Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasaciniame skunde nurodoma, kad egzistuoja visos įstatyme nustatytos sąlygos taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir A. B. paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Mažesnis jo pavojingumo laipsnis, epizodinis vaidmuo nusikalstamoje veikoje, tvirti jo socialiniai ir šeiminiai ryšiai, atsakomybė už išlaikomus mažamečius vaikus rodo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nepaisant to, žemesnės instancijos teismai šias aplinkybes įvertino formaliai, ydingai aiškino ir taikė BK 75 straipsnio nuostatas nepagrįstai susiaurindami šios teisės normos taikymo galimybes ir faktiškai ją paneigdami. Apeliacinės instancijos teismas netaikė BK 75 straipsnio ir tuo pažeidė bausmių skyrimo proporcingumo principą, nevisiškai atsižvelgė į BK 54 straipsnio nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Nepagrįstai buvo sureikšmintos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Nors ir nustatyta, kad nuteistasis A. B. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir nusikalto būdamas recidyvistas, šios aplinkybės savaime nepaneigia galimybės atidėti bausmės vykdymą ir negali būti vertinamos kaip absoliuti kliūtis taikyti BK 75 straipsnį. Jeigu asmeniui jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, jis nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, tam, kad tokiam asmeniui būtų galima atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą dar kartą, būtina nustatyti esminių aplinkybių, apibūdinančių jo asmenybę, pasikeitimą (naujų atsiradimą), kuris sudarytų pagrindą manyti, jog asmuo daugiau nenusikals, buvimą. Skunde pažymima, kad po ankstesnio bausmės vykdymo atidėjimo pasikeitė A. B. asmeninė ir socialinė situacija: jis išlaiko šešis mažamečius vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus, yra vienintelis šeimos maitintojas, nuolat dirba ir prisiima realią atsakomybę už savo šeimos gerovę. Šios aplinkybės rodo ne formalų, o esminį jo asmenybės ir gyvenimo būdo pasikeitimą, patvirtinantį didesnį socialinį brandumą ir motyvaciją laikytis įstatymų. Be to, jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo minimalus, o tai dar labiau mažina jo pavojingumą. Aplinkybė, kad A. B. anksčiau jau buvo taikytos šio baudžiamojo įstatymo nuostatos, nereiškia draudimo dar kartą jas taikyti. Abiejų instancijų teismai, kvalifikuodami veiką pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai ir neteisingai individualizavo bausmes bendrininkams. Nors nuteistieji A. B. ir L. B. veikė kaip bendrininkai, akivaizdu, kad A. B. vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo mažiau aktyvus ir epizodinis lyginant su L. B., kuri dalyvavo planuojant ir įgyvendinant nusikalstamą veiką. Nepaisant to, A. B. buvo paskirta griežtesnė nei L. B. bausmė. Tokia bausmių diferenciacija neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei bendrininkų vaidmenų pasiskirstymo, todėl laikytina akivaizdžiai neproporcinga ir pažeidžiančia teisingumo bei asmenų lygybės prieš įstatymą principus.