Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. O. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. S. išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d., padarymo nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

remiantis A. O. privataus kaltinimo skundu J. K. S. buvo kaltinama pagal BK 154 str. 1 d. už šmeižimą, paskleistą 2007 m. lapkričio 20 d. Tauragės miesto ir apskrities laikraštyje ,,Tauragės kurjeris“, išspausdinus straipsnį ,,Užsimojo iškuopti gyventojo sukauptas šiukšles“. Straipsnio autorė, kaltinamoji J. K. S., norėdama jį, nukentėjusįjį, pažeminti, nurodė teiginius, kad šalia jo, nukentėjusiojo, namų yra šiukšlės, kad jis daug metų iš Ližių šiukšlyno tempia šiukšles į daugiabučio namo kiemą, kad iš jo buto sklinda smarvė, kad jis savo bute negyvena, nes jame netelpa, todėl gyvena pas motiną, kad po jo buto langu yra šiukšlės, kad savivaldybės administracija ketina žemę, esančią šalia (duomenys neskelbtini) namo, paskirstyti kitiems namo gyventojams, kad A. O. yra pats didžiausias šiukšlių kaupikas (teiginiai iš Apylinkės teismo nuosprendžio nustatomosios dalies). Tokie teiginiai, kaip nurodo nukentėjusysis, yra jo šmeižimas.

Apeliacijos teismo posėdyje dalyvaujanti gynėja prašo nukentėjusiojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra pagrįstas.

Teismas, priimdamas sprendimą atmesti nukentėjusiojo iškeltus kaltinimus, apibrėžė baudžiamojo įstatymo, pagal kurį buvo siekiama pripažinti kaltu kitą asmenį, dispozicijos turinį, šmeižimo, kaip tyčinio nusikaltimo, suvokimą. Nuosprendyje pagrįstai teigiama, kad laikraštyje išspausdinto straipsnio autorė, pateikdama informaciją visuomenei, rėmėsi ne pačios prasimanytais dalykais, o tikrovėje egzistuojančiais faktais. Tų faktų vertinimas ir sudarė teisinio ginčo esmę – ar šių faktų viešas paskleidimas paniekino, ar pažemino laikraščio straipsnyje minimą asmenį, ar šie faktai atitinka tikrovę. Nagrinėjant šią problemą pažymėtina, kad visuomenė turi teisę žinoti apie gyvenimo reiškinius, iš jų ir socialinio-egzistencinio pobūdžio, tiek teigiamus, tiek neigiamus. Tam visuomenėje istoriškai tarnauja įvairios informavimo priemonės, kurioms padedant žmonės sužino apie visuomenėje vykstančius procesus – tiek konkrečius, tiek apibendrintus faktus.Valstybė, siekdama teisiškai reguliuoti informavimo tvarką ir procesus, priima teisės aktus, kurie apibrėžia tokios tvarkos įgyvendinimo būdus, atsakomybę už tokios tvarkos pažeidimus. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnis, apibrėždamas informacijos, kaip proceso laisvę, nurodo, jog kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Kartu nustatoma ir tai, kad laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę. Pažeidus informacijos laisvės principus, numatytos atsakomybės rūšys, viena iš jų – baudžiamoji. Nukentėjusysis, naudodamasis tiek bendro pobūdžio konstitucinėmis, tiek konkrečiai baudžiamojo proceso įstatymo numatytomis teisėmis, manė, kad nuosprendyje minimo laikraščio straipsnio autorė turi atsakyti baudžiamąja tvarka, nes straipsnyje išdėstyti teiginiai sumenkino jo asmenį. Savaime suprantama, kad straipsnyje išdėstyti teiginiai ir išreikšta autorės nuomonė nukentėjusiajam sukėlė tam tikrus socialinius bei psichologinius nepatogumus. Tačiau, kaip jau buvo minėta, visuomenė turi teisę žinoti, kas darosi ją supančioje aplinkoje, toks žinojimas susijęs ne vien su poreikiu ir teise žinoti, bet ir atkreipti visuomenės, jai atstovaujančių valdžios, valdymo, teisėsaugos pareigūnų dėmesį į neigiamas socialines problemas, pagaliau į visuomenės gyvenimo saugumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta teisinga išvada, kad straipsnio autorė rėmėsi konkrečiais faktais, kurių tikroviškumas atspindėtas į bylą surinktais duomenimis. Panaši nuomonė yra išreikšta ir Lietuvos žurnalistų inspektoriaus 2008-09-28 išvadoje tiriant ir nagrinėjant nukentėjusiojo skundą dėl to paties dalyko – laikraščio publikacijos turinio. Nors ši išvada savaime nėra privaloma teismui sprendžiant straipsnio autorės kaltumo ar nekaltumo klausimą, tačiau tyrimo duomenys yra susiję su nagrinėjamu dalyku apskritai ir iš dalies atspindi išvadas, kurios buvo padarytos teismo išteisinamajame nuosprendyje.

