą dėl suėmimo paskyrimo, pareigūnas paaiškino, jog neprisipažinus, jie visi trys (sūnus, žmona ir jis pats) atsidurs už grotų bei nurodė, kad bloga žmonos sveikata, žlunga ūkis, o prisiimti kaltę prašo ir sūnus. Tokiu būdu, J. D. teigimu, jis prisipažino siekdamas padėti sau ir savo šeimai psichologinio spaudimo įtakoje, kadangi pareigūnas S. žadėjo, jog tokiu atveju jis bus paleistas į laisvę. J. D. pažymi, kad pareigūnas S. skambino ekspertams, todėl žinojo apie kokius smūgius reikia parodyti. Išteistojo nuomone, Radviliškio rajono apylinkės teisme jis buvo apklaustas nepagrįstai, nes posėdžio tikslas buvo suėmimo skyrimas, o ne įtariamojo apklausa. Atsikirtime į apeliacinį skundą pažymima, kad vėlesnių apklausų metu J. D. neigė savo kaltę ir tai rodo, kad prisipažinimo metu jam buvo daromas psichologinis poveikis (serga cukralige, nuo 2007-02-28 nustatyta II invalidumo grupė, o sulaikymo metu nebuvo duodama vaistų, nesuteikta medikų pagalba, darytos kliūtys susitikti su advokatu ir pan.), o parodymų patikrinimas vietoje nei su juo pačiu, nei su sūnumi T. D. taip ir nebuvo atliktas. J. D. ginčija nukentėjusiosios G. I. parodymus bei nerodo, kad jie yra prieštaringi ir niekuo nepagrįsti, liudytojų J. I. ir Z. Ž. parodymai neinformatyvūs. Išteisintasis atkreipia dėmesį, jog tyrimas visuomet buvo šališkas ir nukreiptas tiktai į D. šeimą, kadangi nukentėjusiosios dukra tyrimo metu dirbo (duomenys neskelbtini), o jos vyras – to paties komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko pavaduotoju. Atitinkamai vėlesnis (duomenys neskelbtini) nusišalinimas tik dar labiau patvirtino abejones dėl objektyvaus ir visapusiško ikiteisminio tyrimo. Išteisintasis taip pat pažymi, kad liudytojas R. P. teisme paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus parodymus. Be to, J. D. pažymi, kad G. I. ir F. I. piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais, o G. I. kartais mušdavo savo vyrą ir tai patvirtino liudytojai D. T. , R. P. , V. G. , A. L. , R. N. . Tuo tarpu gydytojų užfiksuoti F. I. teiginiai, J. D. nuomone, tik patvirtina, kad jis nesusijęs su nusikaltimu, o tik leidžia kelti įvairias versijas dėl F. I. nužudymo aplinkybių. Tuo tarpu paties J. D. parodymai neprieštarauja liudytojų Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, išteisintasis J. D. prašo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintieji ir jų gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas dėl J. D. ir T. D. dalyvavimo ir kaltės nužudant F. I. bei atitinkamai nepagrįstai juos išteisino. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išanalizuotus įrodymus, padarė išvadą, kad byloje nesurinkta patikimų, neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų kaltinamųjų J. D. ir T. D. kaltę nužudžius F. I. . Teismas konstatavo, kad byloje nėra J. D. ir T. D. kaltę pagrindžiančių tiesioginių įrodymų, o jų kaltė grindžiama vien netiesioginiais arba visiškai su byla nesusijusiais įrodymais. Antai Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje nurodė, kad byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas jokios įrodomosios reikšmės neturi, nukentėjusiosios G. I. parodymai nėra vienodi ir nuoseklūs, medicinos darbuotojų I. K. , V. K. , E. B. , V. M. parodymai yra mažai informatyvūs ir nuoseklūs, todėl jais negalima besąlygiškai remtis pagrindžiant J. D. ir T. D. kaltę, o T. D. parodymų keitimas taip pat nepatvirtina jo kaltės ir pan. Visgi iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies aišku, kad minėtas išvadas pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės atskirai vertindamas iš kiekvieno šaltinio gautus duomenis, patvirtinančius arba paneigiančius bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Visgi įrodymus teisėjai privalo vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, vertindamas kiekvieną įrodymą atskirai nuo visų kitų, pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. nuostatą ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Žinoma, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visgi abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje yra pakankamai įrodymų pripažinti J. D. ir T. D. kaltais dėl F. I. nužudymo, o jų kaltės klausimas teismui jokių abejonių nekelia. Prokuroro apeliaciniame skunde bei atsikirtimuose