- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-16
- Bylos Nr.
- e2A-129-464/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01245-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Dalia Kačinskienė, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- S. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui S. B. dėl įpareigojimo įvykdyti sutartį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė: įpareigoti atsakovą S. B. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti 2006 m. gruodžio 21 d. paslaugų pavedimo sutartį (sutarties 4–6 punktus), išmokant ieškovui 43 153,38 Eur dydžio atlyginimą; atsakovui nevykdant teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę per teismo nustatytą terminą, skirti atsakovui 20 Eur baudą už kiekvieną įsipareigojimo nevykdymo dieną; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad atsakovo tėvas A. B. (A. B.) 2006 m. gruodžio 21 d. išdavė ieškovui įgaliojimą tvarkyti nuosavybės atkūrimo dokumentus į A. B. šeimos iki 1940 m. turėtą ir 1940 m. nacionalizuotą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (toliau – įgaliojimas). Atsakovo tėvas su ieškovu 2006 m. gruodžio 21 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir sutartis), kurios 4 punkte atsakovo tėvas už atstovavimo paslaugą įsipareigojo per 14 dienų nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įgijimo ir įregistravimo valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centre neatlygintinai perleisti šį žemės sklypą ieškovui. Paslaugų pavedimo sutarties 6 punkte šalys susitarė, kad jeigu atsakovo tėvas vienašališkai atšaukia įgaliojimą, tai ieškovui privalomai kompensuojamos faktinės pavedimo išlaidos bei nuostoliai, kurių dydis lygus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertei – 149 000 Lt (43 153,38 Eur).
3. Pažymėjo, kad ieškovas įvykdė sutartį, t. y. atsakovo tėvui A. B. buvo atkurta nuosavybė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvusį (duomenys neskelbtini)). Atsakovo tėvas, žadėjęs, bet taip ir neįvykdęs sutarties, 2017 m. mirė. Ieškovo teigimu, atsakovas ieškovui patvirtino, kad ketina įvykdyti sutartimi jo tėvo prisiimtus įsipareigojimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. liepos 19 d. sprendimu ieškovo V. M. ieškinį atmetė, priteisė atsakovui S. B. iš ieškovo 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Spręsdamas dėl ieškovo ieškinio reikalavimo priteisti ieškovui 43 153,38 Eur atlygį iš A. B. turtinių teisių paveldėtojo (atsakovo), teismas visų pirma pažymėjo, kad 0,08 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertės dydžio nuostolių kompensavimas ieškovui sutartimi buvo numatytas tik tuo atveju, jeigu įgaliotojai vienašališkai atšauktų įgaliojimą (sutarties 6 punktas). Įgaliojimas galiojo tris metus nuo jo išdavimo ir baigėsi suėjus jo galiojimo terminui 2009 m. gruodžio 21 d. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovo tėvas atšaukė ieškovui išduotą įgaliojimą. Įvertinęs tokias aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas neįgijo teisės reikalauti iš atsakovo tėvo A. B., taip pat iš jo turtinių teisių paveldėtojo atsakovo S. B. nuostolių atlyginimo, dėl kurio buvo susitarta sutarties 6 punkte.
Šalies argumentai
6. Teismas atkreipė dėmesį, kad pradiniame ieškinyje ieškovas prašė įpareigoti atsakovą S. B. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo įvykdyti 2006 m. gruodžio 21 d. paslaugų pavedimo sutartimi ieškovo V. M. naudai sutartinę prievolę (sutarties 4–6 p. p.). Šiame ieškinyje nebuvo įvardyta, kokią sutartinę prievolę turi įvykdyti atsakovas, ir tik patikslinęs ieškinį ieškovas nurodė, kad atsakovas įpareigotinas įvykdyti piniginę prievolę bei sumokėti jam 43 153,38 Eur sumą, šį reikalavimą grįsdamas tuo, jog jis tiksliai ir sąžiningai vykdė sutartimi jam pavestas funkcijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Todėl ieškovui ieškinyje teigiant, kad jis įvykdė sutartį, būtina nustatyti, kas ieškovui buvo pavesta atlikti pagal sutartį ir ar tai jis yra atlikęs.
