Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjo), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininko) ir Virgilijaus Valančiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Z. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. nutarimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimu Z. S. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje numatytojo pažeidimo padarymą nubaustas 2000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams.

Teismo nutarime nurodyta, kad Z. S. 2008 m. vasario 14 d. apie 22 val. 40 min. Vilniaus r., Nemenčinėje, Bažnyčios gatvėje, vairavo automobilį neblaivus ir vengė neblaivumo patikrinimo.

Teigiama, kad pažeidimas įrodytas byloje surinktais įrodymais. Įvertinęs visas aplinkybes teismas pripažino, kad Z. S. veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant nuobaudą atsižvelgta į padarytojo administracinio teisės pažeidimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, į asmenybę ir turtinę padėtį (administracine tvarka baustas, dirba, teigiamai charakterizuojamas, turi du nepilnamečius vaikus). Kadangi nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, todėl jam skirtina minimali sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta bauda bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimo minimumas, numatytas ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.

II.

Z. S. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su apeliaciniu skundu, kuriame prašė panaikinti rajono apylinkės teismo nutarimą ir jo, Z. S., administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, o nesant tam prielaidų, remiantis ATPK 30¹ straipsniu, skirti švelnesnę nei įstatymo numatytą sankciją, t. y. neatimti teisės vairuoti transporto priemones arba nors sutrumpinti atėmimo terminą.

Apeliaciniame skunde rašoma, kad su teismo nutarimu nesutinka, nors dalies teismo nutarime nurodytų faktų neneigia.

Pirmiausia, niekada neneigė, kad iš tiesų atsisakė pasitikrinti alkotesteriu. Tačiau atsisakė dėl to, kad patikrinimo alkotesteriu duomenys jam atrodo nepatikimi. Kiek jam žinoma, tokiu atveju įtariamas neblaivus vairuotojas yra siunčiamas į medicinos įstaigą, kuri ir nustato neblaivumo laipsnį.

Antra. Jam nebuvo žinomos atsisakymo tirtis alkotesteriu pasekmės, konkrečiai, kad pats atsisakymas tirtis alkotesteriu prilyginamas sunkiam neblaivumo laipsniui. Todėl jis, atsisakydamas tirtis alkotesteriu, neįvertino atsisakymo pasekmių ir tikėjosi, kad bus nuvežtas į sveikatos priežiūros įstaigą. Tačiau, policijos pareigūnai jį nušalino nuo vairavimo, paėmė transporto priemonę ir į sveikatos priežiūros įstaigą nenuvežė, nedavė siuntimo ir nepaaiškino, kad pats gali nuvykti į sveikatos priežiūros įstaigą.

Kiek jam žinoma dabar, policijos pareigūnai, nepateikdami jam jokio siuntimo į sveikatos priežiūros įstaigą blaivumui pasitikrinti, norminių aktų reikalavimų nepažeidė, nes jis išduodamas tik nesant objektyvių galimybių atlikti blaivumo patikrinimą vietoje. Tačiau, mano, kad pareigūnai, jam nepaaiškindami apie atsisakymo tikrintis blaivumo pasekmes ir neinformuodami apie tai, kad į sveikatos priežiūros įstaigą nebus nuvežtas, elgėsi nepakankamai atidžiai, kas suponavo sąlygas jį bausti už vieną iš sunkesnių vairuotojų padaromų pažeidimų - vairavimą sunkiai apgirtus, nors jis tik atsisakė tirtis alkotesteriu, nežinodamas atsisakymo pasekmių, ir tikėdamasis patikros sveikatos priežiūros įstaigoje.

Trečia. Jis sunkiai supranta lietuvių kalbą, juolab teisinę, todėl net jei jam buvo lietuviškai paaiškinta apie atsisakymo tirtis alkotesteriu pasekmes, jis to nesuprato. Pareigūnai kalbėjo tik lietuviškai, nors, kiek jam žinoma, laisvai kalba rusiškai, ir aiškiai matė, kad jis mažai ką supranta. Pareigūnų automobilyje sėdėjo kažkokia tikrintoja, todėl jos akivaizdoje pareigūnai kalbėjo tik lietuviškai. Jis prašė, kad jam paaiškintų, kas surašyta administracinio pažeidimo protokole, prašė padaryti žymą, kad jis nesupranta lietuviškai, tačiau, kilus konfliktui, jis atsisakė pasirašyti po tekstu, kurio turinys jam nesuprantamas.

