Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-04-22 · Civilinė byla Nr. 2A-501-823/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-22
Bylos Nr.
2A-501-823/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-02821-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Henrichas Jaglinskis, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Atsakovas
K. Š.
Ieškovas
UAB „Vilniaus kranų transportas“
Civilinė byla Nr. Nr. 2A-501-823/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02821-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 60; 38 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų K. Š. transporto paslaugų įmonės „Transvarsa“ ir K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ ieškinį atsakovams K. Š. transporto paslaugų įmonei „Transvarsa“, K. Š. ir V. Š. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus kranų transportas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo K. Š. transporto paslaugų įmonės „Transvarsa“ ir subsidiariai iš atsakovų K. Š. bei V. Š. ieškovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ naudai 28 578,01 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012 paliko galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimą, kuriuo UAB „Kauno Daisotra“ iš UAB „Vilniaus kranų transportas“ priteista 18 116,84 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2010 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 637,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad UAB „Kauno Daisotra“ ir UAB „Vilniaus kranų transportas“ konkliudentiniais veiksmais sudarė tarptautinio krovinio vežimo sutartį, todėl UAB „Vilniaus kranų transportas“ prisiėmė atsakomybę užsakovui už vežimą nepriklausomai nuo to, ar jis tą krovinį vežė savo transporto priemonėmis, ar pasitelkęs kitą asmenį faktiniam krovinio pervežimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, jog UAB „Kauno Daisotra“ yra susitariantysis vežėjas CMR konvencijos prasme, o UAB „Vilniaus kranų transportas“ yra faktinis krovinio vežėjas. Įsiteisėjusiu ir turinčiu res judicata galią teismo sprendimu nustatyta, kad dėl faktinio vežėjo, t. y. K. Š. transporto paslaugų įmonės „Transvarsa“, kaltės užsakovui buvo pristatytas ne visas krovinys, ir dėl to atsirado nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties pagrindu UAB „Vilniaus kranų transportas“ 2012 m. lapkričio 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2594 sumokėjo UAB „Kauno Daisotra“ 22 629,34 Lt bei 2012 m. lapkričio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2703 – 2 348,67 Lt. Taip pat UAB „Vilniaus kranų transportas“ patyrė 3 600 Lt bylinėjimosi išlaidų už jo interesų atstovavimą teisme, procesinių dokumentų rengimą. Pagal CMR konvencijos 37 straipsnį, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu. Atsakovas K. Š., kaip neribotos atsakomybės juridinio asmens savininkas, taip pat jo sutuoktinė V. Š., ieškovui atsako subsidiariai.

Atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nepaisant to, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad UAB „Kauno Daisotra“ reikalavimas ieškovo atžvilgiu yra pagrįstas, t.y. ieškovas pripažintinas susitariančiuoju vežėju krovinio pervežimo procese, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekonstatavo ir nenustatinėjo, ar faktinio vežėjo, t.y. atsakovo šioje byloje, atžvilgiu, kyla civilinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad konkretaus vežėjo kaltė reikšminga tik sprendžiant vežėjų tarpusavio atsakomybės už padarytus nuostolius klausimą, o tai reiškia, kad ieškovas, šioje byloje reikšdamas reikalavimą atsakovo (vežėjo) atžvilgiu, privalo įrodyti visas vežėjo civilinės atsakomybės sąlygas. Vežėjas objektyviai negalėjo nuspėti ar numatyti to, kad į jo tinkamai ir pagal kelių eismo taisyklių reikalavimus vairuojamą transporto priemonę su vežamu kroviniu atsitrenks kitas iš paskos važiuojantis vilkikas ir tokiu būdu apgadins vežėjo vežamą krovinį. Vežėjui neatlikus jokių neteisėtų veiksmų jo civilinė atsakomybė nekyla. Teismų anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje nustatytas nuostolių dydis yra 18 116,84 Lt. Bylinėjimosi išlaidos nėra priskirtinos prie išlaidų, susijusių su vežimu, todėl iš atsakovų ieškovo naudai nepriteistinos. Be to, ieškovas yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą. Krovinys