Žemesnės instancijos teismas
7. Įgaliojimo pirmoje pastraipoje nurodyta, kad A. B. įgalioja ieškovą būti jo atstovu įmonėse, įstaigose ir organizacijose tvarkant dokumentus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu į žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste, gauti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Paslaugų teikimo sutarties 1 punkte nurodoma, kad įgaliotinis įsipareigoja atstovauti įgaliotojų interesams Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios ir valdymo institucijose, notarų kontorose dėl veiksmų nurodytų įgaliojime, atlikimo bei teikti kitas su šia sutartimi susijusias konsultacijas. Sutarties 4 punkte numatyta, kad už atstovavimą įgaliotiniui valstybinės valdžios ir valdymo institucijose ir už atliktus veiksmus, kurie nurodyti sutarties 1 punkte, įgaliotojas neatlygintinai perleidžia 0,08 ha žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuris bus įsigytas asmeninės nuosavybės teisėmis įgaliotojo vardu.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo paslaugų sutarties tekstas buvo paruoštas ieškovo iniciatyva. Byloje esanti šios sutarties kopija yra surašyta skirtingu šriftu, t. y. pirmojo sutarties lapo šriftas skiriasi nuo antrojo sutarties lapo šrifto. Tokia aplinkybė kelia abejonių, ar būtent tokio turinio sutartį yra pasirašęs atsakovo tėvas A. B.. Kadangi atsakovas savo atsiliepime į ieškinį tokia aplinkybe nesirėmė, teismas dėl šios aplinkybės jokių išvadų taip pat nepadarė, pažymėjęs, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalis).
9. Teismo nuomone, vertinant, kokios apimties darbus pagal sutartį turėjo atlikti ieškovas, svarbi yra sutarties 1 punkte esanti nuostata apie ieškovo įsipareigojimą atstovauti atsakovo tėvo A. B. interesams dėl veiksmų, nurodytų įgaliojime, atlikimo. Todėl sutarties įvykdymu galėtų būtų laikomi tik tokie veiksmai, kuriais būtų atkurtos nuosavybės teisės į visą atsakovo tėvo A. B. turėtą žemę ir gauti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai.
10. Iš A. B. 2010 m. kovo 24 d. ieškovui adresuoto pareiškimo turinio teismas sprendė, kad pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 1998 m. liepos 15 d. sprendimą A. B. turėjo teisę į 7 ha iki nacionalizacijos turėtos žemės nuosavybės atkūrimą. Jam buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į 0,35 ha iš 2,33 ha žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. priklausiusios Vilniaus miesto teritorijai. Šiame A. B. pareiškime taip pat teigiama, kad ieškovas nesiėmė veiksmų grąžinti namų valdos sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei veiksmų dėl 4,67 ha žemės, esančios nuo 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui prijungtoje teritorijoje, grąžinimo. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės į visą turėtą atsakovo tėvo žemę nėra atkurtos iki šiol ir nėra gauti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Todėl darė išvadą, kad ieškovas neįvykdė visų jam sutartimi pavestų pareigų ir neturi teisės reikalauti, jog jam būtų perleistas 0,08 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės yra atkurtos.
11. Teismas nustatė, kad atsakovo tėvas savo 2010 m. kovo 24 d. pareiškime ieškovui buvo išreiškęs nesutikimą su ieškovo prašymu apmokėti 3 000 Lt sumą už uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Matininkai“ atliktus veiksmus bei 191,68 Lt už teisinį sklypo registravimą, nes toks prašymas nėra patvirtintas juridinę reikšmę turinčiais dokumentai ir todėl nepagrįstas. Visgi, teismo vertinimu, ieškovas atsakovo tėvui atliko tam tikrą darbą, susijusį su nuosavybės teisės į nacionalizuotą žemę atkūrimu. To neneigia ir atsakovas, taip pat tokius ieškovo paaiškinimus patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai J. G. (J. G.), V. V..
