Kauno apygardos teismo nutartis

2019-07-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-515-658/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-07-05
Bylos Nr.
1A-515-658/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nerijus Meilutis, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis
D. R.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-515-658/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40316-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Čapui,nuteistojo D. R. (D. R.) gynėjui advokatui Rimvydui Kairiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – pradėjus bausmės vykdymą panaikinta.

V. G. (V. G.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš D. R. 250 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 11 d. apie 17.30 val., degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti sulaikymo dėl V. G. automobilio BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ratų pardavimo, nenustatytu dujų balionėliu tyčia papurškė jį sulaikyti bandžiusiam V. G. į akis, padarydamas nukentėjusiajam 1 laipsnio akių junginių maišelių cheminį nudegimą ir tokiu būdu nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą.

2. Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad D. R. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teismas sprendė, kad nors liudytoja A. P. yra nukentėjusiojo draugė, nėra pagrindo abejoti jos parodymų objektyvumu, kadangi teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina būtent nukentėjusiojo V. G. ir jo draugės A. P. parodymus. Teismas taip pat nustatė, jog nukentėjusysis V. G. į susitikimą degalinėje atvyko prieš tai informavęs policijos pareigūnus, aptaręs kaip elgtis ir žinodamas, kad jo draugė A. P. paskambins pareigūnams, jeigu jis atpažins savo ratus. Todėl nukentėjusiajam nebuvo jokio pagrindo pirmajam purkšti dujas į kaltinamąjį ar sulaikyti jį, kol šis nesitraukia iš įvykio vietos. Po nukentėjusiojo pasakytų žodžių apie ratus, kaltinamasis papurškė dujų nukentėjusiajam ir traukėsi, bėgo, dėl to nukentėjusysis, gindamasis ir siekdamas sulaikyti asmenį bei perduoti jį atvykstantiems policijos pareigūnams, taip pat purškė dujas ir kaltinamąjį sulaikė. Teismas sprendė, kad D. R. tyčia sužalojo V. G.. Be to, teismas, atsižvelgęs į padaryto sveikatos sužalojimo mastą, į tai, kad patirti sužalojimai nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir nepatogumus vairuojant, tačiau nesukėlė ilgalaikių liekamųjų reiškinių, į kaltininko kaltės rūšį, jų turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes, ir kt., nukentėjusiojo V. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. R. skundžia Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, savo išvadas grindė tik kaltinimą pagrindžiančiais prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Nuteistojo nuomone, byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog nusikalstamą veiką jis padarė tyčia. Teismas visas neaiškias situacijas ir aplinkybes tendencingai vertino nuteistojo nenaudai, tuo pažeisdamas in dubio pro reo principą ir nuteistojo konstitucinę teisę į teisingą teismo procesą. Nuosprendžio išvados dėl nuteistojo kaltės yra prieštaringos, neatitinka paties teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi teismas įrodymus vertino selektyviai.

3.2. Skunde teigiama, kad liudytoja A. P. turi procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi yra nukentėjusiojo sugyventinė, jie laukiasi bendro vaiko, byloje yra pareikštas turtinis reikalavimas. Dėl to jos duoti parodymai teismo neturėjo būti vertinami kaip objektyvūs. Teismas liudytojos duotų parodymų nepatikrino, nepašalino juose esančių prieštaravimų. Teismas nesiaiškino aplinkybės, jeigu nuteistasis slėpė dujų balionėlį delne, tai kaip liudytoja jį galėjo matyti.

3.3. Skunde pažymima, jog veiksmas degalinėje vyko pakankamai trumpą laiko tarpą, kitų liudytojų, kurie matė nusikalstamos veikos padarymą, išskyrus nukentėjusįjį ir jo sužadėtinę, nėra. Byloje nėra pateikta jokios filmuotos ar fotografuotos medžiagos, užfiksavusios nuteistojo priešingos teisei veikos padarymą. Taigi, byla grįsta tik nukentėjusiojo ir jo sužadėtinės A. P. parodymais, kurie teismo turėjo būti vertinami kritiškai.

3.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pareiškimas dėl sveikatos sutrikdymo nuketėjusiojo buvo parašytas po įvykio praėjus 10 dienų, tikėtina tuomet kai iš ikiteisminio tyrimo pareigūno sužinojo, jog degalinės aikštelė nėra filmuojama ir jo neteisėtų veiksmų nebus galimą fiksuoti. Taip pat nepašalinta abejonė ar nukentėjusysis su liudytoja per minėtą laiką nesusitarė dėl kaltinimui naudingų vienodų parodymų davimo.