į apeliacinį skundą ginčijami nukentėjusiosios bei įvairių liudytojų parodymai, tačiau įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva ir galutinį įrodymų vertinimą atlieka būtent teisėjai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja liudytojo R. P. parodymais, nes jis pats įvykio nematė, o jo parodymai apie tai, ką sakė ar nesakė Z. D. , yra prieštaringi. Liudytojai S. G. , E. T. ir D. T. konflikto taip pat nematė, o iš jų parodymų tik aišku, kad įvykio vakarą po 18 val. E. T. bei S. G. parvežė iš šiltnamių J. D. su Z. D. , o F. I. tuomet rodė į D. pusę savo lytinį organą, po ko E. T. kartu su S. G. išėjo namo. Visgi apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nukentėjusiosios G. I. parodymai pirmosios instancijos teisme įvertinti netinkamai. Šiaulių apygardos teismas nemotyvuotai konstatavo, kad nėra pagrindo nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip vienodus ir nuoseklius, o atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą J. D. nurodo, kad G. I. parodymai yra prieštaringi, nes jų niekas nepatvirtina. Visgi pažymėtina, kad G. D. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu net kelis kartus, o taip pat pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ir jos parodymai apie esmines įvykio aplinkybes (sumušto vyro radimą namuose, jo pasakojimą apie sumušusius asmenis, o taip pat būklę iki F. I. išvežimo greitosios pagalbos automobiliu) išliko vienodi ir nuoseklūs. Žinoma, pats F. I. yra miręs, o jokių kitų liudytojų, tiesiogiai mačiusių konfliktą nėra, tačiau G. I. buvo pirmasis asmuo, su kuriuo F. I. kalbėjo po įvykio, todėl nukentėjusiosios parodymai be abejonės turi esminės reikšmės nustatant dėl F. I. mirties kaltus asmenis ir juos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino. Byloje taip pat yra 2005-07-31 ryte (po F. I. išvežimo greitosios pagalbos automobiliu) atliktos įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad prie įėjimo į namą rastas nuverstas medinis suolas, sudaužyti stiklainiai, išmėtyti puodai, lėkštės bei kiti indai, numestas kibiras, puodas bei krepšys, o apie 4 metrus nuo sienos į kiemo vidurį rastos dvi šlepetės, primėtyta vynuogių lapų. Minėtas įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina nukentėjusiosios G. I. parodymus, kad grįžus iš ganyklos ji rado prie namo išvartytus daiktus, sudaužytus stiklainius. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas A. J. K. paaiškino, kad po traumos, kuri buvo padaryta įvykio metu nukentėjusiajam, kalbėjimo sutrikimai prasideda nuo gerklų pabrinkimo, balso stygų uždegimo, dėl ko žmogus pradeda kimti ir vėliau praranda balsą, o laiko tarpo nuo 18 val. iki 4 val. pakanka, kad žmogui, patyrusiam traumą, išsivystytų balso stygų uždegimas. Tuo tarpu liudytojai J. I. ir Z. Ž. , nors jų parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl sužalojimus padariusių asmenų yra nesutapimų, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad jiems atėjus 2005-07-31 anksti ryte pas G. I. ir F. I. , pastarasis sunkiai kvėpavo ir kalbėjo. Taigi J. I. ir Z. Ž. parodymai patvirtina specialisto A. J. K. paaiškinimą, o kartu ir G. I. parodymus apie sužalojimų padarymo laiką, t. y. tai, kad sužalojimai buvo padaryti 2005-07-30 apie 18 val. vakare. Be to, esminės reikšmės įrodinėjant J. D. ir T. D. dalyvavimą nužudant F. I. turi ir medicinos darbuotojų užfiksuoti įrašai pagal tai, ką jiems pasakė pats F. I. . Liudytojos I. K. ir G. V. (P.) buvo pirmosios greitosios medicinos pagalbos darbuotojos, kurios atvyko pas F. I. ir su juo kalbėjo. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja G. V. patvirtino pildžiusi greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę, kurioje nurodyta, kad F. I. ,,sumuštas vakar vakare“, ,,smaugtas“. Iš kitos pusės, G. V. nurodė, kad automobilyje, įlipus nukentėjusiajam, ji atsisėdo prie vairuotojo, o prie nukentėjusiojo atsisėdo I. K. . Tuo tarpu liudytoja I. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kad F. I. paaiškino buvęs sumuštas kaimyno. Be to, liudytoja I. K. parodė, jog nukentėjusysis tiesiog kriokė, negalėjo įkvėpti oro, o tai rodo, kad jau vežant F. I. greitosios pagalbos automobiliu, sužalojimų pasekmės sparčiai progresavo. Greitosios pagalbos automobiliu F. I. buvo pristatytas į Radviliškio ligoninę. Atitinkamai Radviliškio ligoninėje su F. I. bendravo gydytoja V. K. , kuri išraše iš medicininių dokumentų (Forma Nr. 027/a) pagal ligonio paaiškinimą pažymėjo: ,,vakar po pietų mušė ir smaugė sūnus, žmona ir kaimynas“. Tačiau apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja V. K. parodė, kad ligoniui atvykus į priėmimo kambarį, visų pirma, užpildoma 25 forma, kurioje paprastai gydytojas aprašo ligonio būseną. Atitinkamai Lietuvos apeliaciniame teisme iš Radviliškio ligoninės gautoje asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje Nr.TK-277 (forma Nr. 025-1/a-LK) gyd. V. K. pagal ligonio paaiškinimą pažymėjo: ,,vakar po pietų sumušė kaimynas, žmona ir sūnus‘‘. Taigi, nors gydytojos V. K. įrašuose minimi tie patys ,,kaimynas“, ,,žmona“, ,,sūnus“, tačiau patys įrašai nėra identiški ir jų tikrumą būtina vertinti kitų byloje esančių įrodymų kontekste, atsižvelgiant į greitai progresuojančias patirtų sužalojimų pasekmes bei galimybės nukentėjusiajam kalbėti apsunkinimą. Atitinkamai Šiaulių ligoninės gydytojas E. B. , pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtinęs įrašus daręs iš ligonio, kuris buvo dūstantis ir sunkiai kalbantis, paaiškinimų, 2005-07-31 8.25 val. darytame įraše pažymėjo: ,,07-30 antroje dienos pusėje sumuštas, suspardytas pažįstamų asmenų (D.?)“ (Gydymo stacionare istorijos Nr.17714 apskaitos forma Nr.003/a). Tokiu būdu Šiaulių ligoninės gydytojas E. B. , neturintis nieko bendra nei su I., nei su D. šeimomis, o G. I. dar net neatvykus aplankyti savo vyro (iš gydymo stacionare istorijos dienyno ir pačios nukentėjusiosios parodymų aišku, kad aplankyti vyro į Šiaulius atvyko 2005-07-31 14.30 val.), iš ligonio paaiškinimo tiksliai užfiksavo F. I. sužalojimus padariusių asmenų pavardę ir apeliacinės instancijos teismui nekelia jokių abejonių, kad tai buvo paties F. I. žodžiai. Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau aptartų įrodymų analizę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje Nr.TK-277 (forma Nr. 025-1/a-LK) gydytojos V. K. darytas anksčiau minėtas įrašas reiškia, kad F. I. , jo paties teigimu, sumušė kaimynas, jo žmona ir sūnus. Tuo tarpu vertinant gydytojos V. M. (pirmosios instancijos teisme taip ir nepatvirtinusios, ar namiškių sąvoką pavartojo pats F. I. , ar ji pati taip supratusi iš F. I. žodžių) parodymus, atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad V. M. įrašą ,,07-30 po pietų sumuštas namiškių“ padarė tik 2005-08-01 19.00 val., t.y. devynias valandas prieš F. I. mirtį, o iš nukentėjusiosios G. I. parodymų aišku, kad jau 14.30 vykusio F. I. lankymo metu F. I. praktiškai nekalbėjo ir tik ,,švokštė per įstatytą vamzdelį“, todėl teisėjų kolegija gydytojos V. M. daryto įrašo apie F. I. sužalojusius asmenis (,,namiškius“) įrodymu nelaiko ir juo nesivadovauja. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas be pagrindo nuosprendyje nesivadovavo J. D. ir T. D. nuoširdžiais prisipažinimais, o atsikirtimuose į apeliacinį skundą T. D. ir J. D. nurodo, kad tai nėra procesiniai dokumentai ir jais vadovautis negalima, nes išgauti psichologinio spaudimo įtakoje. Iš byloje esančių J. D. ir T. D. nuoširdžių prisipažinimų aišku, kad tai yra ne kas kita kaip parodymai apie jiems pareikšto įtarimo esmę, kas turi būti fiksuojama įtariamojo apklausos metu. Tuo tarpu įtariamojo apklausos tvarką reglamentuoja LR BPK 179, 188, 189 str., o LR BPK 20 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tokiu būdu, įtariamųjų J. D. ir T. D. parodymai, išdėstyti vienasmeniškai nuoširdžiuose prisipažinimuose, apie pareikšto įtarimo esmę įrodymais nelaikytini, nes gauti ne įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau, iš kitos pusės, nuoširdžių prisipažinimų nelaikymas įrodymu, nedraudžia teismui vadovautis išteisintųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar anksčiau teisme ir ištirtais LR BPK 276 str. nustatyta tvarka. Atitinkamai 2005-08-04 apklausos Radviliškio rajono apylinkės teisme metu (t. y. tuo metu, kai T. D. jau buvo prisipažinęs vartojęs smurtą prieš F. I. , vėliau teisme neigė ir vėl prisipažino) J. D. pripažino vartojęs smurtą prieš F. I. ir sudavęs jam smūgius kumščiu į krūtinę, į kaklą ir į lytinių organų sritį, o taip pat parodė, kad iš pradžių sudrausminti F. I. buvo nuėjusi jo