12. Tačiau net ir sutikdamas su ieškovu, kad šis galėjo turėti išlaidų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu atsakovo tėvui, teismas atsižvelgė į tokią aplinkybę, kad šioje byloje ieškovas nereiškė reikalavimo priteisti turėtas išlaidas iš atsakovo. Nurodė, kad teismas negali nagrinėti reikalavimo, kuris nėra pareikštas byloje. Todėl, pripažinęs ieškovui teisę į turėtų išlaidų atlyginimą, teismas iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl to, kokias išlaidas turėjo ieškovas atstovaudamas atsakovo tėvui, kokios išlaidos priteistinos iš atsakovo už paslaugas neatlygintinai gavusį jo tėvą.
13. Spręsdamas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, kad tokio pobūdžio ieškinio reikalavimui (priteisti kompensaciją) ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Išduotas 2006 m. gruodžio 21 d. įgaliojimas galiojo tris metus nuo jo pasirašymo dienos ir nebuvo pratęstas. Teismo vertinimu, ieškovas žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie jo įgalinimų atšaukimą (nutraukimą) nuo 2009 m. gruodžio 21 d., todėl teisė pareikšti ieškinį jam atsirado nuo 2009 m. gruodžio 21 d. Ieškinio senaties terminas baigėsi 2019 m. gruodžio 21 d. (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), o ieškinys buvo pareikštas tik 2021 m. lapkričio 3 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą. Todėl ieškinį teismas atmetė dėl praleistos ieškinio senaties CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Ieškovas V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Teismo išvada, kad ieškovas prisiėmė prievolę atkurti atsakovo tėvui nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtus 7 ha žemės, padaryta netinkamai aiškinant sutartį. Nei sutartimi, nei įgaliojimu ieškovas su atsakovo tėvu dėl to nesitarė. Nuosavybės atkūrimas turėjo būti vykdomas (duomenys neskelbtini) kaime, vien tai įrodo, kad nuosavybės atkūrimas į 7 ha žemės sklypą buvo negalimas, taigi ieškovas neįvykdomos prievolės negalėjo prisiimti.
14.2. Teismas nenustatė sutarties šalių tikrųjų ketinimų ir lūkesčių dėl sutarties sudarymo. Sutartį parengė ieškovas, nes atsakovo tėvas nemokėjo lietuvių kalbos ir buvo garbingo amžiaus. Tačiau kiekvieną sutarties punktą šalys aptarė ir suderino. Atsakovas apie sutarties turinį taip pat žinojo ir tam neprieštaravo. Todėl teismo išvada, kad sutarties turinys turi būti aiškinamas atsakovo naudai, nepagrįsta.
Atsiliepimas
14.3. Teismas neįvertino ir tokios aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažino, jog atsakovo tėvui A. B. buvo atkurta nuosavybės teisė į 5 proc. žemės, turėtos iki nacionalizacijos. Atsakovo tėvas 2010 m. kovo 24 d. pareiškime ieškovui siūlė atsiskaityti proporcingai, t. y. sumokėti 5 proc. nuo 0,08 ha grąžintos žemės vertės. Atsakovo tėvui pripažinus savo prievolę atsiskaityti su ieškovu pagal procentinį santykį, atsakovas negali keisti savo tėvo valios. Atsakovo tėvui mirus, atsakovas turi įvykdyti minėtą prievolę. Tai, kad atsakovas iš dalies pripažino ieškovo ieškinio reikalavimą, patvirtina ir byloje pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, susijęs su ieškovo ir atsakovo susirašinėjimu trumposiomis SMS žinutėmis. Atsakovui pripažinus ieškinio reikalavimo dalį tokia aplinkybė, ar atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį, ar ne, neturi teisinės reikšmės.
14.4. Ieškinio senaties terminas dėl ieškinio reikalavimo įvykdyti sutartį turi būti skaičiuojamas ne nuo 2009 m. gruodžio 21 d., kai buvo vienašališkai atšauktas ieškovui išduotas įgaliojimas, o nuo 2014 metų. 2014 metais atsakovas trumpąją SMS žinute patvirtino savo prievolės buvimą ieškovui, o atsakovo tėvas tokios prievolės buvimą patvirtino 2010 m. vasario 22 d. Teismas nepagrįstai šių aplinkybių neįvertino.
15. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas S. B. prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
15.1. Ieškovo ieškinys turi būti atmestas CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Įgaliojimas galiojo tris metus, taigi, 2010 m. atsakovo tėvas negalėjo atšaukti įgaliojimo, nes paties įgaliojimo trejų metų terminas jau buvo pasibaigęs 2009 m. gruodžio 21 d. Be to, 2009 m. gruodžio 21 d. baigė galioti ir sutartis, sudaryta šio įgaliojimo pagrindu. Apelianto apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 metų, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Net ir pripažinus, kad atsakovo tėvas vienašališkai nutraukė (atšaukė) įgaliojimą 2010 m., tokiu atveju vis tiek yra praleistas ieškinio senaties terminas – ieškinį ieškovas pateikė 2021 m. lapkričio 3 d., o ieškinio senaties terminas baigėsi 2020 m.
15.2. Ieškovas negali reikalauti iš atsakovo ieškiniu reikalaujamos priteisti sumos, kadangi tiek 2010 m. vasario 22 d., tiek 2014 m. įgaliojimas nebuvo atšauktas, o ieškovo reikalavimų pagrindas yra būtent įgaliojimo atšaukimas.
15.3. Atsakovas trumposiomis SMS žinutėmis nėra pripažinęs prievolės nei 2010 m., nei 2014 m., nes įgaliojimas pasibaigė 2009 m. gruodžio 21 d. Prievolės ieškovui nėra pripažinęs ir atsakovo tėvas. Iš ieškovo apeliacinio skundo nėra aišku, apie kokios prievolės pripažinimą jis kalba.
15.4. Pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 1998 m. liepos 15 d. sprendimą atsakovo tėvui turėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į 7 ha iki nacionalizacijos turėtos žemės. Taigi, nuo 1998 m. buvo aišku, kad atsakovo tėvui turi būti grąžinta 7 ha iki nacionalizacijos turėtos žemės. Ieškovui ir atsakovo tėvui pasirašant įgaliojimą ir sutartį, šalys susitarė, jog ieškovas padės atkurti nuosavybės teises į visą žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste, t. y. į 7 ha žemės sklypą, tačiau tokio įsipareigojimo neįvykdė. Ieškovo įgaliojimų galiojimo metu atsakovo tėvui buvo grąžinta nuosavybė tik į 0,35 ha iš 2,33 ha žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. priklausiusios Vilniaus m. teritorijai, o šis nuosavybės teisių atkūrimas buvo nulemtas paties atsakovo tėvo A. B. veiksmų. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtų prisidėjęs prie nuosavybės teisių atkūrimo, jis nesiėmė ir jokių veiksmų grąžinti namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), bei veiksmų dėl 4,67 ha žemės dalies, esančios nuo 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui prijungtoje teritorijoje, grąžinimo.
15.5. Sprendimas grąžinti atsakovo tėvui žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) kaime, buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 30-870, t. y. net prieš septynis mėnesius iki buvo išduotas įgaliojimas ir ieškovas su atsakovo tėvu pasirašė sutartį. Pasirašant minėtus dokumentus toks faktas ieškovui jau buvo žinomas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ieškinio faktinių aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo
16. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir šalių procesinių dokumentų turinio, apeliantas pareiškė atsakovui ieškinį dėl sutartinės prievolės įvykdymo, prašydamas priteisti jam, kaip 2006 m. gruodžio 21 d. paslaugų pavedimo sutarties šaliai, už A. B. (atsakovo tėvui) suteiktas atstovavimo paslaugas 43 153,38 Eur dydžio atlyginimą. Nurodė, kad būtent tokio atlygio sumą buvo suderinę apeliantas ir atsakovo tėvas. Šį reikalavimą, be kita ko, grindė ir apeliantui A. B. 2008 m. gegužės 26 d. išduotu įgaliojimu, kuriuo jam buvo pavesta atlikti žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime ((duomenys neskelbtini)) pardavimą, nustatant, kad vienas žemės sklypo aras negali būti parduodamas pigiau kaip už 40 000 Lt. Apelianto teigimu, tokiu atveju pagal šalių susitarimą turėto perleisti jo nuosavybėn žemės sklypo vertė sudarytų apie 300 000 Lt, bet dėl taikytų tarpusavio nuolaidų buvo susitarta dėl 0,08 ha ploto žemės sklypo 149 000 Lt (43 153,38 Eur) vertės.