Byloje nustatytų ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka patikrintų duomenų visuma rodo, jog nukentėjusiojo A. O. elgesys ir iš dalies jo gyvenimo būdas sukėlė nepatogumus šalia jo būsto gyvenantiems žmonėms, kurie turėjo teisę reikalauti, kad šie nepatogumai būtų pašalinti. Visuomenės gyvenimo patyrimas rodo, kad visuomenės informavimo priemonėmis į viešumą iškelti neigiamo pobūdžio socialiniai reiškiniai yra sėkmingai šalinami, kartais net valdžios, valdymo, teisėsaugos pareigūnai yra priverčiami nedelsiant reaguoti į tuos reiškinius. Pastebėtina ir tai, kad straipsnis laikraštyje buvo parašytas remiantis ne kokiu nors atsitiktiniu nukentėjusiojo elgesio ar gyvenimo būdo faktu, dėl kurių ne visada būtų poreikis tą faktą viešinti. Priešingai, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad nukentėjusiojo elgesys buvo sistemingo pobūdžio, toks elgesys, kaip minėta, kėlė šalia nukentėjusiojo gyvenančių žmonių, siekiančių gyventi tvarkingoje aplinkoje, nepasitenkinimą. Apeliacinio skundo turinys ir su juo susiję argumentai yra labai konkretūs. Tačiau konkretumo iškėlimas negali paneigti abstraktesnio pobūdžio apibendrinimų, kurie išdėstyti minimame straipsnyje. Manytina, kad tiek straipsnio autorė, tiek apskritai visuomenės informavimo priemonių atstovai, kurie iš dalies dirba kūrybinį darbą, turi teisę savo mintis išreikšti abstrakčiau, pagaliau turi ir teisę saikingai vartoti vaizdingus posakius, kada yra vertinami neigiamo pobūdžio socialiniai reiškiniai. Leidinį redaguojantis asmuo turi teisę nuspręsti, kurioje leidinio dalyje (lape, puslapyje) paskelbti informaciją ar jos dalį. Todėl nukentėjusiojo skundo argumentas, kad laikraščio pirmame puslapyje kaip straipsnio anonsas teiginio „Užsimojo iškuopti gyventojo sukauptas šiukšles“ išspausdinimas, negali būti savaime laikomas kaip asmens garbės pažeminimas ar šio asmens šmeižimas. Antra, kitame laikraščio numeryje išspausdinta informacija, kad atliekų kaupikas apskundė komisijos, sudarytos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, sprendimą, taip pat savaime nėra šmeižimas ir, kaip teigiama straipsnio autorės atsikirtime į apeliacinį skundą, tai yra tik informacija reaguojant į bendrąjį reiškinio kontekstą. Trečia, autorė, rašydama apie antisanitarines sąlygas name, kuriame gyvena ne tik nukentėjusysis, bet ir kitos šeimos, rėmėsi gyventojų paaiškinimais. Tokią padėtį patvirtina net dešimties asmenų pasirašytas 2007-07-25 raštas Tauragės priešgaisrinės tarnybos viršininkui. Beje, panaši padėtis konstatuojama ir 2007-11-15 surašytame Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos akte. Atmestinas skundo argumentas, kad antisanitarinės, antihigieninės ar gaisro kilimo pavojaus sąlygos turi būti konstatuojamos tik ekspertizių aktais. Ketvirta, straipsnio autorė nenurodė, kad nukentėjusysis atliekas kaupia 30 metų. Šį laikotarpį straipsnyje atspindi kitoks teiginys – laikas, kada savivaldybei priklausantis butas buvo suteiktas nukentėjusiojo motinai. Penkta, mintys apie žemės sklypo, esančio prie namo, kuriame gyvena nukentėjusysis ir kiti žmonės, padalijimą yra bendro pobūdžio samprotavimai, atspindėję kai kurių minėtos komisijos narių nuomonę, todėl tokios nuomonės išreiškimas niekaip negali būti vertinamas kaip šmeižimas. Šešta, samprotavimai apie tai – telpa ar netelpa nukentėjusysis savo bute – yra hiperbolizuoti – išreikšti vaizdingu posakiu. Šie samprotavimai paremti nukentėjusiojo kaimynų paaiškinimais, bendru visos situacijos vertinimu apie netvarką nukentėjusiojo gyvenamojoje aplinkoje.

Nukentėjusiojo argumentai apie tai, kad straipsnyje minimos šiukšlės turėtų būti vertinamos kaip antrinės žaliavos, nekeičia nagrinėjamo dalyko esmės. Tai patvirtina į bylą surinkti duomenys, kuriuos teismas įvertino kaip įrodymus. Prie tokių duomenų priskirtini ir vaizdai, užfiksuoti fotonuotraukose, kurios akivaizdžiai patvirtina tai, dėl ko skundžiasi nukentėjusiojo kaimynai, dėl ko rūpesčių turi vietinės valdžios ir valdymo įstaigų pareigūnai.

Kaltinimo pagal Baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. nagrinėjimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl ir apeliaciniame skunde dėl to dėstomi argumentai nenagrinėtini.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo A. O. apeliacinį skundą atmesti.