iš vežėjo transporto priemonės buvo perkrautas 2009 m. balandžio 1 d., o pristatytas krovinio gavėjui 2009 m. balandžio 3 d. Iki 2010 m. balandžio 5 d., t.y. iki pat ieškinio senaties termino pabaigos, ieškovas atsakovui nebuvo pareiškęs jokio ieškinio dėl nuostoliu atlyginimo, taip pat nebuvo pareikšta ir/ar išsiųsta kokia nors pretenzija dėl ieškiniu reikalaujamų nuostolių atlyginimo. Atsakovas trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą buvo įtrauktas tik 2010 m. gegužės 27 d. Atsakovė V. Š. nėra atsakinga už atsiradusią žalą, kadangi, nepaisant to, jog jos sutuoktinis K. Š. yra atsakovo K. Š. transporto paslaugų įmonės „Transvarsa“ savininkas, K. Š. transporto paslaugų įmonė „Transvarsa“ vykdė komercinę veiklą, kurią organizavo ir už kurią buvo atsakingas atsakovas K. Š., todėl įmonės prisiimti įsipareigojimai turėtų būti ribojami įmonės savininko turtu.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas atsisakė ieškinio atsakovės V. Š. atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui UAB „Vilniaus kranų transportas“ iš atsakovo K. Š. transporto paslaugų įmonės „Transvarsa“ ir subsidiariai iš atsakovo K. Š. 18 116,84 Lt nuostolių atlyginimo, 2 348,67 Lt sumokėtų palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 18 116,84 Lt sumą nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2013 m. sausio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisė ieškovui UAB „Vilniaus kranų transportas“ iš atsakovų K. Š. transporto paslaugų įmonės „Transvarsa“ ir K. Š. lygiomis dalimis 1 473,02 bylinėjimosi išlaidų; priėmė ieškovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ ieškinio atsisakymą atsakovės V. Š. atžvilgiu ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė atsakovei V. Š. iš ieškovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ 500 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė atsakovui K. Š. transporto paslaugų įmonei „Transvarsa“ iš ieškovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ 141,95 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybės naudai iš atsakovų K. Š. transporto paslaugų įmonės „Transvarsa“ ir K. Š. lygiomis dalimis 25,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisė valstybės naudai iš ieškovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ 10,08 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad, priešingai nei teigia atsakovai, taikant atsakomybę vežėjui CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškovas neprivalo įrodinėti visų vežėjo deliktinės atsakomybės sąlygų, kadangi vežėjui tokiu atveju taikoma ne deliktinė, o sutartinė atsakomybė CMR konvencijos pagrindu. Byloje jau yra nustatytas žalos padarymo faktas, taip pat tai, kad dalis krovinio buvo sugadinta ir prarasta būtent atsakovui K. Š. transporto paslaugų įmonei „Transvarsa“ vežant krovinį, todėl atsakovui kyla atsakomybė dėl prarasto ir sugadinto krovinio CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalies pagrindu. Būtent atsakovui tenka procesinė pareiga paneigti savo atsakomybės sąlygas, įrodinėjant CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje esančias vežėjo atsakomybę šalinančias aplinkybes. Teismo vertinimu, atsakovas K. Š. transporto paslaugų įmonė „Transvarsa“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, šalinančias jo kaip krovinio vežėjo atsakomybę. Atsakovas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad jis ėmėsi visų įmanomų veiksmų, siekdamas išvengti žalos, nepateikė įrodymų, jog dėl įvykusio eismo įvykio kaltas trečiasis asmuo, vairavęs kitą eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę, todėl dėl prarasto ir sugadinto krovinio atsakingas atsakovas K. Š. transporto paslaugų įmonė „Transvarsa“, kaip faktinis krovinio vežėjas. Atsakovas K. Š., kaip individualios įmonės savininkas, pripažintinas subsidiariu atsakovu. Žalos dydis yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl atsakovas nuostolių dydžio ginčyti negali. Teismas sprendė, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos byloje, kurios pagrindu ieškovas įgijo regreso teisę į atsakovą, nėra susijusios su siuntėjo ar gavėjo realiai patirtomis išlaidomis, susijusiomis su vežimu, taip pat tiesioginiu priežastiniu ryšiu nėra susijusios ir su netinkamu pervežimo įvykdymu, todėl iš atsakovų ieškovui nepriteistinos.

