Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 104 str. (1961 m. BK 1993-06-10 įstatymo Nr. 1-180 redakcija) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. O. T. iš M. B. priteista 1367,53 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. B. nuteistas už tai, kad 2001 m. liepos 20 d. apie 18 val. UAB „Sidra“ aludės, esančios Pašilių k., Skiemonių sen., Anykščių r., kieme, vieną kartą kumščiu smogė į žandikaulį, du kartus smogė kumščiu L.Kutavičiui į krūtinės dešinę pusę, du kartus spyrė koja į dešinį šoną, nukentėjusįjį pargriovė ant žemės, suduodamas L.Kutavičiui smūgius, padarė jam galvos sumušimą, kuris pasireiškė dvigubu apatinio žandikaulio lūžiu su poodinėmis kraujosruvomis veide bei krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį dešiniųjų II-III-IV-V šonkaulių lūžiais ir oro susikaupimu dešinėje krutinplėvės ertmėje. Krūtinės ląstos sumušimas su šonkaulių lūžiais, lydimas oro susikaupimo dešinėje krutinplėvės ertmėje, komplikavosi į sąstovinį plaučių uždegimą bei kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, dėl ko L.Kutavičius 2001-09-04 mirė, t.y. tyčia jį nužudė.

N. B. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį pakeisti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo – jo nusikalstamus veiksmus iš 1961 m. BK 104 str. perkvalifikuoti į to paties BK 109 str. 1 d. ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad jis padarė nusikaltimą veikdamas netiesiogine tyčia, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo kokiais įrodymais remiantis jis padarė išvadą, jog N. B. numanė, kad savo nusikalstamais veiksmais gali atimti gyvybę L.Kutavičiui. Apeliantas skunde akcentuoja nuo L. K. sumušimo iki jo mirties praėjusį laiko tarpą bei jo gydymo eigą, kaip aplinkybes, kurias turėjo įvertinti pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie M. B. kaltės formą. Apeliantas nurodo, kad suduodamas smūgius nukentėjusiajam jis negalėjo numatyti, jog pastarasis po jo smūgių praėjus 44 dienoms mirs. Pagrįsdamas savo skundo argumentus dėl to, kad negalėjo numatyti, jog L.Kutavičius mirs, apeliantas nurodo ir byloje nustatytą faktą, kad nukentėjusysis tą pačią dieną po jam suduotų smūgių iki 22.00 val. dar vežė šieną.

Skunde taip pat analizuojama nukentėjusiojo gydymo eiga, teigiant, kad neįvertinus gydymo tinkamumo taip pat negalima spręsti apie M. B. kaltės formą. Skunde nurodoma, kad L. K. perkėlimas iš intensyvios terapijos skyriaus į neurochirurgijos skyrių buvo neleistinas ir lemiamas, sukėlęs L.Kutavičiui sunkias pasėkmes, kadangi prieš atliekant šį perkėlimą ligonio būklė buvo pagerėjusi, o 2001-08-09 L.Kutavičių išrašant jau konstatuojamas pneumotoraksas. Todėl, apelianto manymu, L.Kutavičius buvo gydomas netinkamai ir tai galėjo turėti įtakos atsiradusioms pasekmems.

Skundo autorius teigia, kad byloje nėra tinkamai nustatytas priežastinis ryšys tarp M. B. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties, kadangi apie šio nusikaltimo sudėties elemento buvimą ar nebuvimą turėjo spręsti išimtinai ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o ne teismo medicinos ekspertai. Teismas turėjo įvertinti tik ar šios ikiteisminio tyrimo pareigūno išvados teisingos.

Apeliantas taip pat nurodo, kad L. K. sveikatos būklę sąlygojo ne tik nusikalstami M. B. veiksmai, bet ir jo paties elgesys. A. B. manymu nukentėjusysis būdamas girtas nejautė skausmo šonkaulių srityje ir toliau krovė šieną bei pats šiais savo veiksmais sukėlė sau pneumotoraksą. Apeliaciniame skunde be to nurodoma, kad teismo medicinos eksperto R. A. parodymai apie mirties priežastį neatitinka jo paties duotų išvadų ekshumuoto lavono teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 463. Šiame akte, apelianto teigimu, jokių L. K. plaučių sužalojimų nekonstatuota. Tuo tarpu apklausiamas teisme šis ekspertas parodė, kad L. K. plaučiai buvo pažeisti šonkaulių lūžgaliais, šiems pasislinkus. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė, o nepašalinus abejonių dėl nukentėjusiojo gydymo tinkamumo bei jo paties kaltės dėl kilusių pasekmių, t.y. nenustačius, ar tarp netinkamo gydymo ir paties nukentėjusiojo veiksmų po įvykio kraunant šieną bei jo mirties nėra priežastinio ryšio, apelianto teigimu, negalima kalbėti ir apie M. B. kaltę nužudžius L.Kutavičių.