žmona su sūnumi, kurie buvo įvykio vietoje ir J. D. smūgių sudavimo nukentėjusiajam metu. Atitinkamai J. D. gynėjas tame pačiame teismo posėdyje, svarstant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, prašė atsižvelgti, kad nusikaltimas buvo išprovokuotas paties nukentėjusiojo elgesiu. Atitinkamai T. D. dėl jo paties ir tėvo vartoto smurto prieš F. I. prisipažino jau pirmos 2005-08-02 ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktos apklausos metu, o 2005-08-03 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (pasikeitus advokatui) duotų parodymų atsisakė, tačiau jau tą pačią dieną vykusios apklausos pas tą patį Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėją L. K. , dalyvaujant tam pačiam advokatui S. Alysui, parodymus vėl pakeitė ir parodė apie savo paties suduotus 3 smūgius F. I. į pilvą ir veidą, ką iš esmės patvirtino ir 2005-08-12 atliktos apklausos tame pačiame Radviliškio rajono apylinkės teisme, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo klausimą bei dalyvaujant tam pačiam advokatui S. Alysui, metu. Be to, 2005-08-03 apklausos Radviliškio rajono apylinkės teisme, skiriant kardomąją priemonę – suėmimą, metu T. D. pripažino, kad sudavus smūgius F. I. griuvo ant suolo ir kažkas nukrito, o šiuos T. D. parodymus patvirtina tiek jo paties dar 2005-08-02 apklausos pas ikiteisminio tyrimo tyrėją metu duoti parodymai (,,F. I. nugriuvo ant suoliuko, ant kurio buvo bidonai ir stiklainiai. Kai kurie stiklainiai sudužo“), tiek ir 2005-07-31 įvykio vietos apžiūros protokolas (,,kairėje pusėje nuo įėjimo prie sienos yra nuverstas medinis suolas. Už jo prie sienos yra sudaužyti stiklainiai, išmėtyti puodai, lėkštės bei kiti indai. Kairėje suolo pusėje yra numestas kibiras, puodas bei krepšys...“). Tiesa, išteisintieji T. D. ir J. D. atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjas, spręsdamas suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo klausimą, nepagrįstai juos apklausė. Tačiau T. D. ir J. D. 2005-08-02 sulaikyti LR BPK 140 str. nustatyta tvarka, o LR BPK 123 str. 4 d. aiškiai nurodyta, kad LR BPK 140 str. nustatyta tvarka sulaikytą asmenį, kuriam reikia skirti suėmimą, prokuroras ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento kartu su pareiškimu dėl suėmimo pristato tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Atitinkamai suėmimas, kaip ir bet kuri kardomoji priemonė skiriama, visų pirma, esant pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (LR BPK 121 str. 2 d.), o tai gali patvirtinti ir paties įtariamojo parodymai. Taigi įtariamųjų apklausa, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir pratęsimo klausimus, atlikta teisėtai ir visiškai pagrįstai. Be to, T. D. ir J. D. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisme duoti parodymai, kuriuose jie prisipažino vartoję smurtą prieš F. I. , pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti LR BPK 276 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. nustatyta tvarka ir apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jais vadovaujasi, o atsisakymą nuo minėtų parodymų vertina kritiškai kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės..Atsižvelgiant į aukščiau išanalizuotų ir įvertintų liudytojų G. I. , I. K. , G. V. , V. K. , E. B. , J. I. , Z. Ž. , specialisto A. J. K. , o taip pat pačių T. D. ir J. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus ir anksčiau aptartus parodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, kad specialisto išvadose Nr. M 577/05(04) ir Nr. PM 9-577/05(04) minimus sužalojimus, nuo kurių įvyko F. I. mirtis, padarė būtent T. D. ir J. D. . Iš specialisto išvados Nr. M 577/05(04) aišku, kad F. I. mirtis įvyko nuo gerklų ir kaklo sumušimo su kraujosruvomis, gerklų lūžio, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžio, išsivysčius gerklų pabrinkimui, gerklų stenozei ir tarpusienio uždegimui, o dėl gerklų sužalojimo, sukėlusio kvėpavimo sutrikdymą, padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje Nr. PM 24-577/05(04) konstatuota, kad F. I. gerklų ir kaklo sumušimas su kraujosruvomis, gerklų lūžis, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžis gavosi nuo smūgio kumščiu į kaklą ir smaugimo visumos. Apklaustas pirmosios instancijos teisme ekspertas A. J. K. parodė, kad mirtini