17. Apeliantas nurodė, kad A. B. (atsakovo tėvas) išdavė jam 2006 m. gruodžio 21 d. įgaliojimą atstovauti visose įmonėse, įstaigose bei organizacijose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę su statiniais, priklausiusią savininkui A. B., buvusią (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), gauti bei pateikti reikiamus dokumentus, paduoti A. B. vardu pareiškimus, įregistruoti grąžintą žemę su statiniais A. B. vardu Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Vilniaus filiale, gauti nuosavybės dokumentus, atstovauti A. B. ir vesti civilinę bylą visose teismo instancijose su visomis A. B. suteiktomis teisėmis, pateikti vykdomuosius raštu išieškojimui, gauti priteistą turtą ir pinigus, už A. B. pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Įgaliojimas buvo išduotas trejiems metams. A. B. (atsakovo tėvas) ir apeliantas 2006 m. gruodžio 21 d. sudarė pavedimo paslaugų sutartį, pagal kurią A. B. pavedė, o apeliantas įsipareigojo atstovauti A. B. interesams Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios ir valdymo institucijose, notarinėse kontorose dėl veiksmų, nurodytų 2006 m. gruodžio 21 d. įgaliojime, atlikimo bei pateikti kitas su šia sutartimi susijusias konsultacijas (sutarties 1 punktas). Pagal sutarties 4 punktą už atstovavimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijose ir už atliktus veiksmus, numatytus sutarties 1 punkte, A. B. įsipareigojo neatlygintinai perleisti apeliantui 0,08 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), kurį A. B. įgys asmeninės nuosavybės teise. Neatlygintinas žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini), perleidimas turėjo būti atliekamas per 14 dienų nuo A. B. žemės sklypo įsigijimo asmeninės nuosavybės teise bei jo įregistravimo VĮ Registrų centre dienos (sutarties 5 punktas). Jeigu A. B. vienašališkai atšaukia įgaliojimą, išduotą 2006 m. gruodžio 21 d., jis privalo atlyginti apelianto turėtas faktines pavedimo išlaidas ir kompensuoti nuostolius, atitinkančius 0,08 ha žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini), kuris bus įsigytas A. B. asmeninės nuosavybės teisėmis vardu, rinkos vertę (sutarties 6 punktas).
18. Apeliantas tvirtina įvykdęs savo įsipareigojimus pagal 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo paslaugų sutartį – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybė A. B. buvo atkurta. A. B. siekė įvykdyti sutartinę prievolę ir atsiskaityti su apeliantu, tačiau 2017 m. mirė taip ir neįvykdęs šios prievolės. Atsakovas (A. B. sūnus) po tėvo mirties priėmė visą jo turtą, todėl priėmė ir visas sutartines prievoles pagal 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo paslaugų sutartį. Ieškinyje pažymima, kad atsakovas po tėvo A. B. mirties savo iniciatyva kreipėsi į apeliantą ir patvirtino, kad jam yra žinoma apie 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo paslaugų sutartį bei ja A. B. prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovas 2018 m. patvirtino apeliantui, kad ketina įvykdyti tėvo sutartinę prievolę pagal 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo paslaugų sutartį. Kaip įrodymą, kad atsakovas žinojo apie 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo paslaugų sutartį ir jos sąlygas, apeliantas į bylą pateikė 2010–2014 metų garso pokalbių įrašus (originalo kalba) ir jų vertimą į lietuvių kalbą (DOK-14181), kurie, pasak apelianto, įrodo, kad bendraudami su juo B. pripažino savo prievoles pagal sudarytą paslaugų tiekimo sutartį bei žadėjo jas įvykdyti taip, kaip yra numatyta pavedimo paslaugų sutartyje. Tačiau atsakovas vengia prisiimtos sutartinės prievolės, kilusios iš 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo paslaugų sutarties, ir taip pažeidžia šalių bendradarbiavimo pareigą.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu apelianto ieškinį atsakovui atmetė tuo pagrindu, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
20. Pagal bendrąją taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), jeigu šios bendrosios taisyklės išimties bei specialios termino skaičiavimo tvarkos nenustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Akivaizdu, kad taikant šį institutą ir siejant skaičiavimą su subjektyviuoju kriterijumi (sužinojimu apie savo teisės pažeidimą) turi būti nustatytas konkrečios teisės pažeidimas, t. y. kokius atsakovo veiksmus, neveikimą ar kitokį elgesį ginčą inicijavęs ieškovas vertina kaip pažeidžiančius jo teises ar įstatymų saugomus interesus, dėl kurių gynybos jis kreipiasi į teismą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnis), ir tik po to jau būtų galima padaryti išvadą, ar nėra praleistas terminas ginti pažeistą teisę.