Akivaizdu, kad jo teiginiai yra tik teiginiai palyginti juos su pareigūnų tarnybiniais pranešimais (nors tai taip pat yra tik teiginiai), tačiau nori atkreipti dėmesį į tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nėra įrašų apie tai, kad jam buvo išaiškintos atsisakymo tirtis alkotesteriu pasekmės, kad jis atsisakė vykti į sveikatos priežiūros įstaigą, kad jam buvo išverstas protokolo turinys, kad jam suprantama kalba buvo išdėstytos jo teisės, jų atsisakymo pasekmės ir pan.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 260 straipsnyje numatyta, kad protokole nurodoma administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pasiaiškinimas; kitokios žinios, būtinos bylai išspręsti. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę pateikti prie protokolo pridedamus paaiškinimus ir pastabas dėl protokolo kaip dokumento turinio, taip pat išdėstyti savo atsisakymo ji pasirašyti motyvus. Surašant protokolą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui išaiškinamos jo teisės ir pareigos, numatytos šio kodekso 272 straipsnyje, ir tai pažymima protokole. Tačiau tokių reikšmingų aplinkybių, kaip jo informavimas apie atsisakymo tirtis alkotesteriu, kaip protokolo turinio išvertimas į jam suprantamą kalbą, nenurodymas protokole kelia abejonių, kad tai faktiškai buvo padaryta.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 253 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikoje administracinių teisės pažeidimų bylų procesas vyksta lietuvių kalba. Dalyvaujančiam byloje asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis. Jam teisė kalbėti gimtąją kalba ir teisė naudotis vertėju pilna apimtimi buvo užtikrinta tik teismui nagrinėjant administracinio pažeidimo bylą, kurios nagrinėjimo metu jis ir sužinojo apie tai, kad galėjo pats nuvykti į sveikatos priežiūros įstaigą, kad atsisakymas tirtis alkotesteriu prilyginamas sunkiam girtumo laipsniui, kad galėjo daryti įrašus protokole jam suprantama kalba, įstatymo nežinojimas pats savaime nėra reikšmingas sprendžiant jo atsakomybės klausimą, tačiau, mano, kad pareigūnams ne be reikalo numatyta pareiga jį informuoti apie atsisakymo tirtis alkotesteriu pasekmes, išaiškinti jam jo teises.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 272 straipsnyje kaip viena iš administracinėn atsakomybėn traukiamojo asmens teisė yra įvardinta teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos. Teisė žinoti kokios bus atsisakymo tikrintis alkotesteriu pasekmės, teisė suprasti administracinio teisės pažeidimo turinį negali būti sutapatinama tik su teise teismo procese turėti vertėją.

Įvertinant tai, kad šioje byloje kyla įrodymų vertinimo klausimas lyginant jo teiginius su policijos pareigūnų teiginiais (nors ir išdėstytais tarnybiniuose pranešimuose), nori atkreipti teismo dėmesį į tai, kad jis pats asmeniškai pažįsta minimus policijos pareigūnus, todėl, mano, kad jų teiginiai nėra visiškai objektyvūs dėl asmeninio jo konflikto su jais.

Šioje byloje teismas priėmė tam tikrą sprendimą įvertinęs surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau jis mano, kad „tikėtinumo taisyklė'' nesant protokole žymos apie tai, kad buvo informuotas apie savo veiksmų – atsisakymo tikrintis – pasekmes, įvertinant jo ir policijos pareigūnų asmeninį konfliktą, jam gerai nesuprantant lietuviškai, turėtų būti vertinama jo naudai. Administracinėn atsakomybėn trauktinas asmuo gali būti baudžiamas, kai nėra jokių abejonių dėl pažeidimo, abejonės turi būti vertinamos traukiamojo administracinėn atsakomybėn naudai. Šioje byloje nėra abejonių, kad jis tikrai atsisakė tikrintis alkotesteriu, tačiau mano, kad šis veiksmas negali būti prilygintas patikros vengimui, kas sudarytų objektyviąją inkriminuoto pažeidimo sudėties dalį.

Be to, nors apylinkės teismas skyrė minimalią administracinę nuobaudą, mano, kad teismas nepagrįstai nekonstatavo jokių lengvinančių aplinkybių. Jis nei Administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu, nei bylą nagrinėjant teisme neneigė, kad atsisakė tirtis alkotesteriu, jis nurodė, kad sąžiningai klydo dėl atsisakymo pasekmių, sąžiningai tikėjosi, kad bus pristatytas į sveikatos priežiūros įstaigą, kad gailisi dėl savo lengvabūdiško elgesio. Mano, kad jei administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai ir teisėtai, jo nuoširdus prisipažinimas turėtų būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė. Jis, dirbdamas vairuotoju, išlaiko du vaikus, vienas materialiai išlaiko savo seną tėvą, jį nuveža ir parveža iš sveikatos priežiūros įstaigų (jis pats praktiškai nevaikšto, ilgą laiką gydomas stacionare). Yra vairuotojas nuo 1982 metų, Kelių eismo taisyklių nuolat nepažeidinėja, yra tik kartą baustas už nedidelę avariją. Nė karto nėra sėdęs už vairo girtas, nebaustas už tokio pobūdžio pažeidimus. Yra teigiamai darbdavio charakterizuojamas. Šios aplinkybės, jo nuomone, taip pat laikytinos lengvinančiomis atsakomybę.