sužalojimai (gerklų ir kaklo sumušimas su kraujosruvomis, gerklų lūžis ir poliežuvio kaulo kairės pusės lūžis) buvo padaryti ne mažiau dviem smūgiais, t. y. suduodant vieną smūgį į kaklo sritį ir vieną kartą stipriai suspaudžiant (smaugiant). Be to, F. I. kūne taip pat rastos kraujosruvos krūtinės ląstoje, kairiame kirkšnyje, lytinėje varpoje ir mašnelėje, nubrozdinimas nugaroje, krūtinės ląstos dešinės pusės 8-9 šonkaulių lūžis, kraujosruva dešinio smilkinio poodyje (specialisto išvada Nr. M 577/05(04)), o visi F. I. kūne rasti sužalojimai padaryti ne mažiau 1 smūginio kontakto į dešinį smilkinį, 1 – į kaklo sritį, 2 – į krūtinės ląstos sritį, 1 – į nugaros dešinę pusę, 1 – į nugaros dešinę pusę, 1 – į kairį kirkšnį, 1 – į lytinę varpą, mašnelę poveikyje ir smaugiant rankomis, o visų sužalojimų padarymo laikas atitinka 2005-07-30 apie 18 val. (specialisto išvada Nr. PM 9-577/05(04)). Atitinkamai 2005-08-03 apklausos Radviliškio rajono apylinkės teisme, svarstant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimą, T. D. prisipažino sudavęs F. I. tris kartus: vieną smūgį į pilvą (saulės rezginį), vieną kartą kumščiu į galvą ir vieną kartą delnu į veidą. Be to, tikrinant minėtus T. D. parodymus dėl smūgių skaičiaus, pobūdžio ir lokalizacijos, atsižvelgtina į jo 2005-08-02 ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, kuriuose T. D. nurodė, kad F. I. pradėjus mautis kelnes, jis, visų pirma suėmė jam už kaklo su dešina ranka, o kaire ranka sudavė į saulės rezginį, ir tik tuomet paleido bei dar sudavė dešinės rankos kumščiu į veidą. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, be jau minėtų trijų smūgių į pilvą, galvą ir veidą, T. D. taip pat dar ir smaugė F. I. . Atsikirtime į apeliacinį skundą T. D. nurodo, kad jo apklausose nedalyvavo vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas ar psichologas, tačiau pagal LR BPK 186 str. 3 d. jis tik gali būti kviečiamas, o tai paprastai daroma esant duomenų apie teisingų parodymų davimui įtakos turinčią nepilnamečio ypatingą fizinę ar psichinę būseną, tačiau tokių duomenų byloje nėra, todėl konstatuotina, kad nepilnamečio apklausos vykdymo tvarka nebuvo pažeista. Tiesa, apklausos pirmosios instancijos teisme metu T. D. ėmė neigti savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2005-08-02 apklausos metu bei nurodė, kad tuomet jis nežinojo, ką daryti ir bijojo, kad jį uždarys kartu su tėvais. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, toks T. D. požiūris, kad neprisipažinus visus uždarys, o prisipažinus visus paleis, yra visiškai nelogiškas ir niekuo nepagrįstas. Be to, vertindama T. D. parodymus, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad keisdamas parodymus išteisintasis visuomet sugalvodavo tam priežastį (,,Liepė rašyti tą ir tą, tada išleis mano tėvus... Kodėl melavau, nenoriu atsakyti“ (2005-08-03 14.10 val. apklausa); ,,Nenoriu sėdėti kalėjime, todėl vis keičiu parodymus. Apklausiant teisėjui apsimelavau“ (2005-08-03 apklausa); ,,Teisme aš buvau pasakęs, kad mušiau F. I. , t. y. kad sudaviau jam kelis smūgius r buvau sugriebęs už kaklo, nes man taip liepė sakyti tyrėja“ (2006-06-22 apklausa) ir pan.), todėl T. D. , kaip tiesiogiai suinteresuoto bylos baigtimi asmens, parodymai vertinami kritiškai ir jais vadovaujamasi tiek, kiek jie patvirtina specialisto išvadose Nr. M 577/05(04) ir Nr. PM 9-577/05(04) F. I. nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi ir J. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu 2005-08-04 apklausos Radviliškio rajono apylinkės teisme, svarstant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimą. Minėtos apklausos metu J. D. nurodė, kad žmonai su sūnumi nuėjus sudrausminti F. I. , tačiau pastarajam vis vien nesiliovus, J. D. peršoko per tvorą ir stiprokai sudavė jam į kaklą, krūtinę, lytinių organų sritį. Šie F. I. parodymai iš esmės taip pat atitinka specialisto išvadose Nr. M 577/05(04) ir Nr. PM 9-577/05(04) F. I. nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, todėl teismas jais vadovaujasi. Tiesa, kaip ir T. D. , taip ir J. D. pirmosios instancijos teisme vykusios apklausos metu ėmė neigti savo parodymus teisme, skiriant kardomąją priemonę, nurodydamas, kad jis buvo išbuvęs pusantros paros be vaistų ir jam buvo