Apibendrindamas aukščiau išdėstytus argumentus apeliantas daro išvadą, kad jo nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal senojo BK 109 str., kaip nužudymas dėl neatsargumo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone Panevėžio apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas, nes yra priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Šis nuosp­ren­dis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame padarytos išvados, atitinka faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu skunde esantys apelianto argumentai ir daromos išvados dėl kaltės formos, nuosprendžio motyvų neatitikimo bylos duomenims, nepilno ir nevisapusiško bylos aplinkybių ištyrimo yra nepagrįsti ir nepakankami, jog įtikintų apeliacinės instancijos teismo kolegiją, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, todėl keistinas.

Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo eilę argumentų, jo nuomone įrodančių, kad jis negalėjo numatyti, jog nuo jo prieš nukentėjusįjį L.Kutavičių pavartoto smurto pastarasis mirs, o būtent - ilgą laiko tarpą, praėjusį nuo L. K. patirtų sužalojimų iki jo mirties, tai, kad po sumušimo nukentėjusysis dar iki 22.00 val. krovė šieną, bei tai, kad L.Kutavičius buvo netinkamai gydomas ir tai turėjo įtakos jo sveikatos būklei bei kilusioms pasekmėms, t.y. jo mirčiai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teis­mų prak­ti­kos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 p. teismams išaiškinta, kad jei nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gyvy­bės at­ėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar pra­ėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar netinka­mai diag­no­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti. Byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad M. B. nukentėjusiajam suduoti smūgiai į krūtinės sritį, sukėlę L.Kutavičiui krūtinės ląstos sumušimą su dešiniųjų keturių šonkaulių lūžiais, lydimais oro susikaupimo dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kas kvalifikuojama, kaip sunkus, sukėlęs pavojų gyvybei sužalojimas, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą ir buvo jo mirties priežastimi. Taigi, tai, kad po patirtų sužalojimų nukentėjusysis atliko valingus veiksmus (krovė šieną), mirė tik praėjus daugiau, kaip mėnesiui laiko, šiuo atveju M. B. veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Neturi reikšmės ir nukentėjusiojo gydymo eiga ar jo tinkamumas, tuo labiau, kad byloje surinktais ir teisme ištirtais objektyviais duomenimis, o būtent atlikus pakartotinę komisijinę deontologinę teismo medicinos ekspertizę, nustatyta, kad po 2001 m. liepos 20 d., t.y. po jo sužalojimo, L.Kutavičiui buvo taikytas iš esmės tinkamas gydymas (išvados 10 p., t.1, b.l. 130).

Apeliantas taip pat skunde neigia veikęs netiesiogine tyčia, teigia nužudęs nukentėjusįjį dėl neatsargumo. Apie kal­ti­nin­ko ty­čios tu­ri­nį teis­mas spren­džia at­si­žvelg­da­mas į vi­sas pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bes: nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo įran­kius, bū­dą, su­ža­lo­ji­mų kie­kį, jų po­bū­dį, vie­tą (pvz., kai su­ža­lo­ti gy­vy­bei svar­būs or­ga­nai), nu­si­kals­ta­mų veiks­mų in­ten­sy­vu­mą ir jų nu­trau­ki­mo prie­žas­tis, kaltinin­ko ir nu­ken­tė­ju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius, el­ge­sį įvy­kio me­tu, taip pat prieš nu­si­kal­ti­mą ir po jo pa­da­ry­mo ir kt.

Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas ne­tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kal­ti­nin­kas su­pra­to, kad sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ir, nors ir ne­no­rė­jo at­im­ti gyvy­bės, są­mo­nin­gai lei­do to­kiems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti.