21. Taigi, sprendžiant dėl asmens, kuris kreipėsi į teismą, pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, visų pirma turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą.
22. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu pasisakoma, kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, o šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 38 punktas).
23. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo teismo sprendimo argumentų nėra galimybės nustatyti, dėl kokios konkrečios apelianto teisės gynimo termino praleidimo nusprendė pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šiai teisei apginti jau yra suėjusi ieškinio senatis. Atitinkamai, teisėjų kolegija negali patikrinti ir šios nutarties 14.4 papunktyje aptartų apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo.
24. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pirmiausiai turėjo pareigą atlikti faktinių aplinkybių (ieškinio faktinio pagrindo) teisinę kvalifikaciją ir tik tada spręsti dėl ieškinio senaties terminų skaičiavimo, o negalėdamas to padaryti, turėjo pasiūlyti apeliantui jas patikslinti (patikslinti reikalavimo faktinį pagrindą) taikydamas procesinių dokumentų trūkumų šalinimo teisės normas. Nors Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 1 d. nutartimi buvo nustatęs apeliantui terminą ieškinio trūkumams ištaisyti, šia nutartimi teismas buvo įpareigojęs patikslinti tik ieškinio dalyką – apelianto reikalavimą, nukreiptą atsakovui per teismą, o klausimas dėl juridinių faktų, iš kurių apeliantas kildina atsakovo prievolės jam atsiradimą (CK 6.1, 6.2 straipsniai), patikslinimo poreikio nebuvo keliamas. Tai galimai sukliudė pirmosios instancijos teismui kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir tinkamai įvertinti bylos faktines aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas piniginis reikalavimas, kylantis iš sutarties, yra prieštaringos ir net viena kitą paneigiančios, jos neleidžia tiksliai identifikuoti, kokiu pagrindu iš įgaliojimo santykio ir rašytinės pavedimo sutarties, kurios šalimi atsakovas nėra, nevykdymo kildinamas reikalavimas yra nukreiptas atsakovui.
25. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas, aptaręs, kokios pareigos pagal sutartį teko apeliantui, o kokios – A. B., padarė išvadą, kad pats apeliantas nėra įvykdęs 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo paslaugų sutarties, sudarytos su dabar jau mirusiu A. B. (atsakovo tėvu), nes nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į visą nacionalizuotą 7 ha žemės sklypą, todėl apeliantas neturi teisės iš atsakovo reikalauti perleisti jo nuosavybėn sutartyje kaip atlygį už paslaugų suteikimą nurodyto žemės sklypo. Teismas apelianto reikalavimui taikė bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, kurį skaičiavo nuo 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo paslaugų sutarties galiojimo pasibaigimo ir apelianto neabejotino žinojimo apie sutartinių santykių pasibaigimą.
26. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija bei ją pagrindžiantys motyvai reiškia, kad teismas atsakovą laikė šio sandorio šalimi. Visgi skundžiamame teismo sprendime nesama jokių teisinių argumentų, t. y. kokiu įstatyminiu pagrindu pasibaigė sutartinės A. B. teisės bei pareigos, kuris mirė tik 2017 m., taigi sutarties pasibaigimo momentu sutartis siejo būtent šį asmenį ir apeliantą, kokiu pagrindu atsakovas įstojo į apelianto ir A. B. teisinį santykį arba jį pakeitė šiame santykyje (reikalavimo perleidimas, novacija, šalių daugetas, naujos sutarties sudarymas, atsakovo prievolės kitais pagrindais atsiradimas ir pan.).