3.5. Nuteistojo nuomone, nukentėjusysis nori tik pasipinigauti iš šios situacijos. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu teigė, jog nuteistasis pirmas jam tyčia papurškė dujų į akis, nurodė, jog po dujų papūtimo į akis nuteistąjį vijosi apie penkiolika metrų. Šį faktą paneigė liudytoja ir policijos pareigūnas M. A.. Liudytoja nurodė, jog viskas įvyko trys metrai nuo automobilio, policijos pareigūnas atvykęs į įvykio vietą patvirtino, jog nuteistasis gulėjo veidu į žemę prie automobilio.

3.6. Teismas nevertino byloje esančių įrodymų, kad nuteistasis gynėsi nuo rizikingo paties nukentėjusiojo elgesio, kadangi pats nukentėjusysis jį užpuolė ir sutrikdė jo sveikatą. Teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo nusistatymo prieš nuteistąjį, todėl buvo pažeista nuteistojo nekaltumo prezumpcija dėl automobilių ratų vagystės.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde pareikštą prašymą. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl D. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant D. R. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad apylinkės teismas įrodymus vertino selektyviai ir pažeidė in dubio pro reo principą atmestini kaip deklaratyvūs.

7. Nagrinėjamu atveju D. R. savo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo pripažino iš dalies. Jo teigimu, nukentėjusysis pirmas pradėjo purkšti jam į akis dujas, o D. R. tik gindamasis papurškė dujų nukentėjusiajam. Tačiau, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistojo parodymus vertino kritiškai, konstatuodamas, kad D. R. versiją iš esmės paneigė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, su kuo, įvertinusi tiek skundžiamo nuosprendžio motyvus, tiek ir D. R. apeliacinio skundo argumentus, iš esmės sutinka ir teisėjų kolegija. Vadovautis vien tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais nuteistojo parodymais (apeliaciniame skunde pateikta jų analize), iš esmės prieštaraujančiais kitų asmenų išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Analogiškos pozicijos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, konstatuojant, kad nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių. Juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgyja nukentėjusiojo bei kitų byloje apklaustų asmenų, galinčių patvirtinti/paneigti esmines nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, parodymai, kurių visuma D. R. tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniu skundu pateiktą įvykių versiją paneigia iš esmės.

8. Iš nukentėjusiojo V. G. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos jis patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nustatyta, kad įvykio dieną prieš susitikdamas su D. R. degalinėje, jis pasiskambino Kauno policijai ir susitikęs su pareigūnais aptarė kaip elgtis. Nukentėjusysis kartu su savo drauge A. P. įvažiavo į degalinę, o policijos pareigūnai laukė netoliese. Kai į degalinę atvažiavo D. R., užstatė jo automobilį, kad negalėtų išvažiuoti. V. G. draugė A. P. liko automobilyje, priekinėje keleivio sėdynėje. Jis išlipęs iš automobilio pasisveikino ir paprašė parodyti parduodamus ratus. Priėjus prie bagažinės pamatė, kad joje guli ratas su jo padaryta žyme virinant ir šlifuojant. Kai nukentėjusysis D. R. pasakė, kad jis nori parduoti jam jo paties ratus, gavo dujų į akis. V. G. gavęs dujų, išsitraukė iš kišenės dujų balionėlį ir taip pat papurškė D. R.. Pastarasis pradėjo trauktis, norėjo jį sugriebti, bet nuteistasis ištrūko, pradėjo bėgti, tačiau jį pasivijo ir sulaikė, laikė prispaudęs, kad nepabėgtų ir tuo metu atvažiavo policijos pareigūnai (1 t., b. l. 23–24, 26–28, 62–64).

9. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo netikėti šia nukentėjusiojo versija. Apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. G., priešingai nei nuteistasis, buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (1 t., b. l. 20, 22, 25, 60, 132), iki komentuojamo įvykio nukentėjusysis ir nuteistasis nebuvo pažįstami, todėl pagrindo nepagrįstai apkalbėti D. R., nukentėjusysis neturėjo. Be to, nukentėjusiojo parodymai esminėse aplinkybėse – dėl neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu atlikusio asmens (D. R.), buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, atitiko tiek faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, tiek ir liudytojų parodymus, todėl atmesti juos kaip nepagrįstus ar nepatikimus ir nesivadovauti jais sprendžiant D. R. kaltės klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tuo labiau, kad D. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes iš esmės patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.

10. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aukščiau aptartus nukentėjusiojo V. G. parodymus apie jį sužalojusį asmenį patvirtino ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liudytoja apklausta A. P.. A. P., buvusi įvykio vietoje, patvirtino, jog sėdėdama automobilio, kuriuo jie užstatė nuteistojo automobilį, kad jis negalėtų išvažiuoti, priekinėje keleivio sėdynėje gerai matė, kaip nuteistasis išlipo iš savo automobilio, o jam priėjus prie savo bagažinės, pamatė, kad jis rankoje laiko dujų balionėlį. Liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė, kaip nukentėjusiajam apžiūrinėjant ratus bagažinėje, D. R. jam papurškė dujų į akis ir pradėjo nuo jo trauktis. Tada V. G. taip pat papurškė dujų nuteistajam ir bandė jį sulaikyti, kad nepabėgtų. Prispaudė kaltinamąjį ant žolės ir laikė, kol atvažiavo policijos pareigūnai. Policijai liudytoja skambino du kartus: pirmą kartą, kai jos draugas susitiko su nuteistuoju, ir antrą kartą, kai nuteistasis papurškė dujų (1 t., b. l. 55–57, 111–113). Analogiškos pozicijos, sprendžiant iš byloje liudytoja apklaustos A. P. parodymų, nukentėjusysis laikėsi nuo pat įvykio dienos, kas visumoje patvirtina nukentėjusiojo teiginius apie jam padarytų sužalojimų padarymo aplinkybes.

11. Bylos duomenimis, tiek nukentėjusiojo V. G., tiek liudytojos A. P. parodymus iš esmės patvirtino ir liudytoju apklaustas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 3 kuopos 2 būrio vyriausiasis patrulis M. A., kuris parodė, kad nukentėjusysis V. G. atvyko į policiją ir paaiškino, jog nuo jo automobilio buvo pavogti ratai, pagal skelbimą rado žmogų, kuris tuos ratus parduoda bei susitarė su juo susitikti Kaune, degalinėje. Pareigūnai nukentėjusiajam paaiškino, jog jie lauks atokiau, o kai nukentėjusysis susitiks su nuteistuoju, jiems paskambins nukentėjusiojo draugė ir jie privažiuos. Pirmą kartą paskambinusi nukentėjusiojo draugė juos informavo, jog nukentėjusysis susitiko su nuteistuoju ir jie bendrauja. Po kelių minučių ji paskambino antrą kartą ir pranešė, jog vyksta konfliktas ir kad pardavėjas pripurškė nukentėjusiajam dujų į akis. Maždaug po minutės jie atvyko į degalinę, pamatė, jog nukentėjusysis ant žolės laiko prispaudęs kaltinamąjį. Pastarojo veidas buvo kruvinas. Nukentėjusysis buvo apsiverkęs, akys ašarojo, matėsi paraudęs veidas ir kaklas (1 t., b. l. 51–53, 142–146).

12. Abejoti liudytojų parodymų, iš esmės paneigiančių D. R. parodymų visumą ir betarpiškai patvirtinančių jo kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, patikimumu bei objektyvumu, teisinio pagrindo nėra. Liudytojų išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje, esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse atitiko ir nukentėjusiojo parodymus. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, kad liudytoja A. P. yra nukentėjusiojo sugyventinė ir jie turi bendrą vaiką, neleidžia teismui daryti išvados, kad ji turi suinteresuotumą bylos baigtimi. Tarp nukentėjusiojo ir liudytojos A. P. parodymų nėra jokių prieštaravimų, anksčiau nurodytas aplinkybes jie teigė nuo pat įvykio dienos, ką patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas M. A.. Todėl teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusiajam parašius pareiškimą dėl sveikatos sutrikdymo praėjus po įvykio 10 dienų, per šį laikotarpį nukentėjusysis su liudininke galėjo susitarti dėl vienodų parodymų davimo. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad liudytoja A. P. negalėjo matyti ar jis išlipęs iš automobilio laikė rankoje dujų balionėlį. Tiek liudytoja, tiek pats nukentėjusysis patvirtino, kad savo automobiliu užstatė nuteistojo automobilį, kad pastarasis negalėtų išvažiuoti, t. y. abu automobiliai stovėjo labai arti vienas kito. Be to, nukentėjusiojo automobilis stovėjo dešiniu šonu į nuteistojo automobilio galą, todėl liudytoja iš keleivio vietos galėjo aiškiai matyti, kaip abu asmenys kalbėjosi prie nuteistojo automobilio bagažinės ir kas pirmasis papurškė dujų. Pažymėtina, kad nors iki susitikimo degalinėje buvo įtariama, kad nuteistasis galimai bandė nukentėjusiajam parduoti jo paties ratus, tačiau liudytoja A. P. likusi sėdėti automobilyje negalėjo tiksliai žinoti, kokie būtent ratai yra nuteistojo bagažinėje. Be to, liudytoja nuteistojo iki įvykio net nepažinojo, todėl teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo jį melagingai apkalbėti. Taip pat pažymėtina, kad visi liudytojai tiek apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (1 t., b. l. 50, 54, 110, 141), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojos A. P. parodymais.

