Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Šilutės rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 10 d. nutarties J. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Šilutės rajono policijos komisariato viešosios pareigūnas J. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad 2008 m. birželio 29 d., 19:00 val., Venckų kaime, Šilutės rajone, vairavo automobilį „Mazda 626“, v. n. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (sunkus girtumo laipsnis), su savimi neturėdamas vairuotojo pažymėjimo.

Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. liepos 10 d. nutartimi, išnagrinėjęs automobilio, kurį vairavo J. V. , savininko R. V. prašymą, 2008 m. liepos 10 d. nutartimi prašymą tenkino ir automobilį grąžino savininkui.

II.

Šilutės rajono policijos komisariatas (toliau – ir Institucija) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartį.

Nurodo, kad minėtą nutartį teismas priėmė nesiaiškindamas tikrųjų įvykio aplinkybių, remdamasis tik automobilio savininko paaiškinimais. Pažymi, kad priverstinis automobilio nuvežimas nagrinėjamu atveju buvo taikomas remiantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalimi bei 264 straipsnio 1 dalimi. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 264 straipsnio 7 dalis numatyta, kad nuvežtą transporto priemonę galima susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta paskirtoji bauda arba atliktas administracinis areštas.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo J. V. bei automobilio savininkas R. V. atsiliepime neigia, kad J. V. vairavo būdamas neblaivus. Pabrėžia, kad įstatymas asmenų, padariusių administracinius teisės pažeidimus, numatytus Administracinių teisės pažeidimų kodekso 124, 132 straipsniuose, atžvilgiu policijos pareigūnams suteikia teisę, bet ne pareigą priverstinai nutempti automobilį. Atsiliepimu prašo palikti 2008 m. liepos 10 d. nutartį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 269 straipsnio 7 dalis skelbia, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas. Teisėjų kolegijai kilo pagrįstų abejonių, jog tokia imperatyvia įstatymo nuostata galimai nepagrįstai suvaržomos teismo galios, ir tarp minėta nuostata taikomų suvaržymų, jų apimties ir pobūdžio bei tokiomis priemonėmis siekiamų tikslų nėra teisingos ir protingos pusiausvyros, todėl 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar byloje taikytina ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išnagrinėjęs šį prašymą, Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu konstatavo, jog ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostata (tiek 2007 m. gruodžio 13 d., tiek 2008 m. liepos 3 d. redakcija) „nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“ ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaravo ir prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nurodė, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, idant būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo; remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis; šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises ribotų ne daugiau negu būtina. Ginčijamą nuostatą aiškindamas kitų ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatų kontekste (inter alia „jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“), teismas pažymėjo, jog priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes. Tokia priemonė – priverstinis transporto priemonės nuvežimas – vertintina kaip proporcinga, adekvati siekiamiems tikslams, tačiau pagal ginčijamą nuostatą priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimas tam tikrą laikotarpį vertintinas kaip priemonė minėtų administracinių nuobaudų – baudos ar administracinio arešto – įvykdymui užtikrinti. Šiuo atveju priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimu iš esmės siekiama užtikrinti ne saugų transporto ir pėsčiųjų eismą, viešąją tvarką, bet už padarytą administracinį teisės pažeidimą skirtos nuobaudos – baudos ar administracinio arešto įvykdymą. Teismas pabrėžė, jog tokiu atveju asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso priverstinai nuvežta transporto priemonė (arba jis yra teisėtas jos valdytojas), negali laisvai savo nuožiūra jos naudoti, be to, priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas (teisėtas valdytojas) ir asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio priverstinai nuvežta transporto priemonė, gali būti skirtingi, kadangi galimi ir tokie atvejai, kai asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio priverstinai nuvežama transporto priemonė, buvo neteisėtai ją užvaldęs. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, jog ginčijamoje nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių kylančių nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvų, jis nukrypsta nuo konstitucinio proporcingumo principo – vieno iš teisinės valstybės principo elementų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis, kuria nurodyta, jog automobilis Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžintinas savininkui, paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.