27. Kita vertus, teisiškai nekvalifikavus ginčo nebuvo įvertinti ir tokie ieškinio argumentai, kad A. B. mirė nespėjęs įvykdyti savo sutarties prievolės, nors apeliantas buvo ją įvykdęs, atsakovas S. B. po tėvo mirties priėmė visą jo turtą, o tai reiškia, kad priėmė ir visas mirties dienai neįvykdytas prievoles pagal 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo sutartį.
28. CK 6.2 straipsnyje nustatyta, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Prievolių atsiradimą iš sutarčių teisės reglamentuoja CK 6.154–6.228 straipsniai, o kreditorių teisę pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams reglamentuoja CK 5.63 straipsnis. Prievolė, kylanti iš sutarties ar kitokio įsipareigojimo, ir prievolė, kylanti iš kreditoriaus teisės pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams, yra visiškai skirtingos prievolės rūšys, skiriasi ne tik kiekvienos jų įgyvendinimo sąlygos, bet ir įgyvendinimo terminai.
29. Paveldint įvyksta universalus teisių ir pareigų perėmimas. Tai reiškia, kad įpėdiniams, priėmusiems palikimą, pereina pareiga atsakyti ir už palikėjo prievoles, neatsižvelgiant į tai, ar įpėdiniai apie jas žinojo. Paveldėjimo santykių teisinis reglamentavimas nustato specialią tvarką kreditorių reikalavimams pareikšti, kuri, minėta, yra reglamentuojama CK 5.63 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Teismas gali atnaujinti šį terminą, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir jeigu nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-415/2015).
30. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas negali savo nuožiūra nustatyti nei ieškinio dalyko, nei jo faktinio pagrindo, ir negali peržengti pareikštų ieškinio reikalavimų ar savo nuožiūra pasirinkti, kuriuo būdu ginti galbūt pažeistas teises, antraip pažeistų laisvo naudojimosi procesinėmis teisėmis ir dispozityvumo principus (CPK 5, 13 straipsniai). Todėl apeliantui ieškinyje aiškiai nepareiškus savo valios dėl to, kuriuo būdu jis siekia įgyvendinti, jo manymu, pažeistas savo teises, objektyviai nėra galimybės įvertinti, kokiu pagrindu buvo reiškiamas reikalavimas, ir negalima įsitikinti, ar pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį vien dėl senaties, teisingai taikė ieškinio senaties institutą.
31. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), o šis reikalavimas, be kita ko, susijęs ir su įstatymu nustatyta pareiga teismui tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
32. Pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą įvykdyti 2006 m. gruodžio 21 d. pavedimo paslaugų sutartį, išmokant jam ieškinyje nurodyto dydžio atlygį, atmestas, stokoja teisinio pagrįstumo ir lemia teisėjų kolegijos vertinimą, kad šalių ginčas galbūt buvo išspręstas neteisingai. Pirmosios instancijos teismui pirmiau neišsprendus materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimo, t. y. nenustačius, kokiu prievolių atsiradimo pagrindu grindžiama atsakovo prievolė apeliantui, bet pritaikius ieškinio senatį ir ieškinį vien šiuo pagrindu atmetus, nebuvo atkleista šio ginčo esmė. Pažymėtina, kad ginčo teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, ji neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020).
33. Tokiu atveju konstatuotina, kad procesas pirmosios instancijos teisme turi būti pakartotas iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas, kaip ginčą dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas, taigi negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą ar nurodyti ieškovui, kaip turi būti surašomas ieškinys (CPK 21 straipsnis). Visgi jeigu materialinis teisinis reikalavimas teismui yra neaiškus, teismas privalo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, numatytą CPK 115, 135 straipsniuose, ar parengiamajame posėdyje įpareigoti galutinai sutikslinti šalių reikalavimus ir pasiūlyti pateikti įrodymus (CPK 8, 179 straipsniai). Pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas, taip pat išsprendžia kitus procesinius klausimus (CPK 159, 179, 225 straipsniai).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų bei bylinėjimosi išlaidų
34. Nustačius apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pagrindą, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip jau neaktualių, teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat nepasisakytina ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.