13. Aptartų duomenų kontekste pastebėtina ir tai, kad tiek nukentėjusiojo, tiek ir aukščiau aprašytus liudytojų parodymus dėl V. G. padarytų sužalojimų, betarpiškai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. spalio 19 d. specialisto išvadoje Nr. G3215/2018(02) nustatytos aplinkybės, kurios patikimumu teisėjų kolegija neabejoja, o joje nustatytų aplinkybių iš esmės neginčija ir nuteistasis. V. G. buvo konstatuotas 1 laipsnio akių junginių maišelių cheminis nudegimas, padarytas cheminių dirginančių medžiagų poveikyje, galimai papurškus iš dujų balionėlio, galimai užduotyje nurodytu laiku (2018 m. rugpjūčio 11 d. apie 17.30 val.) bei aplinkybėmis. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 41).

14. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis taip pat neneigė, kad nukentėjusiajam padarė specialisto išvadoje nurodytą nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis apeliaciniame skunde tik teigia, kad nukentėjusiam papurškė dujų nuo jo gindamasis. Vis dėlto teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius vertina tik kaip nuteistojo pasirinktą gynybos versiją, kadangi ją, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, paneigia byloje surinkti įrodymai ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir tai, kad V. G. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-38642-18 dėl D. R. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro įsiteisėjusiu 2018 m. spalio 30 d. nutarimu (1 t., b. l. 11–16) minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, konstatavus V. G. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybė, t. y., kad jis veikė būtinosios ginties ir asmens, galimai padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo sąlygomis. Taigi, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas neturėjo pagrindo vertinti aplinkybių, susijusių su paties nuteistojo sveikatos sutrikdymu, kadangi šioje byloje analizuojama D. R., o ne V. G., padaryta nusikalstama veika.

15. Be to, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog įtardamas, kad D. R. parduoda nuo nukentėjusiojo automobilio anksčiau pavogtus ratus, nukentėjusysis pirmiausi kreipėsi į policiją ir aptarė, kaip turėtų toliau elgtis. Šią aplinkybę patvirtina liudytojai A. P. ir M. A., bei byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., b. l. 47–49). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pasirinkdamas tokį elgesio modelį, nukentėjusysis V. G. tinkamai gynė savo interesus. Visa tai rodo, kad nukentėjusysis neturėjo jokio pagrindo užsipulti nuteistąjį, kadangi netoliese laukė policijos pareigūnai, su kuriais buvo susitarta, kad vos tik paskambinus A. P. jie atvažiuos į susitikimo vietą. Šie duomenys rodo būtent nuteistojo, o ne nukentėjusiojo, veiksmų grėsmę ir pavojingumą, realų pavojų nukentėjusiojo sveikatai, todėl pagrįstai laikytina, kad D. R. dujas papurškė ne gynybos nuo nukentėjusiojo puolimo tikslais.

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad abejonių nuteistojo D. R. parodymais kelia ir jo elgesys įvykio metu. Nukentėjusiajam pasakius, kad D. R. parduoda V. G. jo ratus, nuteistasis turėjo visas galimybes ramiai išsiaiškinti šias aplinkybes. Vis dėlto nuteistasis ėmėsi priešingų veiksmų, t. y. pasirinko papurkšti nukentėjusiam į akis dujų, o ne taikiai išanalizuoti susiklosčiusią situaciją. Be to, teisėjų kolegijai abejonių kelia ir nuteistojo argumentai, kad jis pirkdamas iš nenustatyto asmens ratus nežinojo, kad jie galimai įgyti neteisėtai. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. R. pirkdamas už 200 Eur ratus net nepatikrinęs ar jie tinka jo automobiliui, o paskui nustačius, kad jie yra nuo kito modelio automobilio, galimai galėjo suprasti, kad jo įsigyti ratai gali būti vogti. Tuo labiau, kad jis pats šiuos ratus paskui pardavinėjo už dvigubai didesnę kainą, stengdamasis niekam neatskleisti savo tapatybės, t. y. tuos pačius ratus pardavinėjo net per kelias tinklalapyje ,,Facebooke“ sukurtas anketas, kurios visiškai neatspindėjo, kas jis toks yra, taip pat būsimam pirkėjui nedavė savo telefono numerio. Visa tai leidžia pagrįstai abejoti tiek nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumu, tiek ir jo nekaltumu šioje byloje jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

17. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. R. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta versija yra argumentuotai paneigta tiek minėtais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, tiek ir kitais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais. Pripažindamas D. R. kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl D. R. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

18. Įvertinus minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisGiedrius EndriukaitisNerijus Meilutis