vienodai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno 2005-08-08 vykusios apklausos metu, kuomet J. D. taip pat atsisakė nuo prisipažinimo apie F. I. atžvilgiu vartotą smurtą, jis nurodė visai kitą atsisakymo priežastį, o būtent tai, kad jam vien tik buvo daromas psichologinis spaudimas, žadant paleisti į laisvę. Tačiau jokio pareigūnų daryto poveikio byloje taip ir nebuvo nustatyta. Atsikirtimuose į apeliacinį skundą T. D. ir J. D. nurodo, kad tyrimas buvo šališkas, kadangi nukentėjusiosios dukra L. Š. tyrimo metu dirbo (duomenys neskelbtini), o jos vyras – (duomenys neskelbtini). Visgi šis faktas pats savaime nėra privalomo nusišalinimo pagrindas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, jog šie asmenys dalyvautų procese (LR BPK 58 str. 1 d.). Be to, J. D. gynėjui H. Oseckiui pareiškus nušalinimą, 2005-08-12 Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo nutartimi, siekiant pašalinti bet kokias abejones tyrimo objektyvumu, nuo ikiteisminio tyrimo kontrolės buvo nušalinti Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorai. Tuo tarpu duomenų, kad iki bylos perdavimo Pakruojo rajono apylinkės prokuratūrai būtų pažeisti baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai ir dėl to būtų suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamųjų teisės ar kurie sukliudytų išsamaus ir nešališko ikiteisminio tyrimo atlikimui, teisėjų kolegijos nuomone, nėra. Be to, J. D. atsikirtime į apeliacinį skundą keliamos abejonės dėl F. I. ir G. I. konfliktiškų santykių iš viso nenagrinėtinos, nes byla teisme nagrinėjama tik tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 255 str. 1 d.). Tuo tarpu tiesiogiai suinteresuoto bylos baigtimi J. D. parodymai, prieštaraujantys visų kitų anksčiau nuosprendyje minėtų liudytojų parodymams, vertintini kritiškai, o jais, kaip ir T. D. parodymais, vadovaujamasi tiek, kiek jie patvirtina specialisto išvadose Nr. M 577/05(04) ir Nr. PM 9-577/05(04) F. I. nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją. Atitinkamai J. D. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad nei su juo, nei su sūnumi nebuvo daromas parodymų patikrinimas vietoje yra visiškai nepagrįstas, nes apie reikalingus atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus sprendžia prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Be to, T. D. dar 2005-08-03 vykusios apklausos metu pareiškė, į įvykio vietą nebevyksiantis.Visgi iš pareikšto kaltinimo šalintina esmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturinti dalis, kad J. D. sudavė F. I. ne mažiau 1 smūgio delnu į veidą, nes iš T. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisme ištirtų parodymų aišku, kad smūgį delnu į veidą sudavė T. D. , o duomenų, kad tokį smūgį suduotų dar ir J. D. , nėra. Be to, specialisto išvadoje Nr. PM 9-577/05(04) konstatuota, kad F. I. dešinio smilkinio sužalojimui pakako ir 1 smūginio kontakto. Tačiau F. I. nustatyti mirtini sužalojimai (gerklų ir kaklo sumušimas su kraujosruvomis, gerklų lūžis, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžis) įvyko nuo smūgio kumščiu į kaklą ir smaugimo visumos (specialisto išvada Nr. PM 24-577/05(04) ir eksperto A. J. K. parodymai teisme), o aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusįjį smaugė T. D. , o į kaklą sudavė J. D. , todėl dėl F. I. nužudymo yra kalti abu sužalojimus F. I. padarę asmenys ir jie privalo už tai atsakyti. Taigi išanalizavus ir įvertinus G. I. , I. K. , G. V. , V. K. , E. B. , J. I. , Z. Ž. , specialisto A. J. K. T. D. ir J. D. parodymus, o taip pat 2005-07-31 įvykio vietos apžiūros protokolą, specialisto išvadas Nr. M 577/05(04), Nr. PM 9-577/05(04) ir Nr. PM 24-577/05(04), teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad: 2005 m. liepos 30 d., vakare, apie 18 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), konflikto metu, veikdami kartu, T. D. ranka sugriebus F. I. kaklą ir smaugiant, kumščiu sudavus ne mažiau 1 smūgio į saulės rezginį, kumščiu ne mažiau 1 smūgio į galvą bei ne mažiau 1 smūgio į veidą delnu, nuo ko F. I. nugriuvo ant suoliuko, J. D. ranka sudavė ne mažiau 1 smūgio F. I. į kaklą, ne mažiau 1-2 smūgių į krūtinę, ne mažiau 1 smūgio į lytinius organus ir tokiu būdu bendrais veiksmais padarė F. I. gerklų ir kaklo sumušimą su kraujosruvomis, gerklų