Apeliantas skunde neigia numatęs, kad savo veiksmais gali atimti nukentėjusiajam gyvybę, bei, kad sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju galimybės numatyti tai, kad savo veiksmais N. B. gali atimti L.Kutavičiui gyvybę nereikėtų sieti vien tik su padarinių atsiradimo momentu, kaip tai iš esmės daroma apeliaciniame skunde, kuriame nepagrįstai apeliantas siūlo subjektyvinės pusės vertinimą pradėti tik nuo kaltininko nusikalstamų veiksmų pabaigos. Kolegijos nuomone, lemiamą reikšmę vertinant ar M. B. veikoje buvo šis netiesioginės tyčios turinį sudarantis elementas, turi kitos padaryto nusikaltimo aplinkybės, o būtent nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo būdas, su­ža­lo­ji­mų kie­kis, jų pobūdis ir lokalizacija.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, konfliktą tarp L. K. ir M. B. išprovokavo pats nukentėjusysis, mesdamas alaus bokalą N. B. į galvą. Tačiau nukentėjusiajam nutraukus savo neteisėtus veiksmus N. B. reagavo neadekvačiai, išsitempė L.Kutavičių į lauką, vieną kartą smogė kumščiu girtam ir už jį žymiai vyresniam bei fiziškai silpnesniam L.Kutavičiui į galvą - gyvybiškai svarbią ir labiausiai pažeidžiamą kūno dalį, pargriautam L.Kutavičiui du kartus kumščiu smogė ir du kartus koja spyrė į krūtinės sritį, t.y. vietą, kur yra svarbūs žmogaus gyvybiniai centrai, tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam galvos sumušimą, kuris pasireiškė dvigubu apatinio žandikaulio lūžiu su poodinėmis kraujosrūvomis veide bei krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį dešiniųjų II-III-IV-V šonkaulių lūžiais ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, ko pasėkoje, krūtinės ląstos sumušimui susikomplikavus į sąstovinį plaučių uždegimą bei kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, 2001-09-04 L.Kutavičius mirė. Taigi, N. B. smūgius sudavė nukentėjusiajam į galvą, t.y. į gyvybiškai svarbią ir labiausiai pažeidžiamą žmogaus kūno dalį, bei į krūtinę, kur yra svarbūs žmogaus gyvybiniai centrai. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto žmogus, koks yra N. B. , neabejotinai suvokė, kad suduodamas stiprius tiesioginius smūgius kitam žmogui į tokias vietas, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir net gyvybei. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe pavojingi gyvybei, dėl kurių jis gali mirti. Taigi kaltininkui darančiam tokią veiką yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato kaip vystysis priežastinis ryšis ir kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą.

Nors apeliantas teigia, kad jo veikoje nėra tyčinės kaltės dėl nužudymo ir prašo veiką vertinti kaip padarytą neatsargia kaltės forma, tačiau byloje nustatyta, kad smūgiai į minėtas kūno vietas buvo suduoti atliekant sąmoningus veiksmus, suvokiant savo veiksmų pavojingumą, bei tai, kad daromas iš esmės nusikalstamas veiksmas. Todėl M. B. veika teisingai kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 str., kadangi jis veikė netiesiogine tyčia: suprato, kad suduodamas smūgius kumščiu L.Kutavičiui į galvą, krūtinės sritį, taip pat koja spirdamas į krūtinės sritį – vietą, kurioje yra svarbūs žmogaus gyvybiniai centrai, kėsinasi į L. K. gyvybę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti jam gy­vy­bę, ir, nors ir ne­no­rė­jo at­im­ti jam gy­vy­bės, są­mo­nin­gai lei­do to­kiems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti. Šiuo atveju vėlgi, apeliantas neigdamas, kad jis samoningai leido tokiems padariniams kilti, šį elementą sieja tik su nukentėjusiojo būkle po įvykio, kad jis buvo visą dieną samoningas, krovė šieną, kad mirė ne iš karto įvykio vietoje, bet praėjus gan ilgam laiko tarpui. Tačiau, kaip nurodoma pirmiau minėto Aukščiausiojo Teismo senato nutarime, sąmoningas leidi­mas pa­da­ri­niams at­si­ras­ti netiesio­gi­nės ty­čios at­ve­ju reiš­kia kaltininko abejin­gu­mą ga­li­mam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui. Ir šis abejingumas, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nebūtinai turi būti aiškinamas, kaip jokių veiksmų nesiėmimas po nusikalstamos veikos įvykdymo, siekiant išvengti sunkių pasekmių. Tokių veiksmų N. B. iš tiesų praktiškai negalėjo imtis, kadangi po jo panaudoto smurto, nukentėjusysis liko sąmoningas, užlipo ant vežimo ir nuvažiavo tęsti to, ką veikė iki konflikto, kitaip tariant, objektyvių požymių, rodančių, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai bus mirtini, nebuvo. Tačiau M. B. abejingumą ki­to žmo­gaus (L. K. ) gy­vy­bės atėmi­mui įrodo pats faktas, kad net ir suvokdamas, jog suduodamas smūgius kitam žmogui į vietą, kur yra svarbūs žmogaus gyvybiniai centrai, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir net gyvybei, vis tiek atliko tokius nusikalstamus veiksmus.

Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad byloje nėra tinkamai nustatytas priežastinis ryšys tarp M. B. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties, kadangi apie šio nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymio buvimą ar nebuvimą turėjo spręsti ne teismo medicinos ekspertai, bet tardytojas, prokuroras, teismas. Tačiau priešingai nei skunde nurodo jo autorius, priežastinio ryšio nustatymui tarp nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ir jo mirties būtent ir reikalingos specialios medicinos žinios (o ne teisinės, kaip skunde nurodo jo autorius), kurių ikiteisminio tyrimo pareigūnas neturi. Kita vertus, BPK 20 str. teigiama, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad vadovaujantis bylos tyrimo metu galiojusiu baudžiamojo proceso kodekso 86 str. 1 d. 1 p., tuo metu dar tardymo organai ne tik galėjo, bet privalėjo skirti teismo medicinos ekspertizę nukentėjusiojo mirties priežasčiai nustatyti. Taigi, atlikus teismo medicinos ekspertizę gauti duomenys yra teisėtu būdu gauti duomenys, todėl jie laikytini įrodymais. Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teismo medicinos ekspertai nustatė priežastinio ryšio buvimo faktą ne tarp M. B. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties (kaip skunde nurodo apeliantas), bet tarp nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ir jo mirties. Tuo tarpu teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisme išnagrinėtus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo jau tarp M. B. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad L. K. sveikatos būklę sąlygojo ne tik nusikalstami M. B. veiksmai, bet ir jo paties elgesys. Skundo autoriaus manymu, nukentėjusysis būdamas girtas nejautė skausmo šonkaulių srityje ir toliau krovė šieną bei pats šiais savo veiksmais sukėlė sau pneumotoraksą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka, jog negalima atmesti galimybės, kad nukentėjusysis galėjo dar labiau susižaloti plaučius kraudamas šieną. Kaip apeliaciniame skunde teisingai nurodo apeliantas, šios galimybės neatmetė ir teisme apklausiamas ekspertas R. A. , kuris parodė, kad „lūžus šonkauliams, jie kurį laiką gali neišlįsti į krūtinplėvę, bet judant, kvėpuojant į plautį įlenda lūžgalis. Ypatingos jėgos nereikia“. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau minėtos aplinkybės nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje tarp M. B. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties. Priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir pasekmių yra toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių, būtina nustatyti, ar kaltininko veika buvo atsiradusių pasekmių sąlyga ir priežastis. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuteistojo M. B. veiksmais L.Kutavičiui buvo padaryti sunkūs, pavojingi gyvybei kūno sužalojimai ir šie sužalojimai buvo L. K. mirties sąlyga, nes jeigu tie sužalojimai nebūtų buvę padaryti, nebūtų kilusios komplikacijos ir jis nebūtų miręs. M. B. veiksmai buvo ir L. K. mirties priežastimi, nes, kaip nustatyta byloje surinktais ir teisme išnagrinėtais įrodymais, jis mirė nuo komplikacijų, kilusių dėl padarytų sužalojimų. Aplinkybė, kad po patirtų sužalojimų nukentėjusysis atliko natūralius, kiekvienam žmogui būdingus veiksmus (judėjo, kvėpavo) ar naudingą veiklą (krovė šieną), bet dėl girtumo nejautė stipraus skausmo ir pasislinkus lūžusių šonkaulių lūžgaliams galėjo labiau susižaloti plaučius, nepašalina priežastinio ryšio tarp M. B. veiksmų ir L. K. mirties. Plaučių sužalojimai ir būtinybė gydyti L.Kutavičių atsirado būtent dėl M. B. jam padarytų pavojingų gyvybei sužalojimų, todėl jis privalo atsakyti už kilusiais pasekmes, t.y. už L. K. nužudymą.

Nepagrįstas ir M. B. apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad teismo medicinos eksperto R. A. parodymai apie mirties priežastį neatitinka jo paties duotų išvadų ekshumuoto lavono teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 463. Šiame akte, apelianto teigimu, jokių L. K. plaučių sužalojimų nekonstatuota. Tuo tarpu apklausiamas teisme šis ekspertas parodė, kad L. K. plaučiai buvo pažeisti šonkaulių lūžgaliais, šiems pasislinkus. Priešingai, nei nurodo apeliantas, tiek teismo medicinos ekspertizės, kurią atliko ekpertas R. A. , akte Nr. 463, tiek ir pakartotinės komisijinės teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 12(L), L. K. plaučių sužalojimai nors ne tiesiogiai, tačiau yra konstatuojami. Antai teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 463 išvadų 2 punkte nurodoma, kad nukentėjusiajam nustatytas oro susikaupimas krūtinės plėvėje liudyja plaučio pažeidimą (t.1, b.l. 114). Šis oro susikaupimas dešinėje krūtinplėvės ertmėje, konstatuotas ir pakartotinės komisijinės teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 12(L) (t.1., b.l. 130). Taigi, eksperto teisme duoti parodymai neprieštarauja nei jo paties, nei ekspertų komisijos duotoms išvadoms dėl nukentėjusiojo sužalojimų ir mirties priežasties. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodydamas, kad L. K. plaučiai buvo pažeisti šonkaulių lūžgaliais, šiems pasislinkus, ekspertas R. A. tiesiog detalizavo ir smulkiau nei pateiktuose teismo medicinos ekspertizių aktuose paaiškino sužalojimų susidarymo mechanizmą.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti M. B. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. B. apeliacinį skundą atmesti.