Dirbdamas vairuotoju stengsis būti atidus ir mandagus kelių eismo dalyvis, gerbia saugumą kelyje ir nėra pavojingas eismo dalyvis. Palikus galioti jam skirtąją administracinę nuobaudą bus nubaustas neproporcingai griežtai, nes 2 metams neteks darbo, praras galimybę vykdyti savo pareigą išlaikyti savo vaikus ir sergantį tėvą. Jis jau patyrė visą įstatymo griežtumą ir neigiamas psichologines pasekmes, patyrė finansines pasekmes, skirtąją baudą jau sumokėjo. Pažeidimo pobūdis ir jo asmenybė gali būti pagrindu skirti mažesnę nei įstatymas numato sankciją ar skirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta.

Nors administracinis teismas formuoja teismų praktiką linkme to, kad taikyti mažesnę nei įstatymo numatytą sankciją ar nuobaudą pakeisti švelnesne leidžia tik ekstraordinarios aplinkybės, mano, kad protingumo ir teisingumo kriterijai nėra ekstraordinarūs, jie yra universalūs. Ir jei įstatymo leidėjas numatė, kad įprastinės lengvinančios aplinkybės, įstatyme nenumatytos lengvinančios aplinkybės, gali būti pagrindas skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą, kad pažeidimo pobūdis ir kaltininko asmenybė taip pat gali būti pagrindas skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą, tai turi būti bent jau teorinės galimybės teismui tai padaryti. Įstatymų leidėjas numatė, kad tik asmenims, kurie padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą šio kodekso 130² straipsnyje, negali būti paskirta mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda. Todėl mano, kad jo atsisakymas tirtis alkotesteriu aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, nėra tas pažeidimas, kurio pagrindu jį būtų reikalinga eliminuoti kaip vairuotoją net 2 metams.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 27 straipsnyje numatyta, kad specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas skiriamas iki penkerių metų už šiurkštų arba sistemingą naudojimosi šia teise tvarkos pažeidimą. Jis nėra sistemingai taisykles pažeidinėjantis asmuo. Neblaivumo patikros vengimas yra priskiriamas šiurkščiam pažeidimui, tačiau jis nesiekė patikros išvengti, sąžiningai klydo, todėl mano, kad net esant formaliai galimybei jo veiksmus vertinti kaip administracinės atsakomybės vengimą, pateikė pakankamai daug argumentų, leidžiančių suabejoti jo veiksmų pavojingumu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III.

Z. S. apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu nutarimu Z. S. buvo paskirta administracinė nuobauda už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalyje numatytojo pažeidimo padarymą. Apeliaciniu skundu Z. S. visų pirma prašo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, nes pareigūnai jam neišaiškino teisinių padarinių dėl atsisakymo tikrintis alkotesteriu.

Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, 6 punkto antrame papunktyje nustatyta, kad policijos pareigūnai, siekdami nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas yra blaivus (negirtas), transporto priemonės vairuotojui prieš tikrinimą ar pristatymą į asmens sveikatos priežiūros įstaigą žodžiu paaiškina atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje teisinius padarinius. Byloje nėra įtikinamų duomenų, kad šis reikalavimas buvo įvykdytas, todėl teisėjų kolegija turi pagrindo manyti, kad policijos pareigūnai padarė procedūrinį pažeidimą. Tačiau teisėjų kolegija nemano, kad toks procedūrinis pažeidimas sudaro besąlygišką pagrindą panaikinti skundžiamą nutarimą.