lūžį, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžį, kraujosruvas krūtinės ląstoje, kairiame kirkšnyje, lytinėje varpoje ir mašnelėje, nubrozdinimą nugaroje, krūtinės ląstos dešinės pusės 8-9 šonkaulių lūžius, kraujosruvą dešinio smilkinio poodyje, bei taip nužudė F. I. , nes dėl gerklų ir kaklo sumušimo su kraujosruvomis, gerklų lūžio, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžio, išsivysčius gerklų pabrinkimui, gerklų stenozei ir tarpusavio uždegimui, F. I. mirė. Be to, atsižvelgdamas į visus ištirtus ir įvertintus byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, T. D. smaugdamas, o J. D. stipriai smūgiuodamas pensininkui F. I. į kaklo sritį suprato, kad kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei, numatė, kad savo veiksmais (ypač dėl senyvo nukentėjusiojo amžiaus) gali atimti jam gyvybę, ir, nors to nenorėjo, tačiau būdami abejingi ir nedarydami nieko, kad neatsirastų žalingos pasekmės, sąmoningai leido joms kilti, t. y. T. D. ir J. D. nužudė F. I. veikdami netiesiogine tyčia. Tuo tarpu, jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.Skiriant bausmę J. D. , atsižvelgtina į tai, kad jis vietoj to, kad sulaikytų sūnų nuo smurto prieš F. I. vartojimo, pats aktyviai prisidėjo prie jo vartojimo senyvo amžiaus F. I. atžvilgiu ir tokiu būdu bendrai su T. D. jį nužudė, todėl jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje (LR BK 60 str. 1 d.). Padaryta labai pavojinga nusikalstama veika, sukėlusi negrąžinamas pasekmes, tačiau J. D. atsakomybę lengvina tai, kad jo pavartotam smurtui esminės įtakos turėjo paties nužudytojo F. I. provokuojantis elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.). Be to, skiriant bausmę J. D. , atsižvelgtina į tai, kad jis yra gerai charakterizuojamas, garbaus amžiaus, o nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia, todėl jam skirtina žymiai mažesnė už LR BK 129 str. 1 d. (2005-06-30 redakcija) sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmė.Skiriant bausmę T. D. atsižvelgiama į vieną jo atsakomybę sunkinančią (LR BK 60 str. 1 d.) ir vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (LR BK 1 d. 6 p.). Padaryta labai pavojinga veika prieš senyvo amžiaus žmogų, įvykdytas nusikaltimas sukėlė negrąžinamas pasekmes. Tačiau kartu atsižvelgtina ir į tai, kad nusikalstama veika įvykdyta veikiant netiesiogine tyčia, T. D. charakterizuojamas teigiamai, gyvena ūkininkų šeimoje, duomenų apie jam taikytas poveikio priemones prieš nusikaltimą ar po jo nėra, o nusikaltimą padarė būdamas vos 15 metų amžiaus. LR BK 91 str. 3 d. numatyta, kad tais atvejais, kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos LR BK straipsnio pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes bei LR BK 41, 80 str. numatytą baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskirtį, teisėjų kolegijos įsitikinimu, T. D. skirtina bausmė, nežymiai viršijanti jam taikytiną LR BK 129 str. 1 d. (2005-06-30 redakcija) numatytos sankcijos minimumą laisvės atėmimo bausmė. Visgi, atsižvelgiant tiek į aukščiau minėtas aplinkybes, tiek į tai, kad T. D. buvo įvykdyto nusikaltimo prieš F. I. iniciatorius, teismo nuomone, bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl LR BK 92 str. numatytas bausmės vykdymo atidėjimas T. D. netaikytinas. Į paskirtas bausmes įskaitytinas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime. Paskirtos kardomosios priemonės paliktinos nepakeistos.Konstatavus, kad T. D. ir J. D. bendrais veiksmais nužudė F. I. , spręstinas Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros 2809,00 litų civilinis ieškinys, ginant Valstybinės ligonių kasos interesus, o taip pat nukentėjusiosios G. I. civilinis ieškinys dėl 6525,50 litų turtinės ir 60 000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Iš byloje esančių dokumentų aišku, kad Šiaulių teritorinė ligonių kasa, atstovaudama Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos pagal Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2005-12-22 įgaliojimą Nr. 1-43, iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų Všį Šiaulių ligoninei už F. I. gydymą nuo 2005-07-31 iki 2005-08-02 sumokėjo 2809,00 litus. Už dėl F. I. sveikatos sužalojimą, nuo kurio jis 2005-08-02 mirė, atsakingi T. D. ir J. D. , todėl jie privalo atlyginti Valstybinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą, o bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (LR CK 6.279 str. 1 d.). Tuo tarpu, atsižvelgiant į tai, kad T. D. yra nepilnametis, bei vadovaujantis LR CK 6.276 str., T. D. iki pilnametystės neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai, J. D. ir Z. D. . Nukentėjusioji G. I. civiliniu ieškiniu dėl F. I. gyvybės atėmimo prašo priteisti jai 60000 Lt (šešiasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti bei nurodo, kad dėl F. I. nužudymo ji patyrė labai daug išgyvenimų, pablogėjo jos sveikata, buvo priversta pakeisti gyvenamąją vietą, neteko vyro paramos ir pan. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. LR CK 6.250 2 d. nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Nukentėjusioji F. I. žmona turi teisę į neturtinės žalos dėl F. I. gyvybės atėmimo atlyginimą, o teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tokiu būdu teismas atsižvelgia į tai, kad dėl vyro gyvybės atėmimo G. I. neabejotinai buvo daug dvasinių išgyvenimų, ji neteko moteriai labai svarbios vyro paramos (negautos pajamos nėra neturtinė žala), tačiau pinigai negali atstoti žmogaus gyvybės, o tai yra tik tam tikra kompensacijos forma. Iš kitos pusės, atsižvelgtina į tai, kad J. D. ir T. D. LR BK 129 str. 1 d. (2005-06-30 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką įvykdė netiesiogine tyčia, byloje yra duomenų apie konfliktiškus G. I. ir F. I. bendro gyvenimo santykius, G. I. buvo antroji F. I. žmona (bendrų vaikų šioje santuokoje jie neturėjo), nusikaltimo padarymui įtakos turėjo paties nužudytojo elgesys, todėl atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus, neturtinės žalos dydis mažintinas pusiau ir priteistinas solidariai iš J. D. ir T. D. . Atitinkamai vadovaujantis LR CK 6.276 str., T. D. iki pilnametystės neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai, J. D. ir Z. D. . Be to, nukentėjusioji G. I. civiliniu ieškiniu prašė priteisti ir 6525,50 Lt (šešis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt penkis litus 50 ct) turtinei žalai atlyginti. Visgi pati nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme pripažino, kad iš šios sumos neatėmė gautos 750 litų laidojimo pašalpos. Be to, teisme apklausta nužudytojo F. I. dukra G. J. patvirtino, kad jie visi keturiese (trys seserys ir vienas brolis) po laidotuvių sudėjo po 200 litų (iš viso 800 litų) laidotuvių išlaidoms, todėl tai nėra G. I. išlaidos. Be to, 2006-06-22 G. I. civiliniame ieškinyje minimos ir 970 litų išlaidos planuojamoms metinėms, o pirmosios instancijos teisme G. I. patvirtinus, kad būtent tokios išlaidos metinėms ir buvo, jokie šias išlaidas patvirtinantys dokumentai taip ir nebuvo pateikti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, lieka neaišku, kokia tiksliai turtinė žala buvo padaryta G. I. ir to neįmanoma padaryti negavus papildomos medžiagos, nors G. I. turi teisę į turtinės žalos atlyginimą, o J. D. ir T. D. privalo ją atlyginti (LR CK 6.263 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 115, 297-299, 301-307, 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 331,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendį J. D. ir T. D. atžvilgiu panaikinti.

J. D. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 1 d. (2005-06-30 redakcija) numatytą nusikaltimą ir nuteisti jį laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2005-08-02 iki 2005-09-18 įskaitytinai.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą.

T. D. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 1 d. (2005-06-30 redakcija) numatytą nusikaltimą ir nuteisti jį laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2005-08-02 iki 2005-09-01 įskaitytinai. Priteisti solidariai iš J. D. ir T. D. 2809,00 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus devynis litus 00 ct) F. I. gydymo išlaidų atlyginimo Valstybinei ligonių kasai ir 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai G. I. . T. D. iki pilnametystės neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti atitinkamą žalos dalį subsidiariai priteisti iš jo tėvų, J. D. ir Z. D. .

Pripažinti G. I. teisę į civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kolegijos pirmininkas Jonas Algimantas VenckusTeisėjai Albinas BielskisVioleta Ražinskaitė