Teismas nurodė, kad ieškovas reiškia regresinį reikalavimą CMR konvencijos 37 straipsnio pagrindu dėl nuostolių atlyginimo faktiniam krovinio vežėjui, atsakingam už krovinio sugadinimą ir praradimą, o vežėjų tarpusavio regresinių reikalavimų taisykles nustato CMR konvencijos 39 straipsnis. CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis taip pat nustato vienerių metų ieškinio senaties terminą, tačiau ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja ne su krovinio pristatymu, o su galutiniu teismo sprendimu, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, su faktinio atlygio mokėjimo diena. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatyta būtina sumokėti kompensacinė suma, priimtas 2012 m. lapkričio 5 d., todėl ieškinio senaties terminas ieškovui prasidėjo 2012 m. lapkričio 6 d. Kadangi ieškinys teismui pateiktas 2013 m. sausio 28 d., ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai K. Š. transporto paslaugų įmonė „Transvarsa“ ir K. Š. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ reikalavimą dėl 18 116,84 Lt nuostolių atlyginimo ir 2 348,67 Lt palūkanų priteisimo subsidiariai iš atsakovų K. Š. transporto paslaugų įmonė „Transvarsa“ ir K. Š. atmesti kaip nepagrįstą; perskirstyti apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, jas visas priteisiant iš ieškovo; priteisti iš ieškovo apeliantų patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, padarė neteisingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju vežėjo kaltės prezumpcija nebuvo paneigta. Eismo įvykis, dėl kurio atsakovas nėra kaltas, yra aplinkybė, kurios sukeltų pasekmių vežėjas negalėjo išvengti, todėl ši aplinkybė – eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta dalis krovinio ir dalis krovinio prarasta, pašalina vežėjo atsakomybę dėl dalies krovinio praradimo ir dalies jo sugadinimo (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis). Dalis krovinio buvo apgadinta ir dalies krovinio praradimą nulėmė tai, kad į atsakovo vairuojamą transporto priemonę Prancūzijoje atsitrenkė kita transporto priemonė, kuri ir sukėlė eismo įvykį. Vežėjas šiuo atveju neatliko jokių neteisėtų veiksmų krovinio transportavimo metu, atvirkščiai, jis vežė krovinį nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, objektyviai negalėjo nuspėti ar numatyti to, kad į jo tinkamai ir pagal kelių eismo taisyklių reikalavimus vairuojamą transporto priemonę su vežamu kroviniu atsitrenks kitas iš paskos važiuojantis vilkikas ir tokiu būdu apgadins vežėjo vežamą krovinį. Dėl fakto, kad vežėjo transporto priemonė ir jame esanti dalis krovinio buvo apgadinti eismo įvykio metu, jokio ginčo tarp šalių nebuvo, todėl pagrįstai teigtina, kad vežėjo kaltės prezumpcija buvo paneigta, dėl ko ieškovui kilo procesinė pareiga įrodyti vežėjo didelį neatsargumą ir/ar tyčią. Ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų teismui daryti kokias nors išvadas dėl vežėjo didelio neatsargumo ir/ar tyčios buvimo.

2) CMR konvencijos 39 straipsnio nuostatos dėl ieškinio senaties pradžios terminų skaičiavimo taikytinos tik tuo atveju, kai vieną ir tą patį vežimą vykdo keli vežėjai. Ieškovo ir apelianto vežimo vykdymo santykiams taikytinos CMR konvencijos 32 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį, kadangi krovinio vežimas nebuvo vykdomas kelių vežėjų paeiliui, t.y. krovinio vežimą atliko tik apeliantas.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Vilniaus kranų transportas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Atsakovo argumentai, kad eismo įvykis įvyko ne dėl jo kaltės, pagrįsti vien tik subjektyvia atsakovo nuomone. Atsakovas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui net nenurodė trečiojo asmens, dėl kurio kaltės įvyko eismo įvykis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas savo atsakomybę galėtų paneigti įrodęs, kad jis ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog išvengtų žalos toje vietoje ir tuo metu, bei kad dėl eismo įvykio kaltas trečiasis asmuo, už kurio veiksmus vežėjas neatsako. Atsižvelgiant į vežėjo civilinės atsakomybės teisinį reglamentavimą, įrodinėjimo pareiga šioje byloje tenka ne ieškovui, o atsakovui (vežėjui), kuris, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės už krovinio sugadinimą, privalėjo įrodyti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto ir/ar 4 punkto aplinkybes. Apelianto nurodomi argumentai dėl netinkamo CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies taikymo bei ieškovo pareigos įrodyti vežėjo didelį neatsargumą ir/ar tyčią, atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti.

2) Galutinis teismo sprendimas dėl nuostolių atlyginimo UAB „Kauno Daisotra“ atžvilgiu priimtas 2012 m. lapkričio 5 d., o ieškovas ieškinį atsakovui pareiškė 2013 m. sausio 28 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, nes ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti būtent nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo dienos. Apelianto argumentai, kad CMR konvencijos 39 straipsnio nuostatos dėl ieškinio senaties pradžios terminų skaičiavimo taikytinos tik tuo atveju, kai vieną ir tą patį vežimą vykdo keli vežėjai, atmestini. Tiek ieškovas, tiek atsakovas įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinti vežėjais CMR konvencijos prasme, todėl turi teisę reikšti vieni kitiems ieškinius CMR konvencijos 37 straipsnio pagrindu, taikant CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties skaičiavimo taisykles.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Vadovaujantis CPK 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliantai apeliaciniame skunde yra pareiškę prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Prašymas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, ir dėl to yra poreikis nagrinėti faktines bylos aplinkybes, teikiant šalių paaiškinimus. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą su šiuo apeliantų prašymu nesutinka. Kolegija pažymi, kad, vadovaujantis CPK 306 straipsniu, išsamūs apelianto argumentai, susiję su ginčijamo teismo sprendimo neteisėtumu ir/ar nepagrįstumu turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde. Šie argumentai atitinka šalių paaiškinimus apeliaciniame procese. Apeliacinio proceso metu draudžiama nukrypti nuo apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turinio (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Apeliantas motyvuotai nepagrindžia, kokias papildomas faktines bylos aplinkybes būtina tirti išklausant žodinius šalių paaiškinimus, ir kodėl tokie argumentai nebuvo ir negalėjo būti įtraukti į apeliacinį skundą, su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui nėra teikiami nauji įrodymai, todėl apeliantų prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl regresinio ieškovo reikalavimo atsakovams CMR konvencijos 37 straipsnio pagrindu. Vadovaujantis CMR konvencijos 37 straipsniu, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu. Pagal CMR konvencijos 39 straipsnį, vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius yra pareiškiamas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, kai žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-770-391/11 priteisė iš UAB „Vilniaus kranų transportas“ 18 116,84 Lt nuostolių atlyginimo ir procesines palūkanas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012 paliko galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimą. Paminėtoje civilinėje byloje K. Š. transporto paslaugų įmonė „Transvarsa“ dalyvavo trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje, t.y. buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą ir jame dalyvavo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantas šioje civilinėje byloje, atsižvelgiant į faktines kilusio ginčo aplinkybes (krovinį vežė vienas faktinis vežėjas – atsakovas, krovinio sugadinimas atsirado kroviniui esant atsakovo dispozicijoje) negali ginčyti ieškovo atliktų mokėjimų pagrįstumo, t.y. negali ginčyti ne tik žalos dydžio, bet ir remtis vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą sąlygų nebuvimu, kadangi konstatavus, kad faktinis vežėjas, kurio dispozicijoje buvo krovinys kai jis buvo apgadintas, nėra atsakingas už padarytą žalą, kartu būtų ginčijamas žalos atlyginimo (ieškovo atliktų mokėjimų) pagrįstumas. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantų argumentai, susiję su įrodinėjimo naštos paskirstymu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nėra teisiškai reikšmingi. Kita vertus, kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad įrodinėjimo našta pirmosios instancijos teismo buvo paskirstyta neteisingai. Net ir pripažinus, kad apeliantai gali remtis aplinkybėmis, šalinančiomis vežėjo civilinę atsakomybę šioje byloje, procesinė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių įrodinėjimo pareiga, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tenka nagrinėjamos bylos atsakovams. Pažymėtina, kad autoįvykis pagal CMR konvenciją savaime nėra pripažįstamas aplinkybe, kurios vežėjas negalėjo išvengti pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį. Tam, kad autoįvykis būtų pripažintas tokia aplinkybe, būtina įrodyti, kad dėl jo kilimo nėra vežėjo kaltės, be to, kad eismo įvykio metu atsiradusi žala negalėjo būti vežėjo išvengta ar sumažinta. Taigi, apeliantų argumentas, kad tarp bylos šalių nebuvo ginčo, jog krovinys apgadintas autoįvykio metu, savaime nesudaro prielaidų konstatuoti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vežėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad būtent atsakovai privalėjo įrodyti, kad eismo įvykis įvyko nesant atsakovo K. Š. transporto paslaugų įmonės „Transvarsa“ vairuotojo kaltės, taip pat kad atsakovas K. Š. transporto paslaugų įmonė „Transvarsa“ ėmėsi visų priemonių žalai išvengti ar sumažinti. Tokių įrodymų atsakovai į bylą nepateikė, jie nepateikti ir anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje pagal UAB „Kauno Dasotra“ ieškinį. Apeliaciniame skunde nurodyti apeliantų teiginiai (kad atsakovas elgėsi apdairiai ir rūpestingai, važiavo saugiu greičiu, į atsakovo vilkiką atsitrenkė iš paskos važiuojantis vilkikas, nepasirinkęs saugaus greičio ir atstumo) jokiais įrodymais nepagrįsti. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vežėjo civilinės atsakomybės prezumpcija byloje nebuvo paneigta.

Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, primdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai netaikė ieškovo reikalavimui ieškinio senaties. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi CMR konvencijos 39 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią ieškinio senaties terminas regresiniams reikalavimams pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma. Apeliantų vertinimu, ši nuostata taikytina tik tais atvejais, kai vežimą paeiliui vykdo keli vežėjai. Su tokiais apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad tiek CMR konvencijos 37 straipsnis, pagal kurį pareikštas reikalavimas nagrinėjamoje byloje, tiek CMR konvencijos 39 straipnis yra įtrauktas į CMR konvencijos VI skyrių, skirtą vežimams, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai. CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis yra tiesiogiai siejama su ieškiniais, kuriuos vežėjai reiškia vieni kitiems pagal CMR konvencijos 37 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012 pažymėjo, kad susitariantysis vežėjas (nagrinėjamos bylos ieškovas), atlyginęs nuostolius, įgyja regreso teisę į faktinį vežėją pagal CMR konvencijos 37 straipsnį (t.y. pagal taisykles, taikytinas atvejams, kai krovinį paeiliui vykdo keli vežėjai). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą pagrįstai skaičiavo remdamasis CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atsakovų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovų ieškovo naudai lygiomis dalimis priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos – 1 400 Lt (b.l. 70-73).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu, kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų K. Š. transporto paslaugų įmonės „Transvarsa“ ir K. Š. po 700 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų ieškovui UAB „Vilniaus kranų transportas.“

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė-BalynienėTeisėjai Henrichas JaglinskisVidas Stankevičius