Z. S., būdamas vairuotoju, negalėjo nežinoti (privalėjo žinoti), kad pagal Kelių eismo taisyklių 70 punktą, policijos pareigūno reikalavimu jis privalėjo leistis būti patikrinamas, ar nėra neblaivus (girtas) arba apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų (narkotikų, vaistų, kitų svaigiųjų medžiagų). Atitinkamai jis turėjo žinoti ir tai, kad už šios pareigos neįvykdymą jam gali būti taikomos teisinės atsakomybės priemonės. Šią išvadą, be jau paminėto, patvirtina ir tai, kad, pirma, atsisakymas tikrintis neblaivumą, kaip administracinis teisės pažeidimas, buvo ir yra aiškiai bei nedviprasmiškai nustatytas ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Antra, apeliantas neabejotinai žinojo, kad jam yra surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurį jis atsisakė pasirašyti. Kadangi apeliantas jau ankščiau buvo baustas administracine nuobauda, jis negalėjo nežinoti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas reiškia, kad vėliau jam gali būti skirta administracinė nuobauda. Be to, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodoma, kad jis buvo supažindintas su administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 7, 9). Trečia, teisėje galioja bendroji taisyklė, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 str. 3 d.). Taigi atsisakydamas tikrintis neblaivumą, apeliantas veikė savo rizika, t. y. numanydamas, kad jam už tai gali būti paskirta administracinė nuobauda. Tai, kad jis galimai tuo metu nežinojo to, kokio griežtumo nuobauda jam gali būti už tai skiriama, jo atsakomybės nešalina, nes šis nežinojamas taip pat buvo nulemtas paties apelianto pasirinkto rizikingo elgesio modelio, o įstatymų nežinojimas, kaip minėta, neatleidžia nuo atsakomybės. Apelianto teiginiai, kad jis manė, kad atsisakius tikrintis, jis bus nuvežtas į gydymo įstaigą, taip pat nėra pakankamai reikšmingi. Viena vertus, pagal galiojančius teisės aktus (Taisyklių 10 p.) ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamoje situacijoje jis neturėjo būti pristatytas į gydymo įstaigą, o kita vertus, iš bylos medžiagos akivaizdu, kad jam atsisakius tikrintis alkotesteriu, policijos pareigūnai ėmėsi surašinėti administracinio teisės pažeidimo protokolą, o ne vežti jį į gydymo įstaigą, taigi apeliantas vien tik iš policijos pareigūnų veiksmų galėjo suprasti, kad atsisakymas tikrinti alkotesteriu nesuponuoja policijos pareigūnų pareigos vežti jį į gydymo įstaigą, o pats savaime gali užtraukti administracinę atsakomybę. Juolab kad apeliantas neteigia, kad jis pats būtų prašęs nuvežti jį į gydymo įstaigą. Be to, jei jis tikėjosi būti nuvežtas į gydymo įstaigą, jis galėjo tai padaryti pats, o ta aplinkybė, kad pareigūnai galimai šios teisės jam neišaiškino, dar nereiškia, kad jis objektyviai to padaryti negalėjo, kad vien tik teisės neišaiškinimas kažkaip galėjo jam sutrukdyti nuvykti į gydymo įstaigą. Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsisakymo tikrintis alkotesteriu teisinių padarinių neišaiškinimas apelianto administracinės atsakomybės nepašalina.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad jokių nesklandumų dėl kalbos barjero bendraujant su apeliantu nekilo. Jis buvo supažindintas su administracinio teisės pažeidimo protokolu, jam išaiškintos atitinkamos teisės (b. l. 7, 9). Tarnybiniuose pranešimuose nėra jokių nuorodų apie tai, kad apeliantas būtų kažko nesupratęs. Apeliaciniame skunde Z. S. nurodo, kad sunkiai supranta lietuvių kalba, o tai reiškia, kad tam tikrų lietuvių kalbos žinių jis vis dėlto turi. Todėl teisėjų kolegija abejoja apelianto teiginiais, kad dėl lietuvių kalbos vartojimo nebuvo užtikrintos jo procesinės teisės. Be to, net jei minėti apelianto teiginiai pasitvirtintų, tai nebūtų pagrindas nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną, nes, kaip jis pats nurodo apeliaciniame skunde, protokolo ir jame nurodyto pažeidimo esmė jam suprantama kalba buvo išaiškinta bylą nagrinėjant apylinkės teisme, taip pašalinant pažeidimus, jei tokie vis dėlto buvo padaryti, ikiteisminėje stadijoje.

Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį patrauktas pagrįstai. Dėl šios priežasties svarstytinas alternatyvus apelianto prašymas sušvelninti paskirtą nuobaudą.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusiojo teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytuoju pažeidimu.

Z. S. padarytasis pažeidimas yra vienas iš šiurkščiausių administracinių teisės pažeidimų. Todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patrauktojo asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas, akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Apelianto Z. S. darbo pobūdis taip pat nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti skirti mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą. Kitos apelianto nurodytos aplinkybės kaip rūpinimasis artimaisiais, šeimos materiali padėtis, tokio pažeidimo padarymo aplinkybės, ar kitos taip pat nesudaro pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Vairuotojas, dar prieš sėsdamas už automobilio vairo, turi numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam (jo galimybei dirbti tam tikra darbą), jo artimųjų ratui dėl pažeidimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes.

Tad, atsižvelgdama į paminėtą ir įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka jo padarytojo administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus ir kad ji tinkamai individualizuota. Todėl nėra pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Dėl šių priežasčių rajono apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Z. S. nebuvo kaltinamas tuo, kad vairavo neblaivus ir jo neblaivumas byloje nenustatytas, iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. nutarimo motyvų šalintinos nuorodos, kad Z. S. vairavo neblaivus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. nutarimą palikti nepakeistą, Z. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius